Aukštutinė Lužica

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukštutinė Lužica
Oberlausitz
Laikotarpis nežinomas
Flagaluzycgornych.png Oberlausitz Wappen.png
Oficialios kalbos: vokiečių kalba
1815–1871: Flag of Prussia (1892-1918).svg Prūsijos karalystė
1871–1918: Flag of Prussia (1892-1918).svg Vokietijos imperija
1918–1933: Flag of Germany.svg Veimaro respublika
1933–1945: Flag of the NSDAP (1920–1945).svg Trečiasis reichas
Žemutinė Lužica, pažymėta žalia spalva. Aukštutinė Lužica yra geltona.

Aukštutinė Lužica (vok. Oberlausitz) – buvęs istorinis Centrinės Europos regionas, rytų Vokietijoje ir pietvakarių Lenkijoje. Aukštutinė Lužica, kaip ir šalia esanti Žemutinė Lužica, yra vakarų slavų sorbų gyvenama teritorija, o nykstanti aukštutinių sorbų kalba yra susijusi su žemutine sorbų ir lenkų kalbomis.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp Žemutinės ir Aukštutinės Lužicos yra kalnų regionas, vadinamas Grenzwall (pažodžiui „pasienio danga“, nors tai iš tikrųjų yra moreninis kraigas), rytinis Fläming Heath tęsinys.

Pagrindinis miestas ir regiono sostinė yra Baucenas (Budišinas).

Didžioji dalis regiono šiandien priklauso Vokietijai, o rytinė dalis po 1945 m. atiteko Lenkijai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvaisiais viduramžiais Aukštutinės Lužicos buvo apgyvendintos slavų kilmės sorbų. Nuo X a. žinomi saksų žygiai prieš sorbus.

Lenkijos kunigaikštis Boleslovo I Narsiojo surengė kelis išpuolius į gretimą Žemutinę Lužicą, o štai žygis į Aukštutinę Lužicą baigėsi Narsiojo pralaimėjimu. Tačiau regiono dalybos nesibaigė nesibaigė iki 1018 m. Bauceno sutarties, kurioje didžioji dalis Rytų Lužicos buvo perduota Lenkijai. O Žemutinė Lužica atiteko Meiseno valdovams. Vėliau teritorijos buvo perleistos Bohemijos karalystės valdovams.

Abi Lužicos susiformavo, nes priklausė tai Bohemijos karūnai (Liuksemburgiečių dinastijai), tai Jogailaičiams. O nuo 1526 m. regioną valdė Habsburgų dinastija.

Po Prahos taika 1635 m. kraštas perleistas Saksonijos elektoriams ir iki 1806 m. priklausė Saksonijos karalystei.

Reformacijos metu didžioji dauguma gyventojų tapo protestantais.

Kadangi Saksonijos karalystė buvo Napoleono sąjungininkė, tai 1815 m. Vienos kongrese ji turėjo perleisti Aukštutinę bei Žemutinę Lužicas Prūsijos karalystei. Aukštutinė Lužica priskirta Silezijos provincijai, o Žemutinės Lužicos teritorija tapo Brandenburgo provincijos dalimi.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Joachim Bahlcke (ed.): Geschichte der Oberlausitz. Herrschaft, Gesellschaft und Kultur vom Mittelalter bis zum Ende des 20. Jahrhunderts. 2. durchgesehene Auflage, Leipziger Universitätsverlag, Leipzig 2004, ISBN 978-3-935693-46-2.
  • Karlheinz Blaschke: Beiträge zur Geschichte der Oberlausitz. Oettel, Görlitz 2000, ISBN 3-932693-59-0.
  • Frank Nürnberger (ed.): Oberlausitz. Schöne Heimat. Oberlausitzer Verlag, Spitzkunnersdorf 2004, ISBN 3-933827-42-6.
  • Tino Fröde: Privilegien und Statuten der Oberlausitzer Sechsstädte – Ein Streifzug durch die Organisation des städtischen Lebens in Zittau, Bautzen, Görlitz, Löbau, Kamenz und Lauban in der frühen Neuzeit. Spitzkunnersdorf : Oberlausitzer Verlag, 2008. ISBN 978-3-933827-88-3