Apeigos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apeigos – simboliniai tam tikrų žmonių grupių ar visos tautos veiksmai, susiję su buities tradicijomis, religinėmis ar pasaulietinėmis šventėmis.

Apeigos kaip socialinis reiškinys atsirado senais laikais, iš gilią praeitį siekiančių tikėjimų, magijos, kartais išlaikiusių savo pirminę prasmę, kartais virtusių žaidimais ir pramogomis.

Dėl apeigų kilmės yra skirtingų nuomonių. Vieni tyrinėtojai apeigų ir jų simbolių ar reikmenų kilmę sieja su senovės žmonių tikėjimu aukštesniąja jėga – Dievu, Kristumi, avatarais (Krišna, Rama), pranašais (Buda, Mahometu, Moze), realiais veikėjais ir teikia joms sakralinę reikšmę. Kiti – apeigas bando aiškinti materialistiškai.

Apeigomis stengtasi paveikti gamtą ir įsivaizduojamas gamtos jėgas (t. p. protėvius), buvo prašoma kuo gausesnio derliaus, didesnės gyvulių bandos, šeimyninės laimės, sau ir vaikams – turtingo ir laimingo gyvenimo.

Apeigoms yra reikšminga vieta ir laikas.

Apeigos susideda iš tam tikrų gestų, laikysenos, drabužių, žodžių, muzikos, šokių, naudojant tam tikrus ženklus (simbolius) ir reikmenis (kryžius), maistą (iki dabar per Kūčias vartojamos aguonos aguonų pienui ir trintos kanapės.

Daugelyje apeigų (užkalbėjimuose, būrimuose) yra tarpusavyje sumišę senojo mitologinio bei krikščioniškojo tikėjimų elementais. Tai parodo senovės tradicijų ilgaamžiškumą, iki dabartinių laikų išsaugota istorinė atmintis kaip tautinės kultūros vertybė.

Apeigos gali būti atliekamos remiantis įvairiais papročiais:

  • Ceremonija – apeigos, neturinčio magiškos ar religinės prasmės.
  • Paprotys (Tradicija) – savo turiniu yra artimas apeigoms, tačiau turi kiek kitokią prasmę. Pvz., yra paprotys, grįžus į namus, prie durų nusivalyti kojas ar prieš valgį nusiplauti rankas, bet jie neturi apeiginės prasmės, tačiau paprotys laužti kalėdinį paplotėlį per kūčių vakarienę jau yra apeiga.
  • Ritualas – veiksmai, turintys paslėptą simbolinę prasmę. Jis yra artimiausias apeigoms.