Austrijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Austrija-orn.png
Austrijos istorija
Keltai (Norikas)
Romos imperija (Norikas, Retija)
Avarų marka, Karantanija
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija
Ostarrîchi (Babenbergai)
Habsburgų monarchija:
Austrijos kunigaikštystė > Austrijos erchercogystė > Austrijos imperija > Austrija-Vengrija
Vokiečių Austrija
Pirmoji Respublika
Trečiasis Reichas (Anšliusas)
Antroji Respublika
Istoriniai regionai:
Štirija, Karintija, Zalcburgas, Austrija, Tirolis, Burgenlandas, Forarlbergas

Šiame straipsnyje pateikiama Austrijos istorijos apžvalga nuo seniausių laikų iki dabarties.

Austrijos istorija prasideda akmens amžiuje joje pasigyvenus žmonėms. Keltų laikais nuo 800 iki 400 m. pr. m. e. dabartinės Austrijos teritorijoje susidarė Noriko karalystė. Amžių sandūroje Roma užkariavo ir kolonizavo žemes piečiau Dunojaus. Svarbiausia Romos gyvenviete Austrijoje buvo Karnuntumas (Carnuntum).

Priešistorė ir ankstyvoji istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Austrijos priešistorė.
Vilendorfo Venera
Romos imperijos provincijos dabartinėje Austrijoje

Per paskutinį ledynmetį Alpės ir aplinkinės teritorijos buvo padengtos ledynu ir faktiškai žmonėms neprieinamos. Seniausi žmonių gyvenimo dabartinės Austrijos teritorijoje pėdsakai priklauso viduriniajam paleolitui, t. y. neandertaliečių laikams. Apie 70 000 metų senumo neandartaliečių gyvenimo pėdsakai rasti Gudenuso oloje šiaurės vakarų Žemutinėje Austrijoje. Žemutinėje Austrijoje yra ir daugelis aukštutinio paleolito radinių vietų, žymiausia jų – Vachau. Tarp jų yra ir seniausi Austrijos meno kūriniai – moterų figūrėlės, vadinamos „Galgenbergo Venera“ (32 000 metų senumo, 7,2 cm) ir „Vilendorfo Venera“ (26 000 metų senumo, 11 cm, kalkakmenis).

Neolite pamažu buvo apgyvendintos visos Austrijos teritorijos, kurios buvo tinkamos žemės ūkiui arba turėjo žaliavų. Žalvario amžiuje ieškant žaliavų, daugiausia vario, buvo apgyvendintos ir Alpės. Žymiausias šio laikotarpio radinys yra Oetzi mumija.

Pirmieji žinomi dabartinės Austrijos teritorijos gyventojai buvo ilyrai. IV a. prieš mūsų erą į Dunojaus vidurupį persikėlė keltai. Keltų gyvenvietės Rytų Alpių regione buvo turintingos daugiausia dėl valgomosios druskos gavybos. Viena iš tokių gavybos vietovių yra Halštate, kurio vardu pavadinta geležies amžiaus kultūra (800-450 m. pr. m. e.[1]). Vėliau dabartinės Austrijos teritorija tapo keltiškosios Lateno kultūros dalimi.

Pirmasis valstybinis darinys dabartinės Austrijos teritorijoje, kurio pavadinimą žinome, buvo keltų Noriko karalystė[1] su centru dabartiniame Klagenfurte, susikūrusi II a. pr. m. e. Noriko karalystė, apėmusi rytinę ir pietinę dabartinės Austrijos dalį, palaikė sąjungininkiškus santykius su Senovės Roma, per ją romėnų įtaka plito tarp keltų. Vakarinėje Austrijos dalyje gyveno retai. Didžiąją dalį dabartinės Austrijos mūsų eros pirmaisiais metais užėmė Romos imperija. 16 m. e. m. Noriko karalystė pateko į Romos imperijos sudėtį, tačiau dar kurį laiką išlaikė didelį savarankiškumą, nes Noriką valdė vietiniai kunigaikščiai. Tik apie 40 m. e. m., valdant imperatoriui Klaudijui, vietoje keltų valstybės buvo įkurta Noriko provincija. Šiek tiek anksčiau žemės į vakarus nuo Ino upės buvo prijungtos prie Retijos (16 m. pr. m. e.), o teritorija į rytus nuo dabartinės Vienos – prie Panonijos (9 m. pr. m. e.). Dunojus sudarė šiaurinę Romos valstybės sieną. Regionas šiauriau Dunojaus buvo apgyvendintas germanų markomanų ir kvadų genčių.

Romėnų valdymo laikotarpiu palei Dunojų buvo pastatyta įtvirtinimų (limų) ir kelių sistema, augo miestai – Vindobona (Viena) Panonijoje, Virunumas (Klagenfurtas) ir Juvavumas (Zalcburgas) Norike, Brigancijus (Bregencas) Retijoje. Vietiniai gyventojai pamažu romanizavosi, į miestus kėlėsi gyventojai iš kitų imperijos dalių. Šiauriau Dunojaus apsigyveno germanų markomanų, naristų ir kvadų gentys. Šių genčių įsiveržimai 166–180 m. (Markomanų karai) nutraukė taikų provincijų vystymąsi ir net po to, kai Markas Aurelijus germanus iš šių teritorijų išstūmė, jos nebepasiekė buvusio išsivystymo. III a. romėnų pasienio gynybą ėmė spausti alemanų įsiveržimai.[1] Archeologiniai radiniai patvirtina, kad nuo IV a. šioje teritorijoje buvo paplitusi krikščionybė.[1]

Didysis tautų kraustymasis[taisyti | redaguoti kodą]

V a. prasidėjo germanų puldinėjimai iš šiaurinio Dunojaus kranto (401 m. vestgotai, 406 m. – ostrogotai). 408 m. iš Emonos (dabartinė Liubliana) į Noriką įsiveržė Alaricho I vadovaujami vestgotai. 472 m. per šalį praėjo ostgotai ir alemanai, kurie šalies nukariauti nesugebėjo. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Noriko teritorijoje susiformavo rugijų karalystė, kuri 488 m. buvo prijungta prie Odoakro valstybės. 493 m. Odoakrą sumušė ostrogotai ir didžioji Retijos bei Noriko dalis pateko į ostrogotų valstybės sudėtį. V a. pabaigoje šioje teritorijoje taip pat pasirodė hunai, bojai, vandalai. Nuo 508 m. į šiaurę nuo Dunojaus apsigyveno langobardai, kurie 568 m. išsikraustė į Italiją. Iš rytų, spaudžiami avarų, į atsilaisvinusias teritorijas kėlėsi slavai. Buvusių provincijų gyventojai, nepaisant barbarų antplūdžio, išlaikė romėnų kultūrą ir kalbėjo vietiniais lotynų kalbos dialektais (taip iki šių dienų kalnuotuose Tirolio ir Šveicarijos regionuose išliko retoromanų kalba).

Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji viduramžiai (iki 976 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Avarų marka ir Karantanija Karolio Didžiojo laikais
Bavarija X a.

