Šizofrenija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šizofrenija (iš gr. σχίζω 'skylu' + φρήν 'dvasia, protas') –tai lėtinė psichikos liga, kuri pažeidžia jausmų, mąstymo, suvokimo bei valios sferas.

Šizofrenijos terminą pasiūlė E. Bleuleris 1911 m. Šiuo terminu norėta pabrėžti, kad sergant šizofrenija pastebimas atskirų psichikos procesų vienovės nebuvimas (disociacija), savotiškas jų skilimasŠiuo sutrikimu pasaulyje serga apie 1 % žmonių. Labiau išsivysčiusiose industrinėse šalyse vyrauja paranoidinė šizofrenijos forma, besivystančiose dažniau pasitaiko katatoninė ir hebefreninė. Socialinės adaptacijos požiūriu geresnės ligos aplinkybės daž­niau susiklosto besivystančiose šalyse, nes ten šie ligoniai nėra išstumiami iš visuomenės, juos globoja artimieji. Sergantys šizofrenija net trigubai dažniau nei kiti serga įvairiomis somatinėmis ligomis, jų gyvenimo trukmė yra viduti­niškai apie 12-13 metų trumpesnė, daugiausia dėl didesnės savižudybės rizikos (ji net 13 kartų didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje).. Susirgus šia liga, nyksta susidomėjimas anksčiau mėgta veikla, kyla nerimas, depresija, žmogus negali sutelkti dėmesio ir tinkamai funkcionuoti socialinėje aplinkoje, mokytis ir dirbti. Kiekvienam ligoniui būdingas individualus simptomų ir išgyvenimų derinys. Psichiatrijos specialistų požiūriu tai - vienas sudėtingiausių psichikos sutrikimų.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairiose šalyse ir skirtingų kultūrų aplinkoje šizofrenija paplitusi vienodai priklausomai nuo klasifikacijos ir diagnostikos principų, šiuo sutrikimu serga maždaug 1 % populiacijos.Šizofrenijos paplitimas pasaulyje tolygus tarp vyrų ir moterų bei tarp įvairių rasių žmonių, tiesa, dažniau pasitaiko dideliuose miestuose. Moksliniai tyrimai rodo, kad šizofrenija yra labiau paplitusi tarp imigrantų.Šizofrenija dažniausiai susergama vėlyvoje paauglystėje arba ankstyvoje jaunystėje. Vyrams ji dažniausiai prasideda sulaukus 15-25 metų, moterims kiek vėliau - 25-35 metų amžiuje. Labai retai pirmas šizofrenijos epizodas pasireiškia jaunesniems nei 10 metų ir vyresniems nei 50 amžiaus asmenims. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje 2001 m. šizofrenija sirgo 17 020 asmenų. Šizofrenija sergantys asmenys net tris kartus dažniau nei bendra populiacija serga įvairiomis somatinėmis ligomis, jų gyvenimo trukmė yra vidutiniškai apie 12-13 metų trumpesnė, daugiausia dėl didesnės savižudybės rizikos (ji net 13 kartų didesnė nei bendroje gyventojų populiacijoje).Manoma, kad pavojingiausias laikotarpis yra pirmieji 6 metai nuo susirgimo (net 2/3 pacientų mėgina nusižudyti būtent šiuo laikotarpiu).

Ligos priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Iki šiol nėra aišku, kas tiksliai sukelia šizofreniją. Kai kurios teorijos teigia, kad jai įtakos gali turėti paveldimumas (genetika), biocheminių reakcijų organizme nukrypimai nuo normos ir imuninės sistemos sutrikimai, gimimo metu patirtos problemos bei smegenų vystymosi sutrikimai.

Psichologinės šizofrenijos teorijos. Kognityvinės - biheivioristinės krypties atstovai šizofreniją vertina kaip neteisingai susiformavusius elgesio stereotipus. Psichoanalizės mokyklos atstovai teigia, kad pagrindinis šizofrenijos efektas yra Ego dezorganizacija, dėl kurios sutrinka realybės suvokimas ir vidinių impulsų kontrolė.

Infekcinė teorija. Iki šiol susidomėjimą kelia infekcinė virusinė šizofrenijos etiopatogenezės teorija. Pastebimi sezoniniai gimimų dėsningumai: Amerikoje šizofrenija sergantys pacientai dažniau yra gimę kovo-balandžio mėnesiais, o pietiniame pusrutulyje - rugpjūtį ir rugsėjį. Manoma, jog taip gali būti dėl to, jog moterys, kurios kūdikius pagimdo nurodytu metu pirmame nėštumo trimestre patiria didesnį sezoninį virusinių infekcijų pavojų, o virusinės ligos, ypač pirmąjį trimestrą, gali surikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Gali būti, jog šizofreniją sukelia lėtai veikiantys neurotropiniai virusai - esant paveldėtai didelei rizikai, jie veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys. Be to, daugeliui sergančiųjų šizofrenija būdingi nespecifiniai imuniniai pakitimai.

Paveldimumas. Artimų giminaičių ir dvynių tyrimai patvirtina, jog šizofrenijos išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimumas. Jei šeimoje yra sergančių asmenų, rizika susirgti šizofrenija labai padidėja, o monozigotiniam ligonio dvyniui ji yra net 47%. [1] Visgi gyvenimas emociškai stabilioje, sveikoje šeimoje gali šią riziką sumažinti iki 7 procentų.

Endogeninės ligos priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Smegenų sritys ir sistemos šizofrenijos metu

Neuromediatoriai. Šizofrenijos išsivystymo mechanizme labai svarbūs neuromediatoriai, ypač dopaminerginės sistemos. Esant šizofrenijai ir kitoms psichozėms išryškėja

dopaminerginės sistemos hiperaktyvumas. Pomirtiniais šizofrenija sirgusių pacientų tyrimais nustatyta, kad jų smegenų bazaliniuose ganglijuose bei limbinėje sistemoje yra didesnis D2 receptorių skaičius. Dopaminerginį šizofrenijos mechanizmą patvirtintų ir tai, kad faktiškai visi veiksmingi antipsichoziniai vaistai (žr. skyrių: “Šizofrenijos gydymas”) veikia dopaminerginius receptorius - juos blokuoja.

Nervų sistemos vystymosi sutrikimas ir smegenų struktūros pokyčiai. Šizofrenija sergantiems pacientams būdingi įvairūs funkciniai smegenų veiklos pakitimai, smegenų struktūros pokyčiai - pokyčiai priekinėje (esant sunkiam paveldimumui ir nepalankiems aplinkos veiksniams (infekcijos, somatinės ir psichologinės traumos) sutrinka nervų sistemos vystymąsis ir subtilių smegenų funkcijų struktūravimąsis, pažeidžiamassmegenų neuroplastiškumas) ir temporalinėje smegenų skiltyse (išsiplėtę šoniniai skilveliai, 10-35% pacientų būdinga smegenų žievės atrofija.[1]

Simptomai ir diagnostika[taisyti | redaguoti kodą]

Diagnozuojant šizofreniją svarbiausias yra klinikinis ligos vaizdas ir psichikos būklės įvertinimas. Ligos pranašais gali būti neįprasta laikysena, nemiga, negebėjimas susikaupti, pasikeitęs, šiurkštesnis bendravimas su artimaisiais. Jauniems žmonėms tai gali būti palaikyta tiesiog paauglystei būdingo noro maištauti ar kasdienio streso pasekme, todėl anksti nustatyti šizofreniją beveik neįmanoma. Net ligai įsigalint nėra nė vieno požymio, kuris būtų būdingas išskirtinai tik šizofrenijai (pvz, kliedesių būna ir sunkios depresijos metu, regos haliucinacijų- esant smegenų augliui), todėl svarbu atkreipti dėmesį į paciento aplinką, bendrą jo savijautą. Visgi dažniausi šizofrenijos simptomai yra šie:

  1. Apatija
  2. Haliucinacijos
  3. Kliedesiai
  4. Mąstymo nenuoseklumas (asociacinio ryšio susilpnėjimas)
  5. Sumenkusi jausmų gama
  6. Susidomėjimo gyvenimu išnykimas
  7. Neadekvačios emocijos
  8. Socialinė izoliacija
  9. Valios sutrikimai

Mąstymo sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]

Mąstymo sutrikimai pasireiškia įvairiais kliedesiais (keisti neteisingi įsitikinimai): persekiojimo, poveikio, santykio, didybės. Kliedintys žmonės tvirtina, esą kontroliuojami, negalį valdyti savo minčių ir veiksmų, sakosi juntą spindulius iš kosmoso, telepatinį poveikį, jaučiasi esą ypatingai svarbūs, išrinkti kokiai nors misijai, sugebą kontroliuoti orus, bendrauti su ateiviais. Sergantiesiems šizofrenija tarsi išnyksta savojo „aš” ribos – jiems gali atrodyti, kad aplinkiniai girdi jų mintis, mano patys galintys skaityti kitų mintis. Mąstymas būna nenuoseklus, ligonis gyvena susikurtoje realybėje. Šizofrenijos atveju intelektas nenukenčia, labiau nukenčia sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgūdžiais. Šie pacientai paprastai nerealiai vertina savo ligą bei situaciją.

Haliucinacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Haliucinacijos- paciento patiriami pojūčiai, kurių realybėje niekas iš tiesų nesukelia. Dauguma pacientų kenčia nuo klausos haliucinacijų- girdimų balsų. Nors kai kurie jų pacientų apibūdinami kaip draugiški ir malonūs, dauguma- šiurkštūs, kritikuojantys. Balsai gali komentuoti sergančiojo mintis ar veiksmus, situaciją aplink jį, nurodyti, kaip elgtis; jie gali būti girdimi iš skirtingų arba tik vienos vietos, pavyzdžiui, iš televizoriaus. Šizofrenijos atveju pasireiškia galvos smegenų klausos srities hiperaktyvumas, o tai ir gali lemti klausos haliucinacijas. Vaizdinės haliucinacijos dažnai būna susijusios su garsinėmis- pavyzdžiui, jei ligonis girdi jo veiksmus komentuojančius balsus, gali taip pat ir regėti neva jį stebinčias būtybes (tai nebūtinai žmonės). Pakaušinė smegenų skiltis apdoroja regimąją informaciją, tad šios srities sutrikimai gali lemti vizualines haliucinacijas. Nors nėra galutinai išaiškinta tikslių galvos smegenų sričių įtaka haliucinacijų atsiradimui, bendri dėsningumai, nukrypimai nuo normos tiriant šizofrenikus buvo pastebėti. Padidėjęs hipokampo aktyvumas, magnetinio rezonanso tomografija nustatyti pakaušinės smegenų skilties dydžio pakitimai (skysčio pripilytų smegenų skilvelių padidėjimas) ir gali lemti šiuos simptomus.

Emocijų sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]

Jausmai (emocijos) šizofrenijos atveju nuskursta, nyksta sugebėjimas suvokti ir įsijausti į aplinkinių emocijas, išnyksta jausmų spalvingumas, įvairovė, nyksta aukštesnieji jausmai (gėda, meilė, užuojauta), sutrinka „emocijų logika", jos nebeatitinka aplinkos įvykių, pasitaiko prieštaringi jausmai (ambivalencija), pasimetimas, paralyžiuojantis nerimas.

Valios sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]

Valia laipsniškai silpnėja, pacientai kartais besąlygiškai atlieka kas liepiama, kartoja aplinkinių žodžius ir judesius, būna

impulsyvių, nemotyvuotų poelgių, o kartais nevykdo paprastų prašymų. Dažnai pacientai būna be iniciatyvos, niekuo nesidomi, sakosi neturį perspektyvų ir planų.

Kiti simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

šizofrenijos atveju būna suvokimo sutrikimų – haliucinacijų, dažniausiai, klausos, kai girdimi nesami balsai komentuojantys elgesį, besikalbantys tarpusavyje. Katatoninės šizofrenijos atveju būna įmantrios pozos, vaškinis lankstumas, negatyvizmas. šizofrenijai būdingi ir negatyvūs simptomai – ryški apatija, kalbos ir jausmų skurdumas arba neadekvatumas, sukeliantis socialinį atsiribojimą ir sutrikdantis prisitaikymą aplinkoje, žymus ir nuolatinis kai kurių asmenybės savybių pasikeitimas, pasireiškiantis interesų praradimu, betiksliškumu, tingumu, pasinėrimu į save.

Šizofrenijos formos[taisyti | redaguoti kodą]

Yra žinomos penkios klasikinės šizofrenijos formos:

  • Paranoidinė šizofrenija. Šios šizofrenijos forma dažniausiai pasitaiko daugelyje pasaulio šalių. Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad išsivysčiusiose pasaulio valstybėse paranoidinės šizofrenijos diagnozė nustatoma 65-80% šizofrenijos atvejų. Šia forma susergama vyresniame amžiuje, dažniausiai perkopus 25 metus. Paranoidinės šizofrenijos eiga gali būti epizodinė, su dalinėmis arba visiškomis remisijomis, arba lėtinė. Nenutrūkstamos eigos atvejais aktyvi psichopatologija tęsiasi metų metais, būna sunku išskirti atskirus epizodus. Dažniausiai šios formos šizofrenija prasideda vėliau negu hebefreninė arba paprastoji. Paranoidinės šizofrenijos klinikiniame vaizde vyrauja sąlyginai stabilūs kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos (dažniausiai klausos) ir kiti suvokimo sutrikimai. Afektų, valios, kalbos ir katatonijos simptomai nebūna labai ryškūs. Dažniausi paranodiniai simptomai yra persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo kliedesiai; verbalinės klausos haliucinacijos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, imperatyvinės (liepiančios ką nors daryti ar kaip nors elgtis) arba neverbalinės klausos haliucinacijos (švilpimas, ūžimas, juokas); uoslės ir skonio haliucinacijos arba seksualiniai ar kiti kūno pokyčiai, gali pasitaikyti ir regos haliucinacijų, bet jos vyrauja lėtai. Mąstymo sutrikimai šios šizofrenijos formos atveju labiau išreikšti ūmiose ligos stadijose, tačiau net ir tada pacientai pakankamai aiškiai papasakoja tipiškus kliedesius ar haliucinacijas. Afektas (emocinės reakcijos) šios šizofrenijos formos atveju nukenčia ne taip smarkiai, yra ne toks blankus, dažniau pasireiškia neadekvatumas, dirglumas, staigus pyktis, baimingumas, įtarumas.
  • Hebefreninė šizofrenija. Tai šizofrenijos forma, kai afektiniai sutrikimai yra ryškūs, kliedesiai ir haliucinacijos - trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys - neatsakingas ir neprognozuojamas, būdingas manieringumas. Nuotaika lėkšta ir neadekvati, dažnai esti kikenimas, savimi patenkinta, į save nukreipta šypsena, išdidžios manieros, grimasos, pokštavimas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios vienodos frazės. Mąstymas dezorganizuotas, kalba padrika, pastebimas polinkis į vienatvę, elgesys gali būti betikslis ir bejausmis. Šios formos šizofrenija prasideda 15-25 metų amžiuje ir jos prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios sutrikimai. Afekto ir valios pokyčiai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai paprastai yra ryškūs. Haliucinacijų ir kliedesių pasitaiko, tačiau jie nėra ryškūs.
  • Katatoninė šizofrenija. Šios formos šizofrenija dažniausiai susergama vyresniame nei 20 metų amžiuje. Liga gali prasidėti ūmiai arba užsitęsusiu pradiniu laikotarpiu, kuomet vyrauja asteniniai, hipochondriniai ir kiti skundai. Pagrindiniai ir vyraujantys požymiai - ryškūs psichomotorikos sutrikimai, galintys svyruoti nuo hiperkinezės (psichomotorinio sujaudinimo) iki stuporo arba nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Būdingos nenatūralios pozos, kuriose išbūnama ilgą laiką. Ūmios katatonijos atveju katatonijos simptomai dažnai pasireiškia kartu su oneiroidiniu sąmonės sutrikimu - būkle, kuriai būdingos ryškios, neretai panoraminės regos haliucinacijos. Tam, kad būtų diagnozuota katatonė forma, klinikiniame vaizde turi vyrauti vienas ar daugiau iš šių požymių: stuporas (ryškiai susilpnėjęs reagavimas į aplinką, spontaniški judesiai ir aktyvumas) arba mutizmas; sujaudinimas (išoriškai betikslis motorinis aktyvumas, nesukeltas išorinių dirgiklių); neįprastos pozos, negatyvizmas (išoriškai nemotyvuotas pasipriešinimas visiems nurodymams ir mėginimams pajudinti, pakeisti pozą arba judesiai priešinga kryptimi); rigidiškumas (rigidiškos pozos išlaikymas nepaisant pastangų ją pakeisti); kiti simptomai: paklusnus automatizmas (automatiškas paklusnumas nurodymams) ir žodžių bei frazių perseveracija (kartojimas).
  • Paprastoji šizofrenija. Retas sutrikimas, atsirandantis nepastebimai progresuojant elgesio keistumams, pasireiškiantis nesugebėjimu vykdyti visuomenės keliamų reikalavimų ir bendru darbingumo sumažėjimu. Susergama gana jauname (16-18 metų) amžiuje. Prasideda nuo astenijos reiškinių - darosi sunku susikaupti, blogėja mokymosi rezultatai, atsiranda pasyvumas. Tėvai ir mokytojai šiuos požymius dažniausiai palaiko tingumu ir apsileidimu. Toliau vystosi ir gilėja introversija, ligonis nustoja bendrauti su aplinkiniais, nutrūksta net negausios jo draugystės. Kliedesiai ir haliucinacijos nežymūs - sutrikimas ne taip aiškiai psichozinis, kaip kitos šizofrenijos formos. Formuojasi autistiškas mąstymas su įmantrumu ir polinkiu filosofuoti. Būdingi negatyvūs liekamosios šizofrenijos požymiai (afekto nuskurdimas, valios praradimas) atsiranda nesant aktyvių psichozinių simptomų. Didėjant socialiniam skurdui individas gali pradėti valkatauti, pasineria į save, tampa tingus, nebeturi jokio tikslo.[1]
  • Rezidualinė (liekamoji) šizofrenija. Būna ūmiam epizodui perėjus į lėtinę fazę. Būdingi negatyvūs šizofrenijos požymiai.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šizofrenija – lėtinė liga, tad jos gydymas yra ilgalaikis ir kompleksinis, dažnai trunkantis visą gyvenimą. Yra svarbu kiek galima anksčiau pradėti gydymą. Paprastai derinami keli gydymo metodai: vaistai, psichologinė, psichoterapinė ir socialinė pagalba, reabilitacija, elektrokonvulsinė terapija. Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra neuroleptikai: tradiciniai (haloperidolis, aminazinas ir kt.) ir naujesni atipiniai (klozapinas, risperidonas, olanzapinas ir kt). Neuroleptikai turi būti vartojami gana ilgai, nes daugelio jų poveikis atsiskleidžia tik per kelias savaites.

Esant nemaloniems šalutiniams šių vaistų reiškiniams papildomai skiriami juos malšinantys vaistai. Gydyti pradedama nuo mažiausios veiksmingos neuroleptiko dozės.

Katatoninei šizofrenijos formai gydyti taikoma ir elektroimpulsinė terapija. Gydymo vaistais nepakanka norint sugrąžinti pacientą į jam įprastą gyvenimą. Dėl ligos prarastiems darbiniams ir bendravimo įgūdžiams atstatyti, taikoma psichosocialinė reabilitacija, pacientas ir šeimos nariai yra mokomi specifinių problemų sprendimo įgūdžių, įtraukiami į savitarpio pagalbos grupes, taikoma psichoterapija.

Šizofrenijos gydymo neuraleptikais principas[taisyti | redaguoti kodą]

Neuraleptikų veikimo principas

Antipsichoziniai vaistai (APV, neuroleptikai, didieji trankviliantai) slopina psichomotorinį sujaudinimą ir mažina arba pašalina psichozinius simptomus. Jiems būdingas antagonistinis (slopinantis) poveikis. Visiems antipsichotikams būdinga savybė - blokuoti dopamino receptorius (žr. į paveikslėlį). Kai kurie antipsichotikai taip pat blokuoja ir kitus, ne tik su dopaminu susijusius receptorius. [1]

Neuraleptikų blokuojami receptoriai[taisyti | redaguoti kodą]

D1 dopamino receptoriai - receptoriai, reguliuojantys neuronų augimą ir vystymąsi, reguliuoja kai kuriuos elgesio atsakus ir daro įtaką D2 receptorių reguliuojamiems atsakams. Koduojami DRD1 geno.

D2 dopamino receptoriai - receptoriai, slopinantys adenililciklazės (skaidančios ATP) aktyvumą. Šiuos receptorius veikia visi antipsichotikai.

5-HT2  receptoriai - 5-hidroksitriptaminą (endogeninį seratoniną) prisijungiantys receptoriai.

α1 noradrenalino receptoriai - veikia lygiųjų raumenų susitraukimą šlapimtakiuose, bronchiolėse, šlaplės sfinksteryje, spermos latake. Receptorių aktyvacija turi įtakos anoreksijos atsiradimui, apetito slopinimui, ląstelių temporalinėje skiltyje jautrumui, įskaitant ir klausomąją sritį. Taip pat slopinami glutaminerginiai sužadinantys postsinapsiniai potencialai, uoslės jutimo sistema. Sukelia teigiamus ir neigiamus jonotropinius efektus širdies raumenyse, skatina seilių sekreciją, didina kalio kiekį seilėse, glikogeno išskyrimą iš riebalinio audinio ir kepenų, prakaito liaukų sekreciją, natrio reazorbciją iš inkstų, skatina mitogeninį atsaką ir reguliuoja augimą ir proliferaciją.[1]

Neuraleptikų įtaka receptorių blokavimui[1][taisyti | redaguoti kodą]

Neuraleptikas

Receptorių tipai

D1

D2

5-HT2

α1

Pimozidas

Nėra

Stiprus

Nėra

Nėra

Flupentiksolis

Silpnas

Stiprus

Silpnas

Silpnas

Haloperidolis

Nėra

Stiprus

Silpnas

Silpnas

Flufenazinas

Nėra

Stiprus

Silpnas

Silpnas

Zuklopentiksolis

Silpnas

Stiprus

Silpnas

Vidutinis

Perfenazinas

Nėra

Stiprus

Vidutinis

Vidutinis

Melperonas

Nėra

Stiprus

Vidutinis

Stiprus

Chlorprotiksenas

Silpnas

Stiprus

Stiprus

Stiprus

Tioridazinas

Silpnas

Stiprus

Vidutinis

Stiprus

Chlorpromazinas

Nėra

Stiprus

Vidutinis

Stiprus

Levomepromazinas

Nėra

Stiprus

Vidutinis

Stiprus

Sulpiridas

Nėra

Stiprus

Nėra

Nėra

Risperidonas

Nėra

Stiprus

Stiprus

Stiprus

Klozapinas

Vidutinis

Stiprus

Stiprus

Stiprus

Olanzapinas

Vidutinis

Stiprus

Stiprus

Vidutinis

Patarimai ir profilaktika[taisyti | redaguoti kodą]

Sergant šizofrenija svarbu kiek galima daugiau žinoti apie ligą, išmokti atpažinti ligos paūmėjimo požymius, laiku kreiptis pagalbos, laikytis gydytojo paskirto gydymo vaistais, stengtis dirbti, būti užsiėmusiu, tačiau nepervargti, nevengti bendravimo su žmonėmis, kiek įmanoma judėti ir sportuoti. Sergant šiuo sutrikimu svarbu subalansuotai maitintis. Manoma, kad smegenų veiklos tinkamą funkcionavimą skatina žuvies taukuose esančios medžiagos bei B grupės vitaminai. Šeimos nariai turėtų vengti perdėtos paciento kritikos, realistiškiau vertinti paciento galimybes, paremti ir paskatinti pacientą veikti ir bendrauti.

Kol nėra žinomos šizofrenijos priežastys, profilaktikos galimybės yra ribotos: genetinis konsultavimas, pastangos mažinti gimdymo traumų tikimybę, mažinti patiriamą stresą rizikos grupėse. Antrinė profilaktika – tai paūmėjimų vengimas. Pagrindinės priemonės yra laiku suteikta pagalba bei ankstyvas ir tinkamas gydymas vaistais, paciento ir šeimos narių mokymas atpažinti paūmėjimo simptomus, šeimos ir individuali psichoterapija- visu gydymo laikotarpiu būtina psichiatro priežiūra ir nuolatinės konsultacijos, kurių metu pacientas mokomas priimti savo ligą ir pozityviai žvelgti į ateitį- tik taip įmanoma kontroliuoti šizofreniją.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Raimundas Alekna, Vijolė Aputytė, Robertas Bunevičius,Vita Danilevičiūtė, Konstantinas Daškevičius, Algirdas Dembinskas, Laisvė Dembinskienė, Eugenijus Gefenas, Nijolė Goštautaitė-Midttun, Tomas Kajokas, Eugenijus Laurinaitis, Liudvikas Lazauskas, Stasė Meškauskienė, Raimundas Milašiūnas, Alvydas Navickas, Artūras Petronis, Kristina Ona Polukordienė, Liaudginas Radavičius, Danguolė Survilaitė, Aldona Šiurkutė, Jūratė Ulevičienė. “Psichiatrija” Vilnius: Vaistų žinios, 2003.