Tradicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą.

Svarbi tradicijų dalis yra papročiai. Dažnai vartojama žodžių samplaika – „papročiai ir tradicijos“.

Kalendoriniai papročiai yra vieni ankstyviausių žmonijos dvasinės kultūros kūrinių. Jie atsirado pirmiausiai verčiantis medžiokle ir maisto rankiojimu, vėliau – žemdirbyste ir gyvulinkyste. Liaudies tradicijos bei papročiai per tūkstančius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi.

Beveik visa liaudies žodinė ir meninė kūryba įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios mažai pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors kalendorinių švenčių šventimas dėl socialinių, ekonominių, psichologinių priežasčių vis labiau praranda „prigimtinę“ paskirtį, tačiau daugelis jos funkcijų tebėra veiksmingos.

Visapusiškai lavinamas jaunimą, ugdomas gyvybingas, jautrus, doras, kūrybiškas, grožį mylintis žmogus. Folkloras, papročiai, apeigos buvo viena svarbiausių vaikų auklėjimo ir lavinimo priemonių. Viena reikšmingiausių liaudies kūrybos ypatybių, išreiškiančių liaudies pasaulėžiūros esmę, kad čia neatskiriamai persipina ir dera grožio, dorovės, pažinimo pradai, sukurdami harmoningumą, universalumą.

Žaidimai lavina vikrumą bei orientaciją, fizinę bei dvasinę kultūrą, formuoja dorovines nuostatas, moko bendrauti. Dainos, šokiai metu tenkina pažintinius žmogaus poreikius, ugdo meilę gamtai, formuoja kalbos bei muzikinius įgūdžius, mįslės - skatina mąstymo ir vaizduotės vystymąsi, daiktų ir reiškinių ypatybių pažinimą, kalbos raiškumą.

Papročiai ir tradicijos jungė senelius su anūkais, tėvus ir vaikus, brolius ir seseris, perdavė vyresniųjų patirtį jaunesniems.

Tradicijos supažindina žmones su tautos istorija, kultūros vertybėmis, padeda pažinti savo tautos kultūros paveldą ir gyvąją tradiciją, formuotis tautinei savimonei, etniniam kultūros ugdymui.

Antropologija, sociologija, kultūrologija[taisyti | redaguoti kodą]

Antropologijoje, sociologijoje ir kultūrologijoje - papročių ir praktikų rinkinys (pvz., Kalėdų šventės tradicijos).

Kalendorinių švenčių papročiai ir tradicijos savo kilme susijusę su senovės kultūra, paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios atsiranda gyvybė. Senasis tikėjimas mėnulio įtaka augmenijos augimui ir vystymuisi pagal fazes, kalendoriniuose papročiuose išliko iki mūsų dienų. Kalendoriniuose papročiuose yra išlikusių chtoninių dievybių (žemės, augmenijos) sugebėjimas per mirtį vėl atgimti naujam gyvenimui. Tokio tikėjimo pėdsakų yra Kūčių, saulėgrįžos (solsticijos), Užgavėnių papročiuose.

Šeimos, giminės tradicijos puoselėjamos iš senų laikų. Nuo gimimo ligi mirties žmogų lydi per amžius susiklosčiusios šeimos, giminės ir bendruomenės papročiai, kuriais remiasi asmens perėjimo etapai iš vienos socialinės ar egzistencinės būsenos į kitą. Gimimas, krikštas, piršlybos, vedybos, amato, turto ir socialinės padėties įgijimas, mirtis - visi šie esminiai žmogaus gyvenimo momentai tradiciškai palydimi apeigomis ir ritualais, švenčiami savųjų ir kaimynų rate.

Filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Filosofijoje - mokymas, perduodamas iš kartos į kartą, filosofinėje mokykloje, filosofinės krypties atstovų.

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Religijoje - mokymas, perduodamas iš kartos į kartą, religiniame judėjime. Tačiau šiose tradicijose jau atsirado nemažai naujoviškų bruožų.

Krikščioniškame bažnytiniame kalendoriuje tradicinės šventės pavadintos šventojo vardu (pvz., rugpjūčio 15 – Šv. Marijos ėmimo į dangų šventė, kitaip žolinė). Žmonės taip vadindavo tuos kalendoriaus taškus, pagal kuriuos rikiuodavo savo lauko darbų pradžią, pabaigą ir visą savo buitį.