Kinematografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kinematografija (iš gr. κίνημα = kinema 'judesiai' ir gr. γράφειν = graphein 'įrašyti') – judančių paveikslėlių kūrimo menas[1], kuris, dažniausiai pasitelkiant kino kamerą, įtraukia kino juostos ar skaitmeninių vaizdų panaudojimą.

Tai menas glaudžiai susijęs su fotografija, kada kamera ir scenos elementai gali būti judantys, tačiau atsiranda daug papildomų techninių sunkumų, bet ir kūrybinių galimybių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kino istorija.

Kinematografija – unikali kino pramonės meno forma. Vaizdų ryškinimas ant šviesai jautrių elementų pradėtas XIX amžiaus pradžioje[2], kuris pareikalavo naujų fotografijos formų ir naujų estetinių metodų.

Judančių paveikslėlių atsiradimo pradžioje, kinematografas būdavo ir režisierius, ir asmuo fiziškai valdantis kino kamerą. Vystantis meno formoms ir technologijoms režisierius ir kameros operatoriaus tapo dviem atskirom profesijom. Laikui bėgant tobulėjo optinės technologijos, atsirado tokios naujos technologijos kaip spalvota fotojuosta ar platus ekranas, kartu su jomis buvo išrastas dirbtinis apšvietimas ir greitesnės (šviesai jautresnės) fotojuostos. Šie technologiniai kinematografijos aspektai pareikalavo atskiro šios srities specialisto.

Kinematografija buvo labai svarbi nebylioji kino eros metu – jokių garsų išskyrus foninę muziką, jokių dialogų – filmai priklausė tik nuo apšvietimo, vaidybos ir pastatymo.

1919 metais Holivude, naujojoje judančių vaizdų sostinėje, susiformavo viena pirmųjų (ir vis dar egzistuojanti) mainų visuomenė – Amerikos kinematografininkų bendruomenė (American Society of Sinematographers (ASC)), kuri stebėjo kinematografo indėlį į judančių vaizdų kūrimo meną ir mokslą. Panašios mainų asociacijos buvo įkurtos ir kitose valstybėse.

ASC apibrėžia kinematografiją kaip:

kūrybišką ir interpretuojamą procesą, kuris kulminuoja ne kaip paprastas įvykio fiksavimas, bet kaip originalus autoriaus darbas. Kinematografija nėra fotografijos subkategorija, atvirkščiai, fotografija tėra vienas iš amatų, kuriuos kinematografas pasitelkia papildomai kartu su kitomis fizinėmis, organizacinėmis, vadybinėmis, interpretuojamomis ir vaizdą manipuliuojančiomis technikomis, kad sukurtų vieną nuoseklų procesą.[3]

Aspektai[taisyti | redaguoti kodą]

Daugybė aspektų prisideda prie kinematografijos meno:

Vaizdo sensoriai ir kino juostos[taisyti | redaguoti kodą]

Kinematografija prasideda ties kino juostų ritiniais ar skaitmeniniais vaizdo sensoriais. Platų galimų kino juostų pasirinkimą leido pažanga kino juostų emulsijoje ir grūdų struktūroje. Vienas pirmųjų sprendimų ruošiant tipinį XX a. kino filmą buvo kino juostos pasirinkimas.

Be kino juostos dydžio pasirinkimo – 8 mm (megėjiška), 16 mm (pusiau profesionali), 35 mm (profesionali) ir 65 mm (epinė fotografija, retai naudojama, tik per ypatingus renginius) – kinematografas turi pasirinkimą iš atvirkštinio (kuris, kuomet išryškintas, sukuria teigiamą vaizdą) ir negatyvaus formatų, kartu su plačiu kino juostų greičių pasirinkimu (priklausomai nuo jautrumo šviesai) nuo ISO 50 (lėtas, mažiausiai jautrus šviesai) iki 800 (itin greitas, ypatingai jautrus šviesai) ir skirtingų atsakų spalvai (žemas sotis, aukštas sotis) ir kontrasto (įvairūs lygiai tarp grynai juodos (jokio išlaikymo) ir grynai baltos (visiškas perlaikymas).

Pažanga ir patikslinimai praktiškai visuose kino juostų dydžiuose sukūrė „super“ formatus, kur vieta vienam kadrui įrašyti yra išplėsta, nors fizinis kino juostos dydis pasiliko tas pats. Super 8 mm, Super 16 mm ir Super 35 mm visi šie formatai panaudojo daugiau vietos vaizdams nei įprastos ne „Super“ kino juostos.

Kuo didesnė kino juosta, tuo didesnė galutinė vaizdo rezoliucija, aiškumas ir techninė kokybė.

Kino juostų laboratorijų naudojamos technikos kino juostos apdorojimui taip pat gali pasiūlyti ženklią variaciją kuriamam vaizdui, kontroliuojant temperatūrą, varijuojant trukme, kuria kino juosta yra mirkoma proceso chemikaluose ar praleidžiant kai kuriuos cheminius procesus (ar dalinai praleidžiant juos visus). Kinematografas pasinaudojęs minėtomis technikomis laboratorijoje gali išgauti labai skirtingus vaizdus iš vienos kino juostos. Technikos, kurios gali būti panaudotos, tai stūmimo procesas, balinimo apėjimas ir tarp dorojimas.

XXI amžiaus darbai daugiausiai naudojasi skaitmenine kinematografija ir nenaudoja jokių kino juostų, tačiau pačios kameros gali būti pritaikytos tokiais būdais, kurie pralenkia konkrečios kino juostos galimybes. Skaitmeninė kinematografija gali suteikti įvairius spalvos jautrumo, vaizdo kontrasto, šviesos jautrumo ir kitas variavimo galimybes. Viena kamera gali pasiekti skirtingų emulsijų visas skirtingas išvaizdas. Vis dėlto, smarkiai ginčijamasi, kuris metodas geriausiai tinko vaizdo įrašymui. Skaitmeninių vaizdų patikslinimai (ISO, kontrastas ir t. t.) yra paleidžiami įvertinant tuos pačius patikslinimus, kurie užimtų vietą jeigu tikra kino juosta būtų panaudota, tuo pačiu yra pažeidžiamas kamerų sensorių dizainerių įvairių kino išteklių ir vaizdo reguliavimo parametrų suvokimas.

Filtrai[taisyti | redaguoti kodą]

Filtrai, tokie kaip difuzijos ar spalvos efekto yra plačiai naudojami išplėsti nuotaikai ar dramatiškiems efektams. Daugelis fotografinių filtrų yra padaryti iš dviejų dalių optinių stiklų suklijuotų kartu su kažkokios formos paveikslėliu ar šviesos manipuliavimo medžiaga tarp stiklų. Spalvų filtrai, tai permatomos spalvos terpė suspausta tarp dviejų optinio stiklo plokščių. Spalvos filtrai blokuoja konkrečias spalvų bangas ar šviesą patenkančią į kino juostą. Kino juosta į tai reaguoja labai jautriai, kur mėlynas filtras neleidžia raudonai, oranžinei ir geltonai šviesoms patekti ant kino juostos, taip sukurdamas mėlyną atspalvį ant kino juostos. Juodai baltoje fotografijoje, šviesos filtrai naudojami jautrumui; pavyzdžiui, geltonas filtras, kuris nukerta mėlynos šviesos bangas tam, kad patamsinti dienos šviesą (eliminuojant mėlyną šviesą iš kino juostos, tai iš esmės smarkiai išeksponuoja daugiausiai mėlyną dangų), kol neliečia žmogaus kūno spalvos tono. Tam tikri kinematografai, kaip Chirstopher Doyle yra gerai žinomi dėl savo inovatyvių filtrų panaudojimų. Filtrai gali būti panaudoti prieš objektyvą ar, kai kuriais atvejais, už objektyvo skirtingiems efektams išgauti.

Objektyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Objektyvai gali būti prijungti prie kameros, kad suteiktų tam tikrą išvaizdą, jausmą ar efektą su fokusu, spalva ir t. t.

Kaip ir žmogaus akis, kamera kuria perspektyvą, bei erdvines sąsajas su pasauliu. Tačiau žmogaus akis negali parinkti skirtingų objektyvų skirtingiems tikslams, priešingai negu kinematografas valdantis kamerą. Židinio nuotolio variacija yra vienas iš pagrindinių pranašumų prieš akį. Objektyvo židinio nuotolis nustato žiūrėjimo kampą ir matymo lauką. Kinematografai turi galimybę pasirinkti vieną iš daugelio plataus kampo, „normalių“ ir didelio židinio nuotolio objektyvų, taip pat ir iš makro ir kitų specialiųjų efektų objektyvų sistemų, tokių kaip borescope objektyvai. Plataus kampo objektyvai turi trumpą židinio nuotolį ir erdvinius nuotolius padaro labiau suprantamus. Asmuo esantis tam tikram atstume parodomas daug mažesnis, o objektai priekyje dunksos dideli. Iš kitos pusės, ilgo židinio nuotolio objektyvai vaizduodami toli esančius objektus arti vienas kito sumažina išpūtimą, bei suplokština perspektyvą. Skirtumai tarp perspektyvos atvaizdavimo atsiranda ne dėl židinio nuotolio ilgio, o dėl atstumo tarp subjektų ir kameros. Taigi, skirtingų židinių nuotolių panaudojimas kartu su skirtingais kameros atstumais iki subjekto sukuria skirtingą atvaizdavimą. Paliekant tą pačią kameros poziciją ir keičiant tik židinio nuotolį nepaveikiama perspektyva, pasikeičia tik žiūrėjimo kampas. Priartinantys objektyvai leidžia kameros operatoriui keisti jų židinio nuotolius vaizdo fiksavimo metu kartu arba greitai tarp vaizdo įrašymų pastatymo. Fiksuoti objektyvai siūlo geresnę optinę kokybę, yra greitesni (didesni diafragmos atvėrimai, naudojama esant mažesniam šviesos kiekiui) nei priartinantys objektyvai, jie dažnai pasitelkiami profesionalioje kinematografijoje vietoje priartinančių objektyvų. Tam tikros scenos ar netgi filmo kūrimo tipai gali pareikalauti priartinančių objektyvų dėl greičio ar paprastesnio vartojimo, taip pat kadrams įtraukiantiems priartinantį judesį.

Kaip fotografijoje, vaizdo išlaikymo kontrolė pasiekiama kontroliuojant objektyvo angos atvėrimo kiekį. Tam, kad kinematografas neprarastų šviesos dėl stiklo ir tai nepaveiktų išlaikymo kontrolės, reikia, kad visi objektyvai būtų su T-stop, o ne f-stop. Angos atvėrimo kiekio pasirinkimas taip pat paveikia atvaizdo kokybės nukrypimus ir lauko gylį.

Ryškumo gylis ir fokusas[taisyti | redaguoti kodą]

Židinio nuotolis ir diafragmos anga paveikia scenos ryškumo gylį, t. y. kiek antras, vidurinis ir priekinis planai bus vaizduojami „priimtiname fokuse“ (tik viena konkreti vaizdo plokštuma yra tiksliame fokuse) ant juostos ar video jutiklio. Ryškio gylis (nemaišyti su fokuso gyliu) yra nustatomas angos dydžio ir židinio atstumo. Didelis ar gilus ryškio gylis yra sugeneruotas naudojant taškinį fokusavimą per labai mažą rainelės angą, o nedidelis ar negilus ryškio gylis pasiekiamas fokusuojant arčiau prie objektyvo per didelę (atvirą) rainelės angą. Ryškio gylis taip pat yra reglamentuotas formato dydžiu – jeigu svarstoma matymo erdvė ir matymo kampas, mažesnis atvaizdas reikalauja trumpesnio židinio nuotolio, kad išlaikytų tą patį matymo lauką. Taip pat, kuo mažesnis atvaizdas, tuo daugiau ryškio gylio pasiekiama tam pačiam matymo laukui. Taigi, esant tam pačiam matymo laukui 70 mm turi mažesnį lauko gylį nei 35 mm, o 16 mm daugiau nei 35 mm, video kameros turi dar daugiau nei 16 mm. Viena iš problemų video kamerose – videografai bando emuliuoti 35 mm juostos atvaizdus, tam jiems tenka pasitelkti specialius prietaisus, kurie sumažina ryškio gylį.

Filme „Pilietis Keinas“ (1941 m.), kinematografas Gegg Toland ir režisierius Orson Welles panaudojo glaudesnes angas, kad sukurtų itin didelius ryškio gylius scenose, vaizduojančiose pirmo ir antro plano pastatymus, aštriame fokuse. Tokia praktika žinoma kaip gilus fokusas. Gilus fokusas tapo populiariu kinematografiniu prietaisu nuo 1940 m. iki pat Holivudo atsiradimo. Šių laikų mados diktuoja negilų fokusą.

Vaizdo santykis ir kadravimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vaizdo santykis, tai santykis tarp vaizdo aukščio ir pločio. Jis gali būti išreikštas dviejų skaičių santykiu, pvz., 4:3 arba dešimtainiu formatu, tokiu kaip 1.33:1 arba tiesiog 1.33.

Skirtingas santykis suteikia atvaizdui skirtingus estetinius efektus. Vaizdo santykio standartai pastebimai kito laikui bėgant.

Nebyliojo kino eros metu, vaizdo santykis plačiai kito, nuo 1:1 kvadrato iki pat 4:1 ypatingai plataus ekrano Polyvision. Tačiau nuo XX a. pirmojo dešimtmečio, nebyliojo kino vaizdai pagrinde apsistojo ties 4:3 santykiu (1.33). Pristačius garsą ant kino juostos sumažėjo vaizdo santykio duodamos vietos garso juostai. 1932 m. naujas standartas buvo pristatytas – akademinis vaizdo santykis – 1.37, storinant kadro juostą.

Metai iš metų, integruoti kinematografai buvo apriboti akademiniais vaizdo santykiais, tačiau 6-ojo dešimtmečio, dėka Cinerama populiarumo, plačiaekranis vaizdo santykis buvo pristatytas tam, kad susigrąžinti auditorijas į kino teatrus ir atplėšti jas nuo televizorių ekranų. Šie nauji plačiaekraniai formatai pateikė kinematografams platesnį kadrą savo vaizdų komponavimui.

Daugelis fotografinių sistemų buvo išrasta ir utilizuota 6-ajame dešimtmetyje tam, kad sukurti plačiaekranius filmus, tačiau vienas procesas dominuoja kino juostoje dar ir šiandien, tai anamorfinis procesas, kuris optiškai suspaudžia vaizdą į fotografiją dvigubai.

Pirmasis dažniausiai naudotas anamorfinis formatas buvo CinemaScope, kuris rėmėsi 2.35 vaizdo santykiu, nors originalus buvo 2.55. CinemaScope buvo naudojamas nuo 1953 iki 1967 m., tačiau dėl techninių nesklandumų dizaine ir dar dėl to, kad autorinės teisės priklausė Fox, keletas trečiųjų šalių kompanijų, vedamų „Panavision“ techninių patobulinimų 6-ajame dešimtmetyje, dabar dominuoja anamorfinių objektyvų rinkoje.

Pakeitimai SMPTE projekcijos standartuose pakeitė projektuojamą vaizdo santykį iš 2.35 į 2.39, nors tai nepakeitė fotografinių anamorfinių standartų; visi pakeitimai liečiantys anamorfinės 35 mm fotografijos vaizdo santykį yra specifiniai kameros ar projektoriaus vartų dydžiams, o ne optinei sistemai.

Po „plačiaekranių kovų“ 6-ajame dešimtmetyje, judančių vaizdų industrija apsistojo ties 1.85 standartu kino teatrų projekcijai Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Tai apkarpyta 1.37 versija. Europa ir Azija iš pradžių apsistojo ties 1.66, nors 1.85 buvo smarkiai perpildęs rinką pastaraisiais dešimtmečiais. Tam tikras epinis ar nuotykių filmas utilizavo anamorfinį 2.39.

Dešimtajame dešimtmetyje su aukštos raiškos vaizdo atsiradimu televizijos inžinieriai sukūrė 1.78 (16:9) vaizdo santykį, kaip matematinį kompromisą tarp kino teatro standarto 1.85 ir televizijos 1.33, kadangi nebuvo praktiška eksploatuoti tradicinį CRT televizijos vamzdį su pločiu 1.85. Iki tol niekas niekuomet nebuvo sukurta 1.78 formatu. Šiandien tai standartas aukštos raiškos vaizdui ir plačiaekranei televizijai. Kai kurie kino filmai dabar filmuojami naudojantis HDTV kameromis.

Apšvietimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šviesa būtina sukurti vaizdo išlaikymui ant kino juostos ar ant skaitmeninio jutiklio (CCD ir pan.). Apšvietimo menas kinematografijoje yra už bazinės ekspozicijos, tačiau, įeina vizualinio istorijos pasakojimo esmę. Apšvietimas dalyvauja svarbiam emociniam auditorijos atsakui. Kaip kartą režisierius Sahin Michael Derun sakė: „Skirtumas tarp porno ir erotikos yra apšvietimas“, paprasčiausiai pabrėždamas apšvietimo svarbą kinematografijoje.

Kameros judėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kameros (pritvirtintos prie motociklo) judėjimo pavyzdys

Kinematografija gali ne tik vaizduoti judantį subjektą, bet ir gali naudoti kamerą, kuri juda filmavimo metu ir reprezentuoja žiūrovų perspektyvą ar požiūrio kampą. Šis judesys vaidina svarbų vaidmenį emocinėje filmo vaizdų kalboje ir žiūrovų emocinei reakcijai į veiksmą. Technikos pasirinkimas nuo paprastų panoramavimo judesių ir pakreipimo iki judamos platformos operatoriui, sekimo, kranavimo ir, žinoma, visų minėtų būdų kombinacijos.

Kameros buvo pritvirtintos prie praktiškai visų įsivaizduojamų transporto priemonių.

Daugelis kamerų taip pat gali būti laikomos rankose, t. y. laikoma operatoriaus rankose, kuris veiksmo fiksavimo metu gali judinti iš vienos pozicijos į kitą. Asmeninės vaizdą stabilizuojančios platformos atsirado vėlyvajame 8-ajame XX a. dešimtmetyje, Garrett Brown pristačius savo išradimą, kuris vėliau tapo žinomas kaip Steadicam. Steadicam tai kūno įrenginys ir stabilizavimo ranka, kuri palaiko kamerą izoliuodama ją nuo operatoriaus kūno judesių. Po to, kai Steadicam patentas nustojo galioti, ankstyvajame 10-ajame dešimtemtyje daugelis kompanijų pradėjo gaminti savo personalinius kameros stabilizatorius.

Specialieji efektai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Specialieji efektai.

Pirmieji specialieji efektai kine buvo sukurti filmavimo metu. Jie vadinami efektais „kadre“. Vėliau buvo sukurti optiniai ir skaitmeniniai efektai, kad montuotojai ir vizualiųjų efektų menininkai galėtų kontroliuoti procesą manipuliuodami juosta post-produkcijoje.

Kadrų dažnio parinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kadrų dažnis.

Judantys paveikslėliai auditorijai rodomi pastoviu greičiu. Kino teatre – 24 kadrai per sekundę, amerikietiškame NTSC televizijos formate – 29,97 kadrų per sekundę, europietiškajame PAL televizijos formate – 25 kadrai per sekundę, šie rodymo greičiai nesikeičia.

Varijuojant vaizdo fiksavimo greičiu gali būti sukurti įvairūs efektai, žinant, kad greitesnis ar lėtesnis įrašas bus rodomas pastoviu greičiu.

Pavyzdžiui, time-lapse fotografija kuriama išlaikant vaizdą itin ilgai. Jeigu kinematografas nustatys kamerą išlaikyti vieną kadrą keturias valandas, o medžiaga bus projektuojama 24 kadrų per sekundę greičiu, tai keturių valandų įvykį parodyti užtruks 10 sekundžių, tokiu būdu galima 24 val. parodyti per vieną minutę.

Atvirkštinis variantas būtų, jeigu vaizdas būtų įrašomas didesniais greičiais negu kad bus rodomas, to pasekoje gaunamas itin lėtas vaizdas (slow motion). Jeigu kinematografas įrašys asmenį neriantį į baseiną 96 kadrais per sekundę ir tą vaizdą rodysime 24 kadrų per sekundę greičiu, tai vaizdas truks 4 kart ilgiau negu pats užfiksuotas įvykis. Itin lėtas judesys, įrašant daug tūkstančių kadrų per sekundę gali parodyti vaizdus nematomus žmogaus akiai, tokius kaip skriejanti kulka ir panašiai.

Judančiuose paveikslėliuose laiko ir erdvės manipuliacija yra svarbus faktorius pasakojimo įrankiams. Juostelės montažo peržiūra vaidina daug didesnę rolę šioje manipuliacijoje, tačiau kadrų greičio parinkimas fotografijoje, taip pat yra svarbus faktorius kintamam laikui. Pavyzdžiui, filmas „Modernūs laikai“ buvo nufilmuotas 18 kadrų per sek. greičiu, o rodytas 24 kadrų per sek. greičiu, kas sustiprino farso veiksmo įspūdį.

Kinematografo vaidmuo[taisyti | redaguoti kodą]

Filmavimo grupė

Filmų industrijoje, kinematografas atsakingas už techninius vaizdų aspektus (apšvietimas, objektyvų parinkimas, kompozicija, išlaikymas, filtravimas, kino juostos parinkimas), tačiau glaudus darbas su režisieriumi užtikrina, kad meninė estetika palaikys režisieriaus pasakojamos istorijos viziją. Kinematografai yra kameros „galva“, operatoriaus padėjėjai ir apšvietėjų komanda – jų įrankiai, dėl šios priežasties jie dažnai vadinami fotografijos režisieriais.

Fotografijos režisieriai padaro daug kūrybinių ir interpretacinių sprendimų savo darbo metu, nuo pasiruošimo produkcijai iki post-produkcijos, kurie paveikia bendrą judančių atvaizdų jausmą ir išvaizdą. Daugelis šių sprendimų yra panašūs į tai, ką fotografui tenka pasižymėti fiksuojant atvaizdą: kinematografas kontroliuoja juostelės, objektyvo židinio nuotolį, angos išlaikymą ir fokuso parinkimą. Tačiau kinematografas turi laikiną aspektą, priešingai negu nejudančių atvaizdų fiksavimas. Kinematografui, kuris dažnai galėtų funkcionuoti kaip vienas asmuo dažnai tenka dirbti kartu su žmonių komanda, priešingai negu fotografui. Vis dėlto, kinematografo darbas įtraukia personalo vadybą ir logistinį organizavimą.

Technologijos evoliucija: nauji apibrėžimai[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai, terminas kinematografija reiškia darbą su judančių paveikslėlių juostos emulsija, tačiau dėl dabartinio skaitmeninės kinematografijos populiarumo tai daugiau sinonimas videografijai ir skaitmeniniam vaizdui.

Šiuolaikinis skaitmeninių vaizdų apdorojimas leidžia kardinaliai pakeisti originalų vaizdą. Tai leido atsirasti naujoms disciplinoms, kurios anksčiau buvo tik išskirtine kinematografo sritimi.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]