Žemutinė Lužica

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemutinė Lužica
Niederlausitz
Laikotarpis nežinomas
Flagaluzycdolnych.png Niederlausitz Wappen.png
Locator Lower Lusatia within the Holy Roman Empire (1618).svg
Oficialios kalbos: vokiečių kalba
1815–1871: Flag of Prussia (1892-1918).svg Prūsijos karalystė
1871–1918: Flag of Prussia (1892-1918).svg Vokietijos imperija
1918–1933: Flag of Germany.svg Veimaro respublika
1933–1945: Flag of the NSDAP (1920–1945).svg Trečiasis reichas
Žemutinė Lužica, pažymėta žalia spalva. Aukštutinė Lužica yra geltona.

Žemutinė Lužica (vok. Niederlausitz) – buvęs istorinis Centrinės Europos regionas, tarp Brandenburgo žemės pietryčių iki Liubušo vaivadijos pietvakarių Lenkijoje. Žemutinė Lužica, kaip ir šalia esanti Aukštutinė Lužica, yra vakarų slavų sorbų gyvenama teritorija, o nykstanti žemutinių sorbų kalba yra susijusi su aukštutine sorbų ir lenkų kalbomis.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžiais ši sritis turėjo tankius miškus, todėl tai buvo pagrindinė kliūtis civiliniam ir kariniam eismui. Šiandien ji maždaug atitinka Brandenburgo ir Saksonijos žemių sieną.

Tarp Žemutinės ir Aukštutinės Lužicos yra kalnų regionas, vadinamas Grenzwall (pažodžiui „pasienio danga“, nors tai iš tikrųjų yra moreninis kraigas), rytinis Fläming Heath tęsinys.

Pagrindinis miestas ir regiono sostinė yra Kotbusas.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvaisiais viduramžiais Žemutinės Lužicos apylinkės tarp Saale ir Bóbr upių buvo apgyvendintos slavų kilmės sorbų. Nuo 965 m. žinomi saksų žygiai prieš sorbus. Saksų kilmės kunigaikštis Gero II nuo 1002 m. patyrė kelis Lenkijos kunigaikščio Boleslovo I Narsiojo išpuolius, kurie nesibaigė iki 1018 m. Bauceno sutarties, kurioje didžioji dalis Rytų Lužicos buvo perduota Lenkijai. Bet 1031 m. Imperatorius Konradas II atsiėmė šias teritorijas.

1367 m. elektorius Otas V pardavė šias žemes imperatoriui Karoliui IV Liuksemburgui, kuris į Bohemijos karūną įtraukė Žemutinę Lužicą. Karolio tėvas Bohemijos karalius Jonas jau įsigijo gretimą teritoriją į pietus aplink Bauceną ir Giorlicą, kuris tapo žinomas kaip Aukštutinė Lužica.

Abi Lužicos susiformavo, nes priklausė tai Bohemijos karūnai (Liuksemburgiečių dinastijai), tai Jogailaičiams ir nuo 1526 m. Habsburgų dinastijai. Reformacijos metu didžioji dauguma gyventojų tapo protestantais.

Kadangi Saksonijos karalystė buvo Napoleono sąjungininkė, tai 1815 m. Vienos kongrese ji turėjo perleisti Žemutinę Lužicą Prūsijos karalystei, po to teritorija tapo Brandenburgo provincijos dalimi.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika).

Herbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinės Lužicos bulius pirmą kartą dokumentuojamas 1363 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]