Marilyn Monroe

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Marilyn Monroe
Marilyn Monroe
Gimimo vardas	Norma Jeane Mortenson
Gimė	1926 m. birželio 1 d. Los Andželas, Kalifornija, JAV
Mirė	1962 m. rugpjūčio 5 d. (36 metai) Los Andželas, Kalifornija, JAV
Palaidotas (-a)	Los Andželas
Sutuoktinis (-ė)	James Dougherty (1942–1946) Joe DiMaggio (1954) Arthur Miller (1956–1961)
Veikla	Aktorė, modelis, dainininkė, komikė, filmų prodiuserė (1947–1962 m.)
Vikiteka	Marilyn Monroe

Merilin Monro (angl. Marilyn Monroe; tikr. Norma Jeane Mortenson; 1926 m. birželio 1 d. – 1962 m. rugpjūčio 5 d.) – viena iš įžymiausių XX amžiaus kino žvaigždžių, sekso simbolis ir popkultūros ikona.

Marilyn Monroe beveik visą savo vaikystę praleido globos namuose, tada pradėjo aktorės karjerą. 1946 m. pasirašė pirmą kontraktą. Jos pirmieji vaidmenys buvo nereikšmingi, tačiau pasirodymai filmuose „The Asphalt Jungle“ ir „All About Eve“ (1950 m.) susilaukė dėmesio. Po filmų „Gentelmen Prefer Blondes“, „How to Marry a Millionaire“ ir „The Seven Year Itch“ ji tapo viena populiariausių Holivudo aktorių.

Kadangi „kvailos blondinės“ rolės neturėjo daug perspektyvų, Monroe siekė daugiau. Ji pradėjo studijuoti aktorystę ir įkūrė „Marilyn Monroe Productions“. Jos dramatiškas vaidmuo William Inge filme „Bus Stop“ buvo kritikų labai gerai įvertintas, o už vaidmenį filme „Some Like It Hot“ (liet. Džiaze tik merginos) gavo Auksinio gaublio apdovanojimą.

Paskutiniai Monroe gyvenimo metai buvo kupini ligų ir asmeninių problemų. Spėjama, kad jos mirties priežastis buvo barbitūrato perdozavimas. Oficialiai manoma, kad tai buvo savižudybė, tačiau neatmetamas variantas, kad aktorė perdozavo netyčia. Konspiracijos teoretikai mano, jog Monroe buvo nužudyta, kadangi kyla daug abejonių: prieš pat mirtį Marilyn Monroe pasirašė milijoninę sutartį dvejiems metams, buvo atnaujinusi santykius su Joe DiMaggio.

1999 m. Amerikos filmų institutas išrinko Marilyn Monroe į garsiausių visų laikų moterų žvaigždžių dešimtuką.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

M. Monroe gimė Los Andželo ligoninėje. Gladys Pearl Baker (1902–1984) tai buvo trečias vaikas. Mergaitė buvo pakrikštyta Norma Jean vardu. Jos tėvas – norvegas Edward Mortenson. Jis paliko Gladys dar negimus dukrai, todėl Marilyn niekada jo nepripažino.

Būdama devynerių Monroe buvo išsiųsta į Los Andželo vaikų globos namus. Vėliau gyveno pas tetą Grace McKee. 1942 m. Marilyn ištekėjo už James Dougherty, kad nereikėtų grįžti į vaikų namus. Santuoka truko iki 1946 m., kai Marilyn nusprendė pradėti karjerą.

1945 m. nuotrauka „Yank“ žurnalui.

Marilyn gyveno pas savo anytą ir įsidarbino fabrike. Ji tvarkydavo lėktuvų detales ir tikrindavo parašiutus. Tuo metu armijos fotografas David Conover nufotografavo ją straipsniui į „Yank“ žurnalą. Jis padrąsino Marilyn pradėti modelio karjerą. Ji pasirašė sutartį su „The Blue Book“ modelių agentūra. Jai buvo pasakyta, jog ieškoma modelių šviesiais plaukais, todėl ji tapo iš brunetės blondine.

Marilyn tapo viena sėkmingiausių agentūros modelių, jos nuotraukos puošė daugybę žurnalų viršelių. 1946 m. mergina susidomėjo Ben Lyon, „20th Century Fox“ vadovas. Norma Jean pasirašė standartinį šešių mėnesių kontraktą su kampanija.

Tada buvo susitarta dėl jos vardo pakeitimo. B. Lyon Norma priminė aktorę Marilyn Miller – taip kilo jos vardas, o pavardę aktorė pasiskolino iš savo senelės ir tapo Marilyn Monroe. Ji nusifilmavo „Scudda Hoo! Scudda Hay!“ ir „Dangerous Years“ (1947 m.), tačiau kontraktas nebuvo atnaujintas, todėl Marilyn grįžo prie modelio darbo, vėliau pozavo nuoga.

1948 m. Marilyn pasirašė šešių mėnesių sutartį su „Columbia Pictures“, susipažino su studijos dramos mokytoja Natasha Lytess, kuri keletą metų mokė Marilyn aktorystės. Ji nusifilmavo mažo biudžeto miuzikle „Ladies of the Chorus“, tačiau filmas nesusilaukė sėkmės ir Marilyn kontraktas nebuvo atnaujintas. Vėliau ji gavo mažą vaidmenį Marx Brothers filme „Love Happy“ (1949 m.) ir sužavėjo prodiuserius, kurie išsiuntė ją į Niujorką dalyvauti filmo reklaminėje kampanijoje.

Po šio filmo Monroe susidomėjo agentas Johnny Hyde, kuris sutiko dirbti su ja. Marilyn gavo vaidmenį filme „The Asphalt Jungle“. Jos pasirodymas šioje juostoje susilaukė daug dėmesio (taip pat ir rašytojo bei režisieriaus Herman Mankiewicz). Jis pasiūlė merginai mažą vaidmenį komedijoje „All About Eve“. Po dar kelių vaidmenų Monroe pasirašė septynerių metų kontraktą su „20th Century Fox“.

Monroe įstojo į Kalifornijos universitetą studijuoti literatūrą bei meną ir nusifilmavo dar keliuose filmuose. 1951 m. ji buvo dvidešimt trečiosios Oskarų teikimo ceremonijos vedėja.

1950 m. Monroe ir Gregg Palmer nesėkmingai vaidino televizijos seriale „Li‘l Abner“.

Vėlesnė karjera

1952 m. kovą Monroe pateko į skandalą, kai viena iš ankstesnių jos nuogos fotografijų buvo publikuota kalendoriuje. Marilyn viename interviu pripažino fotografavusis nuoga, tačiau viskas buvo dėl to, jog ji neturėjo pinigų susimokėti buto nuomai.

Pirmą kartą ant žurnalo viršelio ji pasirodė 1952 m. balandį. Tai buvo „Life“ žurnalas, kuriame buvo straipsnis apie jos liūdną vaikystę. Tada ji pradėjo susitikinėti su beisbolo žaidėju Joe DiMaggio. Tai taip pat susilaukė didelio spaudos dėmesio.

Vėliau buvo išleisti dar keturi Monroe filmai (Clash by Night, Don’t Bother to Knock, Monkey Business, Niagara, 1952 m.) Jie susilaukė daug dėmesio bei kritikos. Buvo aptarinėjama tiek jos apranga, tiek vaidyba. 1953 m. gruodį Marilyn buvo ant pirmojo „Playboy“ viršelio, o žurnale buvo galima rasti 1949 m. darytas jos nuogos fotografijas.

Karjeros viršūnė

Filme „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953 m.)

Vienas sėkmingiausių jos filmų buvo „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953 m.). Marilyn suvaidino Lorelei Lee, aukso medžiotoją, dainininkę ir šokėją. Antras pagrindinis vaidmuo atiteko Jane Russel.

Kitas filmas, „Diamonds Are a Girl‘s Best Friend“, tapo jos vizitine kortele. „How to Marry a Millionaire“ – komedija apie tris modelius, kurios ieškojo turtingo vyro. Jame Marilyn vaidino su Betty Grable ir Lauren Bacall. Filmo režisierius – Jean Negulesco.

Šio laikotarpio filmuose Marilyn vaidino „kvailos blondinės“ vaidmenis ir taip pasiekė didžiulio populiarumo.

Monroe „The New York Times“ sakė, jog nori tobulėti, vaidinti rimtus vaidmenis. Ji gavo vaidmenį vesterne „River of No Return“. Tačiau pabaigus jį filmuoti aktorė sakė, jog „nusipelnė vaidinti geresniuose, nei prastuose kaubojų filmuose“.

1953 m. Monroe pradėjo filmuotis „The Girl in Pink Tights“ su Frank Sinatra, tačiau, jai nepasirodžius darbe, jos kontraktas su „20th Century Fox“ buvo nutrauktas. 1954 m. ji ištekėjo už DiMaggio ir išvyko į Japoniją. Žurnalistams Marilyn sakė, jog dabar jos pagrindinis darbas – santuoka.

Grįžusi į Holivudą Monroe išsprendė savo nesutarimus su „20th Century Fox“ ir nusifilmavo „There‘s No Business Like Show Business“ miuzikle.

1954 m. Niujorke ji filmavosi „The Seven Year Itch“ filme. Filmuojant vieną iš scenų, pravažiavusio metro sukeltas vėjas pakėlė jos sijoną, o tada darytos nuotraukos tapo labai populiarios. Scena buvo perfilmuota kelis kartus, tačiau DiMaggio toks pasirodymas nepatiko ir po dviejų savaičių pora išsiskyrė. Marilyn paliko Holivudą.

Santuokos

James Dougherty

Monroe ištekėjo už James Douherty 1942 m. Kaip sakė vyras, jie buvo laiminga pora, tačiau jos noras tapti žvaigžde sugriovė jų santuoką. Jis parašė straipsnį „Marilyn Monroe buvo mano žmona“, kuriame rašė, kad Marilyn grasino jam, jog jei šis merginą paliks, ji nušoks nuo tilto. 2004 m. Douherty pateikė tris naujus tvirtinimus: kad jis sukūrė Marilyn Monroe asmenybę, kad studija privertė juos išsiskirti ir kad jis buvo Marilyn gyvenimo meilė. Tačiau kai kurie James Douherty veiksmai, atrodytų, prieštarauja jo tvirtinimams: jis vedė kitą moterį vos keli mėnesiai po skyrybų, neatvyko į Monroe laidotuves ir, pasak The New York Times laikraščio, sužinojęs apie jos mirtį, tepasakė „man gaila“ ir tęsė savo darbą.

Skandalingoji scena Marilyn Monroe filme „The Seven Year Itch” (Septintųjų metų niežulys; 1955)

Joe DiMaggio

Jų santuoka įvyko 1954 m. Monroe rašė, jog iš pradžių nenorėjo su juo susitikt, nes galvojo, jog jis stereotipinis sportininkas. Per jų medaus mėnesį Japonijoje Marilyn buvo pakviesta į Korėją, į kelis pasirodymus. DiMaggio vėliau sakė, jog nuo tada jų santuoka ir pradėjo byrėti. Po scenos „The Seven Year Itch” (Septintųjų metų niežulys; 1955), kur Monroe sijonas nuo vėjo pakilęs aukštyn, jie labai susipyko. DiMaggio buvo labai pavydus, tą patį vakarą jis sumušė Marilyn. Tai tapo pagrindine priežastimi jų skyryboms. Praėjus 274 dienoms nuo jų vestuvių, Marilyn pateikė dokumentus skirtis dėl „moralinio ir fizinio smurto, kurį jai teko patirti“.

Po Monroe mirties DiMaggio surengė jos laidotuves. 20 metų jis tris kartus per savaitę nunešdavo po šešias rožes ant jos kapo. Kitaip nei jos kiti du vyrai ar Marilyn pažinoję žmonės, DiMaggio niekada viešai neskelbė jokių jos gyvenimo detalių ir neaptarinėjo jų santykių.

2006 m. DiMaggio anūkės aukcione pardavė daugumą jo turto, įskaitant ir du Marilyn laiškus ir jos nuotrauką su prierašu „Aš myliu tave, Joe. Marilyn.“

Arthur Miller

1956 m. Monroe ištekėjo už dramaturgo Athur Miller. Nors Marilyn buvo krikščionė, prieš santuoką ji perėjo į judaizmą. Po filmo „The Prince and the Showgirl“ pora grįžo iš Anglijos į Jungtines Valstijas ir netrukus sužinojo, jog ji buvo nėščia.

Miller‘io scenarijus „The Misfits“, istorija apie skyrybas, turėjo būti Valentino dienos staigmena žmonai, tačiau kai prasidėjo filmavimas, jų pačių santuokai reikėjo pagalbos.

1961 m. jie išsiskyrė. Kitais metais Milleris vedė Inge Morath, „Magnum“ agentūros fotografę.

Kenedžiai

1962 m. Monroe paskutinį kartą viešai visus šokiravo. Prezidento Džono F. Kenedžio gimtadienio šventėje, kuri buvo transliuojama per televiziją, sudainavo „su gimimo diena, pone prezidente“. Jos suknelė, kurią ji tada dėvėjo, buvo sukurta specialiai jai dizainerio Jean Louis. 1999 m. aukcione ši suknelė buvo parduota už 1,26 mln. JAV dolerių.

Daugybė gandų sklido, jog Marilyn turėjo romaną su Džonu arba su Robertu, arba su abiem Kenedžiais.

Filmografija

Filme „Niagara“ (1953 m.)

Filme „Džiaze tik merginos“ (1959 m.)

• The Shocking Miss Pilgrim (1947)
• Dangerous Years (1947)
• Scudda Hoo! Scudda Hay! (1948)
• Ladies of the Chorus (Choro merginos; 1948)
• Love Happy (1949)
• A Ticket to Tomahawk (1950)
• The Asphalt Jungle (1950)
• The Fireball (1950)
• All About Eve (1950)
• Right Cross (1950)
• Home Town Story (1951)
• As Young as You Feel (1951)
• Love Nest (Meilės lizdelis; 1951)
• Let’s Make It Legal (1951)
• Clash by Night (1952)
• We’re Not Married! (Mes nesusituokę; 1952)
• Don’t Bother to Knock (Nesivarginkite belstis; 1952)
• Monkey Business (1952)
• O. Henry’s Full House (1952)
• Niagara (Niagara; 1953)
• Gentlemen Prefer Blondes (Džentelmenai renkasi blondines; 1953)
• How to Marry a Millionaire (1953)
• River of No Return (Upė iš kurios negrįžtama; 1954)
• There’s No Business Like Show Business (1954)
• The Seven Year Itch (Septintųjų metų niežulys; 1955)
• Bus Stop (Autobuso stotelė; 1956)
• The Prince and the Showgirl (Princas ir šokėja; 1957)
  

  Paskutiniame savo pabaigtame filme „Nepritapėliai“ (1961 m.)
• Some Like It Hot (Džiaze tik merginos; 1959)
• Premier Khrushchev in the USA (1959) (dokumentinis)
• Let’s Make Love (1960)
• The Misfits (Nepritapėliai; 1961)
• Something’s Got to Give (1962) (nepabaigtas)

Apdovanojimai ir nominacijos

• 1952: Photoplay apdovanojimas: Special Award
• 1953: Golden Globe Henrietta apdovanojimas: World Film Favorite Female.
• 1953: Photoplay apdovanojimas: Most Popular Female Star
• 1956: BAFTA Film Award nominacija: Best Foreign Actress for The Seven Year Itch
• 1956: Golden Globe nominacija: Best Motion Picture Actress in Comedy or Musical for Bus Stop
• 1958: BAFTA Film Award nominacija: Best Foreign Actress for The Prince and the Showgirl
• 1958: David di Donatello (it.): Best Foreign Actress for The Prince and the Showgirl
• 1959: Crystal Star Award (pranc.)

Best Foreign Actress for The Prince and the Showgirl

• 1960: Golden Globe, Best Motion Picture Actress in Comedy or Musical for Some Like It Hot
• Golden Laurel, Top Female Comedy Performance for Some Like It Hot.
• 1962: Golden Globe, World Film Favorite: Female
• Žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje, 6104 Hollywood Blvd.

Šaltiniai

• June DiMaggio „Marilyn, Joe ir aš“
• Anthony Summers „Dievaitė. Marilyn Monroe gyvenimo slėpiniai“

Nuorodos

• Oficialus aktorės gerbėjų tinklalapis Archyvuota kopija 2010-09-28 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.