Juodkalnijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Serbija-orn.png
Vakarų Balkanų istorija
Serbijos | Juodkalnijos | Kosovo
Ilyrija, Mezija
Bizantijos imperija
Serbų kunigaikštystės (župos):
Raška
Bizantija (Sirmijaus tema)
Duklia > Serbijos DK
Serbijos karalystė > Serbijos imperija
Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai
Serbijos despotija
Osmanų imperija
Rumelijos, Nišo ejaletai
Moderniosios Serbijos istorija:
Serbijos, Juodkalnijos kunigaikštystės
Serbijos, Juodkalnijos karalystės
Jugoslavijos karalystė
Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija
Serbija, Juodkalnija, Kosovas

Juodkalnijos istorija – Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos istorija.

Nuo krašto slavizacijos Juodkalnija didelę dalį laiko priklausė Serbijai. Jos savarankiško valstybingumo laikotarpiai buvo viduramžių Dukljos karalystė (XI a.), Zetos kunigaikštystė (XIV–XV a.), Juodkalnijos kunigaikštystė (1878–1910) ir Juodkalnijos karalystė (1910–1916). Dabartinę nepriklausomybę Juodkalnija gavo 2006 m.

Ilyrija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ilyrija.

I tūkst. pr. m. e. Juodkalnija sudarė Ilyrijos dalį, ir nuo IV a. pr. m. e. jos teritorijoje buvo susikūrusi Ardiajų karalystė – viena dviejų svarbiausių ilyrų valstybių. Didžiausio išsiplėtimo laikais ji valdė taip pat didelę dalį dabartinės Albanijos, o jos sostinė buvo Skodra. Po ilyrų karų ir 165 m. pr. m. e. pralaimėto mūšio karalystė tapo Romos protektoratu, o 27 m. pr. m. e. integruota kaip dalis Ilyriko provincijos.

Mūsų eros pradžioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatiją. IV a. pradžioje jos pietinėje dalyje išskirta nauja provincija Praevalitanija didele dalimi sutapo su dabartinės Juodkalnijos teritorija. Pagal didžiausią regiono miestą Doklea kraštas romėnų dar buvo vadinamas Docleata. Valdant romėnams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti, čia įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Romos imperiją padalinus, 330 m. Praevalitanija atiteko Rytų Romos imperijai.

Duklja[taisyti | redaguoti kodą]

Duklja Serbijoje IX a. vid.
Dukljos teritorijos apie 1077 m.
Pagrindinis straipsnis – Duklja.

Kuomet slavai 6-7 a. kolonizavo kraštą ir asimiliavo vietos romanizuotus ilyrus, regiono pavadinimas Docleata buvo palaipsniui suslavintas ir tapo Duklja. Čia, kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose, įsitvirtino serbų protėviai. Duklja tapo vienu iš šešių jų etninių regionų (kiti buvo Raška, Bosnija, Travunija, Zahlumija ir Paganija). Pagrindinis iš jų buvo Raška (dab. vakarų Serbijos teritorijose), kur valdė Vlastimirovičiai. Po trumpo Bulgrijos valdymo, Raškoje į valdžią atėjo Časlavas Klonimirovičius (927–960), pirmą kartą sujungęs visas proto-serbų teritorijas, įskaitant Duklją, į vieningą valstybę.

Po Časlavo mirties Serbiją užkariavo Bulgarija, o netrukus ji perėjo Bizantijos imperijai. Taip panaikinus serbų valstybingumą, Vlastimirovičių atstovas Hvalimiras Petrovičius perkėlė sostinę į Duklją, kur valdė kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikštis (knez). Tokiu būdu viduramžių serbų politinis ir kultūrinis centras daugiau nei šimtui metų persikėlė į Juodkalnijos pakrantę.

Iki 1018 m. kraštą valdė Vlastimirovičių atšaka Petrovičiai, kartu kontroliavę ir pajūrį šiauriau: Travuniją (dab Hercegovina), Zahlumiją, o taip pat žemyninį ruožą – Podgoriją. Jų valdos XI a. vid. perėjo kitai dinastinei atšakai – Vojislavljevičiams: šių įkūrėjas Vojislavas sukėlė maištą prieš Bizantiją. Po ilgai trukusių karų 1042 m. Duklja galutinai atgavo nepriklausomybę, o jos valdovai nuo 1077 m. ėmė tituluotis karaliais. Taip susiformavo Dukljos karalystė.

XI a. Vojislavljevičiai tapo svarbiausia Vakarų Balkanų dinastija, valdžiusi ne tik Duklją, bet ir aplinkines valstybėles. Jų valdžia išsiplėtė į Rašką ir Bosniją. Jie buvo tokie galingi, kad jų atstovas Konstantinas Bodinas 1072 m. pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi. Tačiau nuo pat XII a. pradžios valstybė silpo, neteko daugumos teritorijų ir serbų galios centras vėl sugrįžo į Rašką. Nuo 1118 m. Dukljos valdovai tapo Raškos ir Bizantijos marionetėmis.

Serbijos imperijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Serbijos imperija (pilka) XIV a.
Pagrindinis straipsnis – Serbijos imperija.

Apie 1168 m. Raškoje atėjo nauja Vlastimirovičių atšaka Njemaničiai. Jau pirmasis jų valdovas Stefanas Nemanja 1186 m. užėmė Duklją, galutinai nutraukdamas Vojislevljevičių dinastiją ir integruodamas ją į Serbijos karalystę (nuo 1346 m. – Serbijos imperija). Priklausomybė Serbijai truko iki 1360 m.

Serbijos sudėtyje kraštas pradėtas vadinti Zeta, ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas. Neretai čia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaničių dinastijos atstovai, kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais.

Per visą laikotarpį Zetos kultūrą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę.

Zetos kunigaikštystė[taisyti | redaguoti kodą]

Vakarų Balkanai 1373-1395 m.
Pagrindinis straipsnis – Zetos kunigaikštystė.

1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Ilgainiui čia susiformavo 6 atskiros valstybės, valdomos vietos dinastijų. Tuo pasinaudoję Zetoje į valdžią atėjo vietos didikai Balšičiai, kurie iš pradžių valdė kaip imperijos vasalai, bet nuo 1360 m. – kaip visiškai nepriklausomi. Taip įkurta Zetos kunigaikštystė. Valdant Balšičiams, krašte galutinai įsitvirtino ortodoksų tikėjimas.

1421 m. mirdamas paskutinysis Balšičius Balša III paliko kunigaikštystę savo motinos broliui, Serbijos despotui Stefanui Lazarevičiui ir Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalėjo skirti pakankamo dėmesio Juodkalnijai, 1451 m. čia įsigalėjo nauja vietinė dinastija – Crnojevičiai, valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija. Crnojevičių valdos užėmė tik labai nedidelę dalį Juodkalnijos, ties sostine Cetinjė.

Nuo 1420 m. Juodkalnijos pakrantėje įsigalėjo Venecijos respublika, kuri vietos miestus valdė kaip dalį savo užjūrio kolonijų – Venecijos Albaniją. Ji teritorijas prie Kotoro įlankos išlaikė iki pat XVIII a.

Osmanų imperijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Petaras II, Juodkalnijos vladika
Juodkalnijos vladikų vėliavos XIX a.
Pagrindiniai straipsniai – Osmanų imperija ir Juodkalnijos vladikos.

Paskutiniaisiais Crnojevičių valdymo metais Juodkalnija aktyviai kovojo su Osmanų imperija, tačiau 1496 m. buvo įjungta į jos sudėtį. 1514 m. čia sukurtas administracinis vienetas Juodkalnijos sandžakas. Osmanai čia, kaip ir visuose Balkanuose, pradėjo savo politiką. Osmanų imperijos valdymas Balkanuose sukėlė masines krikščionių migracijas į šiaurę. Tuo metu serbai kolonizavo Voivodiną, o albanai migravo į dabartinį Kosovą ir šiaurės Albaniją. Pastaroji, sudariusi pietines teritorijas nuo Skutario ežero su didžiausiu miestu Skodra, iki XV a. buvo Juodkalnijos etninė teritorija. Stumiami albanų juodkalniečiai apgyvendino dalį šiauriau buvusios Hercegovinos, t. y. Juodkalnijos kultūrinis regionas „pasislinko“ į šiaurę.

Iš karto po Juodkalnijos sandžako įkūrimo, Crnojevičių palikuonis Džuradžas V, nominalus kunigaikštis, 1516 m. pabėgo į Veneciją, palikdamas savo sostinę Cetinjė vietos vyskupui. Šis kalnuotame krašte aplink sostine gavo religinę autonomiją nuo osmanų ir įkūrė nedidelę teokratinę valstybę, valdoma vyskupų (vladikų). Šis atvejis buvo vienintelis toks Balkanuose. Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai.

Nuo 1696 m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino Petrovičių-Njegošų dinastija (Петровић-Његош). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Vienas žymiausių vladikų buvo Petaras II (1813–1851), kurio reformos paruošė šalį sekuliarizacijai.

Nepriklausoma Juodkalnija[taisyti | redaguoti kodą]

Juodkalnijos teritorijų augimas
Nikola I Juodkalniją paskelbiant karalyste

Petaro II įpėdinis Juodkalnijos vladika Danilo II 1852 m. sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė. Šaliai ne kartą patyrus triuškinančias pergales prieš turkus (didžiausia jų buvo 1875 m.), 1878 m. Berlyno kongrese Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Turkijos imperijos, ir jos teritorijos išaugo beveik dvigubai.

Ilgas Nikola I, Danilo II įpėdinio, valdymas (1860–1918) žymėjo valstybės nepriklausomybės laikotarpį. Šalis sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija. Sėkmingai sprendžiamos problemos leido 1910 m. Juodkalniją paskelbti karalyste. Po Balkanų karų (1912–1913) jos teritorija dar labiau išsiplėtė į žemyną (dalį istorinio Sandžako ir Metohijos). Tačiau tuo pačiu metu ji buvo priversta atsisakyti savo buvusių istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai.

Šiuo nepriklausomybės laikotarpiu Juodkalnija nevaldė tik Kotoro. Šis iki XVIII a. buvo Venecijos respublikos dalis, vėliau atiteko Prancūzijai, o galiausiai buvo valdomas Austro-Vengrijos.

Jugoslavijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Jugoslavijos istorija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nepaisant juodkalniečių karinio pasipriešinimo, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, o karalius Nikola I pabėgo iš šalies. Kuomet 1918 m. Juodkalnija buvo išlaisvinta sąjungininkų, karalystė oficialiai panaikinta (Nikola apkaltintas bendradarbivimu su priešais), o Juodkalnijai buvo pasiūlyta įsijungti į naujai kuriamos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sudėtį. Nors juodkalniečiai parodė didelį pasipriešinimą, įjungimas įvyko 1922 m.

Šioje karalystėje, dar vadinamoje Pirmąja Jugoslavija, Juodkalnija sudarė administracinį vienetą Zetos banoviną. Jai sugrąžintas Kotoro regionas. Karalystėje viepatavo serbai siekę įdiegti didžiaserbiškumo idėjas, kas kėlė kitų valstybės tautų pasipriešinimą.

Juodkalniečių separatistinės nuotaikos dar labiau išaugo per Antrąjį pasaulinį karą. Kraštą okupavus Italijai, čia sukurta fašistinė Nepriklausoma Juodkalnijos valstybė (1941–1944), realiai Italijos protektoratas.

Po karo Juodkalnija tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi. Kadangi Jugoslavija buvo federacija, čia suformuota atskira Juodkalnijos Socialistinė Respublika, nustatytos dabartinės jos sienos, o sostinė perkelta į Podgoricą (tometinis Titogradas). Per karus nukentėjusi Juodkalnija gavo didelę Jugoslavijos vyriausybės paramą prikeliant šalies ūkį, čia pradėtas vystyti turizmas.

Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija ir be Serbijos buvo vienintelė resublika, likusi Jugoslavijos sudėtyje. Vėliau šis junginys pervardintas Serbija ir Juodkalnija. Juodkalniečiai aktyviai dalyvavo Serbijos karuose prieš Bosniją ir Kroatiją.

Nepriklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1997 m. įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos didėjo, ėmė skirtis politinės kryptys, o Juodkalnijos politikai palaipsniui nebepalaikė Serbijos Miloševičiaus linijos. Tai lėmė, kad abiejų sudėtinių dalių santykiai virto į palaidą sąjungą, užtvirtintą 2003 m.

2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus.