Actekai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šis straipsnis yra apie ikikolumbinės Meksikos indėnų civilizaciją, o ne apie dabartines Meksikos indėnų tautas, kalbančias nahuatlių kalba ir tebelaikančias save actekų palikuonimis.

Meksika-orn.png
Mezoamerikos istorija
Mezoamerikos priešistorė
Ikiklasikinė Mezoamerika (Olmekai)
Klasikinė Mezoamerika:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai
Poklasikinė Mezoamerika:
Pipilai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskanai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, Oašaka, Gereras, Centras, Vakarai, Šiaurė
Tlalokas, actekų lietaus ir vaisingumo dievas

Actekai (astekai) – centrinėje Meksikoje gyvenusios etninės grupės, kalbėjusios nahuatlių kalba, XIV-XVI a. pr. dominavusios didelėje Mezoamerikos dalyje, sukūrusios civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu.

Svarbiausias civilizacijos miestas – Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nahuatlių kalba azteca reiškia „žmogų iš Astlano“ (Aztlán), mitinės vietovės, šiais laikai įvairiai lokalizuojamos Meksikos šiaurėje ar JAV. Žodis „Azteca“ buvo plataus pobūdžio, nereiškiantis konkrečios kultūros. Vėliau Vakaruose actekais imti vadinti mešikai ar tik mešikai, kurie gyveno Tenočtitlane ir save vadino Mešika-Tenočka (Mexica-Tenochca). Kartais šiuo vardu vadinami ir dviejų pagrindinių Tenočtitlano miestų-sąjungininkų gyventojai akolchua iš Teškoko ir tepanekai iš Tlakopano.

Alexander von Humboldt pasiūlė žodžiu „actekai“ įvardinti senosios Meksikos gyventojus, susijusius kalba, prekyba, papročiais ir religija. Šį terminą XIX a. priėmė ir patys meksikiečiai tam, kad šiuolaikinius meksikiečius bei kalbančiuosius nahuatlių kalba atskirtų nuo senovinės civilizacijos. Šio vokiečių mokslininko pasiūlytas actekų tautinis etnonimas nėra teisingas, kadangi vokiškai žodis „azteka“ tariamas „acteka“. Pirminiai ispaniškieji XVI a. pr. rašytiniai šaltiniai genties pavadinimą rašo žodžiu „azteca“, kuris yra tariamas „asteka“.

Žodžio „Mešika“ (iš kurio kilo dabartinės Meksikos pavadinimas) reikšmė irgi ne visai aiški. Dalis tyrinėtojų teigia, kad tai senas nauatlių kalbos žodis, reiškęs saulę. Kiti – kad jis kilęs iš legendinio actekų vado Mešitlio vardo. Taip pat iškelta versija, kad šis žodis kilęs nuo Teskoko ežere augusių nendrių rūšies pavadinimo. Šiuo metu mokslininkai-amerikanistai sutaria, kad gentinis pavadinimas „mešikai“ kilo iš XIII a. gyvenusio genties vado „Mešiko“ vardo.

Legendos ir tradicijos[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Actekų mitologija.
Meksikos herbas sukurtas pagal actekų mitologiją

Mažiausiai trys actekų gentys kalbėjo įvairiomis vienos kalbos tarmėmis. Actekų kultūrai paprastai priskiriamos visos gentys, labai mėgusios smaukytis. Kalbėjusios su nahuatl (liet. nauatlių) kultūra susijusiomis kalbų tarmėmis.

Pasak legendos, įvairios genčių grupės, vėliau tapusios actekais, atvyko iš šiaurės į Anahuac’o (liet. Anauko) slėnį prie Teskoko ežero. Nors šio slėnio ir ežero vieta gerai žinoma – ten dabar įsikūręs Meksiko miestas – tačiau labai maža tikrų žinių apie actekų kilmę.

Anot pačių actekų, jų protėviai atvyko iš šalies šiaurės, vadinamos Aztlán (liet. Astlan). Jie buvo paskutiniai iš 7 nahuatlacas (nauatlių) kalba kalbančių genčių, atlikę šią kelionę į pietus. Actekus vedęs jų pagrindinis saulės ir karo dievas Uicilopočtlis (Huicilopočtlis – burtininkas kolibris). Atvykę į salą ežere, jie pamatė erelį, tupintį ant kaktuso ir lesantį gyvatę. Ši vizija jiems reiškė, kad toje vietoje turėtų būti jų naujieji namai. Ten, kur dabar yra Meksiko miesto centras, actekai sukūrė didelę dirbtinę salą ir pastatė Tenočtitlano miestą, o žmonės, gyvenę jame, pasivadino „tenočkais“, pagal legendinio vado Tenočko, atvedusio gentį į Teskoko ežero slėnį, vardą. Ši legenda pavaizduota dabartiniame Meksikos herbe.

Kaip teigia legenda, actekai, atvykę prie Teskoko ežero, buvo laikomi mažiausiai civilizuota gentimi, tačiau jie nusprendė mokytis ir daug ką perėmė iš kitų kultūrų, ypač iš senovės toltekų, kuriuos jie iš dalies painiojo su vėlyvesne Teotiuakano civilizacija. Actekams toltekai buvo bet kokios kultūros pradininkai. Žodis Toltecayotl buvo kultūros sinonimas (actekų kalba tolteca – „statytojas“). Actekų legendos toltekus ir Ketsalkoatlio kultą siejo su mitiniu Tolano miestu, kurį, atrodo, jie tapatino su vėlyvesniuoju Teotiuakanu.

Kadangi actekai savo kultūrinę tradiciją apjungė su keletu senesniųjų tradicijų, jie turėjo kelis mitus apie savo kilmę.

Vienas iš jų jungė keturis didžiuosius amžius iki mūsų epochos, iš kurių kiekvienas baigėsi katastrofa. Mūsų amžius – penktoji epocha Nahui-Ollin – išvengė sunaikinimo dėl mažiausio ir kukliausio dievo Nanahuatlio („Kupino skaudulių“) pasiaukojimo, už ką jis buvo paverstas saule. Šis mitas siejamas su senuoju Teotiuakano miestu, kuris, atvykus actekams, jau buvo seniai apleistas ir sugriautas.

Kitas mitas teigia žemę esant dievų dvynių Teskatlipokos ir Kecalkoatlio kūriniu. Teskatlipoka, kurdamas pasaulį, praradęs koją ir visur jis vaizduojamas su styrančiu kaulu vietoje kojos. Kecalkoatlis, kuris dar buvo vadinamas „Baltuoju Teskatlipoka“, kraują iš žaizdos ant savo varpos panaudojo tam, kad suteiktų žmonėms gyvybę.

Actekų iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tenočtitlano valdovų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

Miestų-valstybių laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Po Tulos žlugimo XII a. Meksiko slėnyje ir jo apylinkėse keletas nauatlių kalba kalbančių genčių įkūrė miestus-valstybes: Čolulą, Uešociną, Tlaškalą, Askapocalką, Čalką, Kuluakaną, Šočimilką, Tlakopaną ir kitus. Nei vienas iš jų nebuvo pakankamai galingas, kad dominuotų prieš kitus. Visi miestai labai didžiavosi savo toltekiškuoju paveldu. Actekų kronikos šį laikotarpį vadina aukso amžiumi, kurio metu buvo išrasta muzika, iš išlikusių toltekų žmonės mokėsi menų ir amatų, valdovai varžėsi poezijos konkursuose, o ne karuose.

XIII ir XIV a. Teškoko ežero ir Anauako slėnio apylinkėse galingiausi miestai buvo Kuluakanas pietuose ir Askapocalkas šiaurėje. Jie valdė visą teritoriją aplink Teškoko ežerą.

