San Marino istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

San Marino istorija – labai europietiška, būdinga Italijos pusiasaliui ir paaiškina, kodėl tai vienintelis išlikęs Italijos miestas-valstybė.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Administracinis San Marino suskirstymas

San Marinas yra penktas tarp mažiausių pasaulio valstybių ir tvirtina esąs seniausia respublika pasaulyje. Pasak tradicijos, San Marinas įkurtas 301 m. (pagal kitą versiją apie 350 m. e. m.), kai krikščionis akmentašys Marinas Dalmatietis, vėliau garbintas kaip Šventasis Marinas, kurio garbei pavadinta šalis, pabėgo iš Dalmatijos Rabo salos, kad išvengtų Diokleciano persekiojimų. Jis apsistojo Monte Titano, kur dirbo akmentašiu ir skleidė krikščionybę. Monte Titano viršūnėje (aukščiausia iš septynių San Marino kalvų) jis įkūrė mažą krikščionių bendruomenę. Žemės savininkė buvo Felicisima, dama iš Riminio, kuri jiems testamentu paliko žemę ir patarė visada išlikti vieningiems.

Yra žinoma, kad regionas apgyvendintas nuo priešistorinių laikų, bet seniausi radiniai ant Titano kalno siekia tik viduramžius. Tuos įrodymus pateikė vienuolis Eugippio, kuris 511 m. rašė, kad ten gyveno kitas vienuolis. Akmentašio atminimuo šalis pavadinta „San Marino šalimi“, o nesenai buvo pervadinta į „San Marino respubliką“.

Vėlesni IX a. dokumentai rodo buvus gerai organizuotą, atvirą ir išdidžią bendruomenę, kurią valdė artimiausias vyskupas.

Lombardų laikais San Marinas buvo Spoleno kunigaikščių feodas, bet nuo X a. tai buvo laisva bendruomenė. Vienuolyno abatai tada pakluso civilinei valdžiai, bet jie greitai išsilaisvino.

Pirminė valdžios struktūra buvo sudaryta iš savivaldos susirinkimo, vadinamo Arengo, kuris susideda iš visų šeimų galvų (kaip Romos senate Patres) 1243 m. įkurtas kapitonų Regentų (Capitani Reggenti) pareigybė ir jie drauge valdydavo šalį. Seniausi San Marino įstatymai datuojami 1263 m. Šventasis Sostas pripažino šalies nepriklausomybę 1291 m.

San Marinas nedalyvavo jokiame kare. Bet kad jo niekas neužpultų buvo pastatyti Trys San Marino bokštai.

Feodaliniai laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Cezaris Bordžija, užėmęs San Mariną 1503 m.

Montefeltro valdovai Malatestos ir Urbino valdytojai bandė užkariauti San Mariną, bet nesėkmingai. San Marino teritoriją sudarė tik Titano kalnas iki 1463 m., kai respublika dalyvavo sąjungoje prieš Sigismondo Pandolfo Malatesta, Riminio valdovą, kuris buvo nugalėtas. Tad popiežius Pijus II davė San Marinui keletą pilių ir Fiorentino, Montegiardino, Serravalle miestus. Tais pačiais metais Faetano miestas savo noru prisijungė prie respublikos. Nuo to laiko San Marino dydis nepasikeitė.

San Marinas įvedė rašytinę konstituciją 1600 m. spalio 8 d. Šalis turėjo daug potencialių priešų, tad 1602 m. su popiežiumi buvo pasirašyta apsaugos sutartis, kuri įsigaliojo 1631 m.

Per visą San Marino istoriją jį tris kartus užėmė armija, bet visą laiką trumpam. Du kartus taip nutiko feodaliniais laikais. 1503 m. Cezaris Bordžija užėmė respubliką, bet po kelių mėnesių jis mirė, ir okupacija baigėsi. 1739 m. spalio 18 d. kardinolas Giulio Alberoni, Ravenos legatas (popiežiaus valdytojas) padėdamas tam tikriems maištininkams ir tikriausiai prieš popiežiaus Klemenso XII valią panaudojo armiją šaliai užimti, įvedė naują konstituciją ir bandė priversti sanmariniečius pripažinti Popiežiaus valstybės valdžią. Tačiau gyventojai rodė pilietinį nepaklusnumą, o į slaptas notas popiežiui buvo atsakyta tuo, kad popiežius pripažino San Marino teises ir atkūrė nepriklausomybę.

Italijos suvienijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos suvienijimas.

Napoleonas Bonapartas pripažino San Marino nepriklausomybę Tolentino sutartimi 1797 m., o Vienos kongresas – 1815 m. O 1825 ir 1853 m. bandymai šalį prijungti prie Popiežiaus valstybės buvo nesėkmingi. Be to respublikos noras nepriklausyti Garibaldžio suvienytai Italijai buvo patenkintas, nes anksčiau San Marinas leido jame slėptis suvienijimo šalininkams.

Po Italijos karalystės suvienijimo 1862 m. sutartis patvirtino San Marino nepriklausomybę. Ji buvo peržiūrėta 1872 m.

Antrasis Pasaulinis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Trečioji okupacija buvo 1944 m. per Antrąjį Pasaulinį karą. San Marinas buvo neutralus. Vokiečiai pasinaudojo šalimi kaip atsitraukimo koridoriumi, o paskui juos sekė Sąjungininkai. Sąjungininkų armija buvo okupavusi San Mariną kiek buvo reikalinga kariniu požiūriu, t. y. kelias savaites, bet žuvo 60 žmonių. Po karo San Marinas tapo pirmąja Vakarų Europos šalimi, kurią valdė komunistų partija (San Marino komunistų partija, koalicijoje su San Marino socialistų partija). Koalicija truko 19451957 m.

Pokaris ir dabartiniai laikai[taisyti | redaguoti kodą]

San Marinas yra vienintelis išlikęs Italijos miestas – valstybė. Kaip Andora, Lichtenšteinas ir Monakas jis yra reliktas iš tų laikų, kai Europa (tiksliau Italija, Vokietija ir Pirėnai) buvo sudaryta iš labai mažų politinių vienetų, kurių ribos dažnai būdavo ne toliau nei patranka nušaudavo sviedinį nuo miesto sienų. Neskaitant Vatikano (kuris vystėsi kita linkme), tai vienintelė Europos šalis visiškai apsupta kitos šalies. Po Italijos suvienijimo buvo sudaryta daugybė draugystės sutarčių, bet San Marinas kur tik įmanoma gina savo nepriklausomybę.

Moterims balsavimo teisė suteikta 1960 m. San Marinas yra pilnateisis Europos Tarybos narys nuo 1988 m. Jis vadovavo Europos Tarybai pirmąją 1990 m. pusę.

San Marinas tapo JTO nariu 1992 m. 2002 m. jis pasirašė sutartį su Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija dėl bankininkystės skaidrumo ir kovos su mokesčių vengimu.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]