Samanė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą Utenos rajone žr. Samanė (Utena).

Samanė – tradicinis, 40-80 % stiprumo lietuvių spiritinis gėrimas, gaminamas nuo XVI a. Samanė varoma iš rugių, kartais – kviečių, į grūdų ir vandens mišinį (raugą) pridedant salyklo. Distiliacija vykdoma du, rečiau – tris kartus. Kai kada kelerius metus išlaikoma ąžuolinėse statinėse (Starka). Gėrimas pasižymi labai stipriu rugių kvapu, dažniausiai gaminamas nelegaliai, „sau ir savo draugams“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.

Dabartis[taisyti | redaguoti kodą]

Nelegali degtinė būdavo varoma daugelyje kitų Europos ir pasaulio šalių, tačiau kokybiškos naminės degtinės samprata ilgainiui išliko tik kai kuriuose kraštuose, pvz., Škotijoje, kur nelegalios naminės degtinės tradicijos XIX a. davė pradžią kokybiškų viskių atsiradimui. Gana panaši situacija susidarė ir Lietuvoje, kur, skirtingai, nei aplinkinėse šalyse, naminės degtinės sąvoka siejama su aukštesne kokybe, o nelegali samanė kartais kainuoja brangiau, nei valstybinė.

Šiuo metu samanė gaminama daugelyje Lietuvos vietų, geriausia samanės kokybe garsėja Dzūkija. Kai kurie ūkininkai savo reikmėms daro ir ąžuolinėse statinėse išlaikytą samanę – starką. Pramoniniu būdu kelių rūšių samanę gamina Alitos gamykla. Lietuvos Seime kartas nuo karto keliamas klausimas dėl samanės legalizavimo, kuris leistų dekriminalizuoti kokybiškos samanės gamintojus bei šį gėrimą pozicionuoti pasaulinėje rinkoje, tačiau kol kas tokie įstatymai nepriimami.