Religija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Įvairių religijų simboliai
Religijų paplitimo Europoje 1560 m. žemėlapis

Religija – išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla[1]. Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos.

Religijos esmė[taisyti | redaguoti kodą]

Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis[2].

Religinė išraiška[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Beveik visoms religijoms būdingi trys skiriamieji bruožai:

Dalis žmonių (apie 1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus, religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.

Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.

Istorinės religijos[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai šių religijų atsiradimą dažniausiai aiškino remdamiesi vad. soliaristine teorija, anot kurios visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.

Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:

  • senovės egiptiečių religija,
  • senovės graikų religija,
  • romėnų religija.

Dabartinės religijos[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos:

Pavadinimas Išpažinėjų skaičius Atsiradimo laikas ir vieta Kulto vieta Dievo vardas
Krikščionybė 2087 mln. (32,71 %) I a. II pusėje Sirijoje bažnyčia, cerkvė Viešpats Dievas
Islamas 1255 mln. (19,67 %) VII a. Arabijoje mečetė Alachas
Hinduizmas 847 mln. (13,28 %) III tūkstm. pr. m. e. Indijoje šventykla daug dievų
Budizmas 372 mln. (5,84 %) apie 500 m. pr. m. e. Indijoje pagoda neišskiriamas
Šintoizmas 106 mln. (1.70%) apie I tūkstm. pradžią Japonijoje šventykla daug dievų
Sikizmas 24 mln. (0,38 %) apie 1500 m. Pandžabe šventykla Satguru
Judaizmas 15 mln. (0,23 %) VII–VI a. pr. m. e. Judėjoje sinagoga Jahvė
Konfucianizmas tikslus skaičius nežinomas XI–XII a. Kinijoje

Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų, arba vad. šakų; bene daugiausia tokių atmainų turi krikščionybė.
Šešios iš daugiausiai pasekėjų turinčių religijų yra monoteistinės, šintoizmas ir dauguma hinduizmo šakų – politeistinės.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje religinių organizacijų veiklą nustato Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas [3], jame nustatoma, kad religija yra atskirta nuo valstybės, kartu pripažįstama kiekvieno žmogaus tikėjimo bei religinių apeigų laisvė. Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:

Kitos religinės bendruomenės ir tikėjimai irgi gali būti pripažinti įstatymo numatyta tvarka, tačiau nuo 1995-ųjų metų naujų tikėjimų į tradicinių sąrašą įtraukta nebuvo. Be tradicinių religijų, Lietuvoje veikia ir įvairūs Naujieji religiniai judėjimai bei sektos.

Seimas 2001 m. liepos 12 d.nutarimu Nr. IX-464 suteikė valstybės pripažinimą Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai. Sąjunga veikia Lietuvoje nuo XX a. pradžios. Pripažinimas reiškia, kad pripažinta valstybės religinės bendrija yra valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, kuri yra valstybės palaikoma.

Nebūtinai tai reiškia materialinį palaikymą, kuris dažniausiai siejamas su konkrečios religinės bendrijos naudojamų kultūrinių vertybių (pastatų, paveikslų, liturginių drabužių ir pan.) palaikymu skiriant valstybės biudžeto lėšas.

Šiuo metu Seime užregistruoti du projektai suteikti tokį pripažinimą Jungtinei Metodistų Bažnyčiai Lietuvoje ir Krikščionių sekmininkų bažnyčių sąjungai Lietuvoje.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Portal
Vikisritis: Religija

Vikiteka

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
  1. Mensching G. Die Religion. Erscheimmgsformen, Strztklurtypenund Lebensgesetze.-Stuttgart, 1959.- S. 18-19.
  2. Beresnevičius, Gintaras 1997. Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai
  3. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas