Ukrainos valstybė
| Ukrainos valstybė ukr. Українська Держава vok. Ukrainischer Staat | |||||
| Vokietijos imperijai pavaldi valstybė | |||||
| |||||
| |||||
| Himnas Ще не вмерла України | |||||
 | |||||
| Sostinė | Kijevas | ||||
| Kalbos | ukrainiečių, rusų, lenkų, baltarusių, jidiš | ||||
| Religija | Stačiatikybė | ||||
| Valdymo forma | laikinoji absoliutinė monarchija, valdoma karinės diktatūros | ||||
| Etmonas | |||||
| 1918 | Pavlas Skoropadskis | ||||
| Era | Pirmasis pasaulinis karas | ||||
| - Įkurta | 1918 m. balandžio 29 d. | ||||
| - Panaikinta | 1918 m. gruodžio 14 d. | ||||
| Valiuta | karbovanecas | ||||
.svg)
Ukrainos valstybė (ukr. Українська Держава, vok. Ukrainischer Staat) – Vokietijos imperijai pavaldi valstybė, įkurta Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.
Ją įsteigė vokiečių karinė valdžia po to, kai 1918 m. balandžio 28 d.[1] buvo išsklaidyta socialistinių pažiūrų Ukrainos Liaudies Respublikos centrinė taryba. Ukrainoje įsigalėjo laikinoji Ukrainos etmono Pavlo Skoropadskio diktatūra, kuris uždraudė visas socialistiškai orientuotas politines partijas ir sukūrė antibolševikinį frontą. Ji žlugo 1918 m. gruodį,[2] kai Skoropadskis buvo nuverstas, o į valdžią atėjo Ukrainos Liaudies Respublikos direktorija.[2][3]
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šalis buvo Rytų Europoje palei Dniepro vidurupį ir žemupį, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėje. Ukrainos valstybė apėmė didžiąją dalį dabartinės Ukrainos teritorijos, išskyrus Vakarų Ukrainą ir Krymą, tačiau jos teritorija driekėsi į dabartinę Rusiją, Baltarusiją, Moldaviją ir Lenkiją.
Šiaurės rytuose Ukraina nustatė preliminarią demarkacijos liniją su Rusijos TFSR, rytuose turėjo sieną su Dono Respublika. Į pietvakarius palei Dniestrą ėjo siena su Rumunijos karalyste, o vakaruose Ukraina ribojosi su Vokietijos imperija ir Austrija-Vengrija. Į šiaurę buvo vokiečių okupuotos Oberosto ir Baltarusijos Liaudies Respublikos teritorijos.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. vasario 9 d. Ukraina pasirašė Brest-Litovsko taiką su Centrinėmis valstybėmis, o kovo mėn. iš Ukrainos teritorijos buvo išvarytos visos Rusijos TFSR bolševikų pajėgos. Siekiant apsaugoti Ukrainą nuo tolesnės bolševikų agresijos, buvo sukurta vokiečių kariuomenės Kijevo grupė, kuriai vadovavo Vokietijos feldmaršalas Hermanas fon Eichhornas.
1918 m. balandžio 25 d. tuometinė ministro pirmininko vyriausybė buvo apkaltinta dėl Užsienio prekybos banko Kijeve pirmininko pagrobimo. Per šį banką Vokietijos okupacinės pajėgos oficialiai vykdė visas finansines operacijas su Reichsbanku Berlyne. Kitą dieną Eichhornas išleido dekretą, pagal kurį visos baudžiamosios bylos, nagrinėjamos Ukrainos teritorijoje, pasirinktinai gali būti perduotos Vokietijos karo teismo, o ne Ukrainos teismų sistemos jurisdikcijai.
1918 m. balandžio 29 d. vyko suvažiavimas,[1] kuriame dalyvavo apie 6000 delegatų iš visų aštuonių Ukrainos gubernijų. Suvažiavime Pavlas Skoropadskis buvo išrinktas Ukrainos etmonu. Tą naktį etmono šalininkai perėmė karinės ir vidaus reikalų valdžios pastatą bei valstybinį banką. Kitą dieną buvo nuginkluota elitinė ir ištikimiausia centrinės tarybos formuotė – Sečės šauliai.
Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos pajėgos, norėdamos stabilumo, pritarė perversmui. Skoropadskis su jomis bendradarbiavo, todėl tapo nepopuliarus tarp daugelio Ukrainos valstiečių.
Vidaus pasipriešinimą sukėlė maisto atsargų rekvizicija ir žemės grąžinimas turtingiems žemvaldžiams. Skoropadskio režimo priešininkai vykdė padegimus ir sabotažą, o 1918 m. liepos mėn. nužudė vokiečių kariuomenės vadą Ukrainoje Hermaną fon Eichhorną. 1918 m. rugpjūtį opozicinei koalicijai pavyko priversti jį vėl suformuoti Sečės šaulių būrį. Tuo metu tapo akivaizdu, kad Centrinės valstybės pralaimėjo karą ir Skoropadskis nebegalėjo tikėtis jų paramos. Todėl jis ieškojo paramos iš konservatyvių Rusijos visuomenės elementų ir pasiūlė prisijungti prie federacijos su Antonu Denikinu ir baltagvardiečiais. Tai dar labiau sumenkino jo autoritetą tarp ukrainiečių.
1918 m. gruodį Skoropadskis buvo nuverstas ir buvo įkurta Ukrainos Liaudies Respublikos direktorija.[2][3]
Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Vienetas | Centrinis miestas |
|---|---|
| Žitomyras | |
| Dnipras | |
| Kijevas | |
| Podolės Kamenecas | |
| Poltava | |
| Charkovas | |
| Chersonas | |
| Brestas | |
| Černigovas | |
| Mozyrius | |
| Berdianskas | |
Krymo kraštas (reikštos pretenzijos)
|
Simferopolis |
Kubanės Liaudies Respublika (reikštos pretenzijos)
|
Krasnodaras |
Ukrainos pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Beveik visą Ukrainos valstybės ginkluotųjų pajėgų vadovybę sudarė buvusios Rusijos imperatoriškosios armijos karininkai.[4] Dauguma pareigūnų nepalaikė ukrainiečių ir laikė tai būdu išgyventi sunkius laikus.[4] Tuo pat metu plačios gyventojų masės neturėjo išvystyto tautinio tapatumo jausmo ir lengvai pasidavė socialistinės ir komunistinės propagandos įtakai.[4]
Po paliaubų, kuriomis baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Ukrainos socialistai įkūrė Ukrainos direktoriją, kurios pajėgoms vadovavo Sečės šauliai. Nors Vokietijos ir Austrijos pajėgos dar nebuvo pasitraukusios iš Ukrainos, jos nebuvo suinteresuotos toliau kovoti. Dauguma Skoropadskio pajėgų perėjo į kitą pusę ir prisijungė prie direktorijos.[4]
1918 m. lapkričio 16 d. Bila Cerkvoje prasidėjo sukilimas pries Skoropadskio režimą. Skoropadskiui teko kreiptis į tūkstančius Rusijos baltagvardiečių, kurie pabėgo į Ukrainą, ketindami prisijungti prie Denikino savanorių armijos Dono upės regione toliau į rytus. Jie buvo suburti į „specialųjį korpusą“, tačiau pasirodė esą nepajėgūs pasipriešinti Simono Petliūros vadovaujamoms direktorijos pajėgoms. Gruodžio 14 d., Ukrainos liaudies armijai užėmus Kijevą, Skoropadskis atsisakė etmono titulo. Jis buvo ištremtas, o etmonatą pakeitė laikinoji direktorijos vyriausybė.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Subtelny, Orest (1988). Ukraine: A History. Toronto: University of Toronto Press. ISBN 0-8020-5808-6.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Eastern Europe and the Commonwealth of Independent States 1999. Europa Publications / Taylor & Francis. 1999. p. 849. ISBN 1857430581.
- ↑ 3,0 3,1 Yekelchyk, Serhy (2007). Ukraine: Birth of a Modern Nation. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-530546-3.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Rukkas, Andriy (2013-04-12). „The Army and Independence“. The Ukrainian Week. Nuoroda tikrinta 2022-04-29.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Грамота до всього українського народу // Державний Вістник. — 1918, 16 травня. — № 1. Archyvuota kopija 2021-05-04 iš Wayback Machine projekto.
- Закони про тимчасовий державний устрій України // Державний Вістник. — 1918, 16 травня. — № 1. Archyvuota kopija 2021-05-04 iš Wayback Machine projekto.
- Тимчасовий Закон про Верховне Управління Державою на випадок смерти, тяжкої хороби і перебування по-за межами держави Ясновельможного Пана Гетьмана всієї України // Державний Вістник. — 1918, 4 серпня. — № 30. Archyvuota kopija 2021-05-04 iš Wayback Machine projekto.
- Закон про заснування Української Академії наук в м. Києві Archyvuota kopija 2021-05-04 iš Wayback Machine projekto.
- Уряди України у ХХ столітті. — Київ: Наукова думка, 2001. — 608 с.
- Уряди Української Держави — Документи // Урядовий портал Кабінету Міністрів України Archyvuota kopija 2007-05-18 iš Wayback Machine projekto.
- Мирні переговори між Українською державою і РСФРР 1918 р. Протоколи і стенограми пленарних засідань. Збірник документів і матеріалів. — Київ-Нью-Йорк-Філадельфія, 1999. — 368 с.
- Українська держава(квітень-грудень 1918 року)· Документи і матеріали· У двох томах· Київ· Темпора· 2015
| |||||||||||||