Alkoholinis gėrimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Alkoholinių gėrimų buteliai, iš kairės į dešinę: tekila, degtinė, romas, cachaça, džinas

Alkoholinis gėrimas – bendrinis įvairių daugiau nei 1 % etilo alkoholio turinčių gėrimų pavadinimas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Alkoholiniai gėrimai yra paplitę didelėje dalyje pasaulio visuomenių nuo priešistorinių laikų primityvių medžiotojų ir rinkėjų iki šiuolaikinių nacionalinių valstybių. Vartojamas įvairiais tikslais: kaip maisto ar medicininis produktas, higienos priemonė, kaip laisvalaikio praleidimo būdas, dėl atpalaiduojančio ir euforizuojančio poveikio, bei dėl daugelio kitų priežasčių. Kai kuriems alkoholiniams gėrimams suteikta simbolinė ar religinė reikšmė, pvz., senovės graikų ir romėnų ceremonijos dievui Dionisui (Bakchui), krikščionių eucharistija.

Daugelyje tiek istorinių, tiek ir šiuolaikinių kultūrų, alkoholiniai gėrimai dėl jų poveikio centrinei nervų sistemai vaidina svarbų socialinės sąveikos vaidmenį (alkoholinių gėrimų išgėrę žmonės įgauna „drąsos“). Nors kiti psichiką veikiantys produktai (opiumas, koka, kanapės ir kiti) taip pat turi tūkstantmetę socialinio vartojimo istoriją, tačiau alkoholiui priimtinumu visuomenei ir vartojimo visuotinumu prilygsta tik kava, arbata ir tabakas.

Iki XII a. žmonijai buvo žinomi tik natūralūs alkoholiniai gėrimai. Maždaug nuo XVI a. ėmė plisti distiliuoti gėrimai, vadinami spiritais bei įvairūs jų pagrindu pagaminti mišiniai.

Chemija[taisyti | redaguoti kodą]

Chemija[taisyti | redaguoti kodą]

Etanolis (CH3CH2OH), aktyvioji alkoholinių gėrimų sudėtinė dalis, beveik visuomet išgaunamas fermentacijos būdu - tam tikrų mielių rūšių anglianvandenių metabolizmo deguonies neturinčioje aplinkoje.

Etanolyje palyginti gerai tirpsta riebalai. Ši savybė leidžia gaminti įvairių skonių alkoholinius gėrimus. Skonį suteikiančios sudėtinės dalys gali būti pirminėje žaliavoje, būti pridedamos prieš fermentaciją, prieš distiliaciją, distiliacijos metu, išpilstymo į butelius metu, arba į patį butelį gali būti dedama žolių ar vaisių. Papildomos skoninės savybės gali būti suteikiamos paliekant gėrimą keliems mėnesiams ar metams ąžuolo statinėse (kartais naujose, kartais jau naudotose kitam gėrimui brandinti).

Didesnės nei 50 % etanolio koncentracijos gėrimai yra lengvai užsidegantys skysčiai. Tam tikri egzotiški gėrimai uždegami specialiai, siekiant, kad gėrimas įgautų specifinį skonį ar kvapą.

Stiprumas[taisyti | redaguoti kodą]

Alkoholio koncentracija gėrime gali būti išreiškiama alkoholio kiekiu pagal tūrį procentais (plačiausiai vartojama sistema), alkoholio kiekiu pagal masę procentais, ir laipsniais (pagal šią sistemą, stiprumas matuojamas sudrėkinus paraką ir jį padegant - 100° stiprumas atitinka 57.15 % etanolio koncentraciją pagal tūrį; grynas 96 % tūrio alkoholis atitiktų ~175°). Šnekamojoje kalboje tūrio procentai kartais klaidingai vadinami laipsniais.

Kadangi dauguma mielių rūšių nebesidaugina, kai alkoholio koncentracija viršija 18 % tūrio (tai yra fermentuotų gėrimų, tokių kaip alus, vynas ar sakė natūrali stiprumo riba), stipresni gėrimai gaunami distiliuojant fermentacijos būdu pagamintus alkoholio turinčius skysčius - taip padidinama alkoholio koncentracija ir pašalinami kai kurie šalutiniai produktai.

Poveikis sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau žr. straipsnius Alkoholio poveikis sveikatai, alkoholizmas

Vartojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelyje šalių alkoholiniai gėrimai yra įprastinė maitinimosi (pietų ir vakarienės) dalis. Istoriškai alus buvo vartojamas dėl jo maistinės vertės, išsilaikymo trukmės, nes jis išlieka nesugedęs išsilaiko ilgiau nei duona, higienos sumetimais - alus mažiau kenkia dantims nei duona iš prastai sumaltų miltų.

Dėl dezinfekuojančių savybių Viduramžių Europoje alkoholiniai gėrimai, ypač silpnas alus, buvo vartojami siekiant išvengti vandeniu ir maistu plintančių ligų (pvz., cholera), nes alui virti naudojamas virintas vanduo. Alkoholis stabdo mikroorganizmų dauginimąsi, mielės juos nustelbia. Be to alkoholiniai gėrimai nesugesdami galėjo būti saugomi paprastose talpose ilgą laiką.

Šalto klimato šalyse, stiprieji alkoholiniai gėrimai (pvz., degtinė) vartojami dėl jų „šildančio poveikio“, nes alkoholis plečia kraujagysles, nors šis poveikis yra tik tariamas - alkoholis suteikia šilumos pojūtį, tačiau per išsiplėtusias kraujagysles organizmas netenka dar daugiau šilumos (hipotermija).

Sveikata[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl etanolio poveikio centrinei nervų sistemai, žmones, kaip ir daugelį gyvūnų, alkoholis veikia svaiginančiai. Žinoma, kad ilgalaikis ir dažnas stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimas gali sukelti alkoholinę psichozę, kepenų cirozę ir priklausomybę (alkoholizmą). Alkoholis siejamas su kai kuriomis vėžio rūšimis (apie 3,5 % visų vėžio atvejų).

Toksikologija[taisyti | redaguoti kodą]

Etanolis yra toksiškas - mažiausia žinoma mirtina dozė yra 1400 mg/kg, o vidutinė mirtina dozė - 9000 mg/kg. Nepaisant to, netyčinis alkoholinių gėrimų, ypač koncentruotų, perdozavimas yra rizika moterimis, nedidelio svorio žmonėms ir vaikams.

Etanolis yra mažiau toksiškas nei kiti alkoholiai, tačiau turi stiprų psichoaktyvinį poveikį. Nuolat vartojami alkoholiniai gėrimai gali sukelti priklausomybę, kuri vadinama alkoholizmu. Dėl to daugelyje visuomenių jo pardavimas ir vartojimas yra reguliuojamas ir ribojamas. Daugelis valstybių riboja arba draudžia alkoholio pardavimą vaikams ir jaunimui. Didesnis alkoholio kiekis kraujyje kai kurių valstybių teisinėse sistemos laikomas girtumu ir sumažina dėmesio sutelktumą bei reakcijos laiką.

Regioninė įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal gamybos tradicijas ir produktus, galima išskirti tam tikrus regionus, kuriems būdingi vieni ar kiti bruožai.

Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Tolimieji Rytai[taisyti | redaguoti kodą]

Japoniškos sakės statinės

Čia alkoholiniai gėrimai žymimi bendra ideograma 酒 (kin. jiǔ, kor. ju, jap. shu/sake, viet. ???).

Tolimųjų Rytų virtuvėje seniausi produktai, iš kurių buvo gaminami gėrimai, tai sora, šerytė. Tačiau šiuos javus ilgainiui išstūmė ryžiai. Dar vėliau ryžius ėmė keisti šakniavaisiai ir kiti javai.

Nors atskiruose Tolimųjų Rytų regionuose egzistuoja sava klasifikacija, bendrai visus alkoholinius gėrimus galima suskirstyti taip:

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Tradicinė Korano interpretacija teigia, kad islamas draudžia vartoti alkoholį (nors esama teigiamų alkoholio savybių, bet žala esanti didesnė). Budizmas ir hinduizmas rekomenduoja susilaikyti nuo alkoholio ir narkotikų, nes jie temdo proto aiškumą.

Krikščionybė ir judaizmas savo apeigose vartoja vyną ir nedraudžia saikingo alkoholinių gėrimų vartojimo.

Teisinis reglamentavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma pasaulio šalių draudžia pardavinėti alkoholinius gėrimus nepilnamečiams. Amžius, nuo kurio legaliai leidžiama pirkti alkoholinius gėrimus, paprastai yra tarp 16 ir 21 metų. Kai kuriose šalyse silpnuosius gėrimus (alų, vyną) leidžiama pirkti jaunesniems, nei stipriuosius (pvz., Nyderlanduose, Šveicarijoje, Austrijoje alų ir vyną leidžiama pirkti nuo 16, kitus gėrimus - nuo 18 metų).

Kai kuriose šalyse nedraudžiama nepilnamečiams vartoti alkoholinių gėrimų namie, tėvų priežiūroje (pvz., Jungtinėje Karalystėje jau 5 metų sulaukusiems vaikams tėvai legaliai gali duoti alkoholinių gėrimų).

Kai kurios šalys riboja alkoholinių gėrimų pardavimą, gamybą, reklamą. 1919-1933 m. JAV buvo draudžiama gaminti, įvežti, išvežti ar parduoti bet kokius alkoholinius gėrimus (prohibicija). Kai kuriose JAV vietovėse draudimas pardavinėti alkoholį galioja iki šiol (tačiau turėti ir gerti alkoholį nedraudžiama). Daugelis musulmoniškų šalių (pvz., Saudo Arabija draudžia alkoholinius gėrimus dėl religinių priežasčių. Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje galioja valstybės monopolis stipresniųjų (virš 3,5 % alkoholio tūrio) gėrimų prekybai, jie parduodami tik specialiose valstybinėse parduotuvėse.

Dauguma šalių draudžia vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, blaivumo riba įvairiose šalyse varijuoja nuo 0 % (kraujyje išvis negali būti alkoholio) iki 0,08 %.

Kai kuriose šalyse draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose (pvz., JAV, Lietuva), kitose - tokių draudimų nėra (Belgija, Vokietija).

Daugelyje šalių alkoholinių gėrimų gamybai reikalinga valstybės išduota licencija, alkoholiniams gėrimams taikomi padidinti mokesčiai (akcizas). Kai kuriose šalyse leidžiama namie gamintis alkoholinius gėrimus savoms reikmėms.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje visus alkoholinius gėrimus draudžiama parduoti nepilnamečiams iki 18 metų. Visus alkoholinius gėrimus draudžiama vartoti viešose vietose, girto pasirodymas viešoje vietoje laikomas administracinės teisės pažeidimu (šie draudimai įgyvendinami ne visada).

Transporto priemones leidžiama vairuoti, jei kraujyje yra ne daugiau kaip 0,04 % alkoholio (0,4 promilės).

Gaminimo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Distiliuojant
  • Fermentuojant (rauginant)
  • Skiedžiant etanolį
  • Skiedžiant alkoholinius gėrimus ar jų pusgaminius nealkoholiniais gėrimais
  • Maišant alkoholinius gėrimus su nealkoholiniais gėrimais ir kitais priedais.

Distiliavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Alkoholio distiliacija Europoje pradėta XII amžiaus viduryje, XIV amžiuje paplito po visą žemyną, o vėliau ir po visą pasaulį. Kita vertus, esama archeologinių duomenų, kad Kinijoje distiliacija galėjo būti taikoma dar 5000 m. pr. m. e.

Fermentavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Indų, rastų neolito epochos Jiahu kaimo liekanose (Kinija, Henanio provincija), rodo, kad jau prieš 9000 metų buvo geriamas fermentuotas gėrimas iš ryžių, medaus ir vaisių. Maždaug tuo pat metu Artimųjų rytų kultūrose pradėtas gaminti alus ir vynas. Mesopotamijos molinėse lentelėse randama alaus gamybos receptų, o mene vaizduojami alų geriantys žmonės. Indų Ajurvedoje aprašoma alkoholinių gėrimų vartojimo nauda bei nesaikingumo žala. Alkoholio vartojimas medicinos tikslais minimas senovės Egipto ir šumerų dokumentuose.

Skiestas vynas (paprastai santykiu 1 dalis vyno ir 4 dalys vandens) buvo reguliariai vartojamas senovės Graikijoje, ir buvo daugumos Romos piliečių mitybos dalis. Vandens pavertimas vynu yra vienas pirmųjų stebuklų, Naujajame Testamente priskiriamų Jėzui Kristui, o vyno vartojimas Paskutinės vakarienės metu vėliau pavertė jį būtina eucharistijos dalimi.

Viduramžių Europoje alų paprastai vartodavo visa šeima (stipriausią - trigubos fermentacijos - alų vyrai, silpnesnį moterys, silpniausią vaikai). Taip pat buvo vartojamas sidras ir išspaudų vynas. Tuo tarpu vynas buvo aukštesniųjų klasių gėrimas.

Amerikos žemyno civilizacijos (pirmojo kontakto su europiečiais metu - XIV a.) taip pat gamino savitus alkoholinius gėrimus. Actekai vietinį vyną (pulkė) leido vartoti tik religinių ceremonijų metu bei sulaukusiems 70 metų amžiaus. Pietų Amerikoje buvo gaminamas į alų panašus gėrimas iš kukurūzų ir kasavos (manioka), prieš fermentavimą augalai būdavo sukramtomi, kad išsiskirtų cukrus.

Klasifikavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai yra skiriamos trys alkoholinių gėrimų grupės.

Distiliuoti alkoholiniai gėrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Stiprumas iki 80 % alkoholio. Spirituoti gėrimai, kurių dalį ar visą alkoholį sudaro papildomai įmaišytas distiliuotas spiritas.

Fermentuoti alkoholiniai gėrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Natūralūs alkoholiniai gėrimai, gaminami fermetacijos būdu, kurio metu iš cukraus gaminamas alkoholis. Stiprumas 1-16 % alkoholio tūrio.

    • Pagal cukraus kiekį:
      • Sausas vynas
      • Pusiau sausas vynas
      • Pusiau saldus vynas
      • Saldus vynas

Maišyti alkoholiniai gėrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Stiprumas 15-80 % alkoholio:

Alkoholinių gėrimų pagrindu taip pat yra gaminami ir kiti gėrimai. Jie dažniausiai geriami iškart po pagaminimo. Populiaresni yra šie:

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Per barzdą varvėjo…“: trumpa svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje (sud. Antanas Astrauskas, dail. Dalia Šimavičiūtė). - Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008. - 136 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-23-141-7
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikiteka