Airijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Great Britain 1900.jpg

Žmonės Airijos saloje gyvena jau apie 8 tūkstančius metų. Prieš 2500 atsikėlė keltai, kurie sumišo su vietiniais gyventojais. ~200 m. pr. m. e. keltai (gaelai) salą pradėjo vadinti Éire. Manoma, jog pirmajame amžiuje pr. m. e. susikūrė pirmos didžiosios airiškos karalystės: Konachtas, rytinis ir vakarinis Lensteriai, Mansteris ir Alsteris, tačiau istorikų beveik vieningai teigiama, jog Antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais Airijoje vienu metu galėjo egzistuoti iki tūkstančio karalysčių, kurias valdė hierarchinės piramidės principu išsiskirstę karaliai (t.y. Airijoje niekuomet neegzistavo monarchija). Romos civilizacija airių smarkiai nepalietė. 432 metais šv. Patrikas, airių paimtas į nelaisvę Britanijoje, pradėjo skleisti krikščionybę, įkūrė vyskupiją. Kai kurie istorikai Airijos krikštą priskiria šv. Paladijui, popiežiaus Celestino I pasiuntiniui, kurio misiją Airijos kronika datuoja metais anksčiau nei šv. Patriko. Apie 800 metus prasidėjo vikingų užkariavimai. Skandinavai įsikurdavo jūros pakrantėję: buvo įkurti Dublino, Korko, Voterfordo ir kiti miestai. Apie 1000 metus vikingai iš salos buvo išvaryti. Nuo 1170 metų į Airiją įsiveržė anglai. Nepatenkinti Anglijos valdžia ir pasikeitusia imperijos religija (airiai liko katalikais, anglai tapo anglikonais) XVI amžiaus pabaigoje airiai organizavo sukilimus. Juos nuslopinus airių teisės dar labiau suvaržytos. Prasidėjo emigracija iš šalies. 1845–1848 bulvių maras išžudė pusę Airijos populiacijos.

Dabartinė Airijos Respublikos teritorija, kuri apima 26 iš 32 saloje esančių grafysčių, susiformavo pirmojoje XX a. pusėje.

Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis. Nuo 1874 m., o ypač nuo 1880 m., kai Airijos parlamentinei partijai ėmė vadovauti Charles Stewart Parnell, ši partija ėmė siekti Airijai autonomijos (Home Rule), išliekant Jungtinės Karalystės sudėtyje. Nuo 1886 m. tarp airių protestantų ėmė stiprėti ir junionistų judėjimas, nes protestantai, kurių didžioji dalis buvo atkraustytų dar Kromvelio laikais škotų ir anglų palikuonys, bijojo diskriminacijos, taip pat ekonominių ir socialinių privilegijų praradimo, jei airių katalikams pavyktų įgauti tikrą politinę valdžią. Nors junionistų judėjimas egzistavo visoje saloje, tačiau XIX a. pb. – XX a. pr. jis ypatingai stiprus buvo Alsteryje, kuris pasižymėjo didesne industrializacija nei likusi šalies dalis. Bijota, kad katalikai gali įvesti tarifinius barjerus, kurie neigiamai paveiktų Alsterio regioną. Be to Alsteryje buvo daugiau protestantų nei kitose šalies dalyse ir junionistai sudarė daugumą keturiose regiono grafystėse. Vadovaujant Dubline gimusiam serui Edward Carson ir serui James Craig junionistų judėjias tapo karingu. 1914 m. siekdamas išvengti sukilimo Alsteryje britų premjerministras Herbert Asquith, susitaręs su Airių palamentinės partijos vadovybe, į autonomijos Airijai suteikimo aktą įdėjo nuostatą, kad autonomija suteikiama 26 iš 32 grafysčių, o likusių statusas turėjo būti nustatytas vėliau. Autonomijos aktas taip ir neįsigaliojo, nes buvo nutarta jį sustabdyti iki tuo metu prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu tikėtasi, kad karas baigsis iki 1915 m. Tikėdamiesi teigiamo Airijos autonomijos klausimo sprendimo airiai dešimtimis tūkstančių stojo savanoriais į britų armiją.

1919 m. sausio mėn., po 1918 m. gruodžio visuotinių rinkimų 73 iš Airijoje išrinktų 106 parlamento narių priklausė Sinn Féin partijai. Jie atsisakė užimti vietas britų Bendruomenių Rūmuose, o vietoje to sudarė Airijos parlamentą, pavadintą Dáil Éireann.

Nuo 1955 JT narė. Nuo 1993 m. ES narė. Dėl Europos sąjungos lėšų, Airijos ūkis atsigavo ir dabar yra pavyzdys Europos sąjungos naujokėms.

Nuo 2000 į Airiją iš Lietuvos plūstelėjo lietuvių emigrantų banga.

Commons-logo.svg Vikiteka: Airijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka