Bulgarijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bulgarija-orn.png
Bulgarijos istorija
Trakai (Odrisidai)
Romos imperija (Trakija)
Bizantijos imperija
Pirmoji Bulgarijos imperija
Dulo klanas > Komitopuliai
Bizantijos imperija
Antroji Bulgarijos imperija
Asenai > Terterai > Šišmanai
Osmanų imperija
Rumelijos, Silistros, Edirnės ejaletai
Bulgarijos karalystė
Saksai-Koburgai ir Gota
Balkanų karai
Bulgarijos Liaudies Respublika
Bulgarija

Straipsnyje aprašoma Bulgarijos istorija nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki šių laikų.

Iki Bulgarijos valstybės sukūrimo[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorė ir Antika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Balkanų priešistorė.

Dabartinės Bulgarijos teritorija buvo apgyvendinta nuo akmens amžiaus. Neolito laikotarpiu čia gyvavo keletas kultūrų, tarp jų Vinčos kultūra (nuo VI a. iki III tūkst. pr. m. e.), neolito Varna kultūra (5 tūkst. m. pr. m. e., Varnos Nekropolis). Bronzos amžiuje čia gyvenę trakai buvo paminėti dar Homero. Be to šioje teritorijos gyveno ir makedoniečiai. XI–VI a. pr. m. e. gyvavo trakų valstybinis darinys, VII a. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę.

29 m. pr. m. e.regioną užkariavo Roma, kuri čia įkūrė Makedonijos, Trakijos, Mezijos ir Dakijos provincijas. Trakai buvo romanizuoti ir po Romos imperijos skilimo V a. liko Bizantijos sudėtyje. Po slavų migracijų į Balkanus nuo VII a. likusieji romėnų ir graikų kilmės gyventojai pamažu susimaišė su naujakuriais. Išliko tik atskiros romanų kalbomis kalbančiųjų valakų grupės (rumunai šiaurės vakaruose ir arumunai pietuose) bei graikai (palei Juodosios jūros pakrantę).

Senoji Didžioji Bulgarija[taisyti | redaguoti kodą]

Senoji Bulgarija ir tolesnės bolgarų migracijos

Senoji Didžioji Bulgarija, kurią taip vadino Bizantijos mokslininkai (gr. Η παλαια μεγαλη Βουλγαρια; megale Boulgaria), kaip karinė genčių sąjunga susikūrė po išsivadavimo iš Tiurkų kaganato 632 m. vadovaujant chanui Kubratui tarp Kubanės ir Azovo jūros. 635 m. Kubratas sudarė taikos sutartį su Bizantijos imperatoriumi Heraklėjumi. 654 m. Didžioji Bulgarija suskilo į tris dalis, vadinamąsias Juodųjų, Baltųjų ir Mėlynųjų bulgarų valstybes.

Pirmoji Bulgarijos Imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pirmoji Bulgarijos Imperija.
Bulgarijos išsiplėtimas valdant Simeonui I

Pirmoji Bulgarijos imperija dar vadinama Dunojaus bulgarų imperija arba Mėlynųjų bulgarų imperija. VII a. II pusėje suiro Senoji Didžioji Bulgarija, kuri buvo Juodosios jūros šiaurės rytuose. Vyriausiasis Kubrato sūnus chanas Batbajanas siekė pavergti chazarus. Karo prieš chazarus metu chanas Asparuchas, trečiasis chano Kubrato sūnus, su savo tauta patraukė į pietvakarius, link Dunojaus. Ten bulgarai 679 m. susivienijo su slavais prieš Bizantiją ir sukūrė Chano Asparucho vadovaujamą bulgarų valstybę. Kaip sostinė vėliau buvo pasirinkta slavų tvirtovė Pliska.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Beviltiškas vertimas
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
Bulgarijos imperija X a. pradžioje

IX a. pab. ir X a. pr. Bulgarija užėmė Epyrą ir Tesaliją pietuose, Bosniją vakaruose ir valdė visą dab. Rumuniją ir rytų Vengriją į šiaurę. Serbijos valstybė egzistavo kaip Bulgarijos Imperijos nuosavybė. Valdant carui Simeonui I iš Bulgarijos (Simeonui Didžiajam), išsimokslinusiam Konstantinopolyje, Bulgarija kėlė rimtą grėsmę Bizantijai. Simeonas tikėjosi užimti Konstantinopolį ir tapti bulgarų ir graikų imperatoriumi, jis kovėsi keliuose mūšiuose su bizantiečiais per savo ilgą valdymą (893927). karo frontas jo valdymo pabaigoje pasiekė Peloponesą pietuose. Simeonas vadino save „Bulgarų ir graikų caru“, kuriuos tapo vėliau pripažintas popiežiaus, bet ne Bizantijos imperatoriaus.

Bizantijos Bulgarija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bizantija.

Bizantija valdė Bulgariją nuo 1018 m. iki 1185 m., pavesdama nepriklausomą Bulgarijos stačiatikių bažnyčią pasaulietinei patriarcho valdžiai Konstantinopolyje, bet mažai kišosi į vietinius Bulgarijos reikalus.

Mirus kariui imperatoriui Basiliui II, imperija išgyveno nestabilumo laikotarpį. Kilo maištai prieš Bizantijos valdžią 10401041 m. karuose su normanais ir 1070 m. ir 1080 m. karuose su turkais seldžiukais. Kai į valdžią atėjo Komnenos dinastija, sustabdė imperijos smukimą. Tuo laiku imperija išgyveno stabilumo ir progreso amžių, nors ir buvo kryžiaus karų metas.

1180 m. paskutinis iš Komnenų – Manuelis I Komnenas mirė, ir jį pakeitė Angeloi dinastija, kas leido Bulgarams atgauti laisvę.

Antroji Bulgarijos Imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Bulgarijos imperija XIV a.
Pagrindinis straipsnis – Antroji Bulgarijos Imperija.

1185 m. Peteris ir Asenas, manoma bulgarų, kumanų, vlachų ir maišytos kilmės, sukilo prieš Bizantijos imperiją, o Peteris pasivadino caru „Peteriu II“ (dar žinomu kaip Teodoras Peteris). Kitais metais Bizantija turėjo pripažinti Bulgarijos nepriklausomybę. Peteris persivadino „Bulgarų, graikų ir vlachų caru“.

Atgimusi Bulgarija okupavo žemes tarp Juodosios jūros, Dunojaus ir Stara Planina, taip pat ir rytų Makedonijos dalį bei Moravos slėnį. Ji išplėtė įtaką Valachijoje ir Moldavijoje. Caras Kalojanas (11971207 m.) susivienijo su Popiežiaus valdžia, išsaugodamas savo „karaliaus“ titulo pripažinimą, nors norėjo būti pripažintas imperatoriumi arba caru. Jis siuntė karus į Bizantiją ir (po 1204 m.) į Ketvirtojo Kryžiaus karo riterius, užimdamas dideles Trakės, Rodopės ir visos Makedonijos žemes. Vengrų galia ir iki tam tikro laipsnio serbai kliudė žymesnei ekspansijai į vakarus ir šiaurės vakarus. Valdant Ivanui Asenui II (12181241 m.), Bulgarija dar kartą tapo regiono galinga valstybe, okupuodama Belgradą ir Albaniją. Įraše iš Turnovo 1230 m. jis pasivadino „Kristui ir Dievui ištikimu caru ir bulgarų autokratu, senojo Aseno sūnumi“. Bulgarų stačiatikių patriarchatas atkurtas 1235 m. su rytų patriarchatų sutikimu, taip užbaigdamas sąjungą su Popiežiaus valdžia. Ivanas Asenas buvo žinomas kaip išmintingas ir humaniškas valdovas, jis atvėrė ryšius su katalikiškais vakarais, ypač Venecija ir Genuja, sumažinęs Bizantijos įtaką šalyje.

Tačiau susilpninta XIV a. Bulgarija negalėjo apsiginti nuo naujos grėsmės iš pietų – osmanų turkų, įžengusių į Europą 1354 m. 1362 m. jie užėmė Filiponopolį (Plovdiv), 1382 m. Sofiją. Tada osmanai nukreipė dėmesį į serbus, su kuriais kovėsi Kosovo Polje 1389 m. 1393 m. osmanai užėmė Turnovą po trijų mėnesių apsiausties. Manoma, kad pietiniai vartai atsivėrė iš vidaus, ir osmanai galėjo įžengti į tvirtovę. 1396 m. Vidino karalystė irgi okupuota, atnešusi Antrosios Bulgarijos Imperijos ir Bulgarijos nepriklausomybės pabaigą.

Osmanų Bulgarija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Osmanų Bulgarijos istorija.

Osmanai pertvarkė Bulgarijos teritorijas į Rumilio Bejerliką, vadovaujamą bejlerbėjaus iš Sofijos. Teritorija, kuriai priklausė Mezija, Trakė ir Makedonija, padalinta į keletą sandžakų, kuriuos valdė sandžakbėjai prilygstantys bejlerbėjui. Didelė nukariautų žemių dalis atseikėta sultono pasekėjams, kurią jie laikė feodaliniais vienetais (mažais timars, vidutiniais ziyamet, dideliais hases). Ta žemės kategorija negalėjo būti parduota ar paveldėta, bet turėjo būti grąžinama sultonui, kai feodalas mirdavo. Kitos žemės pertvarkytos kaip privati sultono ar osmanų bajorijos nuosavybė, vadinta „mulk“ ir taip pat kaip ekonominis pagrindas religinėms institucijoms (vadintas „vakif“). Bulgarai mokėdavo daugybę mokesčių pvz.: dešimtinę („yushur“), pagalvės mokestį („dzhizie“), žemės mokestį („ispench“), rinkliavas komercijai ir kt. ir dar grupę nereguliariai renkamų mokesčių, atiduodavo produktų ir atliko baudžiavą („avariz“).

Osmanai nereikalavo krikščionių tapti musulmonais. Tačiau užfiksuota daug individualių ir masinės islamizacijos atvejų, ypač Rodopėje. Nemusulmonai netarnavo sultono armijoje. Išimtis daryta tik kai kurioms specifinio sudėjimo gyventojų grupėms, kai reikėdavo pagalbos ar papildomų paslaugų. Žymioji „vaikų duoklė“ (arba kraujo mokestis), žinoma kaip devsirme, kur kas penktas jaunas berniukas būdavo paimtas treniruoti į imperijos karius. Tie berniukai ėjo griežtas religijos ir karo treniruotes, kas juos pavertė elitiniu korpusu, tarnaujančiu sultonui. Jie pavertė janičarų (yenicheri arba „naujos jėgos“) korpusą, elitiniu osmanų armijos junginiu.

Tautinis atgimimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Tautų pavasaris Bulgarijoje.

Bulgarijos nacionalizmas atgijo XIX a. pr., jam įtaką darė vakarų liberalizmo ir nacionalizmo idėjos, kurios sklandė šalyje po Prancūzijos revoliucijos, daugiausia per Graikiją. Graikų sukilimas prieš Osmanų imperiją, pradėtas 1821 m., irgi paveikė nedidelę Bulgarijos išsilavinusių klasę. Bet graikų įtaką ribojo jų pasipiktinimas pagrindinė bulgarų bažnyčia, ir buvo sutrukdyta atgaivinti nepriklausomą Bulgarijos bažnyčią, kuri pirma atgaivino Bulgarijos nacionalistų sentimentus. 1870 m. Bulgarijos egzarkatas, sukurtas sultono edikte ir pirmas Bulgarijos egzarkas (Antim I) tapo kylančios tautos lyderiu. Konstantinopolio patriarhcas reagavo ekskomunikuodamas Bulgarijos egzarchatą, kuris sustiprino jų nepriklausomybės troškimą.

1876 m. balandžio mėn. bulgarai sukilo vadinamame Balandžio sukilime. Sukilimas buvo neorganizuotas ir prasidėjo prieš suplanuotą laiką. Jis plačiai pasklido Plovdivo regione, nors kai kurie šiaurės Bulgarijos rajonai Makedonijoje ir Sliveno rajone prisidėjo prie jo. Osmanai žiauriai numalšino sukilimą ir atkėlė nereguliariąją armiją į rajoną. Daugybė kaimų išplėšti ir dešimtys tūkstančių žmonių nužudyti, daugiausia Batako, Perušticos ir Bratsigovo miestuose. Žudynės sukėlė audringą reakciją tarp Europos liberalų pvz.: William Gladstone, kuris pradėjo kampaniją prieš „Bulgarijos baisumus“. Kampaniją rėmė Europos intelektualai ir visuomenės figūros. Stipriausia reakcija kilo Rusijoje. Didžiulis Europos pasipiktinimas sukeltas Balandžio sukilimo, davė Rusijai šansą atsilyginti Osmanų imperijai.

Turėdama grėsmingą reputaciją, Rusija neturėjo kitos išeities kaip tik paskelbti karą osmanams 1877 m. balandžio mėn. Bulgarai padėjo rusams. Koalicija turėjo galimybę sutriuškinti osmanus Šipka Pass ir Pleveno mūšiuose ir 1878 m. sausio mėn. jie išlaisvino didžiąją dalį Bulgarijos teritorijų.

Bulgarijos karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Bulgarijos karalystė 1915 m.
Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos karalystė.

San Stefano sutartimi 1878 m. kovo 3 d. Paskelbta nepriklausoma Bulgarijos valstybė, užėmusi Mezijos, Trakės ir Makedonijos žemes. Tačiau bandydamos išlaikyti galią Europoje ir bijodamos didelio Rusijos sąjungininko įkūrimo Balkanuose, Didžiosios jėgos nenoromis pasirašė sutartį.

To pasekmė, Berlyno sutartis (1878), prižiūrima Oto fon Bismarko iš Vokietijos ir Bendžamino Disraelio iš Britanijos peržiūrėjo ankstesnę sutartį ir panaikino laikiną Bulgarijos valstybę. Sukurta nepriklausoma Bulgarijos kunigaikštystė tarp Dunojaus ir Stara Planina su sostine Veliko Turnovo. Ši valstybė turėjo būti prižiūrima osmanų, bet ją valdė Bulgarijos kongreso išrinkto ir patvirtinto didžiųjų jėgų princo notabliai. Jie reikalavo, kad princas nebūtų rusas, bet kompromisas pasiektas išrinkus Princą Aleksandrą iš Batenbergo, caro Aleksandro II sūnėnas. Sukurtas autonominė osmanų provincija – Rytų Rumelija Stara Planina pietų ruože. Bulgarai Makedonijoje ir rytų Trakėje palikti valdyti sultonui. Kai kurios Bulgarijos žemės atiteko Serbijai ir Rumunijai.

Balkanų karai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Balkanų karai.

1911 m. nacionalistų ministras pirmininkas, Ivanas Gešovas suformavo aljansą su Graikija ir Serbija kartu pulti osmanus. 1912 m. vasario mėn. Bulgarija su Serbija pasirašė slaptą sutartį, o 1912 gegužės mėn. su Graikija. Juodkalnija irgi įtraukta į paktą. Sutartyse nurodytas Makedonijos ir Trakės padalijimas sąjungininkėms, nors padalijimo linijos buvo pavojingai neaiškios. Po to, kai osmanai atsisakė įgyvendintų reformų ginčijamuose rajonuose, prasidėjo Pirmasis Balkanų karas 1912 spalio mėn.. Sąjungininkės nugalėjo osmanus.

Bulgarija patyrė daugiausia nuostolių iš visų sąjungininkių ir manė turinti teisę į didžiausias teritorijas. Serbija nesutiko ir atsisakė atlaisvinti bet kurią teritoriją, užkariautą šiaurės Makedonijoje, sakydama, kad bulgarų armijai nepavyko pasiekti savo prieškarinių tikslų Adrianopolyje (užimti jį be serbų pagalbos) ir kad prieškarinis susitarimas dėl Makedonijos padalijimo turi būti peržiūrėtas. Kai kurie siūlė Bulgarijai kariauti su Serbija ir Graikija dėl šio klausimo.

1913 birželio mėn. Serbija ir Graikija suformavo naują aljansą prieš Bulgariją. Serbijos ministras pirmininkas Nikola Pašičius teigė, kad Graikija galės pasilikti Trakę, jeigu padės Serbijai išlaikyti Bulgariją atokiai nuo Makedonijos dalies, priklausančios Serbijai, o graikų ministras pirmininkas Eleftherios Venizelos sutiko. Laikydamas tai prieškarinių susitarimų pažeidimais ir padrąsintas Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, caras Ferdinandas paskelbė karą Serbijai ir Graikijai ir Bulgarijos armija puolė birželio 29 d. Serbų ir graikų pajėgos iš pradžių traukėsi prie vakarų sienos, bet greitai perėmė iniciatyvą ir privertė bulgarus pasiduoti. Kovos buvo įnirtingos, nukentėjusių daug, ypač pagrindiniame Bregalnitsos mūšyje. Tuoj Rumunija įsitraukė į karą ir puolė Bulgariją iš šiaurės. Osmanai atakavo iš pietryčių.

Taip Bulgarija pralaimėjo karą, dėl to turėjo atsisakyti Makedonijos dalies Serbijai ir Graikijai, o atsinaujinusi Osmanų imperija užėmė Adrianopolį. Rumunija pasiėmė pietų Dobrują.

Pirmasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bulgarija Pirmo pasaulinio karo metu.

Po Balkanų karų, Bulgarijos nuomonė apie Rusiją ir vakarus pasikeitė, iš kurių ji nesulaukė pagalbos. Vasilio Radoslavovo vyriausybė suvienijo Bulgariją su Vokietijos imperija ir Austrija-Vengrija, net jeigu tai reiškė tapimą Osmanų sąjungininke, Bulgarijos pagrindine prieše. Bet dabar Bulgarija neturėjo jokių pretenzijų osmanams, kur Serbija, Graikija ir Rumunija (Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjungininkės) turėjo užėmusios Bulgarijos žemių.

Pirmus Pirmojo pasaulinio karo metus Bulgarija praleido atsigaudama po Balkanų karų. Tačiau, kai Vokietija pažadėjo atnaujinti San Stefano sienas, Bulgarija, turėjusi didžiausią armiją Balkanuose, paskelbė karą Serbijai 1915 m. spalio mėn. D. Britanija, Prancūzija ir Italija tada paskelbė karą Bulgarijai.

Susivienijusi su Vokietija, Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija, Bulgarija pasiekė karinių pergalių prieš Serbiją ir Rumuniją, okupuodama didelę dalį Makedonijos, įžengė į Graikijos Makedoniją ir atėmė iš Rumunijos Dobrują 1916 m. spalio mėn.

Tačiau greitai karas tapo nepopuliarus tarp bulgarų, kurie kentėjo dėl ekonominių sunkumų ir nenorėjo kautis prieš stačiatikius susivieniję su musulmonais. Žemdirbių partijos lyderis, Aleksanduras Stamboliyski buvo įkalintas už karo opoziciją. Rusijos revoliucija 1917 m. vasario mėn. ypač paveikė Bulgariją, paskleidusi antikarines ir antimonarchines idėjas tarp karių ir miestų. Birželį Radoslavovo vyriausybė atsistatydino. Maištas pasklido armijoje, Stamboliyskis paleistas ir įkurta respublika.

Antras pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bulgarija Antro pasaulinio karo metu.

Prasidėjus Antram pasauliniam karui, Bulgarijos karalystės vyriausybė vadovaujama Bogdano Filovo paskelbė neutralumo poziciją, pasiryžusi išlaikyti ją iki karo pabaigos, bet tikėdamasi gauti teritorijų be kraujo praliejimo, ypač žemių, kur dominuoja bulgarų bendruomenė. Bet buvo aišku, kad dėl centrinės geopolitinės Bulgarijos pozicijos Balkanuose stipriai spaus abi Antro pasaulinio karo pusės. Turkija buvo pasirašiusi ne-agresijos paktą su Bulgarija.

Bulgarijai pavyko derybose dėl pietų Dobrujos atgavimo, ašių remtoje Krajovos sutartyje 1940 m. rugsėjo 7 d., kas sustiprino bulgarų viltis išspręsti teritorines problemas be tiesioginio įsikišimo į karą.

Bet ašies jėgos privertė Bulgariją įsitraukti 1941 m., kai vokiečių kariai ruošėsi įsiveržti į Graikiją iš Rumunijos ir pasiekė Bulgarijos sienas bei reikalavo leidimo pereiti Bulgarijos teritoriją. Pagrasintas karine konfrontacija caras Borisas III neturėjo kitos galimybės, tiktai prisijungti prie fašistų bloko, tai neoficialiai įvyko 1941 m. kovo 1 d. opozicijos buvo nedaug, nes Sovietų sąjunga buvo pasirašiusi ne-agresijos paktą su Vokietija.

Bulgarijos liaudies respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos liaudies respublikos istorija.

Per 19441989 valstybė buvo žinoma kaip „Bulgarijos liaudies respublika“ ir ją valdė Bulgarijos komunistų partija. Partija pasikeitė pavadinimą 1990 m. į „Bulgarijos socialistų partija“ ir sudaro valdančios vyriausybės dalį.

Dimitrovas buvo ištremtas, daugiausia Sovietų sąjungoje nuo 1923 m. jis priešinosi nacių Vokietijai per 1933 m. Reichstago gaisro teismą, vėliau valdė Kominterną Populiariojo fronto periodu. Turėjo artimus ryšius su Jugoslavijos komunistų lyderiu Tito ir tikėjo, kad Jugoslavija ir Bulgarija, kaip glaudžiai susijusios pietų slavų tautos, turėtų suformuoti federaciją. Ši mintis nepatiko Stalinui, ir jis po Dimitrovo staigios mirties 1949 m. liepos mėn. kilo įtarimų, kad tai neatsitiktinis įvykis, nors to nepavyko įrodyti. Jis sutapo su Tito išmetimu iš Kominformo ir po to ėjusio disidentų persekiojimu Bulgarijoje. Tai baigėsi parodomuoju teismo procesu ir deputato ministro pirmininko Tricho Kostovo išmetimu. Senasis Kolarovas mirė 1950 m. ir galia perėjo į radikalaus stalinisto Vulko Chervenikovo rankas.

Bulgarijos stalinistų fazė tęsėsi mažiau nei 5 metus. Žemdirbystė kolektyvizuota ir numalšinti valstiečių sukilimai. Pastatytos darbo stovyklos ir represijų įkarštyje ten atvežta apie 100 000 žmonių. Stačiatikių patriarchas perkeltas į vienuolyną, o bažnyčia paskelbta valstybės kontroliuojama. 1950 m. diplomatiniai santykiai su JAV nutrūko. Turkų mažuma persekiota, atsigavo nesutarimai dėl sienų su Graikija ir Jugoslavija. Tačiau Chervenkovo palaikymo bazė net komunistų partijoje buvo nedidelė, kad jis išliktų, mirus patronui Stalinui. 1953 m. kovo mėn. mirė Stalinas, o 1954 m. kovo mėn. Chervenkovas pašalintas partijos sekretorių su naujos vadovybės pritarimu iš Maskvos ir pakeistas Todoro Zhivkovo. Chervenkovas liko premjeru iki 1956 m. balandžio mėn., kai jį atleido ir pakeitė Antonas Yugovas.

Bulgarijos Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos respublikos istorija.

Tuo metu, kai Mikhailo Gorbačiovo reformų programos įtaka Sovietų sąjungoje atėjo į Bulgariją 1980 m. pab., komunistams kaip ir jų vadui nepavyko atsilaikyti prieš pokyčių reikalavimus. 1989 m. lapkričio mėn Sofijoje vyko demonstracijos dėl ekologinių problemų ir greitai išplito į kampaniją dėl politinės reformos. Komunistai atsakė atleisdami Zhivkovą ir pakeisdami jį Petaru Mladenov, bet tai nedavė ilgalaikių pasekmių. 1990 m. vasario mėn. partija savanoriškai atsisakė valdžios ir 1990 m. birželio mėn. įvyko pirmieji laisvi rinkimai nuo 1931 m., kuriuos laimėjo nuosaikus komunistų partijos sparnas, persivadinęs Bulgarijos Socialistų partija. 1991 m. liepos mėn. priimta nauja konstitucija, kurioje nustatytos silpnos išrinkto prezidento ir premjero, atsakingo už įstatymų leidžiamąjį organą, pozicijos.

Kaip ir kitoms pokomunistinėms valstybėms rytų Europoje, Bulgarijai sunku buvo pereiti į kapitalizmą. Anti-komunistiška Demokratinių pajėgų sąjunga vadovavo nuo 1992 m. iki 1994 m. ir vykdė žemės bei įmonių privatizaciją, paleisdama vyriausybės įstaigų akcijas piliečiams, bet dėl to kilo masinis nedarbas, nes nekonkurencingos įmonės žlugo ir atsiskleidė Bulgarijos industrijos ir infrastruktūros silpnybės. Socialistai vaizdavo save kaip vargšų gynėjus prieš laisvos rinkos pavojus. Reakcija prieš ekonomikos reformą leido Zhanui Videnovui iš socialistų partijos perimti valdžią 1995 m. bet 1996 m. socialistų vyriausybė irgi patyrė sunkumų, o prezidento rinkimuose išrinktas demokratas Petar Stoyanov. 1997 m. socialistų vyriausybė suiro, ir į valdžią atėjo demokratų partija. Nedarbas visgi išliko ir elektoratas liko nepatenkintas abiem partijomis.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Daugybė Bulgarijos istorinių asmenybių atminimui suteikiami jų vardai geografiniams dariniams Antarktidoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka