Senovės Egiptas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)
km m t
niwt

All Gizah Pyramids.jpg
Istorija, Valdovai
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Religija
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Senovės Egiptas – valstybė, egzistavusi dabartinio Egipto teritorijoje (Nilo upės slėnyje) iki islamo įsigalėjimo VII-VIII a. Ji siejama su savita senovės civilizacija, klestėjusia šioje teritorijoje nuo III tūkst. pr. m. e.

Geografija ir pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Ancient Egypt map-en.svg
Pagrindiniai straipsniai – Aukštutinis Egiptas ir Žemutinis Egiptas.
Terminas hieroglifais
tA-kmt
Ta-Kemet
N16 km m t
O49
„juodoji žemė“
tA-mrj
Ta-Meri
N16 mr
r
i M5 N25
„dirbama žemė“
tA-nṯr.w
Ta-Nečeru
R8A N16
„dievų žemė“
tAwy
Tavi
N16
N16
„abi žemės“

Nilo slėnis sudaro natūralų geografinį regioną, iš rytų bei vakarų supamą dykumų, šiaurėje atsiremiantį į Viduržemio jūrą, o pietuose siekiantį pirmąjį Nilo slenkstį. Čia nuo pat senovės buvo ypač didelė gyventojų koncentracija, nulemta labai derlingos žemės, kurią užtikrino periodiškai, t. y. kasmet atsinaujinantys Nilo potvyniai, patręšiantys slėnį derlingu dumblu. Poreikis turėti vieningą valdžią, galinčią užsiimti Nilo vandens reguliavimu ir paskirstymu lėmė tai, kad jau 3000 m. pr. m. e. Egipte susikūrė vieninga valstybė. Dėl specifinės geografinės padėties faraonų Egiptas ilgą laiką išliko nepriklausoma valstybe ir savarankiška civilizacija.

Egiptas geografiškai buvo sudarytas iš dviejų gana skirtingų dalių. Šiaurinė, arba Žemutinis Egiptas pasižymėjo labai drėgnu klimatu, buvo pelkėta vietovė, vagojama daugybės smulkių upių ir kanalų. Pietinė dalis, arba Aukštutinis Egiptas sudarė siaurą ir ilgą juostą išsidėsčiusią šiaurės-pietų ašimi, ir koncentravosi ties pagrindine Nilo vaga. Aukštutinio Egipto šiaurinėje atkarpoje (kuri dar vadinama Viduriniu Egiptu) paraleliai Nilui ėjo Bahr Jusufo kanalas, jungiantis jį su Fajumo oaze.

Savo šalį egiptiečiai vadino keliais alternatyviais pavadinimais. Dažniausiai tarp jų paplitęs buvo Ta-Kemet, reiškiantis „juodoji žemė“, kuriuo buvo pabrėžiamas juodos (derlingos) žemės priešprieša raudonai (dykumos) žemei. Toks pavadinimas tikriausiai atsirado dėl to, kad potvynių metu ant krantų nusėdęs dumblas buvo tamsios spalvos. Su tuo buvo susijęs kitas Egipto sinonimas - Ta-Meri („dirbama žemė“). Egiptiečiai savo šalį taip pat vadino „dievų šalimi“ (Ta-Nečeru). Dar vienas paplitęs pavadinimas buvo tiesiog - Tavi (tAwy), kuris reiškė „abi žemės“, turint omenyje Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą kartu.

Graikiškas terminas Aigyptos (gr. Αἴγυπτος), iš kurio kilęs ir dabartinis Egipto pavadinimas daugumoje Vakarų kalbų, kildinamas iš senosios sostinės Memfio pavadinimo: vienas šio miesto vardų egiptietiškai buvo (egip. ḥwt-kA-ptḥ, mokslinė transkripcija: Hut ka Ptah, liet.Ptaho sielos rūmai“). Asirai šiaurinį (Žemutinį) Egiptą žinojo kaip Muṣur, iš kurio kilo dabartinis Egipto pavadinimas (Misr) daugumoje musulmoniškų valstybių.

Egiptiečių tradicinėje geografijoje Egiptas sudarė pasaulio centrą, vieną iš keturių pasaulio dalių, aplink kurį buvo išsidėstę trys kitos, "barbariškos", žemės: Nubija pietuose, Libija vakaruose ir Sirija (Azija) šiaurės rytuose. Egiptiečiai, nubai, libiai ir "Azijiečiai" atstovavo keturias pasaulio tautas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Senovės Egipto istorija.

Tradiciškai pagal Manetono periodizaciją Senovės Egipto istorija skirstoma į periodus (priešdinastinis, senoji karalystė, vidurinioji karalystė, naujoji karalystė ir vėlyvasis laikotarpis), kurie savo ruožtu skirstomi į dinastijas. Nors remiantis naujausiais archeologiniais tyrinėjimais galima teigti, kad ši periodizacija yra supaprastinta, tačiau ji tebėra plačiausiai naudojama.

Pradžią Egipto civilizacijai davė Nilo upė. XX a. pabaigoje archeologai aptiko įrodymų, kad pietvakariniame Egipto krašte, netoli sienos su Sudanu žmonės gyveno 8000 pr. m. e. Archeologijos mokslo duomenimis, dabartiniame Egipte žmonės Saharos dykumos oazėse gyveno dar prieš 12 000 metų. Prieš 10 000 metų jie sukūrė aukšto lygio civilizaciją. Į Nilo slėnį pirmieji žmonės pradėjo keltis VI tūkstantmetyje pr. m. e. Pirmoji Nilo kultūra susiklostė prieš 7000 metų.

Priešdinastinis laikotarpis (~3200 – ~3050 m. pr. m. e.)[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Priešdinastinis Egiptas.
Tipiškas Nagados II periodo indas dekoruotas gazelėmis. (Priešdinastinis periodas)

Apie šį laikotarpį turima mažiausiai žinių. Jam būdingas IV tūkstantmetyje pr. m. e. jau aptinkamos žemdirbių kultūros. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, graikiškai vadinamų 'nomais'.

Apie 3500 m. pr. m. e., prie Nilo susidarė 2 valstybiniai junginiai: Aukštutinis (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis (Nilo deltoje) Egiptas. Žemutinio (pietinio) Egipto centras buvo Bechdedas, kur buvo garbinamas dievas Horas, Aukštutinio (šiaurinio) Egipto centras buvo Ombosas, kurios dievas buvo Setas.

Išliko legenda, kad Aukštutinis Egiptas valdant karaliui Meniui (apie 30503000 m. pr. m. e.) užkariavo Žemutinį Egiptą. III a. pr. m. e. Egipto žynio Manetono tvirtinimu, Menis sukūrė dviejų valstybių sąjungą ir tapo pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovu. Po suvienijimo Egiptas laikytas dviejų karalysčių sąjunga, o naujo valdovo karūnavimas simboliškai sujungdavo šias valstybės dalis. Iki pirmosios dinastijos pabaigos 2890 m. pr. m. e. Egipto valstybė sustiprėja, provincijas valdo karaliaus paskirti valdininkai, Egipto įtaka siekia Numidiją. Sostinė, buvusi Hierakonpolyje, perkeliama į Memfį (Men Nefer – „Harmoningas grožis“). Valdo I ir II dinastijos.

Senoji karalystė ir pirmoji suirutė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Senoji Egipto karalystė ir Pirmasis Egipto tarpuvaldis.

Senoji karalystė (apie 27002181 m. pr. m. e.) prasideda su trečiąja dinastija 2686 m. pr. m. e. Senosios karalystės įkūrėju laikomas karalius Džoseras. Būdinga stipri centralizuota karaliaus valdžia, sukuriamas sudėtingas biurokratinis aparatas.

Penkis amžius trukusiam Senosios karalystės laikotarpiui būdingas tipiškiausias egiptiečių menas, religija ir kultūra. Nuo trečiosios dinastijos stiprėja Saulės, kaip pasaulio dievo, supratimas, pamažu išstumiantis senesnius tikėjimus, kad žemiškasis dievas yra karalius. Dėl to karaliai rėmėsi tuo, kad ir po savo mirties jie išlaiko veiksmingą galią. Veiksmingiausias šio įtikinimo pavyzdys yra piramidės, kurios buvo pradėtos statyti senosios karalystės laikotarpiu.

21802025 m. pr. m. e. – pirmasis suirutės laikotarpis. Susilpnėjo centrinė valdžia, apleista irigacinė sistema, sunyksta menai, ėmė keistis religinė sistema. Manoma, kad senoji karalystė žlugo dėl 200–150 metų Artimuosiuose Rytuose trukusios sausros. Valdo VII–X (XI) dinastijos.

Vidurinioji karalystė ir antroji suirutė[taisyti | redaguoti kodą]

Amenemhatas III, paskutinis didis Viduriniosios karalystės valdovas

Viduriniosios karalystės laikotarpis (20251750 m. pr. m. e.) prasideda XI dinastijos valdovo Mentuchotepo I valdymu (tuo dar abejojama, nes XI dinastiją dalis egiptologų priskiria Pereinamajam laikotarpiui), kuris vėl atkuria centralizuotą Egipto valstybę. Sostinė iš Memfio perkeliama į Tėbus. Į Egipto įtaką patenka Palestina, Sirija, Finikija, Trakija, Nubija, dalis Priešakinės Azijos dalis, pietuose Egipto teritorija išsiplėtė iki antrojo Nilo slenksčio. Didėja turtinės nelygybės diferenciacija – susikuria socialiniai sluoksniai: šalia diduomenės iškyla žemdirbiai, amatininkai; gausėja nusigyvenusių žemdirbių, vergų (vergovės šaltinis – karai). Viduriniosios karalystės laikais valdė XI (XII) – XIII (XIV) dinastijos.

II krizė arba II suirutės laikotarpis (17501570 m. pr. m. e.). Apie 1700 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržė klajoklių semitų-hiksų gentys, kurios valdė 150 metų. Apie 1700-1650 m. pr. m. e. į Egiptą atsikrausto žydai, artimi hiksų giminaičiai, ir valdo Egiptą kartu su jais. Valdo XIV (XV)-XVII dinastijos.

Naujoji karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonoji Hatčepsutos koplyčia – Karnake
Pagrindinis straipsnis – Naujoji Egipto karalystė.

Naujoji karalystė (15801080 m. pr. m. e.) prasidėjo Aukštutinio Egipto karaliaus Amozio I (Ahmos – „Mėnulis gimė“), iš XVIII dinastijos, pergale prieš hiksus, jų sostinės Avario miesto sunaikinimu ir užkariautojų išvijimu į Sinajaus pusiasalio dykumą per Sueco sąsmauką bei žydų pavertimu vergais. XVIII dinastijos žymiausias vadovas – Tutmozis III, karvedys, 17-os žygių metu užkariavęs 350 miestų, Artimuosius Rytus nuo Nubijos iki Eufrato upės. 1457 m. pr. m. e. prie Kadešo (dab. Sirija) sumušė kanaanitų koaliciją.

Šios dinastijos valdymo metu, karalius Amenhotepas IV (1353-1336 m. pr. m. e.) įvykdė religinę reformą, panaikindamas senuosius dievus ir įvesdamas vieno dievo Atono (Saulės disko) kultą. Jo įkurta naujoji sostinė Achetatonas („Atono horizontas“) vėliau buvo sugriauta.

Pats garsiausias Naujosios karalystės valdovas – Ramzis II Didysis, karvedys, politikas ir diplomatas. 1258 m. pr. m. e. jis sudarė pirmąją pasaulyje žinomą taikos sutartį su hetitų valstybės valdovu Hatušiliu III. Tai pirmas kartas istorijoje, kada karas vyko ne iki kurios nors pusės galutinės pergalės, o baigėsi taikos derybomis. Egiptologai įrodė, kad Ramzio II laikais Egiptas pasiekė didžiausios savo šlovės apogėjų.

Trečioji suirutė ir Vėlyvasis laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Sėdintis sfinksas. Lėkštė, rytų graikų menas, VI amžius pr. m. e. iš Naukračio Egipte

Apie 1185 m. pr. m. e. prasideda III pereinamasis laikotarpis. Valdant XXII dinastijos (iš Libijos) karaliams, oficialiai priimamas titulas „Per Aa“ – „Didelis namas“ (gr. – Pharao), kuris tampa Egipto karalių titulu. Laikotarpis baigiasi visiška suirute valstybėje. Valdo XXI–XXIV dinastijos (1185-747 arba 715 m. pr. m. e.).

Nuo 747 arba 715 m. pr. m. e. iki 656 m. pr. m. e. valdo XXV dinastija.

664 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržia asirai ir jį užkariauja. Taip baigiasi nepriklausomo Egipto istorija. Vėliau įsiveržia babiloniečiai. Iki 525 m. pr. m. e. valdo XXVI dinastija. 525 m. pr. m. e. persai užima Egiptą ir valdo iki 332 m. pr. m. e. Tai – XXVII–XXX dinastijos.

332 m. pr. m. e. Egiptą užkariauja Makedonijos karalius Aleksandras Didysis, kuris įkuria XXXI dinastiją. Prasideda helenizmo epocha. Nuo 304 m. pr. m. e. Egiptą ima valdyti Aleksandro suvestinio brolio Ptolemėjaus įkurta Ptolemėjų dinastija (iki 30 m. pr. m. e.).

Galutinis Egipto žlugimas siejamas su faraonės Kleopatros VII vardu, kuri pradėjo dinastinius karus su savo broliais-vyrais (Ptolemėjai XIII ir XIV) ir pasikvietė į pagalbą Romos armiją. Kleopatros ir jos meilužio Gajaus Julijaus Cezario nurodymu 47 m. pr. m. e. buvo padegta garsioji Aleksandrijos biblioteka (sudegė 500 000 senovinių raštų). Kleopatra nusižudė 30 m. pr. m. e. Egipto sosto paveldėtoją – Kleopatros ir Gajaus Julijaus Cezario 17-metį sūnų Cezarioną tais pačiais metais nužudė būsimasis Romos imperatorius Augustas. Valdo XXXI–XXXII dinastijos. Egiptas atsiduria Romos valdžioje. Romėnai valdė Egiptą nuo 30 m. pr. m. e. iki 638 m.

Visuomenė ir ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Valdžia faraonų rankose, bet šalį valdo pareigūnai, kuriems vadovauja du viziriai. Šalis suskirstyta į provincijas – nomus (gr.-apygarda), valdomas nomarchų. Egipto visuomenė buvo skirstoma į šias klases:

  • Privilegijuotieji: karalius-faraonas (gyvasis dievas), viziriai, žyniai, kilmingieji, kariai, valdininkai, raštininkai.
  • Neprivilegijuotieji: gydytojai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Neturintys jokių teisių: vergai. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad buvo laikomasi gan engėjiško požiūrio į žemesnio rango žmones, egiptiečiai gana rimtai žiūrėjo į etikos normas. Raštuose randama daug informacijos apie būtinąją šeimos, miestelio visuomenės etiką, etišką tarpusavio elgesį. Tiesa šių normų reikalauta laikytis tik savo luomo ribose.

Egipte Buvo sukurta irigacinė sistema. Gyventojai gamino papuošalus, baldus, mokėjo mūryti, lydyti auksą, varį, alavą, bronzą, statė piramides (seniausia yra Džoserio piramidė) ir mastabas (arab. „stalas“, laidojimo pastatus-kapus), audė, naudojo arklių traukiamus kovos vežimus, augino rugius, kviečius, avižas, kepė duoną (be mielių ir su mielėmis), gamino 6 rūšių alų ir 5 rūšių vyną.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Egiptiečių mitologija.
Deivė Hator

Politeistinė (apie 2000 dievų). Kiekviename iš nomų (41, kita versija – 42) buvo po 9 svarbiausius dievus, kurių trejetas sudarė dominuojančią šventąją trejybę. Tikėta pomirtiniu gyvenimu, todėl stengtasi kūną apsaugoti nuo irimo jį balzamuojant aliejais ir druska. Mumijos laidotos su amuletais ir Mirusiųjų knyga. Ši knyga buvo rašoma ant papiruso ritinėlių, joje daug užkeikimų, himnų dievams. Kiekviena gyvenvietė turėjo savo dievą. Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Dievai buvo vaizduojami zoomorfinio pavidalo t. y. vaizduojami su žmogaus galva ir gyvūno kūnu ir atvirkščiai.

Aukščiausias dievas – saulės dievas Amonas Ra. Kiti dievai: Ozyris (eg. – User) (mirusiųjų valdovas, pirmasis žmonijos karalius), Izidė (eg. – Aset) (gyvybės, vaisingumo, motinystės ir sveikatos deivė), Horas (dangaus, tvarkos, medžioklės dievas), Setas (karo, tamsos, dykumos, šalčio ir chaoso dievas), Hator (dangaus, linksmybių menų ir meilės deivė) ir kiti. Egiptiečiai garbino ir gyvūnus, siedami juos su tam tikrais dievais: jautį Apį (dievo tvėrėjo Pta įsikūnijimas), krokodilus, kates, gyvates, gandrus.

Menas[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės Egipto menas stengėsi atspindėti amžinumą ir nekintamumą. Viskas buvo statoma amžiams, todėl vyravo didingas formos monumentalumas, tvirtumas, (piramidės, Labirintas, Karnako šventyklų kompleksas, Luksoro šventykla, Sfinksas). Pagrindiniai Egipto meno stiliaus bruožai: statiškumas, griežtas ir ryškus konstruktyvizmas, kanonizmas (tam tikrų normų ir taisyklių paisymas), geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas. Sėdinčios figūros būtinai turėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesne nei moterų oda. Piramidės buvo statomos ne tik Senosios karalystės laikais (ne tokios gigantiškos), dabar yra rasta virš 100 piramidžių. Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikotarpiu buvo statomi hipogėjai ir šventyklos.

Naujosios ir viduriniosios karalystės laikotarpiu paplito grožinė literatūra, kelionių aprašymai, himnai karaliaus garbei.

Echnatono dukterys 1375-1358 m. pr. m. e.

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Sudarė kalendorių, sukūrė raštą, pirmieji pavartojo pagrindinius keturis matematikos veiksmus, skaičiavo trupmenomis. Buvo geometrijos pradininkai (plotų ir kampų matavimas) – piramidės orientuotos pasaulio šalių ir žvaigždžių (žvaigždynų) atžvilgiu. Išmanė astronomiją: stebėjo dangaus kūnų pokyčius, skyrė planetas nuo žvaigždžių, žvaigždes jungė į žvaigždynus. Gerai išmanė mediciną, jau buvo okulistų ir terapeutų, turėjo ligų vadovėlius. Nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. Mokėjo balzamuoti (paraschitai) numirėlius.

Raštas[taisyti | redaguoti kodą]

Atsirado IV tūkstantmečio pr. m. e. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo ant akmens. Rašto rūšys: hieroglifinis, hieratinis, demotinis. Hieroglifinis: buvo piešiami ženklai, realistiškai vaizduojantys gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema buvo gana sudėtinga, tad po kiek laiko ženklai buvo supaprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį – hieratinį – raštą vartojo Egipto žyniai. Paskutinioji egiptiečių rašmenų fazė – demotinis raštas – kursyvas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku atpažinti pirmykščius simbolius.

Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžiagos – papiruso – išradimas.

Svarbiausi Mokslo laimėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Raštas – hieroglifai. Atsirado apie 4000 m. pr. m. e. Pirmieji pasaulyje sukūrė hieroglifinį, hieratinį (šventasis) ir demotinį (liaudies) raštą.
  • Matematika.
    Mokėjo atlikti keturis aritmetikos veiksmus, skaičiavo trupmenomis.
    • Geometrija.
      Naudojo apytikslę π reikšmę (4×(8/9)² arba 3,160493…) apskritimo plotui skaičiuoti. Mokėjo išmatuoti žemės sklypą, statyti geometriškai labai tikslias piramides.
  • Astronomija. Stebėjo dangaus kūnų pokyčius. Puikiai žinojo daugelį dabartiniam mokslui žinomų žvaigždynų, planetų, mokėjo apskaičiuoti jų koordinates. Astronomijos pagrindu buvo sukurta senoji religija, žemdirbystė, medicina.
  • Medicina. Jau buvo okulistų, chirurgų (atliko kaukolės trepanacijas, lūžusių galūnių atstatymo operacijas), gydymo vaistažolėmis specialistų (impotencijos, apsinuodijimų, virškinimo sutrikimų, karščiavimo gydymas melsvuoju lotosu ir kt. žolėmis), ir terapeutų. Turėjo ligų vadovėlius.
  • Pirmieji pasaulyje sudarė kalendorių (paklaida 6 val.)
  • Steigė mokyklas (vaikai mokėsi 12 metų).

Garsiausi faraonai[taisyti | redaguoti kodą]

Papildoma informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Laikotarpiui nuo Meno iki Džoserio trūksta rašytinių šaltinių, tačiau yra pakankamai archeologinių duomenų. Senosios karalystės laikotarpiu buvo statomos milžiniškos piramidės, tam reikalingas lėšas paimdavo iš nomų. Valstybiniai vergai ten kasdavo kanalus, 2-3 kartus padidėdavo žemės plotai, tiek pat padidėdavo ir mokesčių į iždą. Per 150 m. sunyko drėkinimo kanalai. Jie vėliau buvo atstatyti ir vėl karaliaus valdžios autoritetas išaugo. Viduriniosios ir Naujosios karalystės metu karaliai laidojami tik hipogėjuose, kadangi visos piramidės buvo apiplėštos, o požeminėse kapavietėse išliko ir mumijos ir įkapės (pvz., Tutanchamono kapas). Išliko piramidžių iš IX-VII a. pr. m. e., dauguma – buvusioje Nubijoje, kurios karaliai valdė ir Egiptą.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Senovės Egiptas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka