Nicholas Ray
| Nicholas Ray | |
|---|---|
| |
| Ža Ža Gabor ir Nikolas Rėjus (1953) | |
| Gimė | 1911 m. rugpjūčio 7 d. Geilsvilis,  JAV
|
| Mirė | 1979 m. birželio 16 d. (67 metai) Niujorkas, JAV
|
| Veikla | režisierius, scenaristas, aktorius |
Nikolas Rėjus (angl. Nicholas Ray, tikrasis vardas Raymond Nicholas Kienzle,1911 m. rugpjūčio 7 d. Geilsvilis, Viskonsinas, JAV – 1979 m. birželio 16 d. Niujorkas, JAV) – amerikiečių kino režisierius, scenaristas ir aktorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]N. Rėjaus tėvas buvo vokiečių, o motina – norvegų kilmės.[1] Iki pradėdamas statyti filmus N. Rėjus studijavo architektūrą. Kaip režisierius, nominuotas „Oskarui“ už kultinę dramą „Maištininkas be priežasties“ („Rebel Without a Cause“, 1955), kurioje vaidina Džeimsas Dynas ir Natali Vud, ir už vieną iš daugybės Holivudo Naujojo Testamento ekranizacijų – savo užmoju ir laisva tradicinių temų traktuote išsiskiriantį filmą „Karalių karalius“ („King of Kings“, 1961), jame Jėzų iš Nazareto vaidina Džefris Hanteris.[2]
N. Rėjus pirmasis kine iškėlė maištaujančio jaunimo problemą ir atskleidė jos psichologines bei socialines priežastis. Jis atkreipė dėmesį į daugelio amerikiečių šeimų negeroves ir išsakė savo nuomonę, ką tėvai turėtų iš tikrųjų suteikti savo vaikams ir ko juos mokyti.
Jis buvo kino festivalių vertinimo komisijų narys: Berlyno (1961 m.) ir San Sebastiano (1974 m.).[2][3]
Asmeninis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]N. Rėjus buvo vedęs keturis kartus – Džyn Evans XX a. 4–ajame dešimtmetyje, vėliau aktorę ir šokėją Beti Uti, po to esė „Nikolo Rėjaus autobiografija“ („The Autobiography of Nicholas Ray“) autorę Siuzaną Švarc ir 1948–1952 m. aktorę Gloriją Grehem. Iš šių santuokų gimė trys vaikai: sūnus Entonis (Anthony, kuris vėliau vedė pamotę Gloriją Grehem, o tai sukrėtė visuomenę) ir dvi dukteris – Niką (Nica) ir Džuli (Julie). Nepaisant daugybės santykių su moterimis, N. Rėjus buvo biseksualus.[4][5]
Filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Eisenschitz, Bernard (1993). Nicholas Ray: An American Journey. London: Faber and Faber. pp. 3. ISBN 0-571-14086-6.
- ↑ 2,0 2,1 „Nicholas Ray. Biography“. IMDb. Nuoroda tikrinta 2023-02-11.
- ↑ „SSIFF. List of past Festival Retrospectives“. sansebastianfestival.com. Nuoroda tikrinta 2023-02-11.
- ↑ Jonathan Rosenbaum, Essential Cinema: On the Necessity of Film Canons, p. 334.
- ↑ Mark Cousins, The Story of Film, p. 229.