Mešikų pasirodymas ir Tenočititlano įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai pusiau klajokliška mešikų gentis iš šiaurės atvyko į Anauako slėnį, jie neturėjo kur eiti ir laikinai įsikūrė Čapultepeke. Tačiau jį valdė Askapocalkas, ir mešikai greitai iš ten buvo išvyti. Tuomet jie persikėlė į Kuluakano dominuojamą zoną ir 1299 m. valdovas Kokoštlis leido jiems apsigyventi Tisapane – uolėtoje vietovėje, kur niekas nenorėjo gyventi. Iš Kuluakano mešikai stengėsi perimti kiek įmanoma daugiau kultūros, vesdavo moteris iš Kuluakano, kad šios mokytų jų vaikus. 1323 m. mešikai paprašė naujojo Kuluakano valdovo Ašikometlio dukros ir ją paaukojo. Kuluakano žmonės pasipiktino ir išvijo mešikus. Bėgdami 1325 m. jie atvyko į mažą salelę Teškoko ežero saloje, kur pradėjo statyti miestą Tenočtitlaną, ilgainiui sukurdami didelę dirbtinę salą. Pagal iš Kuluakano perimtus papročius, po kurio laiko jie išsirinko pirmąjį tlatoani (valdovą) Akamapičtlį. Kita mešikų grupė apsigyveno to paties ežero šiauriniame krante, kur įkūrė Tlatelolko miestą (iš pradžių tai buvo nepriklausoma karalystė, vėliau prijungta prie Tenočtitlano).

Tenočtitlano iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tuo metu sala tebepriklausė Askapocalko valdoms, ir mešikai turėjo mokėti didelę duoklę, kad galėtų ten likti. Iš pradžių mešikai tarnavo kaip samdomi kariai karuose tarp nauatlių genčių miestų-valstybių, tuo sugriaudami galios balansą. Ilgainiui jie įgavo tiek garbės, kad galėjo tuoktis su valdovų šeimomis. 13721427 m. mešikų valdovai Akamapištlis, Uiciliuitlis ir Čimalpopoka buvo Askapocalko valdovo Tezozomoc (Tesosomoko) vasalai.

Mirus Tesosomokui, jo sūnus Maxtla (Maštla) nužudė Čimalpopoką, tačiau naujasis mešikų valdovas Ickoatlis susivienijo su buvusio Teškoko valdovu Nezahualcoyotl (Nesaualkojotliu) ir apsiautė Maštlos valdomą Askapocalką. Po 100 dienų apsiausties miestas pasidavė. Tenočtitlanas, Teškokas ir Tlakopanas sudarė „Trijų sąjungą“, kuri pradėjo dominuoti Meksiko (Anauako) slėnyje, o vėliau ir tolimesnėse vietovėse. Ilgainiui Tenočtitlanas tapo galingiausiu miestu.

Vėlesnio Tenočtitlano valdovo Ašajakatlio sesuo buvo ištekėjusi už Tlatelolko tlatoani. Tačiau Ašajakatlis tlatelolkiečius apkaltino, kad blogai elgiasi su jo seserimi ir tuo pagrindu prasidėjo karas. 1469 m. šis miestas prijungtas prie imperijos. Taip pat buvo užkariauti Tolokanas, Okuilanas ir Malinalkas. Cincuncane Ašajakatlis pralaimėjo taraskams (pirmasis didelis actekų pralaimėjimas istorijoje), tačiau atstatė valstybės galią, o netrukus buvo užkariauti mištekai ir sapotekai.

Ajusotlio valdymo metu buvo perorganizuota armija, imperija pasiekė didžiausio išsiplėtimo tašką. Po Ajusotlio į sostą įžengė Motekusoma II (labiau žinomas kaip Moctezuma II ar Montesuma) ir buvo imperatoriumi tuo metu, kai 1519 m. į šalį atvyko ispanai.

Imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Tlatoani.

Actekų valstybės santvarka buvo kitokia, nei Europoje egzistavusių imperijų. Kaip ir dauguma europietiškų imperijų, ji buvo daugiatautė, tačiau skirtingai nuo jų, tai buvo daugiau duoklės, o ne vieninga valdžios sistema. Istorikas Arnold Joseph Toynbee, lygindamas ją su Asirijos imperija, labai klydo, nes actekų valstybės valdovas buvo renkamas ir valdžios paveldėti negalėjo. Labai skyrėsi ir duoklės sistema Europoje bei Amerikoje. Europoje duoklę pasisavindavo feodalas, o actekų valstybėje ji būdavo išdalijama visuomenei ir tik tam tikra dalis atitekdavo valdovo rūmų išlaikymui ir armijai.

Nors actekų valdomi miestai turėdavo mokėti didelę duoklę, tačiau archeologiniai tyrinėjimai actekų kontroliuotose vietovėse rodo, kad po actekų užkariavimo paprastų žmonių gyvenimo lygis ne smuko, o kilo. Tai galėjo lemti padidėjusi prekyba. Dėl geresnių kelių ir puikios organizacijos duoklė buvo renkama iš „platesnės mokestinės bazės“. Atrodo, kad tik aukščiausioji kitų genčių klasė iš pradžių ekonomiškai nukentėdavo nuo actekų užkariavimo. Yra požymių, kad egzistavo prekyba vietoje pasigamintomis prekėmis.

Svarbiausias Tenočtitlano valdžios pareigūnas dažnai vadinamas actekų valdovu. Jo titulas nahuatlių kalba Huey Tlatoani („uei tlatoani“) reiškė „Didysis kalbėtojas“, o tlatoque („kalbėtojais“) buvo vadinama diduomenė. Įdomu, kad actekų valdovas turėjo dar vieną titulą – „Tcatecuhtli“ („tlakatekutlis“ arba „vyrų galva“ – vyriausiasis karo vadas). Didėjant Tenočtitlano galiai, didėjo ir tlatoanio įtaka ir Ajusotlio valdymo metu „karo vadas“ jau tapo tinkama analogija. Šis titulas nebuvo paveldimas.

Actekų miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Tenočtitlanas – actekų sostinė dirbtinėje Texcoco (Teškoko, Teskoko) ežero saloje, ten kur dabar yra Meksikas. Miestas buvo padalintas į 4 dalis, vadinamas „campans“ (isp. „teritorijas“), o kiekviena jų – į 20 rajonų, vadinamų „calpulli“ („sritis“ arba „valdymas“ – nauatlių kalba). Juos skyrė kanalai tlaxilcalli („tlašilkali“), naudoti susisiekimui. Klestėjimo metu Tenočitlane ir jo priemiesčiuose galėjo gyventi nuo 300 000 iki 700 000 gyventojų – tai buvo didžiausias pasaulio miestas (palyginimui – Paryžiuje 250 000, Konstantinopolyje – 200 000, Venecijoje – 160 000 gyventojų)

Tlatelolkas – iš pradžių savarankiškas miestas, prekybos centras, vėliau tapęs Tenočitlano priemiesčiu. Ispanų teigimu, Tlatelolke buvo didžiausias jų matytas turgus, didesnis už Venecijos ar Konstantinopolio. Pagal svarbą – antrasis miestas „Trijų sąjungoje“, nes buvo didžiausias uostas-prekyvietė visoje Centrinėje Amerikoje.

Teškokas (Texcoco) – miestas ant Teskoko (Teškoko) ežero kranto. Antras pagal svarbumą actekų miestas, gaunantis apie 2/5 visos duoklės. Tai buvo mokslo centras, turėjo milžinišką biblioteką (apie 0,5 mln. rankraščių) su ankstesnių civilizacijų raštais.

Tlakopanas (Tlacopán) – trečiasis svarbiausias miestas. Kartu su Tenočitlanu ir Teškoku sudaręs vadinamąją „Trijų Sąjungą“ ir davęs pagrindą actekų imperijai. Gaudavo 1/5 visos duoklės.