Nuo VI a. germanų gentis bavarai įsikūrė Tirolyje ir Bavarijoje, čia nuo VI a. vidurio susikūrė frankams pavaldi Bavarijos hercogystė, kurios valdovais tapo Agilolfingerių giminė. Gana savarankiškos Bavarijos hercogystės sostinė buvo Regensburgas. Dabartinis Forarlbergas buvo apgyvendintas alemanų. Šios gentys maišėsi su vietiniais retoromanais arba išstūmė juos į kalnus. Retija įėjo į Bavarijos hercogystės sudėtį, o teritorijoje nuo Vienos miško iki Julijos Alpių apsigyveno slavai, kurie buvo pavaldūs Avarų kaganatui su centru Panonijoje. Slavų apgyvendintos teritorijos siekė Žemutinę Austriją, Štiriją, Karintiją ir rytų Tirolį.

Nuo VI a. pabaigos suintensyvėjo kova tarp Bavarijos hercogystės ir Avarų kaganato. Karuose sėkmė lydėjo tai vieną, tai kitą pusę. Romanizuoti gyventojai buvo išstumti iš rytinių sričių ir išsilaikė tik aplink Zalcburgą. 623 m. avarų kaganato slavai sukilo ir sukūrė nepriklausomą Samo valstybę. Po jos iširimo Karintijos, Štirijos ir Krainos teritorijoje 658 m. susikūrė slaviška Karantanijos kunigaikštystė su centru Colfelde. Apie 700 m. Bavarijos teritorija vėl ėmė ribotis su avarų valdomis, siena ėjo maždaug Enso upe.

Krikščionybė tarp romėnų gyventojų likučių išliko tik kai kuriose vietovėse. Apie 600 m. ir vėl apie 700 m. vėl suaktyvėjo Bavarijos kunigaikščių remiami misionieriai iš Vakarų. VII a. pabaigoje nuo Reino kilęs Šv. Rupertas įsteigė Zalcburgo vyskupystę. Vėl iškilus avarų pavojui Alpių slavai (karantanai) pasiprašė bavarų globos ir taip pat buvo pakrikštyti.

Stiprėjanti Bavarijos hercogystė 745 m. prisijungė Karantaniją. Per kelis vėlesnius šimtmečius bavarų kolonistai kėlėsi į teritorijas žemyn palei Dunojų iki Alpių ir dabartinės Austrijos teritorijoje įsivyravo vokiškai kalbantys gyventojai.

Valdant Karolingams Frankų valstybė sustiprėjo ir 788 m. Karolis Didysis panaikino paveldimąją Bavarijos hercogystę, kuri apėmė didelę dalį dabartinės Austrijos. Paskutiniu praktiškai nepriklausomu hercogu buvo Tasilas III-asis. Bavarija tapo Karolingų frankų valstybės dalimi, o vėliau Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste. Po to, 791–796 m. frankai puolė avarus ir sunaikino jų valstybę. Visa Austrijos teritorija įėjo į Frankų imperiją. Užkariautose teritorijose Karolis Didysis sukūrė visą sistemą markų, skirtų pasienio apsaugai ir slavų gyventojų kontrolei. Apie 800 m. jis įkūrė pasienio marką, dabartinės Žemutinės Austrijos regione, tarp Enso, Raabės ir Drau upių, kuri buvo vadinama Avarų marka. Į pietus nuo jos buvo įkurta Karantanijos marka, o kartu šios Bavarijos hercogystei priklausiusios markos vadintos Marchia orientalis. Vokiečiai aktyviai kolonizavo markas bei stūmė iš jų slavus.

IX a. pabaigoje į Panoniją atsikėlė vengrai, kurie nusiaubė pasienio markas ir po trijų mūšių prie Presburgo 907 m. vasarą Rytų frankų karalystės rytinė siena buvo vėl buvo nustumta iki Enso upės. Pasienio markos buvo perduotos Bavarijai, kovai su vengrais. Tik po to, kai Otonas Didysis nugalėjo madjarus Lechfeldo mūšyje prie Augsburgo (955 m.), imperija vėl ėmė kontroliuoti Žemutinę Austriją. X a. septintajame dešimtmetyje atkariautose teritorijose vėl buvo sukurta Rytų marka. Po to sekė antroji bavarų kolonizacijos banga, kurios metu bavarai apsigyveno dabartinėje Žemutinėje Austrijoje, Istrijoje ir Krainoje.

Austrijos markgrafystė (976–1156 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

X amžiaus antrojoje pusėje vėl suformuota Bavarijos hercogystei pavaldi markgrafystė, žinoma kaip marchia orientalis 976 m., po Bavarijos kunigaikščio Heinricho II-ojo sukilimo, buvo atiduota Leopoldui Babenbergui. Pirmasis dokumentas, kuriame minima Austrija, yra sudarytas 996 m., kur Babenbergų marka vadinama Ostarrîchi. Ilgą laiką vartota ir kita pavadinimo forma Osterlant (Rytų žemė). Lotynizuotas šios teritorijos pavadinimas Austria atsiranda rašytiniuose šaltiniuose nuo XIII a. Valdant Leopoldo I palikuonims valstybė stiprėjo augo jos autoritetas aplinkinių imperijos kunigaikštysčių tarpe.

Austrijos kunigaikštystė Babenbergų valdžioje (1156–1246 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Babenbergai.

Štaufenų ir Velfų konflikto metu 1139 m. Bavarijos kunigaikštystė atiduota Babenbergams. Kai imperatorius Frydrichas I-asis nusprendė šį konfliktą užbaigti, jis grąžino Velfams Bavarijos hercogystę. Kaip kompensacija pagal 1156 m. Privilegium Minus Austrija tapo nepriklausoma nuo Bavarijos Šventosios Romos imperijos hercogyste.

Pirmuoju kunigaikščiu tapo Heinrichas II Jazomirgotas, kuris 1156 m. sostine pasirinko Vieną. Pagal 1186 m. Georgenbergo sutartį 1192 m. išmirus Traungauerių dinastijai Babenbergai taip pat ėmė valdyti Štirijos kunigaikštystę, kuri apėmė Traungau centrinėje dabartinės Aukštutinės Austrijos dalyje, Piteno grafystę pietų Žemutinėje Austrijoje, taip pat dideles teritorijas dabartinėje Slovėnijoje. Kunigaikščiai Babenbergai tapo įtakingiausia regiono dinastija. Babenbergai vykdė nuoseklią kolonizaciją, buvo kertami miškai, kuriami miesteliai bei vienuolynai. Pirmieji Babenbergai išplėtė savo žemes iki Moravos ir Leitos upių ir perkėlė savo rezidenciją į naujai pastatytą Leopoldsburgo miestą prie Vienos.

Kultūrinio klestėjimo viršūnę vėlyvųjų viduramžių Austrija pasiekė Leopoldo VI-ojo valdymo metu (11981230). Jis įvedė tuomet revoliuciškai atrodžiusį gotikinį meną. 1229 m. Austrijos teritorija dar praplėsta prijungiant dalį Krainos.

Austrijos kunigaikštystė Šv. Romos imperijoje

Leopoldo VI-ojo sūnus Frydrichas II Babenbergas 1245 m. atrėmė mongolų puolimą. 1246 m. jam žuvus kovoje prieš vengrų karalių Belą, Babenbergų dinastija išnyko.

Austrijos kunigaikštystė tarp Babenbergų ir Habsburgų (1246–1282 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Rudolfas fon Habsburgas

Prasidėjus tarpuvaldžiui keletą dešimtmečių valstybės statusas buvo neaiškus. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II paskelbė Austriją savo lenu. Tuo tarpu Austrijos luomai ieškojo naujo valdovo. Tarp daugybės pretendentų didžiausia sėkmė lydėjo Čekijos karalių Otokarą II-ąjį, kuris 1256 m. buvo luomų buvo pakviestas į šalį užbaigti sąmyšį. Jis faktiškai kontroliavo Austrijos, Štirijos ir Karintijos kunigaikštystes. Otokaras bandė sumažinti didikų įtaką ir remti miestiečius. Otokarui siekiant valdžios ir Šventojoje Romos imperijoje jam pasipriešino Rudolfas fon Habsburgas. 1273 m., nepripažindamas Otokaro II-ojo rinkimų, imperatorius Austriją, Štiriją ir Krainą atidavė savo sūnums kaip leną. Rudolfas laimėjo 1278 m. Marchfeldo mūšį prieš Otokarą ir išstūmė jį iš Austrijos ir Štirijos. Rudolfo I teises į šias žemes patvirtino Vokietijos kunigaikščiai ir jos kartu su Tiroliu tapo Habsburgų domenu.

Austrijos kunigaikštystė Habsburgų valdžioje (1282–1452 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pradėję valdyti Austriją, kuri tebebuvo nedidele kunigaikštyste palei Dunojų, XIV ir XV a. Habsburgai plėtė savo valdas. Karintija ir Karniola Habsburgų valdžiai atiteko1335 m., Tirolis – 1363 m. Šios provincijos kartu buvo vadinamos Habsburgų Paveldimosiomis žemėmis, tačiau dažniausiai supaprastintai buvo įvardijamos kaip Austrija. 1374 m. prijungta Istrija, 1382 m. Triestas. 1365 m. buvo įkurtas Vienos universitetas.

Pagal giminės paprotį, domeną paveldėdavo visi Habsburgų giminės vyrai bendrai. 1364 m. nustatytas de facto giminės vyresniojo principas. Po trumpo Rudolfo IV-ojo valdymo jo broliai Albertas III-asis ir Leopoldas III-asis 1379 m. Noibergo sutartimi padalino valdas į dvi dalis. Albertui atiteko tikroji Austrija, o Leopoldui likusios teritorijos. 1402 m., Leopoldo valdos buvo dar kartą padalintos, kai Ernestui Geležiniui atiteko Vidinė Austrija (Štirija, Karintija ir Karniola), o Frydrichui IV-ajam – Tirolis ir Išorinė Austrija. Šios teritorijos buvo suvienytos Ernesto sūnaus Frydricho V-ojo (Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas III-asis), kai išnyko Alberto šaka (1457 m.) ir Senoji Tirolio šaka (1490 m.).

1438 m. Austrijos kunigaikštis Albrechtas V-asis (1404–1439) buvo išrinktas savo uošvio imperatoriaus Zigmanto sosto paveldėtoju, imperatoriumi Albrechtu II-uoju. Nors pats Albrechtas valdė tik vienerius metus, nuo to laiko tik su vienintele išimtimi visi Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo iš Habsburgų dinastijos. Habsburgai ėmė valdyti žemes ir toli nuo Paveldimųjų žemių.

Ankstyvieji Naujieji laikai (iki 1804 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Habsburgų monarchija.

Austrijos tapimas didžiąja valstybe[taisyti | redaguoti kodą]

Imperatoriaus galia imperijoje nebuvo labai didelė. Daugybė kilmingų dinastijų siekė vykdyti savą politiką imperijos viduje ir išorėje. Kieta Frydricho III-ojo politika sustiprino imperatoriaus valdžią. Habsburgų reikšmę sustiprino 1477 m. įvykusios Maksimilijono, vienintelio imperatoriaus Frydricho III-ojo sūnus, vedybos su Burgundijos paveldėtoja Marija. Po ankstyvos Marijos mirties Maksimilijonas vedė Bretanės princesę Aną, kuri turėjo Bretanės paveldėjimo teises. Jo sūnus Filipas Gražusis vedė Kastilijos ir Aragono paveldėtoją taip Habsburgams įgydamas Ispaniją ir jos valdas Italijoje, Afrikoje ir Naujajame pasaulyje. Jo sūnus Karolis V-asis, kuris taip pat paveldėjo Burgundiją ir 1519 m. buvo išrinktas Vokietijos imperatoriumi ėmė valdyti milžinišką monarchiją. Habsburgų Paveldimosios žemės netrukus buvo atskirtos nuo šios milžiniškos imperijos, kai 1521 m. per Vormso reichstagą imperatorius Karolis V-asis atidavė jas valdyti savo broliui Imperatoriui Ferdinandui I-ajam.

Reformacija, kontrreformacija ir Austrijos galios augimas[taisyti | redaguoti kodą]

1526 m., po Mohačo mūšio, kuriame žuvo Ferdinando pusbrolis, Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis, Ferdinandas I išplėtė savo valdas prisijungdamas Čekiją ir Osmanų neužimtą Vengrijos dalį ir tapo vienu iš įtakingiausių Europos monarchų.

Vengrų magnatai išsirinko sau kitą karalių, Joną Zapoliją, kurį pripažino ir turkai. 1529 m. turkai puolė Vieną ir apiplėšė šalį. 1533 m. sudaryta Konstantinopolio taika kovas nutraukė, tačiau privertė Ferdinandą I išsipirkinėti iš turkų. Tolimesnė Habsburgų ekspansija į Vengriją vedė į dažnus konfliktus su Turkija, įskaitant vadinamąjį Ilgąjį karą 1593–1606 m. Ferdinandas I-asis savo valstybę padalino sūnums: Maksimilijonas II (1564–1576) tapo imperatoriumi ir gavo Austriją, Čekiją ir Vengriją, Ferdinandas gavo Tirolį, Karolis – Štiriją, Karintiją, Krainą.

Prasidėjus Reformacijai, kurios liuteroniškoji kryptis netruko išplisti Vokietijoje, Austrijos Habsburgams svarbiausia tapo suvienyti protestantizmo plitimo suskaidytą Vokietiją ir tuo pačiu įgauti didesnės galios kaip imperatoriams. Reformacijos buvo paveikta ir Austrija bei kitos Habsburgų paveldimosios teritorijos (įskaitant Vengriją ir Čekiją). Nors patys Habsburgai liko katalikais, provincijos didžiąja dalimi perėjo į liuteronizmą. Maksimilijonas II-asis religiniu požiūriu laikėsi tolerancijos, tačiau valdant Rudolfui II-ajam (1576–1612) prasidėjo katalikiškoji reakcija – protestantai pradėti persekioti. Kontrreformacija Vengrijoje išprovokavo sukilimą, kurio vadai susidėjo su turkais ir siekė atskirti nuo Austrijos Transilvaniją ir Aukštutinę Vengriją, o likusiose Habsburgų rankose krašto dalyse reikalavo tikybinės laisvės garantijų. Rudolfo brolis imperatorius Matiasas (1612–1619) palaikė katalikų reakciją ir taip sukėlė revoliuciją Čekijoje (1618 m.).

XVI a. pabaigoje jėzuitų mokytas Ferdinandas II-asis, kuris valdė Štiriją, Karintiją ir Karniolą įdėjo daug pastangų slopindamas erezijas savo valdomose teritorijose. Kai 1619 m. jis buvo išrinktas imperatoriumi po savo pusbrolio Matiaso, Ferdinandas II-asis ėmėsi atversti atgal į katalikybę ne tik Paveldimąsias žemes, bet ir Čekiją bei Vengriją. Ferdinandas II-asis sumušė sukilusius ir sau atskirą karalių (Pfalco kurfiurstą Frydrichą) išsirinkusius čekus ties Baltuoju kalnu (1620 m.) ir paskelbė keletą ediktų nukreiptų prieš protestantizmą (pvz., 1629 m. Restitucinis ediktas). Katalikų lygos ir savo generolų Tilly bei Wallenstein kariuomenių padedamas jis tikėjosi visiškai sunaikinti protestantų kunigaikštystes ir sustiprinti savo valdžią. Tačiau jau 1635 m. Ferdinandas II-asis buvo priverstas atšaukti Restitucinį ediktą, o Lužicą atiduoti Saksonijai. Valdant Ferdinando II-ojo įpėdiniui Ferdinandui III-ajam (1637–1657 m.) Habsburgų valdoms buv sunkiausias laikotarpis, kraštą alino Wallensteino kariuomenė bei įsibrovusios švedų, vėliau prancūzų kariuomenės. Pagal Vestfalijos taikos sąlygas Habsburgams teko atiduoti dalį savo valdų Elzase Prancūzijai.

Nors atvertimo į katalikybę kampaniją vyko pačiame Trisdešimties metų karo įkarštyje, kai Habsburgai sunkiai kontroliavo savo imperiją, ši kampanija buvo didžiąja dalimi sėkminga ir imperatoriams pavyko sustiprinti savo paveldimųjų žemių kontrolę, nors Vengrijos niekada ir nepavyko pilnai atversti į katalikybę.

Vienos mūšis 1683

Po Trisdešimties metų karo imperatoriaus valdžia nusilpo bei sumažėjo Austrijos poveikis imperijai. Leopoldas I-asis kraštą gavo ekonomiškai ir finansiškai nualintą, tačiau dar teko kovoti su turkais ir prancūzais. Per ilgą Leopoldo I-ojo valdymo laikotarpį (1657–1705) Austrijos konfliktas su Turkija pasiekė apogėjų. Turkus kovai su Austrija skatino vengrai, taip tikėdamiesi pasiekti savo nepriklausomybę. Turkai savo žygiais pasiekė net Vieną, kurią apgulė. Po sėkmingos Vienos gynybos 1683 m., kurioje svarbų vaidmenį turėjo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono Sobieskio įsikišimas, pradėta serija kampanijų, kuriomis siekta susigrąžinti visos Vengrijos valdymą. 1699 m. buvo sudaryta Karlovicų sutartis, pagal kurią Austrija gavo Transilvaniją ir žemes tarp Dunojaus ir Tisos. Vengrų luomai 1687 m. buvo priversti atsisakyti renkamosios monarchijos ir pripažinti krašto paveldėtojais Habsburgus.

Tuo pačiu metu Austrija įsitraukė į varžymąsi su Prancūzija Vakarų Europoje. Austrija kariavo su Prancūzija Trečiajame Anglijos-Nyderlandų kare (1672–1679), Augsburgo lygos kare (1688–1697 m.) ir galų gale Ispanijos įpėdinystės kare (1701–1714 m.), kurio metu Prancūzija ir Austrija (kartu su savo sąjungininkais britais ir olandais) kariavo dėl Ispanijos Habsburgų palikimo. Pirmieji du karai su Prancūzija Austrijai buvo nesėkmingi, tačiau Ispanijos paveldėjimo karas, nepaisant Leopoldo i-ojo mirties (1705 m.), jo paveldėtojų Jozefo I-ojo (1705–1711 m.) ir Karolio VI-ojo (1711–1740 m.) valdymo metu buvo laimėtas.

Karolis VI ir Marija Terezė (1711–1780)[taisyti | redaguoti kodą]

Jauna Marija Terezė 1727 m.

Nors po Ispanijos įpėdinystės karo Prancūzijai pavyko perduoti Ispanijos sostą Liudviko XIV-ojo anūkui, Austrija pasiekė didelių teritorinių laimėjimų Vakarų Europoje. Austrija gavo didžiąją Ispanijos Nyderlandų dalį, Milano kunigaikštystę Šiaurės Italijoje, Neapolį ir Sardiniją (ji 1720 m. buvo iškeista į Siciliją).

Per naują karą su turkais Eugenijus Savojietis 1717 m. užėmė Belgradą ir karas 1718 m. baigėsi Pašarevaco taika, pagal kurią Austrijai atiteko Banatas, Serbijos ir Valakijos dalis. Po naujo karo su turkais 1739 m. sudaryta Belgrado taika Austrija buvo priversta grąžinti turkams Mažąją Valakiją, Serbiją su Belgradu ir šiaurinę Bosniją. Karolio VI-ojo žentas, Marijos Terezos vyras Francas įsitvirtino Toskanoje, vietoje prancūzams atiduotos Lotaringijos.

Karolis VI-asis neturėjo sūnų ir norėdamas valstybę išlaikyti savo šeimai paskelbė vadinamąją Pragmatinę sankciją, kurią sosto įpėdine ir vienintele Karolio VI-ojo žemių paveldėtoja buvo pripažinta Marija Terezė. 17201723 m. Pragmatinę sankciją pripažino Austrijos luomai ir užsienio valstybės. Siekdamas garantuoti, kad užsienio valstybės pripažins Pragmatinę sankciją Karolis VI-asis sutiko netgi perleisti kai kurias teritorijas. Lenkijos paveldėjimo karą užbaigusioje Vienos taikoje 1735 m. Karolis sutiko atiduoti Ispanijos Burbonams Siciliją ir Neapolį, už tai gaudamas nedidelę Parmos kunigaikštystę, Pjačenzą ir tai, kad Prancūzija bei Ispanija pripažino Pragmatinę sankciją.

Po Karolio VI-ojo mirties 1740 m. paaiškėjo, kad visos ankstesnės didžiųjų garantijos dėl Marijos Terezos paveldėjimo teisių buvo nieko vertos. Pirmasis taiką nutraukė Prūsijos karalius Frydrichas II-asis, kuris užėmė Sileziją (Pirmasis Silezijos karas). Netrukus Austrijos silpnumu nusprendė pasinaudoti ir kitos Europos valstybės. Nedelsiant pretenzijas į Austrijos ir Čekijos sostą pareiškė Bavarijos kurfiurstas Karolis Albrechtas. Nepripažindamos Pragmatinės sankcijos Saksonija, Sardinija, Ispanija ir Prancūzija sudarė sąjungą su Prūsija ir Bavarija ir pradėjo Austrijos paveldėjimo karą, kuris baigėsi 1748 m. Aacheno taika. Iš Austrijos buvo atimta Parma, Pjačenza ir dalis Milano kunigaikštystės, tačiau Austrijos priešai turėjo pripažinti Pragmatinę sankciją ir Marijos Terezos vyrą Vokietijos imperatoriumi.

1756–1763 m. Austrija su savo sąjungininkais Rusija ir Prancūzija kariavo prieš Prūsiją (Septynerių metų karas) siekdama atgauti Sileziją, tačiau tikslo nepasiekė. Austrija dalyvavo Pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalinime 1772 m. ir gavo Galiciją. 1775 m. iš Turkijos Austrija gavo Bukoviną.

Marijos Terezos (1740–1780 m.) paveldėta valstybė buvo sudėta iš silpnų federacinių ryšių jungiamų žemių, kurias vienijo valdovo asmuo. Ekonomiškai kraštas taip pat nebuvo stiprus. Marija Tereza pravedė keletą reformų: centralizavo valstybės valdymą, atskyrė teismus nuo administracijos, išleido naujus įstatymų rinkinius, sumažino valstiečių lažą iki 3 dienų per savaitę. Marija Tereza išlaikė Vengrijos savitumą, taip pat buvo tikybinės tolerancijos priešininkė.

Raida iki Austrijos imperijos paskelbimo[taisyti | redaguoti kodą]

imperatorius Jozefas II (dešinėje) su broliu ir įpėdiniu imperatoriu Leopoldu II (kairėje).

Po Marijos Terezos sostą paveldėjo jos sūnus Šventosios Romos imperijos imperatorius Jozefas II (17801790 m.). Jis vykdė radikalias reformas: sušvelnino cenzūrą, panaikino 700 vienuolynų ir konfiskavo jų turtą, garantavo lygias teises visoms krikščionių konfesijoms ir sektoms, panaikino baudžiavą ir apribojo dvarininkų jurisdikciją. Centralizuodamas valstybę paskelbė vokiečių kalbą valstybine. Šios reformos sukėlė platų bajorų, dvasininkų ir nevokiškosios gyventojų dalies, ypač vengrų, pasipriešinimą, dėl to pat mirtį Jozefui II teko atšaukti didesniąją dalį reformų, išskyrus tas, kurios lietė valstiečius ir religinę toleranciją. Užsienio politikoje Jozefas II-asis dukart bandė užimti Bavariją, o 1787 m. sąjungoje su Rusija paskelbė karą Turkijai, tačiau mirė karui dar nepasibaigus.

Jozefo II-ojo sostą paveldėjo jo brolis Leopoldas II (17901792 m.), kuris baigė karą su Turkija, numalšino sukilimą Vengrijoje ir panaikino brolio reformų likučius. Leopoldo II-ojo sūnus Francas II (1792–1835 m.), bijodamas Prancūzijos revoliucijos įtakos, valstybėje įvedė griežtą policinį režimą. Dalyvavimas koalicijos kare prieš Prancūzija baigėsi Belgijos praradimu. 1795 m., po III-ojo Lenkijos padalinimo Austrija gavo vakarų Galiciją. Prūsijai pasitraukus iš koalicijos Austrija viena gynė Reino sienas. Per napoleono žygį į italiją pagal Campo Formio sutartį (1797 m.) Austrija neteko Lombardijos ir pripažino Prancūzijai visą kairįjį Reino krantą, bet už tai gavo Veneciją, Istriją ir Dalmatiją, taip pat Zalcburgą ir dalį Bavarijos. 1799 m. Austrija prisijungė prie antrosios koalicijos prieš Prancūziją. Rusijos imperatoriui Pavelui I atšaukus generolą Suvorovą ir pasitraukus iš koalicijos, iš Egipto kampanijos grįžęs Napoleonas sumušė austrus Marengo, Hohenlindeno ir kituose mūšiuose. 1801 m. Austrija turėjo pripažinti 1797 m. taikos sąlygas ir vietoj Bavarijos ir Zalcburgo gavo Trentą ir Brikseną.

Austrijos imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrijos imperija.
Austrian empire.png

Žlungant Šventajai Romos imperijai Francas II 1804 m. priėmė paveldimą Austrijos imperatoriaus titulą ir pasivadino Francu I-uoju. 1805 m. Austrija dalyvavo trečiosios koalicijos kare prieš Prancūziją, tačiau po pralaimėjimų Ulmo ir Austerlico mūšiuose buvo priversta pasirašyti Presburgo taiką, kuria atsisakė nuo Venecijos, Tirolio ir Šventosios Romos imperatoriaus titulo. Dar kartą pradėtas karas prieš Napoleoną po pralaimėjimų ties Vagramu ir kituose mūšiuose baigėsi Vienos taika 1809 m., pagal kurią Austrija neteko Krainos, dalies Galicijos ir kitų teritorijų. Austrijos naujasis ministras Meternichas, matydamas katastrofiškus prieš Prancūziją nukreiptos politikos padarinius, pasistengė užmegzti su Prancūzija draugiškus santykius, kuriems sustiprinti Franco duktė Marija Luiza buvo išleista už Napoleono. 1813 m., Napoleonui pralaimėjus Rusijoje, Austrija prisijungė prie Prancūzijos priešų. Po Vienos kongreso (18141815 m.) Austrijai buvo grąžintos prarastos žemės. Kompensacijai už Belgiją Austrija gavo Lombardijos-Venecijos karalystę.

Po Vienos kongreso Metternich griebėsi reakcijos, slopino visus laisvės pasireiškimus. Austrija ginklu padėjo grąžinti absoliutizmą Neapolyje, Pjemonte ir Ispanijoje, nesėkmingai priešinosi pagalbos teikimui graikų sukilėliams. Už naująjį imperatorių Ferdinandą I (18351848 m.) valdė valstybės konferencija, sudaryta iš Metternicho, čekų kanclerio Kolovrato ir erchercogo Karolio. 1848 m. revoliucija Paryžiuje ir prasidėję tautiniai judėjimai sukėlė 1848 m. revoliucijas Austrijoje. Metternichas atsistatydino, tačiau naujai sudaryta vyriausybė taip pat nesugebėjo kovoti su čekų, italų, serbų, vengrų ir nuo vengrų atsiskirti norėjusių kroatų, sukilimais. 1848 m. birželio mėnesį susirinko pirmasis austrų reichstagas, kuris panaikno feodalizmo ir baudžiavos liekanas. Tuo tarpu naujajai vyriausybei, kuriai vadovavo erchercogas Johanas, pavyko įgauti didesnį autoritetą. Generolas Windischgraetz numalšino sukilimą Prahoje, o generolas Radecky – Italijoje. Austrų kurstomas kroatų banas Jelačič ėmė kovoti su vengrais. Kai austrų kariuomenė išžygiavo į Vengriją, sukilo Vienos gyventojai ir užėmė sostinę. Į Olomoucą pasitraukęs imperatorius buvo pasirengęs didelėms nuolaidoms, tačiau generolas Windischgraetz užėmė Vieną ir čia revoliuciją nutraukė. Imperatorius Ferdinandas atsisakė sosto savo sūnėno Franco Jozefo (18481916 m.) naudai, o 1849 m. kovo 7 d. vyriausybė paskelbė naują konstituciją. Tuo tarpu vengrai nebuvo nusiteikę atsisakyti nepriklausomybės siekio ir vengrų seimas paskelbė apie Vengrijos bei jai priklausiusių žemių atsiskyrimą nuo Austrijos imperijos. Numalšinti Vengrijos sukilimą padėjo Rusijos caros Nikolajaus I-ojo pasiųsta kariuomenė. Sukilimo vadai buvo nubausti, Vengrija paversta paprasta Austrijos provincija. Ministrui Schwarzenbergui pavyko atstatyti Austrijos autoritetą vokiečių valstybių tarpe, kai buvo sėkmingai užbaigtas karas su Sardinija. Vėl įsigalėjo reakcija ir absoliutizmo bei centralizacijos politika. 1849 m. konstitucija buvo atšaukta, vietoje reichstago sudarytas reichsratas (valstybės taryba) su patariamąjį balsą turinčiais skiriamais nariais.

Po Krymo karo (18531856 m.) baigėsi Austrijos viešpatavimas Italijoje, o po 1859 m. karo su Sardinija Austrija neteko Lombardijos (liko tik Venecija). 1861 m. vyriausybė buvo priversta išleisti konstituciją, pagal kurią kasmet turėjo būti šaukiamas dviejų rūmų reichsratas. Aukštuosius rūmus sudarė vyriausybės skiriami, o žemuosius – landtaguose renkami atstovai. Šie pokyčiai netenkino tautinių mažumų – Vengrijai, Kroatijai, Istrijai ir Venecijai reichsrate nebuvo išvis atstovaujama, o lenkai ir čekai jame sudarė opoziciją. 1865 m. konstitucija buvo atšaukta.

Po 1863 m. karo kartu su Prūsija prieš Daniją Austrija bendram valdymui su Prūsija gavo Švezvigą, Holšteiną ir Lauenburgą. Dėl tų provincijų valdymo kilęs konfliktas su Prūsija baigėsi karu. Austrijos laimėjimai ties Kustozza ir Lissa prieš prūsų sąjungininkus italus neatsvėrė didelio pralaimėjimo prieš prūsus Sadovos mūšyje 1866 m. liepos 3 d. Prahos taikos sutartimi Austrijai teko atsisakyti Venecijos ir įtakos Italijoje ir Vokietijoje.

Austrija-Vengrija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrija-Vengrija.
Imperatorius Pranciškus Juozapas I

1867 m. Austrija po susitarimo su vengrais paskelbė dualistinės monarchijos Austrijos-Vengrijos įkūrimą. Jos sudėtines dalis jungė bendras monarcho asmuo, bendros karo, užsienio reikalų ir finansų ministerijos. Austrija turėjo suavo reichsratą, o vengrai – reichstagą. Naujoji konstitucija netenkino Austrijos tautinių mažumų: čekai siekė didesnės autonomijos savo gyvenamose žemėse, lenkai – Galicijoje. XIX a. 8-ame dešimtmetyje čekams ir moravams buvo leista valstybinėse įstaigose naudoti savo kalbą, įvairių lengvatų suteikta ir lenkams, tuo tarpu prasidėjęs ukrainiečių nacionalinis judėjimas buvo slopinamas.

Vyriausybė ėmėsi tam tikrų vidaus reformų, pvz., paskelbė visuotinę karo prievolę (3 metais tarnybos), nustatė tiesioginius rinkimus. 18731879 m. finansų krizė privertė Austriją atsisakyti laisvosios užsienio prekybos. Daugelis geležinkelių perėjo į valstybės rankas, prekybos balansas nuo 1876 m. pasidarė aktyvus. Uždėjus didelius mokesčius cukrui, spiritui ir nekilnojamajam turtui, nuo 1880 m. valstybės biudžetas buvo be deficito. 1891 m. įvesta auksu padengta valiuta, 1892 m. – progresyviniai pelno mokesčiai, sudarytos prekybos sutartys su Vokietija, Italija, Belgija, Šveicarija, o 1895 m. ir su Rusija bei Rumunija.

Tuo pačiu metu buvo didinama kariuomenė, ypač po to, kai Andrassy su Bismarku pasirašė gynybinę sutartį prieš Rusiją. 1881 m. prie šios sutarties prisidėjo Italija (susidarė Trilypė sąjunga). Įtampa santykiuose su Rusija augo dėl pastarosios įtakos didėjimo Balkanuose. 1892 m. jaunačekių judėjimas privertė Austrijos vietininką Prahoje įvesti nepaprastąją padėtį. 1896 m. pravesta rinkimų reforma, pagal kurią sumažintas cenzas, padaryta nuolaidų čekams. Vengrai reikalavo savo kariuomenės padidinimo, jos atskyrimo nuo austrų kariuomenės ir vengrų kalbos įvedimo kariuomenėje. Šiems reikalavimams imperatorius griežtai priešinosi ir iki 1912 m. užsitęsusi kova silpnino dualistinę monarchiją ir bendros kariuomenės drausmę. Rusijos remiama Karadžiordževičių dinastija Serbijoje siekė pietų slavų žemių atskyrimo nuo Austrijos.

Vokiečių Austrija ir Pirmoji Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vokiečių Austrija.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji Austrijos respublika.

Po Austrijos-Vengrijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare imperija buvo padalinta remiantis nacionaline gyventojų sudėtimi. Austrija su dabartinėmis sienomis buvo sukurta iš teritorijų, kur dauguma gyventojų buvo vokiečiai. 1918 m. lapkričio 12 d. Austrija tapo respublika, vadinama Vokiečių Austrija. Naujai susirinkęs parlamentas norėjo prijungti šalį prie Vokietijos. Laikinos konstitucijos 2 straipsnis teigė: Deutschösterreich ist ein Bestandteil der Deutschen Republik („Vokiečių Austrija yra Vokietijos respublikos dalis“). Plebiscitai Tirolio ir Zalcburgo žemėse 19191921 m. davė 98 ir 99 % balsų už susijungimą su Vokietija. Buvo baiminamasi, kad maža Austrija nebus ekonomiškai gyvybinga. Bet Prancūzija ir Italija pasipriešino susijungimui ir reikalavo nepriklausomos Austrijos, kuri bus autonomiška bent 20 metų, konstitucijos. Sen Žermeno sutartyje buvo straipsnis draudžiantis Austrijai politiškai ar ekonomiškai prisijungti prie Vokietijos ir privertė pakeisti šalies pavadinimą iš „Vokiečių Austrijos respublikos“ į „Austrijos respublikos“. Taip atsirado Pirmoji Austrijos respublika. Vokiečių apgyvendintos Bohemijos ir Moravijos pasienio sritys, vėliau pavadintos Sudetų kraštu, buvo atiduotos Čekoslovakijai. Daugelis austrų ir vokiečių tai laikė veidmainyste, nes JAV prezidentas Vudrovas Vilsonas (Woodrow Wilson) teigė savo garsiuose „Keturiokikoje punktų“, kad visos tautos turi apsisprendimo teisę. Demokratinės Vokietijos Veimaro konstitucijoje susijungimas paminėtas 61 straipsnyje: Deutschösterreich erhält nach seinem Anschluß an das Deutsche Reich das Recht der Teilnahme am Reichsrat mit der seiner Bevölkerung entsprechenden Stimmenzahl. Bis dahin haben die Vertreter Deutschösterreichs beratende Stimme. („Vokiečių Austrija turi teisę siųsti atstovus į Reichstagą pagal gyventojų skaičių kaip konsultantus iki susijungimo su Vokietija“).

Nors Austrija-Vengrija buvo viena iš Centrinių Valstybių, nugalėtojai jai buvo atlaidesni nei Vokietijai ar Vengrijai. Naujos Austrijos respublikos atstovai įtikino, kad neteisinga bausti Austriją už iširusios imperijos veiksmus, ypač kai kitos imperijos dalys atsidūrė nugalėtojų pusėje, nes atsižadėjo imperijos karo pabaigoje. Austrijai nereikėjo mokėti reparacijų, nes sąjungininkų komisijos nustatė, kad ji nepajėgi jų mokėti. Be to Austrija buvo vienintelė pralaimėjusiųjų valstybė gavusi naujų teritorijų keičiant sienas: siaurą pasienio sritį rytuose, kuri priklausė Vengrijai.

1920 m. spalio 20 d. Karintijoje vyko plebiscitas ir gyventojai nusprendė likti Austrijos sudėty ir atmetė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės pretenzijas į šią Austrijos žemę. Vokiškai kalbanti vakarinė Vengrijos dalis, pavadinta Burgenlandu, prisijungė prie Austrijos kaip nauja žemė 1921 m., išskyrus Soprono miestą, kurio gyventojai referendume (kurį kai kurie austrai laiko suklastotu) nusprendė priklausyti Vengrijai. Tačiau pagal Sen Žermeno sutartį Austrija neteko vokiškai kalbančių teritorijų: Italijai atiteko pietų Tirolis, o Čekoslovakijai – Moravijos ir Bohemijos pasienio sritys.

1918–1920 m. Austriją valdė dešiniųjų ir kairiųjų partijų sudaryta koalicija, kuri vykdė pažangią socioekonominę politiką. 1920 m. buvo priimta šiuolaikinės Austrijos konstitucija. Tarpukaris buvo ekonomiškai sunkus Austrijai, iš dalies todėl, kad naujai atsiradusios sienos suardė anksčiau buvusią bendrą imperijos ekonomiką.

Dėl infliacijos senoji krona buvo pakeista šilingu 1925 m.

Po 1920 m. Austrijoje atsirado dideli ir kartais smurtingi konfliktai tarp dešiniųjų ir kairiųjų partijų. Austrijos socialdemokratų partija, kuri laikėsi pakankamai į kairę nukrypusios doktrinos, vadinamos Austromarksizmu, tuo laiku galėjo užsitikrinti absoliučią balsų daugumą „Raudonojoje Vienoje“, bet dešinieji kontroliavo visas kitas žemes. Nuo 1920 m. Austriją valdė Krikščionių Demokratų partija, turėjusi artimų ryšių su Romos katalikų bažnyčia. Partijai vadovavo katalikų kunigas Ignaz Seipel (18761932), kuris du kartus buvo kancleriu (19221924 ir 19261929 m.). Būdamas valdžioje Seipel stengėsi sudaryti turtingų pramonininkų ir Romos katalikų bažnyčios sąjungą.

Nuo 1920 m. buvo kuriamos dešiniosios ir kairiosios paramilitaristinės organizacijos. Dešiniųjų Heimwehr sukurta 1921–1923 m., o kariųjų Republikanischer Schutzbund 1923 m. Susidūrimas tarp šių grupuočių Šatendorfe, Burgenlande, 1927 m. sausio 30 d. sukėlė vyro ir vaiko mirtį. Dešinieji veteranai buvo apkaltinti teisme Vienoje, bet prisiekusiųjų teismas juos išteisino. Tai sukėlė masinius protestus ir Justizpalast gaisrą Vienoje. 1927 m. liepos maište 89 protestuotojus užmušė policija. Politinis konfliktas tęsėsi iki kito dešimtmečio pradžios, kai Engelbert Dollfuss iš Krikščionių Socialistų partijos tapo kancleriu 1932 m.

Austrų fašizmas (1934–1938 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrų fašizmas.

Valdant Krikščionių Socialistų partijai, Austrijos valdžia buvo centralizuojama pagal fašizmo modelį.

1933 m. kovo mėn. Dollfuss kabinetas pasinaudojo klaida balsuojant už įstatymą parlamente. Kadangi balsų skirtumas buvo mažas visi trys Nacionalinės Tarybos (vokiškai Nationalrat) prezidentai atsistatydino, nes nebuvo galima jiems balsuoti užimant pareigas. Tai buvo beprecedentis atvejis, bet jį buvo galima išspresti pagal procedūras. Tačiau kabinetas pareiškė, kad nustojo funkcionuoti ir jėga neleido Nacionalinei Tarybai susirinkti. Vykdomoji valdžia pasisavino įstatymų leidžiamosios funkcijas, kaip buvo padaryta Pirmojo pasaulinio karo metu. Net po pučo, socialistų partija dvejojo ir norėjo išspresti krizę taikiai.

1934 m. vasario 12 d. naujas Austrofašizmo režimas sukėlė Austrijos pilietinį karą, išrašydamas orderius apieškoti socialistų partijos būstinei. Bet tuo metu socialistų partija jau buvo silpna ir maištas buvo greitai numalšintas. Socialistų partija ir jos pagalbinės organizacijos buvo uždraustos.

1934 m. gegužės 1 d. Dollfuss kabinetas patvirtino naują konstituciją, kuri panaikino spaudos laisvę, įvedė vienpartinę sistemą (valdė Patriotinis frontas) ir monopolizavo darbdavio-darbininko santykių kontrolę valstybei. Sistema gyvavo, kol Austrija tapo Trečiojo Reicho dalimi 1938 m. Patriotinis frontas kėlė Hitlerio šalininkų nepasitenkinimą, kurie norėjo politinės įtakos ir suvienyjimo su Vokietija, tad Dollfuss buvo nužudytas 1934 m. liepos 25 d. Jo įpėdinis Kurt Schuschnigg priešinosi Hitlerio šalininkams, kol buvo priverstas atsistatydinti 1938 m. kovo 11 d. po Hitlerio reikalavimo pasidalinti valdžia su jo šalininkais. Po atsistatydinimo vokiečių kariai be pasipriešinimo užėmė Austriją.

Nacių Vokietijos sudėtyje (1938–1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Balsavimo dėl prisijungimo prie Vokietijos lapelis
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Anšliusas.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Trečiasis Reichas.

Nors Versalio ir Sen Žermeno sutartis draudė susijungti Vokietijai ir Austrijai, Trečiasis Reichas stengėsi visom išgalėm aneksuoti Austriją, o tam priešinosi Schuschnigg’o diktatūra. 1938 m. kovo 9 d. kancleris Schuschnigg paskelbė apie plebiscitą dėl susijungimo, kuris turėjo įvykti kovo 13 d. Tačiau kovo 12 d. vokiečių kariai įžengė į Austriją ir juos pasitiko džiūgaujančios minios. Trečiasis Reichas padarė nacių statytinį Arthur Seyss-Inquart Austrijos kancleriu. Po susijungimo balandžio 10 d. įvyko referendumas, kuriame 99.73 % balsų buvo atiduota už susijungimą. Dauguma istorikų mano, kad šis referendumas suklastotas.

Austrija nustojo būti nepriklausoma šalis. Nors aneksija buvo karinė, daugelis austrų palaikė nacių režimą ir dalyvavo jo nusikaltimuose. Vienoje gyveno 200 tūkst. žydų, kurių dauguma dirbo mokslo ir kultūros sferose. Daugelis iš jų kartu su socialistais ir Austrijos katalikais buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas, nužudyti ar ištremti.

Karo pabaigoje, 1945 m. kovo 28 d. Amerikos kariai įžengė į Austriją, o po dviejų dienų Tarybų Sąjungos Raudonoji Armija kirto rytinę sieną ir balandžio 13 d. užėmė Vieną. Britų ir amerikiečių kariai užėmė pietinę ir vakarinę Austrijos sritis, neleisdami sovietams visiškai užimti Austrijos.

Antroji respublika (nuo 1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antroji Austrijos respublika.

Sąjungininkų okupacija[taisyti | redaguoti kodą]

Okupuota Austrija 1945-55 m.

1945 m. balandžio mėn. Karl Renner paskelbė apie Austrijos atsiskyrimą nuo Vokietijos ir subūrė vyriausybę, kuriai priklausė socialistai, konciarvatoriai ir komunistai. Renner’io protingi veiksmai paveikė sąjungininkų požiūrį ir jie pradėjo su Austrija elgtis kaip su išlaisvinta, o ne okupuota šalimi: kitais metais sąjungininkai pripažino Renner’io vyriausybę. Šalis buvo sąjungininkų okupuota nuo 1945 m. kovo 9 d. ir liepos 4 d. buvo susitarta Austriją padalinti į keturias okupacines zonas: amerikiečių, britų, prancūzų ir sovietų, o Viena irgi buvo padalinta į keturias dalis, bet turėjo Tarptautinę Zoną centre.

1946 m. birželio 28 d. Austrijos vyriausybei leista užmegzti tarptautinius ryšius su Keturių okupacinių jėgų leidimu. Austrija tapo viena iš Dunojaus Komisijos įkūrėjų 1948 m. rugpjūčio 18 d. Austrijai buvo naudingas Maršalo planas, bet ekonominis pakilimas buvo lėtas dėl to, kad šalį 10 metų valdė okupantai.

Priešingai nei Pirmoji respublika, Antroji buvo stabili demokratija. Dvi didžiausios partijos Krikščionių – konservatorių Austrijos Žmonių Partija (ÖVP) ir Socialdemokratų Partija (SPÖ) buvo koalicijoje iki 1966 m. Komunistai (KPÖ), kurie turėjo mažą paramą Austrijos elektorate, liko koalicijoje iki 1950 m. ir parlamente iki 1959 m. Vienintelė opozicinė partija buvo Austrijos Laisvės Partija (FPÖ), kuri atstovavo provokiškoms ir liberalioms pažiūroms. Ji buvo įkurta 1955 m. vietoj trumpai gyvavusios Laisvųjų Federacijos (VdU).

Nepriklausomybė ir politinė raida[taisyti | redaguoti kodą]

Abi pagrindinės partijos kovojo už nepriklausomybės atgavimą. Austrijos valstybės sutartis sudaryta 1955 m. kovo 15 d. Pasibaigus okupacijai Austrija buvo paskelbta neutralia šalim ir jos „amžinas neutralumas“ įtrauktas į 1955 m. spalio 28 d. konstituciją.

Antrosios respublikos politinė sistema rėmėsi Proporz sistema t. y. SPÖ ir ÖVP nariai tarpusavy po lygiai pasidalindavo politiškai svarbius postus. Ši sistema veikė ir 19661983 m., kai nebuvo koalicijos.

ÖVP-SPÖ koalicija baigėsi 1966 m., kai ÖVP gavo daugumą vietų parlamente. Tačiau 1970 m. SPÖ lyderis Bruno Kraiskis suformavo mažumos vyriausybę, gavęs FPÖ paramą. 1971, 1975 ir 1979 m. rinkimuose jis gavo absoliučią daugumą. Jam valdant socialinėj politikoje buvo vykdomos liberalios reformos. Dabar Kraiskio laikų ekonominė politika smarkiai kritikuojama, nes išaugo nacionalinis įsiskolinimas ir jis labai subsidijavo nepelningą nacionalinę pramonę.

Po skaudaus pralaimėjimo 1983 m. rinkimuose SPÖ su FPÖ sudarė koaliciją, kuriai vadovavo Fredas Zinovacas. 1986 m. pavasarį Kurt Waldheim buvo išrinktas prezidentu nepaisant protestų šaly ir pasaulyje dėl jo galimo bendradarbiavimo su naciais ir dalyvavimo karo nusikaltimuose Antrojo Pasaulinio karo metu. Fredas Zinovacas atsistatydino ir Francas Vranickis tapo kancleriu.

1986 m. rugsėjo mėn. besipykstant vokiečių nacionalizmo ir liberalios pakraipos politikams Jörg Haider tapo FPÖ lyderiu. Kancleris Vranickis panaikino FPÖ ir SPÖ sutartį ir po naujų rinkimų sudarė koaliciją su ÖVP, kuriai vadovavo Alois Mock. Jörg Haider’io populizmas ir Proporz sistemos kritika patraukė į jo pusę rinkėjus ir partijos populiarumas nuo 4 % 1983 m. pakilo iki 27 % 1999. Žaliųjų Partija turi vietų parlamente nuo 1986 m.

Dabartis[taisyti | redaguoti kodą]

Jörg Haider

SPÖ-ÖVP koalicija truko iki 1999 m. Austrija tapo Europos Sąjungos nare 1995 m. ir 1999 sausio 1 d. įsivedė eurą.

1993 m. buvę FPÖ nariai įkūrė Liberalų Forumą. Jis išliko parlamente iki 1999 m. Viktor Klima tapo kancleriu vietoj Vranickio 1997 m.

1999 m. ÖVP rinkimuose užėmė trečią vietą, nes ją aplenkė FPÖ. Nors ÖVP pirmininkas ir vicekancleris Wolfgang Schüssel pareiškė, kad partija taps opozicine, ji sudarė koaliciją su FPÖ ir jis tapo kancleriu 2000 m. pradžioje, protestuojant šalyje ir užsienyje. Jörg Haider atsistatydino iš FPÖ pirmininko pareigų, bet liko Karintijos gubernatoriumi ir išlaikė įtaką partijoje.

2002 Diskusijos FPÖ viduje dėl pralaimėjimo rinkimuose sukėlė kai kurių vyriausybės narių atsistatydinimą ir jos žlugimą. Wolfgang Schüssel’io ÖVP tuose rinkimuose užėmė pirmą vietą pirmąkart nuo 1966 m. FPÖ neteko daugiau nei pusės rinkėjų, bet sudarė koaliciją su ÖVP. Nepaisant koalicijos rinkėjų parama FPÖ savivaldybių ir parlamento rinkimuose toliau mažėjo. Nesutarimai tarp „nacionalistų“ ir „liberalų“ partijos viduje sukėlė skilimą ir atsirado nauja liberalų partija – Sąjunga už Austrijos Ateitį (BZÖ), kuriai vadovavo Jörg Haider. Kadangi visi FPÖ vyriausybės nariai ir dauguma FPÖ parlamento narių įstojo į naują partiją, Schüssel’io koalicija išliko iki kitų rinkimų (tik tada tai buvo ÖVP/BZÖ koalicija, o likę FPÖ nariai pasitraukė į opoziciją). 2006 m. spalio 1 d. SPÖ laimėjo rinkimus ir sudarė koaliciją su ÖVP. Koalicija valdo nuo 2007 m. sausio 11 d., o Alfredas Guzenbaueris yra kancleris. Šiuose rinkimuose Žaliųjų Partija liko trečiojoje vietoje keliais šimtais balsų aplenkusi FPÖ.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 "Austria. " Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.