Klaipėdos-Tilžės geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Klaipėdos-Tilžės geležinkelis
Geležinkelis Klaipėda Pagėgiai (Tilžė).svg
Vieta
ŠalysLietuvos vėliava Lietuva, Rusijos vėliava Rusija
MiestaiKlaipėda Šilutė Tilžė
Pagrindinė informacija
OperatoriusLietuvos geležinkeliai
Statybų pradžia1872 m.
Atidarymas1875 m.
Uždarymas?
Techninė informacija
Vėžė1520 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Tilžės geležinkelio stotis tarpukariu

Klaipėdos–Tilžės geležinkelis – 1435 mm vėžės geležinkelis, veikęs Klaipėdos krašte iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klaipėdoje (Memelyje) geležinkelis atsirado vėlai - tik 1875 m. Palyginimui: geležinkelis BerlynasKaraliaučius pradėjo veikti 1857 m. Miestas buvo pailgo Klaipėdos krašto akligalyje ir investuotojai abejojo, ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) – greitesnis ir brangesnis.

1860 m. atidarytas geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių – Rusijos ir Vokietijos – pasienio geležinkelių stočių Virbalyje (Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario) ir Eitkūnų (Prūsijos Ostbano atšaka iš Karaliaučiaus). Tada Karaliaučiaus uostas ėmė gauti geležinkelio krovinius (daugiausiai Ukrainos javus ir kitą žemės ūkio produkciją iš Kauno gubernijos) ir visai nebuvo suinteresuotas dalintis jais su savo konkurentu Klaipėdos uostu.

Kova dėl geležinkelio savo didžiausią įkarštį pasiekė 1870 m. vasario 2 d., kai į Klaipėdos uostą įplaukė laivas su 1000 t bėgių, skirtų Liepojos–Romnų geležinkeliui. Rusijos imperijos uostas Liepoja gavo geležinkelį penkeriais metais anksčiau nei jos konkurentas Klaipėda. Galiausiai 1872 m. geležinkelio statyba Klaipėdoje prasidėjo.

Sudėtingiausia dalis – tiltai per Nemuną ir jo senvages Kurmaičiuose ir Užlenkyje. Bendras trijų tiltų ilgis siekė 1315,3 m ir kainavo 5,6 mln. Vokietijos markių. 1874 m. pastatytas tiltas per Dangę prie Joniškės. 1875 m. birželio 1 d. prasidėjo eismas tarp Pagėgių ir Klaipėdos, nes tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas. Rudenį užbaigta visa linija ir prasidėjo eismas tarp Tilžės ir Klaipėdos. 1876 m. nutiest bėgiai į Klaipėdos uostą.

Konkurencija su Karaliaučiaus uostu buvo aštri ir sunkiai įveikiama: nuo Įsruties iki Karaliaučiaus buvo 91 km, o nuo Įsruties iki Klaipėdos 148 km. Taigi Karaliaučiaus uostas turėjo geografinius privalumus gauti eksportuojamus Rusijos krovinius. Be to, atkarpą TilžėĮsrutis eksploatavo anglų geležinkelio bendrovė, kurios kainų politika varžė krovinių gabenimą į Klaipėdą. Reikalai šiek tiek pagerėjo 1884 m. kai ši linija buvo suvalstybinta, bet galutinai problema taip ir nebuvo likviduota.

Keleivių skaičius pamažu augo: jei 1876 m. Klaipėdos geležinkelio stotis aptarnavo 36 tūkst., tai 1899 m. – jau 80 tūkst. važiuojančių. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir jį laikinai administravo Prancūzija. Geležinkelis liko Vokietijos nuosavybe ir jį toliau eksploatavo Vokietijos geležinkeliai. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, geležinkelio liniją iki sienos su Vokietija perėmė Lietuva. 1939 m. Vokietijai vėl užėmus Klaipėdos kraštą, geležinkelis tapo Vokietijos Reicho geležinkelių dalimi. Klaipėdos–Tilžės geležinkelis gyvavo iki pat 1945 m., kai Raudonoji armija užėmė Klaipėdos kraštą. Visas išlikęs šio geležinkelio ūkis atiteko Lietuvos geležinkeliui (TSRS sudėtyje), vėliau Pabaltijo geležinkeliui. Dabar linija iki sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi priklauso Lietuvai.

Atkarpa Klaipėda–Bajorai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1892 m. atidaryta atkarpa Klaipėda–Bajorai. Bajorai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotis ties siena su carine Rusija. Tiesiant atkarpą per Tenžės slėnį pastatytas tebenaudojamas tiltas bei viadukas, Lampsaičiuose (dabar – Bajorų dalis) pastatyta raudono mūro geležinkelio stotis ir vandens bokštas. Nors pagrindinė atkarpos paskirtis buvo karinė, geležinkeliu buvo gabenamos ir prekės į Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus turgus.[1]

Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių. Statybos pradėtos nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Atkarpa Bajorai–Priekulė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Bajorų–Priekulės geležinkelis.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kaizerio kariuomenė nutiesė bėgius iš Bajorų į Priekulę (dabar Latvija) per Skuodą ir Darbėnus. Atšaka pastatyta per 1915 m. vasarą: darbai prasidėjo birželį, o pirmasis traukinys link Skuodo pajudėjo rugsėjo 20 d. Darbams vadovavo Vokietijos specialistai, dirbo iš pradžių rusų belaisviai, nuo rugpjūčio priverstinai dirbti buvo varomi Kretingos apskrities gyventojai. Už darbą buvo mokama: vyrams – 2 markės, moterims – 0,5, paaugliams – 1 markė. Tiesiant geležinkelį nukasta didelė dalis Kretingsodžio laukuose buvusios Pilale vadinamos kalvos, ant kurios, pagal padavimus, būta pilies. Sovietmečiu nukasti ir kalvos likučiai, žemė prijungta prie geležinkelio teritorijos bei steigiamų „Akmenos“ kolektyvinių sodų. Pabėgiams vokiečių nurodymu naudoti ir pakelėse stovėję masyvūs ąžuoliniai kryžiai.[1]

Geležinkeliu į Rytų frontą buvo gabenama kariuomenė ir karinė technika, iš okupuotų kraštų – grobis, mediena ir karo belaisviai. Valstiečių prievolėms, tarp jų miško gėrybėmis, surinkti nutiesti siaurieji geležinkeliai į Rucavos girias bei atkarpa Darbėnai–Vaineikiai. Ne dažniau kaip kartą per savaitę kursavo keleivinis traukinys, kirsdavęs trijų valstybių sienas.[1]

Po Pirmojo pasaulinio karo Bajorų–Priekulės geležinkelis atsidūrė Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Po 1923 m. Klaipėdos sukilimo Klaipėdą prijungus prie Lietuvos, ši atkarpa tapo geležinkelio linijos Kaunas–Klaipėda dalimi. Kadangi susisiekimas tarp šių miestų vyko per Latviją, 1924 m. Seimas pritarė jungties ŠiauliaiTelšiai–Kretinga statybai, kurios atidarymas įvyko 1932 m. spalio 29 d. Atidarius jungtį sumenkusi Kretingos–Priekulės geležinkelio reikšmė vėl sustiprėjo 1939 m., kai buvo imta plėtoti Šventosios uostą ir nutiesta atšaka Darbėnai–Šventoji. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Lietuvai grąžinus Klaipėdą, ši Šventosios uosto plėtra neteko prasmės, o atšaką į Šventąją buvo išardyta.[1]

Pastačius šią Bajorų–Priekulės atkarpą Klaipėda gavo taip geidžiamą prisijungimą prie Liepojos–Romnų geležinkelio, bet Rusija Ukrainos javų juo jau nebeeksportavo. Klaipėdos miestui reikėjo kitos geležinkelio atšakos į Lietuvos gilumą. 1924 m. Anglija nesėkmingai planavo nutiesti geležinkelį iš Klaipėdos Rusijos link. Sustiprėjusi Lietuvos Respublika 1932 m. galiausiai nutiesė bėgius tarp Kretingos ir Kužių. 1923 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausybė perėmė Klaipėdos–Tilžės (ir atkarpų iki Bajorų bei Lauksargių) geležinkelio administravimą.

Paskutinis keleivinių traukinių reisas Skuodas–Klaipėda įvyko 2001 m. kovo 23 d.[2] 2016 m. eksploatuojamas buvo tik 10 km ruožas į šiaurę nuo Kretingos, skirtas žaliavų pristatymui į šalia Darbėnų įsikūrusią akmens apdirbimo įmonę „Žemaitijos granitas“. Likę atkarpos Darbėnai–Lietuvos–Latvijos siena bėgiai neprižiūrimi.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]