Čolula – antrasis pagal didumą, bet politiškai tik penktasis valstybės miestas, turėjęs apie 100 000 gyventojų, 365 šventyklas. Čoluloje actekai pastatė Didžiąją Piramidę, savo tūriu didesnę net už Cheopso piramidę. Didžiausia piramidė Žemėje yra Meksikoje. Jos tūris 5 kartus didesnis už Cheopso piramidę, 3 kartus didesnis už Čolulos, amžius – apie 2000–2500 m.

Tiacaelelio reformos[taisyti | redaguoti kodą]

Actekų valstybės struktūros suformavimui didžiausią įtaką turėjo Tlacaelel (Tlakaelelis nauatlių kalba – „vyriška širdis“), gyvenęs 13971487 m. Jis buvo tlatoanio Iškoatlio sūnėnas bei Čimalpopokos ir Moktesumos I brolis. Jo titulas – Cihuacoatl (kiualkoatlis, apytikslė prasmė – „patarėjas“). Nors ir galėjo, jis atsisakė tapti tlatoaniu. Vėlesnės kronikos (pvz., Ramírez Codex) rodo jį turėjus didžiulę įtaką. Tlakaelelis suformavo naują actekų valdžios struktūrą, perrašė actekų istoriją, įsakė sudeginti daugelį senųjų actekų kodeksų, nes jie pilni melo ir parašyti ne pačių actekų, o nežinia kieno, darančių gėdą galingiausiai tautai Jukatane. Taip pat reformavo actekų religiją, gentinį dievą Uicilopočtlį (Huicilopočtlį) pakeldamas į aukščiausią rangą kartu su senaisiais nauatlių tautos dievais Tlaloku, Teskatlipoka ir Kecalkoatliu. Po šios reformos actekų dievams reikėjo nuolatinių žmonių aukų (kad suktųsi saulė), o kad nepritrūktų aukojamųjų, atsirado ritualiniai „gėlių karai“, kurie tuo pačiu leido kariams treniruotis.

Kai kurie istorikai mano, kad actekų aukštuomenė suprato, jog nuolatiniai žmonių aukojimai – nesenos Tlakaelelio reformos rezultatas. Tuo galima paaiškinti Moktesumos veiksmus, atvykus Kortesui. Ilgainiui žmonių aukojimas tapo viena iš actekų imperijos žlugimo priežasčių. Pvz., actekų neužkariautos, bet privalėjusios dalyvauti „gėlių karuose“ Tlaškalos gyventojai prisijungė prie Korteso žygio į Tenočtitlaną. Actekų karo strategijos pagrindinis tikslas buvo atskirų karių veiksmais paimti priešus į nelaisvę, o ne suderintais veiksmais sunaikinti priešą generaliniame mūšyje. Buvo jau per vėlu, kai actekai perprato europietiškąjį karo supratimą.

Klasinė visuomenės struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai visuomenė buvo skirstoma į 2 klases: macehualli („makeuali“ – žmonės, valstiečiai) ir pilli (aukštuomenė). Aukštuomenė iš pradžių nebuvo paveldima, tačiau pilli vaikai turėjo daugiau šansų gauti išsilavinimą ir turtinę nepriklausomybę, dėl to jiems buvo lengviau tapti pilli. Ilgainiui (XIV a. pab. – XV a. pr.) sistema įgijo vis daugiau paveldimų bruožų.

Actekų kariuomenėje tarnavo profesionalūs kariai bei tam tikras šauktinių atitikmuo. Pilnaverčiu kariu buvo tampama tik paėmus į nelaisvę priešą, o vėliau – pademonstravus savo gabumus. Parodęs tokį karinį šaunumą, actekas galėjo tapti „pilli“ ar net „tlatoani“ (pvz., Moktesuma II dalyvavo 9-iose kautynėse ir paėmė į nelaisvę 17 priešų). Kai actekų karys paimdavo 4-5 belaisvius, jis būdavo vadinamas tequiua (tekuja) ir turėjo galimybę įgyti Erelio kario arba Jaguaro kario rangą (maždaug atitinka kapitoną), o vėliau – tlacateccatl (tlakatekatlio) ar tlachochcalli (tlačočkatlio) rangą. Norint būti išrinktu tlatoani, reikėjo paimti maždaug 17 belaisvių.

Kai actekų berniukai sulaukdavo pilnametystės, jie nebesikirpdavo plaukų tol, kol kare nepaimdavo pirmojo belaisvio. Kai du ar trys jaunuoliai kartu mėgindavo paimti belaisvį, jie buvo vadinami iyac (ijakais). Jei po tam tikro laiko, paprastai trijų mūšių, nepavykdavo paimti belaisvio, jie tapdavo valstiečiais. Būti kariu ilgais plaukais buvo gėdinga, todėl verčiau jau buvo tapti macehualli (makeauliu).

Imant duoklę, imperijoje atsirado trečioji klasė, kurios nebuvo tradicinėje sistemoje – pochtecas (počtekai – „garbingieji“), t. y., pirkliai. Jie ne tik prekiavo, bet veikė ir kaip šnipai (kariai į juos žiūrėjo iš aukšto).

Vėliau macehualli (makeualiai) užsiėmimas irgi kito. Eduardo Noguera (Annals of Anthropology, UNAM, Vol. xi, 1974, p. 56) nuomone, tik apie 20 % gyventojų dirbo žemės ūkyje ar maisto pramonėje, dauguma macehualli (makeualių) užsiėmė menais ir amatais.


Žmonių aukojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žmogaus paaukojimas
Ritualinė nefrito kaukė

Europiečiams žmonių aukojimas buvo labiausiai šokiruojantis actekų civilizacijos paprotys, nors, lyginant su europietiškais egzekucijos būdais, actekai neišrado nieko naujo. Žmonių aukojimas tuo metu buvo paplitęs visoje Mezoamerikoje ir Pietų Amerikoje, tačiau actekai tai vykdė ypač dažnai – 18 kartų per metus.

Ne visada aukoms skirdavo žmones. Buvo paplitęs ir gyvulių aukojimas. Actekai tam augino net specialią šunų veislę. Kecalkoatlio kultas reikalavo drugelių ir kolibrių aukojimo. Žmonės dievams aukodavo taip pat ir daiktus, išteptus savo krauju. Apskritai, Mezoamerikos kultūrose kraujas vaidino labai svarbų vaidmenį: viename iš pasaulio sukūrimo mitų, Kecalkoatlis kraują iš žaizdos ant savo varpos naudojo tam, kad suteiktų žmonėms gyvybę. Daugelyje kitų mitų dievai naudojo savo kraują, kad padėtų žmonėms.

Pagal standartinę paaukojimo procedūrą, aukojamas žmogus būdavo nudažomas mėlyna kreida (pasiaukojimo spalva), užkeliamas ant piramidės viršūnės ir ten paguldomas ant akmeninio altoriaus. Jo krūtinės ląsta prapjaunama ceremoniniu peiliu, išimama širdis ir iškeliama į saulę. Tuomet širdis dedama į specialų indą, o kūnas nustumiamas nuo piramidės žemyn. Iš principo, auka turėjo būti savanoriška, bet jei tikėjimo nepakakdavo, galėjo būti panaudojami narkotikai. Su kūnu buvo elgiamasi įvairiai: vidaus organais šėrė gyvulius, išvalytą galvą viešai padėdavo į specialią lentyną (tzompantli- „compantli“), likusias kūno dalis kremuodavo arba supjaustydavo į smulkius gabalėlius, kuriuos dovanodavo svarbiems asmenims ar valgydavo (INAH, 2005).

Buvo ir kitų žmonių aukojimo būdų. Auka galėjo būti nušaunama lanku, sudeginama arba paskandinama.

Actekų šaltiniai teigė, kad statant Tenočtitlano didžiąją piramidę per 4 dienas buvo paaukota 84 400 karo belaisvių. Tačiau neaišku, kaip 220 000 gyventojų turėjęs miestas galėjo priimti ir išmaitinti tokį belaisvių kiekį. Be to, teigiama, kad visus belaisvius paaukojo asmeniškai pats Auicotlis – o tai reikštų 17 paaukojimų per minutę. Daugelis tyrinėtojų mano, kad iš tiesų buvo paaukota maždaug 3000 belaisvių, o aukų skaičius išpūstas karo propagandos.

Korteso kareivis Bernalis Diasas del Kastiljo (Bernal Díaz del Castillo) vėliau rašė („Teisingas pasakojimas apie naujosios Ispanijos užkariavimą“), kad didžiojoje piramidėje esančioje kaukolių lentynoje jis esą suskaičiavęs 100 000 kaukolių. Bet kad tilptų toks kiekis kaukolių, tzompantli („compantlis“) turėtų būti kelių kilometrų ilgio, tuo tarpu ji tebuvo 30 metrų ilgio. Dabar manoma, kad ten galėjo būti 600–1200 kaukolių. Diasas taip pat teigė, kad Tlatelolko tzompantli („compantlis“) buvę 60 000 kaukolių. Pasak William Arens („The Man-Eating Myth: Anthropology and Anthropophagy“, 1979, ISBN 0-19-502793-0), šiuolaikiniai kasinėjimai terado 300 kaukolių. Didžioji dalis kaukolių dingo arba buvo pamestos.

Bernardinas de Saagunas (Bernardino de Sahagún) ir Chuanas Bautista de Pomaras (Juan Bautista de Pomar) teigė, kad actekai per metus švęsdavo 18 švenčių ir tik per jas vykdavo žmonių aukojimai. Kiekvienas dievas reikalavo skirtingos aukos: Šilonenui būdavo skandinamos jaunos moterys, Tlalokui aukojami sergantys berniukai, Uicilopočtliui – nauatliškai kalbantys belaisviai, Teskatlipokai – actekas savanoris.

Ne visi aukojimai vykdavo pagrindinėje piramidėje, kai kurie – mažoje salelėje prie miesto. Pasak actekų šaltinių, Tlakašipeualctlio (Tlacaxipehualiztli) mėnesį 34 belaisviai buvo paaukoti gladiatorių varžybose Šipe Totekui. Daugiau žmonių – Uicilopočtliui Pankuecalictlio (Panquetzaliztli) mėnesį. Taigi aukų galėjo būti 300–600 per metus, tačiau Marvin Harris šį skaičių daugina iš 20, nes tokie aukojimai galėję vykti kiekvienoje iš 20 Tenočtitlano miesto dalių. Tyrinėtojai nesutaria dėl per metus paaukojamų žmonių skaičiaus.

Aukojimus vadino nextlaualli – „neštlaualiu“ arba „skolos dievams grąžinimu“, kad saulė galėtų išgyventi 52-jų metų ciklą, o aukos buvo belaisviai, kuriems gauti actekai vykdė gėlių karus.

Nežinoma, ar actekai praktikavo aukojimus iki atvykdami iš šiaurės į Anauako slėnį. Actekų kronikos teigia, kad aukojimas, kaip tradicija, buvo pradėtas „penkių peilių“ metais, t. y. 1484 m., valdant Tisokui. Vykdant Tlakaelelio reformas, tiek dėl religinių, tiek ir dėl politinių priežasčių, žmonių aukojimas tapo svarbia actekų kultūros dalimi. Žinoma, kad valdant paskutiniąjam I toltekų dinastijos valdovui Se Akatliui Topilcinui (925947 m.), įvykdyta religinė reforma, kurios metu buvo uždrausti žmonių aukojimai. Dėl šios priežasties minėtas valdovas, vadintas dar Kecalkoaotliu (nešiojo kecalio paukščio plunksnų apsiaustą, karūną bei anties snapo pavidalo veido kaukę, draudęs žmonių aukojimus ir auginęs barzdą), su dalimi pavaldinių buvo priverstas bėgti iš Astlano link Teskoko ežero. Taip atsirado prieštaravimas tarp actekų ir toltekų kultūrų.

Etnologė L.Sežurnė (Laurette Séjourné) mano, kad žmonių aukojimas kėlė vidinius prieštaravimus actekų kultūroje. Jie labai vertino toltekų kultūrą ir laikė save Kecalkoatlio sekėjais, tačiau Kecalkoatlio kultas draudė žmonių aukojimus, o toltekai dievams aukodavo tik gėles. Sežurnė pažymi, kad buvo nustatytos bausmės tiems, kas drįstų rėkti arba nualpti aukojimo metu.

Atvykęs į Tenočtitlaną, Kortesas uždraudė žmonių aukojimą, tad ispanai mieste nematė nei vieno aukojimo ir apie juos sužinojo tik iš pačių actekų pasakojimų. Taip pat nėra nei vieno aukojimo piešinio, nupiešto iki ispanų atvykimo. Galbūt tai galima paaiškinti actekų rankraščių naikinimu, kurį vykdė ispanai. Žinoma, kad 1520 m. naktį iš birželio 30-osios į liepos 1-ąją (isp. Noche triste – liūdnoji naktis) actekai paaukojo dievams Uicilopočtliui ir Teskatlipokai 25-27 ispanus ir 15-22 konkistadorų arklius. Visa tai regėjo tąnakt iš Tenočtitlano bėgę ispanai. Manoma, kad jie specialiai apjuodino actekus, ypač jų karo vadą Kuautemoką (Montesumos giminaitį ir žentą).


Žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Meksikos užkariavimas.

1519 m. Meksikos pakrantėje, ties dabartiniu Verakruso miestu, išsilaipino Ernano Korteso vadovaujami konkistadorai ir, po dvejus metus trukusios kovos bei ilgos Tenočtitlano apgulties, 1521 m. rugpjūčio 13 d. (kai pasidavė Tenočtitlanas) užkariavo actekų imperiją. Kortesas turėjo apie 500 ispanų karių ir kartu su juo kovojo indėnai iš Tlaškalos ir Teškoko, kurie norėjo nusimesti actekų jungą.

Tuo metu kitos Mezoamerikos kultūros nebuvo paliestos. Tlaškaliečiai tikėjosi padėkos už pagalbą Kortesui, o taraskai ir mištekai džiaugėsi, kad žlugo senas jų priešas.

Atrodo, kad iš pradžių Kortesas norėjo išlaikyti actekų imperijos struktūrą. Actekų diduomenė išlaikė savo statusą (iki šiol viena Ispanijos bajorų šeima tituluojama Montesumos kunigaikščiais), mokėsi ispanų kalbos, kai kurie išmoko rašyti lotyniškais rašmenimis. Jų parašyti raštai yra labai svarbus žinių apie actekų kultūrą šaltinis. Pirmieji misionieriai mokėsi nauatlių kalbos, o kai kurie, pvz., Bernardinas de Saagunas (Bernardino de Sahagún), stengėsi gerai pažinti actekų kultūrą.

Labai greitai padėtis pasikeitė. Antroji misionierių ir valdininkų iš Ispanijos banga pradėjo neapkęsti visko, kas susiję Mezoamerikos kultūromis ir siekė jas išnaikinti. Galiausiai, valdžia įstatymiškai indėnus prilygino mažamečiams ir uždraudė ne tik žinoti apie savo kultūrą, bet net ir mokytis skaityti bei rašyti ispaniškai.

Teigiama, kad raupų ir šiltinės epidemijos sunaikino iki 75 % gyventojų. Manoma, kad ispanų užkariavimo metu Meksikoje gyveno apie 15 mln. žmonių, o po 70 metų gyventojų buvo tik apie 3 mln.

Actekų palikuonys – nauatlių kalba kalbantys indėnai – iki šiol gyvena kalnuotose valstijų aplink Meksiko miestą vietovėse.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Portal
Vikisritis: Lotynų Amerika
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Commons-logo.svg Vikiteka: Actekai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka