Cukrus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Skirtingų spalvų cukrus
Balto cukraus gabalėliai
Rudojo cukraus kristalai „Kandis“

Cukrus, sacharozė – vandenyje tirpstantis saldus disacharidas, dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių, cukrašvendrių, žinomiausias šių dienų natūralus saldiklis.

Šis žodis cukrus neturi daugiskaitos. Tačiau žodis cukrus turi ir bendresnę reikšmę 'vandenyje tirpus saldus sacharidas'. Tokiems cukrums priklauso saldūs paprasti angliavandeniai – monosacharidai arba disacharidai. Šia prasme liet. cukrus turi ir daugiskaitą cukrūs, kuris reiškia skirtingas tirpių ir saldžių angliavandenių rūšis (gliukozė, fruktozė ir t. t.).

Cukrus yra tik energijos šaltinis ir, priešingai nei vaisiai, jame nėra nei vitaminų, nei mineralinių medžiagų.

Tropikuose cukrų kaupia cukranendrės (Saccharum officinarum). Daugiausia jų auginama Kuboje ir Brazilijoje. Mūsų kraštuose cukrumi turtingiausi augalai yra cukriniai runkeliai. Jie turi 17–20 % cukraus. Iš tonos cukrinių runkelių gaunama apie 155 kg rafinuoto cukraus, kuris turi 99,9 % sacharozės ir ne daugiau 0,4 % vandens.

Žmogus per metus vidutiniškai suvalgo 36 kg cukraus: 6 kg gauna tiesiogiai, likusius 30 kg – nepastebimai kartu su gėrimais, saldumynais, sausais pusryčiais ir kitais maisto produktais bei patiekalais. Per dieną tai sudarytų 33 kubelius cukraus arba tiek, kiek jo būtų galima gauti iš vieno cukrinio runkelio.

Suvalgius ko nors saldžiai, kasa pagamina daugiau hormono insulino, kuris padeda aminorūgščiai triptofanui iš kraujo patekti į smegenų ląsteles, kur ši medžiaga verčiama serotoninu – hormonu, keliančiu nuotaiką. Todėl serotoninas dar vadinamas laimės hormonu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dar VI a. pr. m. e. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukrašvendrių ir kuriuo gardino maisto produktus.

Tačiau pirmasis cukrus pagamintas Persijoje tik mūsų eros VI amžiuje, tuo metu tai buvo labai prabangus produktas. Vėliau plečiant cukrašvendrių auginimo plotus cukraus žaliava kiek atpigo ir cukrus pradėtas gaminti Europoje. Po Amerikos kolonizacijos cukrašvendrės atvežtos į Naująjį Pasaulį, kur pradėtos masiškai auginti, užtikrinant pigios žaliavos tiekimą Europos cukraus fabrikams.

Iki XIX a. Napoleono žygių Europoje buvo naudojamos tik atvežtinės žaliavos, bet karo metu anglams užblokavus jūrų kelius pradėti auginti cukriniai runkeliai, taip pat kaupiantys cukrų. 1802 m. dabartinės Vokietijos žemėse pastatytas pirmasis iš cukrinių runkelių produktą gaminantis fabrikas, netrukus tokie fabrikai paplito Europoje. Iki 1855 m. cukrus daugiausiai buvo gaminamas iš cukranendrių, o nuo 1890 m. – iš cukrinių runkelių.[1] Lietuvoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje.

Valgomasis cukrus[taisyti | redaguoti kodą]

Valgomasis cukrus vartojamos įvairiais pavidalais:

  • Kristalinis cukrus – nuo 1840 metų gaminamas baltas cukrus. Tarpinėje stadijoje kristalai yra gelsvi ir su daug priemaišų, vėliau jis pakartotinai tirpinamas, kristalizuojamas bei rafinuojamas, taip pat spalvinamas žydru dažu, kuris suteikia baltumo. 99,7 % šio cukraus sudaro sacharozė. Rafinuotas cukrus mūsų organizmui nereikalingas.
  • Cukraus pudra (miltelinis cukrus) – labai smulkių grūdelių cukrus, naudojamas tik nuo XX a. pradžios.
  • Cukraus kristalai – gaminamas iš prisotinto cukraus tirpalo, kai gaunami nevienodo stambumo skaidrūs kristalai.
  • Geltonasis arba rudasis cukrus – mažiau išvalytas arba jame yra melasos. Jis taip pat gali būti karamelizuotas. Sudėtis nuo balto cukraus beveik nesiskiria.

Cukraus panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Cukrus sustiprina natūralų vaisių, uogų, daržovių skonį ir kvapą. Dėl to – tai produktas, turintis didžiulę paklausą. Kaip saldiklis jis naudojamas beveik viskam: uogienei, sultims bei kitiems gėrimais, juo saldinami gaminami saldumynai, kepiniai ir konservai, saldžios sriubos ir padažai, pusgaminiai.

Neigiamas cukraus poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Per didelis cukraus vartojimas gali būti nutukimo priežastimi. Su cukrumi gautas energijos perteklius paverčiamas riebalais.

Viršsvoris apsunkina širdies darbą. Manoma, kad senatvės diabetą gali paskatinti per didelis cukraus vartojimas.

Cukrus kenkia dantims, nes burnos ertmėje esančios bakterijos cukrų naudoja kaip maistą ir gamina iš jo rūgštis, kurios tirpdo dantų emalį.

Vietoje cukraus gali būti vartojami cukraus pakaitalai – sorbitolis ir ksilitolis. Sorbitolis 2 kartus mažiau saldus, o ksilitolis 2 kartus saldesnis už sacharozę.

Įdomūs faktai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Eksperimentai su žiurkėmis parodė, jog rudasis cukrus ilgina gyvenimo trukmę.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 182 p. ISBN 978-9955-38-341-3.
  2. ŠULČIUS, Algirdas. Organinė chemija. Vilnius: Alma littera, 2009, 185 p. ISBN 978-9955-38-341-3.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Cukrus – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka