Juodkalnijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vakarų Balkanų istorija
Serbijos | Juodkalnijos | Kosovo
Ilyrija, Mezija
Bizantijos imperija
Serbų kunigaikštystės (župos):
Raška
Bizantija (Sirmijaus tema)
Duklia > Serbijos DK
Serbijos karalystė > Serbijos imperija
Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai
Serbijos despotija
Osmanų imperija
Rumelijos, Nišo ejaletai
Moderniosios Serbijos istorija:
Serbijos, Juodkalnijos kunigaikštystės
Serbijos, Juodkalnijos karalystės
Jugoslavijos karalystė
Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija
Serbija, Juodkalnija, Kosovas

Juodkalnijos istorija – Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos istorija.

Senovėje Juodkalnijos teritorija buvo apgyvendinta ilyrų. Nuo I a. pr. m. e. ji buvo Senovės Romos valdžioje. VII a. čia apsigyveno pietų slavai. IX a. Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia pietinėje dalyje, Travunija vakaruose ir Raška šiaurėje. XI–XII a. Juodkalnijos teritorija priklausė Dukljos valstybei, kuri buvo serbų valstybingumo centras ir savo egzistavimo pabaigoje apėmė visas serbų žemes. Valdant serbų županui Stefanui Nemanjai (apie 1170–1196 m.) prijungta prie Nemanjičių valstybės. Žlugus serbų imperijai susikūrė savarankiška Zetos kunigaikštystė (XIV–XV a.). XIV a. pb. – XV a. pirmoje pusėje pakrantės miestai atiteko Venecijai. 1439 m. į Juodkalnijos teritoriją įsiveržė turkai. 1499 m. Juodkalnija buvo oficialiai prijungta prie Osmanų imperijos. XVII a. Cetinės metropolitai tapo politiniais Juodkalnijos valdovais. 1796 m. Juodkalnija faktiškai tapo nepriklausoma, vėliau susikūrė Juodkalnijos kunigaikštystė (1878–1910) ir Juodkalnijos karalystė (1910–1916). Dabartinę nepriklausomybę Juodkalnija gavo 2006 m.

Antika ir Bizantijos valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Ilyrija, Dalmatija (Romos provincija) ir Prevalitana.
Romėniška mozaika, rasta archeolognių kasinėjimų metu Budvoje

Dabartinę Juodkalnijos teritoriją nuo geležies amžiaus buvo apgyvendinusios ilyrų gentys – ardiajai, piruetai, plerėjai, enchelėjai ir iš dalies autariatai.[1] Keletas ilyrų genčių buvo įkūrusios nedideles valstybes, tarp jų buvo labeatų valstybė ir Ardiajų karalystė. Didžiausio išsiplėtimo laikais Adriajų karalystė valdė taip pat didelę dalį dabartinės Albanijos, o jos sostinė buvo Skodra. Palei Adrijos jūros pakrantę vyko tipiškas Senovės Viduržemio jūros regionui gyventojų judėjimas – čia kūrėsi kolonistai, prekybininkai. VII–VI a. pr. m. e. čia įsikūrė graikų kolonijos, IV a. pr. m. e. apsigyveno keltai. Po Ilyrų karų Ilyrijos karalystė tapo Romos protektoratu, o 27 m. pr. m. e. ji buvo integruota į Romos valstybę kaip dalis Ilyriko provincijos.

Mūsų eros pradžioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatiją. IV a. pradžioje jos pietinėje dalyje išskirta nauja provincija Prevalitana didele dalimi sutapo su dabartinės Juodkalnijos teritorija. Pagal didžiausią regiono miestą Doklea kraštas romėnų dar buvo vadinamas Docleata. Valdant romėnams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti, čia įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Romos imperiją padalinus, 395 m. dabartinės Juodkalnijos teritorija atiteko Italijos prefektūrai ir kartu su Vakarų Romos imperija pergyveno germanų genčių kraustymąsi (ostgotai, vandalai). Valdant Justinianui I 535 m. įjungta į Rytų Romos imperiją ir išliko Bizantijos valdžioje iki 1077 m., net ir po to, kai kraštą užėmė avarai, o po jų VII a. – slavai, kurie asimiliavo romanizuotus gyventojus, nors arabų invazijos metu VII ir VIII a. Bizantijos kontrolė buvo gana menka. Makedonų dinastijos valdymo metu Dalmatijos tema (869 m.), kuriai priklausė ir dabartinė Juodkalnijos teritorija, vėl paėmė į savo valdžią pakrančių miestus Risaną, Kotorą, Barą ir Budvą. Pakrančių miestų raida nebuvo sustojusi nuo pat Antikos, tuo tarpu krašto viduje Antikos miestai išnyko ir viduramžiais formavosi iš naujo. Po Bazilijo II valdymo (976–1025 m.), kurio metu Rytų Romos imperija pasiekė savo viduramžių laikotarpio zenitą, dėl seldžiukų invazijos imperija pergyveno ilgą krizę.

Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžių keraminiai indai, atkurti pagal likučius rastus Budvos kasinėjimų metu

Maždaug VI a. slavų gentys pradėjo apgyvendinti Balkanų pusiasalį. VI a. II-oje pusėje slavai iš Kotoro įlankos kėlėsi link Bojanos upės bei į Škoderio ežero apylinkes. VII a. pradžioje buvusios romėnų Prevalitanos provincijos teritorijoje buvo įkurta serbų[2][3] Duklios valstybė. Valstybės centras buvo romėnų miete Doklėjoje. Čia, kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose, įsitvirtino serbų protėviai. Per Kirilo ir Metodijaus misijas gyventojai buvo apkrikštyti. Duklia tapo vienu iš šešių serbų etninių regionų (kiti buvo Raška, Bosnija, Travunija, Zahlumija ir Paganija).

Formaliai Duklia įėjo į Bizantijos imperijos sudėtį. Jos županai arba viduramžių Dukljos genčių vadai Bizantijos pavaldume buvo iki X a. antrosios pusės, kai pripažino savo kunigaikščio valdžią. Pastarasis Bizantijos vasalu išliko iki XI a. penktojo dešimtmečio.

Apie slavų genčių istoriją Juodkalnijos teritorijoje X a. vid. praneša Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis. Pasak jo aprašymo tarp Dračo ir Kotoro buvo Dukljos sritis, į šiaurę nuo jos – Travunija. Jis dar mini tris miestus, buvusius Dukljos vidinėse teritorijose. Dukljos pakrantėje nuo Antikos buvo Kotoro, Budvos, Ulcinio ir Skadaro miestai.[4] Pajūrio miestų gyventojai buvo daugiausia romanizuoti ilyrai. Pasak Konstantinio VII Purpurinio šioje Balkanų dalyje serbų gentys, įskaitant ir Dukljos gyventojus „tapo savarankiškais ir nepriklausomais“ (nuo Bizantijos).[5]

X a. Duklioje valdant kunigaikščiui Vladimirui ją užėmė Bulgarijos caras Samuilas. Vladimiras buvo paimtas į nelaisvę, o po vedybų su caro dukterimi atgavo savo valdžią Dukljoje ir valdė Samuilo vasalo teisėmis.[6]

Duklja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dukljos teritorijos apie 1077 m.
Pagrindinis straipsnis – Duklja.

Pagrindinis serbų regionas buvo Raška (dab. vakarų Serbijos teritorijose), kur valdė Vlastimirovičiai. Po trumpo Bulgrijos valdymo, Raškoje į valdžią atėjo Časlavas Klonimirovičius (927–960 m.), pirmą kartą sujungęs visas proto-serbų teritorijas, įskaitant Duklią, į vieningą valstybę.

Po Časlavo mirties Serbiją užkariavo Bulgarija, o netrukus ji perėjo Bizantijos imperijai. Taip panaikinus serbų valstybingumą, Vlastimirovičių atstovas Hvalimiras Petrovičius perkėlė sostinę į Duklią, kur valdė kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikštis (knez). Tokiu būdu viduramžių serbų politinis ir kultūrinis centras daugiau nei šimtui metų persikėlė į pakrantės regionus – Duklią, Travuniją ir Zahumlję. Nuo XI–XII Duklją taip pat pradėta vadinti Zeta.

Iki 1018 m. kraštą valdė Vlastimirovičių atšaka Petrovičiai, kartu kontroliavę ir pajūrį šiauriau: Travuniją (dab. Hercegovina), Zahlumiją, taip pat žemyninį ruožą – Podgoriją. Jų valdos XI a. vid. perėjo kitai dinastinei atšakai – Vojislavljevičiams. Dinastijos įkūrėjas buvo Stefanas Vojislavas, kuris vadovavo nesėkmingam prieš Bizantiją nukreiptam sukilimui 1035 metais. Vojislavas buvo sučiuptas ir išvežtas į Konstantinopolį, tačiau iš ten pabėgo ir grįžęs savo valdžiai pajungė Duklią, Travuniją ir Zahumlję. 1040–1041 m. vakarinėje Balkanų dalyje kilo sukilimas. 1042 m. Bizantijos kariuomenė nusiaubė Duklją, tačiau tais pačiais metais kelių Bizantijos strategų kariuomenė Vojislavo buvo sumušta. Po to Vojislavas sukūrė nepriklausomą Dukljos valstybę.

Po 1054 m. Didžiosios Schizmos duklia liko Katalikų bažnyčioje. 1067 m. Bare įkurta vyskupystė. Vojislavo sūnus Mihailo Vojislavjevičius (apie 1050- apie 1082 m.) savo valdžią trumpam buvo išplėtęs į Bosniją ir Rašką. 1072 m. Mihailo savo pajėgas, vadovaujamas sūnaus Bodino išsiuntė į pagalbą Makedonijoje sukilusiems slavams. 1077 m. popiežius Grigalius VII Mihailo Vojislavjevičių pripažino Duklios karaliumi (Rex Doclea).

Valdant Mihailo sūnui Konstantinui Bodinui (1082–1101 m.[7]) Dukljos valstybė apėmė visas serbų žemes, įskaitant Rašką, Bosniją ir Zahumlję. 1082 m. Bare įkurta katalikiškoji visų serbų žemių tarp Cetinos (piečiau Splito), Savos (tarp senosios Serbijos ir Vojevodinos), Drino (šiaurės Albanija) ir Bojanos (tarp Albanijos ir Juodkalnijos) arkivyskupystė. Konstantinas Bodinas 1072 m. net buvo pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi. Po jo mirties Dukljos karalystėje paaštrėjo vidaus kovos, valstybė silpo, neteko daugumos teritorijų ir serbų galios centras vėl sugrįžo į Rašką. Nuo 1118 m. Dukljos valdovai tapo Raškos ir Bizantijos marionetėmis.[8] Nuo XI a. ši valstybė vis dažniau imta vadinti Zeta.

Njemaničių valstybėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Serbijos imperija (pilka) XIV a.
Pagrindinis straipsnis – Serbijos imperija.

Apie 1168 m. Raškoje atėjo nauja Vlastimirovičių atšaka Njemaničiai. Jau pirmasis jų valdovas didysis županas Stefanas Nemanja (apie 1168–1196 m.) 1186 m. užėmė Duklią, išvijo Zetos kunigaikštį Mihailą ir galutinai nutraukė Vojislevljevičių dinastiją. Zeta buvo integruota į Serbijos karalystę (nuo 1346 m. – Serbijos imperija). Kartu su Travunija Zeta buvo perduota valdyti sosto paveldėtojui Vukanui.[9] 1186 m. Stefanas Nemanja užkariavo Kotorą ir prijungė jį prie serbų valstybės.[10].

Priklausomybė Serbijai truko iki 1360 m. Serbijos sudėtyje kraštas pradėtas vadinti Zeta, ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas. Neretai čia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaničių dinastijos atstovai, kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais. Pakrantėje XIII–XIV a. didžiausiu miestu buvo Kotoras, kuris aktyviai prekiavo su vidiniais Serbijos rajonais. Budvos, Baro, Ulcinio gyventojai daugiausia užsiėmė jūrininkyste, taip pat laivų statyba. Šie miestai turėjo savivaldą, savo statutus. 1332 m. dalis Zetos kilmingųjų dalyvavo maište Stefano Dušano pusėje.

Per visą laikotarpį Zetos kultūrą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę.

Zetos kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Balkanai 1373-1395 m.
Pagrindinis straipsnis – Zetos kunigaikštystė.

1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Ilgainiui čia susiformavo 6 atskiros valstybės, valdomos vietos dinastijų. Tuo pasinaudoję Zetoje į valdžią atėjo vietos didikai Balšičiai, kurie iš pradžių valdė kaip imperijos vasalai, bet nuo 1366 m. nebepripažino caro Urošo valdžios.[11] Taip įkurta Zetos kunigaikštystė. Valdant Balšičiams, krašte galutinai įsitvirtino stačiatikių tikėjimas.

1385 m. Balša II žuvo mūšyje su turkais, o jo valdos Zetoje atiteko Georgijui II Starcimirovičiui. Vukas Brankovičius dalyvavo prieš turkus nukreiptoje serbų-bosnių koalicijoje, kuri patyrė pralaimėjimą kosovo mūšyje 1389 m. birželio 15 d. XIV a. pabaigoje dauguma Zetos vidinių rajonų didikų tapo turkų vasalais. 1396 m. Georgijus II Stracimirovičius atidavė Venecijai Šv. Srdo uostą ant Bojanos upės, Skadaro ir Drivasto miestus.[12]

1421 m. mirdamas paskutinis Balšičius Balša III paliko kunigaikštystę savo motinos broliui, Serbijos despotui Stefanui Lazarevičiui ir Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Stefanas Lazarevičius tęsė kovą su Venecija, tačiau greitai sudarė taiką ir perdavė venecijiečiams pajūrio Paštrovičių bendruomenę ir Kotoro, Ulcinio, Skadaro ir Lešo miestus.[13] Taip nuo maždaug 1420 m. Juodkalnijos pakrantėje įsigalėjo Venecijos respublika, kuri vietos miestus valdė kaip dalį savo užjūrio kolonijų – Venecijos Albaniją. Ji teritorijas prie Kotoro įlankos išlaikė iki pat XVIII a.

Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalėjo skirti pakankamo dėmesio Juodkalnijai, 1427 m. čia įsigalėjo nauja vietinė dinastija – Černojevičiai, valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija. Crnojevičių valdos užėmė tik labai nedidelę dalį Juodkalnijos, ties sostine Cetinje. Vidiniai Zetos rajonai pamažu perėjo į turkų valdžią.[14] 1439 m. Zeta tapo Venecijos protektoratu. 1455 m. kalnuotoji Zetos dalis į vakarus nuo Maračos buvo pavaldi Venecijai. Remdamasis materialine Venecijos parama Aukštutinės Zetos valdovas Stefanas Černojevičius aktyviai kovojo su Osmanų imperija. Stefano sūnus Ivanas Černojevičius (1465–1490 m.) pabandė užimti Venecijos pajūrį, tačiau netrukus su Venecija susitaikė. Po to, kai turkai užėmė Juodkalnijos lygumų dalį Ivanas Černojevičius pabėgo į Italiją. Pasinaudojęs po sultono Mehmedo II mirties Turkijoje kilusia kova dėl valdžios Ivanas Černojevičius grįžo į gimtinę ir pripažino save Turkijos vasalu. Sunkiai prieinamoje vietoje Ivanas įkūrė Cetinės vienuolyną, kuris tapo jo rezidencija. Po Ivano Černojevičiaus mirties kilo tarpusavio kova tarp jo sūnų.

Osmanų imperijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petaras II, Juodkalnijos vladika
Juodkalnijos vladikų vėliavos XIX a.
Pagrindiniai straipsniai – Osmanų imperija ir Juodkalnijos vladikos.

XV a. didžiąją dalį Balkanų užkariavę Osmanai Juodkalnijoje tenkinosi pajūrio miestų bei Grahovo ir Nikšičiaus poljų kontrole. Timaro sistema Juodkalnijoje nebuvo įvesta.[15] Dalis dabartinės Juodkalnijos nuo 1496 m. formaliai buvo pavaldi Osmanų vietininkui Žabliake prie Škoderio ežero. Nuo 1530 m. Osmanų valdoma Juodkalnijos dalis priklausė Škoderio sandžakui.[16] Zetos šerdis, sunkiai prieinama dėl kalnų, taip pat neturėjusi strategiškai svarbių didesnių gyvenviečių politiškai niekada iki galo nebuvo užvaldyta.

Po Osmanų užkariavimo dalis dabartinės Juodkalnijos, vadinamasis Sandžakas (istoriškai jis nebuvo Juodkalnijos dalimi iki 1912 m.) buvo Osmanų valdomas nuo 1498 iki 1912 m., vakarinė Juodkalnijos pakrantė buvo valdoma Venecijos. Likusi Juodkalnijos dalis nuo 1516 m. faktiškai tapo nepriklausoma teokratine valstybe, kai Crnojevičių palikuonis Džuradžas V, nominalus kunigaikštis, pabėgo į Veneciją, o Juodkalnijos klanai savo valdovu išrinko vyskupą Vavilą.

Osmanų imperijos valdymas Balkanuose sukėlė masines krikščionių migracijas į šiaurę. Tuo metu serbai kolonizavo Voivodiną, o albanai migravo į dabartinį Kosovą ir šiaurės Albaniją. Pastaroji, sudariusi pietines teritorijas nuo Skutario ežero su didžiausiu miestu Skodra, iki XV a. buvo Juodkalnijos etninė teritorija. Stumiami albanų juodkalniečiai apgyvendino dalį šiauriau buvusios Hercegovinos, t. y. Juodkalnijos kultūrinis regionas „pasislinko“ į šiaurę.

Renkamų vladikų valdymas (1516–1696 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1528 m. Cetinės stačiatikių vyskupai formaliai tapo bendrų reikalų tvarkytojais. Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai. Tik nedideli miesteliai buvo kontroliuojami Osmanų, o kalnai ir kaimiškosios vietovės faktiškai buvo nepriklausomomis ir valdomos keleto Juodkalnijos klanų.[17] klanams vadovavo vadai, kurie kelis kartus metuose rinkdavosi Juodkalnijos sostinėje Cetinėje, kur priimdavo svarbius tautai sprendimus, spręsdavo tarpusavio ginčus ir skelbdavo karą.

Vienas iš Crnojevičių šeimos pretendentų į sostą, kuris priėmė islamą, įsiveržė į Juodkalniją taip pat kaip ir Skenderberbegas Crnojevičius prieš trisdešimt metų ir taip pat nieko nepasiekė. Pasaulietinis vadovas Vukotičius atmušė turkų puolimą.

Iš juodkalniečių Osmanai rinko mokesčius ir atsisakymas šiuos mokesčius mokėti greičiausiai paskatino pašos įsiveržimą valdant vyskupui Rufimui, kurio metu turkai buvo priversti atsitraukti patyrę didelių nuostolių Leškopolės mūšyje 1604 m. Mūšis įvyko, kai apie 1500 juodkalniečių užpuolė 10 000 turkų karių stovyklą Leškopolėje nakties metu.

1603 m. sultonas pripažino Juodkalnijos autonomiją.[18] Taip prasidėjo Juodkalnijos kaip valstybės istorija. Faktiškai ši „valstybė“ buvo tik silpnai susijusių konkuruojančių klanų bendrija, kuri neturėjo biurokratinio valstybės aparato. Jai dažniausiai tik simboliškai vadovavo vyskupas, o vienybę išlaikyti padėjo tik išorinė Osmanų grėsmė ir iš to kilusi bendrų kovų patirtis.

1613 m. Arslanas Paša surinko 40 000 karių armiją ir užpulė Senosios Juodkalnijos dalį. Turkų karių buvo dukart daugiau nei visų Senosios Juodkalnijos gyventojų kartu sudėjus. Rugsėjo 10 d. juodkalniečiai susitikimo su turkų kariuomene toje pačioje vietoje, kur beveik prieš šimtą metų buvo nugalėtas Skenderbegas Cnojevičius. Juodkalniečiai, kuriems apdėjo kaimyninės gentys surinko 4000 karių. Nepaisant to jie sugebėjo sumušti kelis kartus didesnę turkų kariuomenę, Arslanas Paša buvo sužeistas. Osmanų pajėgos netvarkingai atsitraukė, daugybė jų nuskendo Moračos vandenyse, dar daugiau žuvo nuo juos persekiojančių juodkalniečių rankų.

Vladikomis vadinti vyskupai bendradarbiaudami su laisvų Juodkalnijos kalnų klanų vadais galėjo pasiekti ir šiek tiek daugiau nei tik simbolinę vadovo padėtį. Nuo 1697 m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino Petrovičių-Njegošų dinastija (Петровић-Његош). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Ši sosto perdavimo iš dėdės sūnėnui sistema išliko ir po teokratijos panaikinimo 1852 m., nes pirmasis pasaulietinis valdovas iš Petrovičių dinastijos, Danilas I buvo bevaikis ir 1860 m. sostą paveldėjo jo sūnėnas Nikola I.

Be įtakingų ir stiprių vladikų, pvz., teokratinės dinastijos įkūrėjo Danilo I (1697–1735 m.) ar Petaro I (1782–1830 m.), kurie jų valdomas teritorijas sėkmingai gynė nuo turkų ir jas plėtė, Petrovičių dinastijoje buvo ir silpnesnių veikėjų, kurie savo valdžią įgyvendino tik nominaliai ir sudarė sąlygas veikti uzurpatoriams, tokiems kaip avantiūristas Stefanas Mali, kuris apsimetęs Rusijos caru Petru III apie 1770 m. keletą metų faktiškai buvo tapęs Juodkalnijos valdovu iki buvo nužudytas. 1781-2 m. Petrovičiai trumpam net buvo praradę valdžią, kai vladika tapo Plamenacų klano atstovas. Tuo pačiu metu atsirado pasaulietiniai „gubernatorius“ iš Radoničių klano, kurio paveldėtojas tik po 1830 m. prarado savo valdžią.

Nepriklausoma Juodkalnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijos teritorijų augimas
Nikola I Juodkalniją paskelbiant karalyste
Pagrindiniai straipsniai – Juodkalnijos kunigaikštystė ir Juodkalnijos karalystė.

Petaro II įpėdinis Juodkalnijos vladika Danilo II 1852 m. sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė.

Šalimais esančioje Hercegovinoje 1876 m. kilęs sukilimas sukėlė keletą maištų ir sukilimų prieš Osmanus Europoje. Juodkalnija ir Serbija sutarė paskelbti karą Osmanams 1876 m. birželio 18 d. Juodkalniečiai susivienijo su Hercegovinos sukilėliais ir laimėjo vieną mūšį po kito. Juodkalnijos pergalei kare lemiamas buvo pergalingas Vučji Do mūšis. 1877 m. juodkalniečiai kovėsi ties Hercegovinos ir Albanijos sienomis. Nikola I rodė iniciatyvą ir puolė turkų pajėgas, kurios artėjo iš šiaurės, pietų ir vakarų. 1877 m. rugsėjo 24 d. jis užėmė Nikšičių, 1878 m. sausio 10 d. – Barą, 1878 m. sausio 20 d. – Ulcinį, 1878 m. sausio 26 d. Grmožurą. 1878 m. sausio 30 d. – Vraniną ir Lesendrą.

Karas baigėsi, kai Osmanai 1878 m. sausio 13 d. pasirašė su Juodkalnija paliaubas Edirnėje. San Stefano taika Osmanų imperija pripažino Juodkalnijos nepriklausomybę bei užleido jai užimtus Nikšičiaus, Kolašino, Spužo, Podgoricos, Žabliako, Baro miestus. Po Juodkalnijos – Turkijos karo (1876–1878 m.) Berlyno kongrese 1878 m. Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Turkijos imperijos. Jos teritorijos išaugo beveik dvigubai.

Ilgas Nikola I, Danilo II įpėdinio, valdymas (1860–1918) žymėjo valstybės nepriklausomybės laikotarpį. Šalis sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija. Sėkmingai sprendžiamos problemos leido 1910 m. Juodkalniją paskelbti karalyste. Po Balkanų karų (1912–1913) jos teritorija dar labiau išsiplėtė į žemyną (dalį istorinio Sandžako ir Metohijos). Tačiau tuo pačiu metu ji buvo priversta atsisakyti savo buvusių istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai.

Šiuo nepriklausomybės laikotarpiu Juodkalnija nevaldė tik Kotoro. Šis iki XVIII a. buvo Venecijos respublikos dalis, vėliau atiteko Prancūzijai, o galiausiai buvo valdomas Austro-Vengrijos.

Jugoslavijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Jugoslavijos istorija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nepaisant juodkalniečių karinio pasipriešinimo, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, o karalius Nikola I pabėgo iš šalies. Kuomet 1918 m. Juodkalnija buvo išlaisvinta sąjungininkų, karalystė oficialiai panaikinta (Nikola apkaltintas bendradarbivimu su priešais), o Juodkalnijai buvo pasiūlyta įsijungti į naujai kuriamos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sudėtį. Nors juodkalniečiai parodė didelį pasipriešinimą, įjungimas įvyko 1922 m.

Šioje karalystėje, dar vadinamoje Pirmąja Jugoslavija, Juodkalnija sudarė administracinį vienetą Zetos banoviną. Jai sugrąžintas Kotoro regionas. Karalystėje viepatavo serbai siekę įdiegti didžiaserbiškumo idėjas, kas kėlė kitų valstybės tautų pasipriešinimą.

Juodkalniečių separatistinės nuotaikos dar labiau išaugo per Antrąjį pasaulinį karą. Kraštą okupavus Italijai, čia sukurta fašistinė Nepriklausoma Juodkalnijos valstybė (1941–1944), iš tikro Italijos protektoratas.

Po karo Juodkalnija tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi. Kadangi Jugoslavija buvo federacija, čia suformuota atskira Juodkalnijos Socialistinė Respublika, nustatytos dabartinės jos sienos, o sostinė perkelta į Podgoricą (tometinis Titogradas). Per karus nukentėjusi Juodkalnija gavo didelę Jugoslavijos vyriausybės paramą prikeliant šalies ūkį, čia pradėtas vystyti turizmas.

Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija ir be Serbijos buvo vienintelė resublika, likusi Jugoslavijos sudėtyje. Vėliau šis junginys pervardintas Serbija ir Juodkalnija. Juodkalniečiai aktyviai dalyvavo Serbijos karuose prieš Bosniją ir Kroatiją.

Nepriklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1997 m. įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos didėjo, ėmė skirtis politinės kryptys, o Juodkalnijos politikai palaipsniui nebepalaikė Serbijos Miloševičiaus linijos. Tai lėmė, kad abiejų sudėtinių dalių santykiai virto į palaidą sąjungą, užtvirtintą 2003 m.

2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Crna Gora. – Organizacioni odbor Dana crnogorske kulture, 1981. – С. 54.
  2. ↑ Макова Е.С. Сербские земли в Средние века и Раннее Новое время // История южных и западных славян / Матвеев Г.Ф., Ненашева З.С.. – Москва: Издательство Московского университета, 2008. – Т. 1. – С. 61. – ISBN 978-5-211-05388-5.
  3. ↑ Чиркович Сима. История сербов. – М.: Весь мир, 2009. – С. 15. – ISBN 978-5-7777-0431-3.
  4. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 62 c.
  5. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 64 c.
  6. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – 66 c.
  7. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 67.
  8. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 68.
  9. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – С. 88.
  10. ↑ „Котор“. // bigenc.ru. Suarchyvuotas originalas 2020-08-05. Nuoroda tikrinta 2017-02-03.
  11. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.107
  12. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.110
  13. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.112
  14. ↑ Бромлей, Ю. В. и др. История Югославии. – М.: Издательство АН СССР, 1963. – Т. I. – c.113
  15. ↑ Katrin Boeckh: Serbien, Montenegro. Geschichte und Gegenwart. Pustet, Regensburg 2009, S. 40.
  16. ↑ Kenneth Morrison: Montenegro. A modern history. Tauris, London 2009, ISBN 978-1-84511-710-8, S. 17.
  17. ↑ Stephen Clissold (1966). A short history of Yugoslavia from earliest times to 1966, chapter III
  18. ↑ Šerbo Rastoder: A short review of the history of Montenegro. In: Florian Bieber (Hg.): Montenegro in transition. Problems of identity and statehood. Nomos, Baden-Baden 2003, ISBN 3-8329-0072-1, S. 107–137, žr. S. 113.
v • a • r
Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Juodkalnijos_istorija&oldid=7191688"