Pagėgiai
| Pagėgiai | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Vaizdas:Pagegiai.gif | ||||||||||||||||
 | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||||||||||||||||
| Valstybė |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis |  Tauragės apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė |  Pagėgių savivaldybė
| |||||||||||||||
| Gyventojų | 2 159 | |||||||||||||||
| Altitudė | 28 m | |||||||||||||||
| Pašto kodas | LT-99032 | |||||||||||||||
 Vikiteka |
Pagėgiai | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Pagėgiai – miestas vakarų Lietuvoje, Tauragės apskrityje, 30 km į pietvakarius nuo Tauragės. Pagėgių savivaldybės ir seniūnijos centras, Pagėgių miesto seniūnaitija. Yra Šv. Kryžiaus bažnyčia (pastatyta apie 1930 m.), Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1933 m.), A. Mackaus gimnazija, pradinė mokykla, Pagėgių biblioteka (nuo 1937 m.), paštas, miesto parkas.
Pro miestą teka dešinysis Rusnės intakas Gėgė, nuo kurios pavadinimo kildinamas ir miesto vardas. Greta miesto įsikūręs Pagėgių kaimas.
Istorija
Pagėgiai minimi nuo 1281 metų, kai vienam skalviui čia buvo užrašyta žemė. Nuo XV a. pradžios priklausė vokiečių Klaipėdos kraštui.
Miestelis yra radialinio plano. 1875 m. nutiesus geležinkelį, Pagėgių kaimas pradėjo plisti. 1923 metais Pagėgiams suteiktos miesto teisės. Čia buvo pastatyti Tautinio Lietuvos banko, apskrities savivaldybės, muitinės pastatai, keletas kitų bankų pastatai, įruoštos kareivinės, prekių sandėliai, daug privačių pastatų. Miestelyje atsirado trys nauji viešbučiai, kelios parduotuvės, gydytojų kabinetai. Moderni architektūra pakeitė miesto veidą. Į Pagėgius suėjo Klaipėdos-Smalininkų ir Mintaujos-Tilžės plentų linijos.
Pagėgiuose tuomet jau gyveno apie 4000 gyventojų. 1923 m. suteiktos miesto teisės. 1926 m. įsteigta progimnazija, 1926 m. – gimnazija. 1929–1930 m. prezidento A. Smetonos iniciatyva (dail. A. Brako ir arch. K. Maskvitaičio projektas) pastatyti nauji gražūs mūriniai trijų aukštų gimnazijos rūmai. 1935 m. ji pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, 1938 m. pradėtas statyti priestatas su gimnastikos sale ir įvairiai kabinetais. Šie rūmai- gražiausi ir erdviausi tuometinėje Lietuvoje. 1931 m. baigta statyti katalikų bažnyčia.
1875 m. pro Pagėgius buvo nutiesta Klaipėdos-Tilžės geležinkelio linija. 1902 metais miestas Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siauruku buvo sujungtas su Smalininkais, vėliau (1904 m.) pravesta Klaipėdos-Tilžės geležinkelio atšaka iš Pagėgių į Lauksargius. Po 1923 m. padidinta geležinkelio stotis.
1946 m. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Pokario metais Pagėgiai iš dalies atstatyti, buvo rajono centras iki 1962 m., bet vėliau Šilutės rajono sudėtyje miestelis nebeturėjo galimybės augti. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė.
1994 m. patvirtintas Pagėgių herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1920 m. | Pagėgių valsčiaus centras | Pagėgių apskrities centras | |
| 1920–1946 m. | ? | ||
| 1946–1950 m. | apskrities pavaldumo miestas | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Pagėgių apylinkės centras | Pagėgių rajono centras | Klaipėdos sritis |
| 1953–1962 m. | |||
| 1962–1995 m. | Šilutės rajonas | ||
| 1995–1999 m. | Pagėgių seniūnijos centras | Šilutės rajono savivaldybė | Klaipėdos apskritis |
| 1999– | Pagėgių savivaldybės centras | ||
Konclageris
Per II pasaulinį karą Pagėgių miške buvo įkurta tarybinių karių belaisvių stovykla „Oflager-53“ (Buchenvaldo konclagerio filialas). Ji užėmė 36 ha teritorijos, aptvertos spygliuota viela. Stovykla veikė maždaug iki 1943 metų, spėjama čia žuvus apie 20 tūkstančių žmonių. 1977 m. stovyklos vietoje pastatytas memorialinis kompleksas (skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Gediminas Baravykas). 2005 m. buvo pastatytas naujas memorialinis paminklas stovykloje žuvusių karo belaisvių atminimui įamžinti.
Gyventojai
 | ||||||
| 1970 m.sur. | 1976 m.[1][2] | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 2 797 | 3 000 | 2 696 | 2 568 | 2 393 | ||
| ||||||
Sportas
Šaltiniai
- ↑ Pagėgiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl.
- ↑ Pagėgiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 263
Nuorodos
- Pagėgių evangelikų bažnyčia
- Pagėgiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 707 psl.
- Miesto urbanistika
- Pagėgių istorija
- Pagėgių savivaldybė
- Pagėgių liuteronų parapija
| ||||||||||||||
