Graikijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šiame straipsnyje aprašoma krikščioniškos Graikijos istorija, – nuo Bizantijos imperijos laikų. Ankstesni Graikijos istorijos laikotarpiai yra apžvelgiami straipsniuose Egėjo civilizacija (III–II tūkst. pr. m. e.) ir Senovės Graikijos istorija (XII a. pr. m. e. – IV a.)
Graikijann-orn.png
Graikijos istorija
Senovės Graikijos istorija
Rytų Romos imperija
Bizantijos imperija:
Justinianai > Heraklijai > Isaurai > Makedonai > Dukai > Komninai > Angelai > Paleologai
Frankokratija:
Lotynų imperija, Epyro desp., Morėjos desp., Nakso kun., Achajos kun., Atėnų kun., Tesalonikų kun., Jūrinė Venecija
Osmanų imperija
Rumelijos, Salų, Joaninos ejaletai
Graikijos karalystė
Graikijos pilietinis karas
Graikijos Respublika

Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Moderni Graikijos valstybė, susiformavo 1821 m.

Graikijos istorijos sąvoka[taisyti | redaguoti kodą]

Kalbėdami apie Graikijos istoriją iš principo kalbame apie graikų istoriją, nes graikų istorija apima platesnes teritorijas nei šiuolaikinė Graikija. Vėliausiai nuo VII a. pr. m. e. graikai pradėjo kolonizuoti dabartinės Turkijos, Kipro, Italijos, Libijos pakrantes. Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikai užvaldė Anatoliją, Egiptą, Siriją ir Mesopotamiją. Kaip Bizantijos imperijos dalys, šios teritorijos išliko graikų kultūros ir istorijos orbitoje iki pat XV a., kai visos graikų gyvenamos teritorijos pateko Osmanų imperijos sudėtin.

Visą Graikijos istoriją galima skirstyti į šiuos laikotarpius:

Bizantijos imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Bizantijos imperija.

August Heisenberg Bizantijos istoriją apibudino kaip „graikų tautos romėniškos valstybės, kuri tapo krikščioniška“, istoriją. Romos imperijos padalinimas į Rytų ir Vakarų bei Vakarų Romos imperijos žlugimas buvo veiksniai pabrėžę graikų svarbą imperijoje ir todėl jie su ja pradėjo save sieti. Konstantinopolio dominavimas prasidėjo, kai Konstantinas Didysis pavertė Bizantiją nauja Romos imperijos sostine. Nuo to laiko miestas tapo svarbiausiu helenizmo centru ir juo išliko iki modernių laikų.

Emperatorienė Teodora ir jos palyda (mozaika iš San Vitale bazilikos, Ravena, VI a.

Konstantinas ir Justinianas I dominavo 324–610 m. Perimdami romėniškas tradicijas imperatoriai siekė sukurti pagrindą tolesnei plėtrai ir Bizantijos imperijos formavimuisi. Pirmais šimtmečiais svarbiausia užduotis buvo apginti sienas ir atgauti prarastas romėniškas teritorijas. Tuo pat metu susiformavo stačiatikių doktrinos ir vyko arši kova su erezijomis.

Bizantijos vidurinio laikotarpio pirmaisiais šimtmečiais (610–867 m.) imperiją puolė seni (persai, langobardai, avarai ir slavai) bei pirmąkart istorijoje pasirodę (arabai ir bulgarai) priešai. Priešų atakos neapsiribojo pasienio sritimis ir jie dažnai toli įsiverždavo į imperijos žemes net keldami grėsmę pačiai sostinei. Taip pat atakos nustojo būti laikinos ir periodinės, nes priešai įkūrė savo valstybes, priešiškas Bizantijai. Šias valstybes graikai vadino Sklavinijomis. Imperijos viduje taip pat vyko pokyčiai. Prasidėjo smulkių laisvų žemdirbių viešpatavimas, buvo sukurta temų sistema. Tuo laikotarpiu imperija prarado daug teritorijų ir buvo ekonomiškai pažeista, nes prarado turtingas provincijas, bet ji tapo kultūriniu ir kalbiniu atžvilgiu vieningesnė.

Nuo VIII a. imperija atsigavo po užpuolikų žalos ir prasidėjo graikų atkariavimai. Slavai buvo išvyti arba asimiliuoti, Skavinijos sunaikintos. IX a. vidurį dėl padidėjusio saugumo ir centrinės kontrolės pradėjo atsigauti miestai.

Ekonominis klestėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai krizės laikotarpį užbaigė Komninų dinastijos atstovai Aleksijus, Jonas ir Manuilas XII a. graikai klestėjo. Šiuo laikotarpiu labai išaugo kaimo ekonomika, pradėti naudoti nauji žemdirbystės plotai. Daugybės kaimo vietovių bažnyčių statyba rodo, jog klestėjimas pasiekė net nuošaliausias vietas. Augant gyventojų skaičiui atsigavo miestai. Archeologiniai įrodymai rodo, jog viduramžių miestai, įskaitant Atėnus, Tesalonikus, Tėbus ir Korintą, greitai augo nuo XI iki XII a. pabaigos. Miestų klestėjimas patraukė Veneciją ir abipusė prekyba dar labiau sustiprino ekonominį klestėjimą.

Ketvirtasis Kryžiaus žygis[taisyti | redaguoti kodą]

1204 m. prasidėjo paskutinis Bizantijos laikotarpis, kai įvyko svarbus įvykis. Graikai pirmąkart prarado Konstantinopolį, nes jį užėmė lotynų kryžiuočiai, įkūrę Lotynų imperiją, kuri gyvavo 57 metus. Šiuo laikotarpiu feodalizmas įžengė į Bizantijos gyvenimą. 1261 m. Graikų imperija buvo padalinta tarp Komninų valdomo Epyro ir Paleologų dinastijos Nikėjos. Po ilgalaikio nykimo ir teritorijų praradimo turkams, Bizantijos istorija baigėsi 1453 m., kai buvo užimtas Konstantinopolis.

Osmanų imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Osmanų imperija.
Navarino mūšis 1827 m. spalio mėn. žymi osmanų valdymo Graikijoje pabaigą.

Atėjus osmanams vyko dvi graikų migracijos. Pirmoji – graikų inteligentų migracija į Vakarų Europą, skatinusi Renesanso pradžią, o antroji buvo vietinė: graikai iš lygumų kėlėsi į kalnus. Mileto sistema, atskyrusi Osmanų imperijos gyventojus pagal religiją, labai prisidėjo prie graikų ortodoksų susitelkimo. Graikų ortodoksų bažnyčia kaip tautinė-religinė institucija padėjo pusiasalio graikams išsaugoti kalbą, papročius ir kultūrą valdant turkams. Krikščionys graikai gyvenę lygumose valdant osmanams patyrė įvairius sunkumus dėl savo religijos arba apsimetinėjo tikinčiais musulmonais. Daugybė graikų apsimetinėjo musulmonais, kad išvengtų didelių mokesčių, bet palaikė slaptus santykius su Graikų ortodoksų bažnyčia. Tačiau į Islamą atsivertę graikai, nebendravę su Ortodoksų bažnyčia buvo laikomi turkais, nors ir nekalbėdavo turkiškai.

Moderni Graikija[taisyti | redaguoti kodą]

Graikija 1843 m. po nepriklausomybės.
Graikijos plėtra nuo 1832 m. iki 1947 m. Taip pat parodytos teritorijos, kurias Graikija gavo po Sevro taikos, bet prarado po Lausanne taikos 1923 m.

Osmanai valdė Graikiją iki XIX a. pradžios. 1821 m. kovo 25 d. graikai sukilo ir paskelbė nepriklausomybę, bet ją pasiekė tik 1829 m. Europos didžiosios valstybės į Graikijos nepriklausomybės karą ir turkų vykdytas žudynes žiurėjo romantinėje šviesoje. Daugybė ne graikų kilmės žmonių pasisiūlė savanoriais, tarp jų ir lordas Baironas. Kelis kartus atrodė, jog turkai numalšins sukilimą, tačiau jiems grėsė tiesioginis Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos įsiveržimas. Rusijos užsienio reikalų ministras graikas Ioannis Kapodistrias grįžęs į tėvynę tapo pirmuoju Graikijos respublikos prezidentu. Bet Europa nusprendė, jog Graikija turi tapti monarchija ir pirmuoju karaliumi tapo Otas iš Bavarijos, o antruoju – Jurgis iš Danijos.

XIX a. – XX a. pradžioje Graikija siekė išplėsti savo teritoriją, kad joje gyventų visi Osmanų imperijos graikai. (Jonijos salas grąžino britai 1863 m. atvykstant naujam karaliui iš Danijos, o Tesaliją osmanai atidavė be kovos). Po Balkanų karų 19121913 m. graikai atgavo Epyrą, pietinę Makedoniją, Kretą ir Egėjo salas. Dabartinės Graikijos sienos nusistovėjo 1947 m.

Pirmasis pasaulinis karas, Graikų-turkų karas ir Tautų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

Per Pirmąjį pasaulinį karą Graikija priklausė Antantei ir kovėsi su Centrinių valstybių sąjunga ir Turkija. Po karo ji buvo apdovanota teritorijomis Mažojoje Azijoje, įskaitant Izmiro miestą, kur tuo metu gyveno daug graikų. Tačiau turkų nacionalistai, vadovaujami Atatiurko, nuvertė Osmanų vyriausybę ir organizavo graikų karių užpuolimą ir juos nugalėjo. Iš karto po to apie vienas milijonas Turkijos graikų turėjo palikti namus, kaip ir šimtai tūkstančių musulmonų, gyvenančių Graikijoje.

1923 m. Tautų Sąjunga nuvylė Graikiją per Korfu incidentą. Italijos diktatoriui buvo leistą daryti didelę įtaką šiame Graikijos ir Albanijos konflikte.

1925 m. Graikija ir Bulgarija susirėmė per Incidentą Petriche. Šįkart Tautų Sąjunga sėkmingai išsprendė konfliktą.

Antrasis pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant to, jog šalies armija buvo nedidelė ir prastai ginkluota, Graikija smarkiai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės per Antrąjį pasaulinį karą. Karo pradžioje Graikija buvo Sąjungininkų pusėje ir nepakluso Italijos reikalavimams. Italija įsiveržė į Graikiją 1940 m. spalio 28 d. per Albaniją, bet graikų kariai išvijo užpuolikus po nuožmaus mūšio. Tai buvo pirmoji Sąjungininkų pergalė kare.

Kad apsaugotų strategiškai svarbų pietinį flangą, Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris nenoriai įsikišo ir pradėjo Mūšį dėl Graikijos. Kariai iš Vokietijos, Bulgarijos ir Italijos sėkmingai įsiveržė į Graikiją per Jugoslaviją ir nugalėjo graikų, britų, australų ir Naujosios Zelandijos karius.

1941 m. gegužės 20 d. vokiečiai bandė užimti Kretą, kad sumažintų kontraatakos grėsmę Egipte, bet patyrė stiprų pasipriešinimą. Kovos veiksmai Graikijoje galėjo užvilkinti vokiečių planus užpulti Tarybų Sąjungą ir invaziją į ją galėjo prasidėti gegužės 20 d., o ne birželio 22 d. Dėl daugelio parašutininkų netekimo Graikijoje vokiečiai nebebandė vykdyti plataus masto antpuolių iš oro, kur jie sudarė pagrindinę jėgą.

Okupacijos metais tūstančiai graikų žuvo tiesioginėje kovoje, koncentracijos stovyklose ir nuo bado. Naciai nužudė didelę dalį Graikijos žydų nepaisant Graikų Ortodoksų bažnyčios pastangų juos apsaugoti. Graikijos ekonomika buvo nuniokota.

Kai Raudonoji Armija įsiveržė į Rumuniją 1944 m. rugpjūtį, vokiečiai iš Graikijos pradėjo trauktis į Albaniją ir Jugoslaviją, kad nebūtų atkirsti Graikijoje. Taigi Graikijos okupacija baigėsi iki 1945 m.

Graikijos pilietinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Graikijos pilietinis karas (gr. Eμφύλιος πόλεμος Emfilios polemos) vyko 19441949 m. Graikijoje tarp Didžiosios Britanijos, o vėliau JAV remiamų Vyriausybės pajėgų ir Graikijos Demokratinės Armijos, Graikijos Komunistų partijos karinės šakos. Pasak kai kurių analitikų, tai pirmasis atvejis, kai Vakarai pokaryje įsikišo į politinę situaciją užsienio šalyje. Po Vyriausybės pergalės Graikija tapo NATO nare, o tai nustatė jėgų balansą Egėjo jūros regione per visą Šaltąjį karą.

Pirmoji pilietinio karo fazė buvo 19421944 m. Marksistinės ir nemarksistinės grupuotės kovojo tarpusavy brolžudiškoje kovoje dėl vadovavimo pasipriešinimui. Antroje fazėje (1944 m.) beveik visą šalį valdantys komunistai pasipriešino iš tremties grįžusiai vyriausybei, kuri buvo suformuota Kaire, globojant Vakarams, o jai priklausė net šeši ministrai komunistai. Trečios fazės metu 1946–1949 m. komunistų partizanai kovėsi su Vyriausybe, kuri buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės po rinkimų, kuriuos komunistai boikotavo. Nors visiems buvo žinoma, kad komunistai vadovauja sukilimui, partija buvo legali iki 1948 m. ir koordinavo atakas iš savo būstinės Atėnuose iki jos uždraudimo.

Po pilietinio karo Graikija liko politiškai poliarizuota. Graikija tapo Vakarų sąjungininke, o santykiai su komunistiniais šiauriniais kaimynais tapo įtempti.

Pokario atsigavimas[taisyti | redaguoti kodą]

1950–1960 m. Graikija greitai vystėsi Maršalo plano taikiamų dotacijų ir paskolų dėka ir dėl turizmo sektoriaus augimo. 1967 m. Graikijos armija po coup d'état nuvertė centro dešiniųjų Panagiotis Kanellopoulos vyriausybę ir įkūrė karinę chuntą 19671974 m., kuri žinoma kaip Pulkininkų režimas. CIA dalyvavo perversme ir prezidentas Bilas Klintonas vėliau už tai atsiprašė. 1973 m. režimas panaikino Graikijos monarchiją. 1974 m. diktatorius Papadopoulos atsisakė padėti JAV, po antro perversmo tais metais pulkininkas Ioannides tapo vyriausybės vadovu.

Daugelis laiko Ioannides atsakingą už Kipro prezidento Makarios nuvertimą, kuris buvo pretekstas pirmai turkų invazijai į Kiprą 1974 m. Įvykiai Kipre ir protestas po kruvinino susidorojimo su Atėnų politechnikumo sukilimu nuvertė karinį režimą. Ištremtas politikas Konstantinos Karamanlis grįžo iš Paryžiaus ir tapo laikinu premjeru 1974 m. liepos 23 d. ir vėliau dukart vėl buvo išrinktas, kai vadovavo konservatyviai Nea Dimokratia partijai. 1974 m. rugpjūčio 14 d.[1] graikų kariai pasitraukė iš NATO struktūrų protestuodami prieš Turkijos vykdomą šiaurės Kipro okupaciją[1][2].

Demokratijos atkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

1975 m. po referendumo, kuris patvirtino karaliaus Konstantino II nušalinimą, įsigaliojo demokratiška respublikos konstitucija. Grįžo kitas ištremtas politikas Andreas Papandreou ir įkūrė socialistinę PASOK partija, kuri laimėjo rinkimus 1981 m. ir dominavo politikoje du dešimtmečius.

Po demokratijos atkūrimo Graikija tapo stabilia ir ekonomiškai augančia šalimi. Graikija vėl tapo NATO nare 1980 m.[3] Graikija tapo ES nare 1981 m., o euras buvo įvestas 2001 m. Nauja infrastruktūra, pinigai iš ES didėjančios pajamos iš turizmo, laivų, aptarnavimo, lengvosios ir telekomunikacijų pramonės pagerino graikų pragyvenimo sąlygas. Įtampa tarp Graikijos ir Turkijos dėl Kipro išliko, bet po dviejų žemės drebėjimų (pirma Turkijoje, po to Graikijoje) santykiai pagerėjo, kai šalys pradėjo viena kitai jausti simpatiją ir teikti pagalbą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 NATO Update 1974
  2. History, Editorial Consultant: Adam Hart-Davis, Dorling Kindersley Limited publisher, ISBN 978-1-85613-062-2
  3. History, Editorial Consultant: Adam Hart-Davis, Dorling Kindersley Limited publisher, ISBN 978-1-85613-062-2