Psichoanalizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Psichoanalizė (iš gr. ψυχή (psyche) 'siela' + ανάλυσις (analysis) 'tyrimas') yra keletas susijusių teorijų, aiškinančių proto veikimą. Pagal šias teorijas tik atradus gilumines, praeityje (dažniausiai vaikystėje) esančias priežastis, galima koreguoti dabartines individo problemas. Dauguma žmonių neurozių ir antisocialių veiksmų kyla dėl vienos ar kitos energijos užslopinimo, įvykusio vaikystėje (seksualinių traumų ir pan.). Dalis šių dalykų būna suvokiami sąmoningai, tačiau dalis veikia tik pasąmonėje, netiesiogiai darydami įtaką žmonių norams ir veiksmams. Psichoanalitikai, padedantys žmonėms, dažniausiai naudoja asociatyvinius metodus, bandydami išsiaiškinti užslopinimų priežastis bei padėti žmonėms išspręsti dvasines problemas.

Sąvoka taip pat taikoma apibūdinti gelmių psichologijos, psichiatrijos metodą, kurį, apie 1890 m. pradėjo taikyti Vienos neurologas Zigmundas Froidas. Tai metodas, kuriuo siekiama išsiaiškinti (suprasti) žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis. Pasąmonės veikimą pirmasis aprašė Sigmund Freud. S. Freud ieškojo neurozių priežasčių ir gydymo būdų, tačiau jo teorijos peržengė medicinos mokslo ribas. Psichoanalitiniai metodai taikomi socialiniuose moksluose, filosofijoje, kultūrologijoje. Laikotarpiu po S. Freud teorija toliau modifikuota. Psichoanalizė padėjo pagrindus visoms šiuolaikinėms psichoterapijos mokykloms.

Zigmundas Froidas – psichoanalizės pradininkas

Klasikinė psichoanalizės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Psichoanalizės teoriją XIX a. 10-ame dešimtmetyje sukūrė Vienos neurologas S. Freud, kuris domėjosi rezultatyviu pacientų su neurozės arba isterijos simptomais gydymu.


Topografinis modelis[taisyti | redaguoti kodą]

Bendraudamas su pacientais S. Freud pastebėjo, kad daugelis jų skundžiasi seksualinėmis problemomis. Jis padarė prielaidą, kad jų problemos kyla iš kultūrinių seksualinės išraiškos apribojimų ir XX a. pradžioje išdėstė tai vadinamoje „topografinėje teorijoje“, VII-ame savo knygos „Sapnų aiškinimas“ dalyje. Pagal šią teoriją, kurios jis praktiškai atsisakė 1923 m., nepriimtini seksualiniai troškimai slopinami pasąmonėje. Šie troškimai pasąmonėje slopinami dėl to, kad „visuomenė“ smerkia priešvedybinį seksą, o tai sukelia baimę. Tuo pat metu Froidas atrado tai, ką šiais laikais paprastai laikome savaime suprantamu: sapnai yra simboliški ir turi specifinę reikšmę sapnuojančiajam. Dažnai sapnai nurodo į nesąmoningus konfliktus, dėl to Freud juos vadino „karališkuoju keliu į pasąmonę“.

Pagal topografinį asmenybės organizacijos modelį psichiką galima padalinti į 3 dalis:

  1. Sąmonė – susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
  2. Priešsąmonė – susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ir valingai.
  3. Pasąmonė – tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreipta erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose – simbolių pasaulyje, kur daugybė idėjų gali tilpti viename žodyje.

Anot mokslininko, apie pasąmonės buvimą signalizuoja užmiršimai, apsirikimai, sapnai ir anksčiau minėti neurozių simptomai.

Struktūrinis modelis[taisyti | redaguoti kodą]

Po kelių teorijos modifikacijų, narcisizmo atradimo 1915 m. ir paranojos, mazochizmo ir depresijos tyrimų 1917 m., Freud reorganizavo savo teiginius į dabar vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė 1923 m. nedidelėje knygoje Ego ir Id. Froidas įvedė tris naujas struktūras: id, ego, superego. Froido teigimu, į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.

  1. Id (lot. tai) – nesąmoningas ir paveldimas asmenybės struktūrinis darinys. Vienintelis psichinės energijos šaltinis. Id veikia pagal malonumo principą. Procesai, kurių pagalba id išlaisvina nuo įtampos, yra vadinami reflektoriniais veiksmais bei pirminiu procesu.
    1. Reflektoriniai veiksmai – id automatiškai atsako į sujaudinimą ir iš karto pašalina įtampą.
    2. Pirminis procesas – instinktyvių poreikių patenkinimas fantazijoje. Tai ikiloginis, ikižodinis, patyrimo ir išmokimo dar nesupavidalintas ir nespecializuotas psichikos vyksmas.
  2. Ego (lot. aš) – tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, loginį mąstymą ir įgūdžius.
  3. Superego (lot. virš aš) – tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą. Froidas superego dalina į:
    1. Sąžinę – elgesys, už kurį tėvai bausdavo, versdami jį jaustis kaltu.
    2. Ego idealą – idealai, kuriais individas nori sekti ir į kurios stengiasi būti panašus. Idealas žmogų apdovanoja ir jis gali savimi didžiuotis.

Froidas teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančių realybės reikalavimų (Id ir Ego). Taip pat žmoguje yra gynybos mechanizmai, skirti Ego pusiausvyrai atstatyti: sublimacija, racionalizacija, projekcija, išstūmimas, atvirkštinis reagavimas, regresija, perkėlimas.

Gynybos mechanizmai[taisyti | redaguoti kodą]

racionalizacijos mechanizmas
tam tikras apgaulingas mėginimas racionaliai paaiškinti kokį nors savo absurdišką impulsą
regresijos mechanizmas
padeda kritinėse situacijose įveikti nerimą, grąžindamas mus į ankstyvaus amžiaus būseną
sublimacija
socialiai nepriimtino impulso pakeitimas socialiai priimtinu.

Naujosios psichoanalitinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Zigmundo Froido teorija buvo itin efektyvi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Austrijoje, kur, dėl tuo metu vyravusių viktorianistinių moralinių normų, seksualinių neurozių skaičius buvo itin didelis, tačiau po pirmosios Seksualinės revoliucijos tokių neurozių skaičius labai sumažėjo ir Zigmundo Froido mokiniai, visų pirma, Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir Vilhelmas Reichas ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių paaiškinimų žmogaus sąmonei ir pasąmonei. Labiausiai išsiskyrė Alfredo Adlerio darbai, aiškinantys žmogaus elgesį noru dominuoti kitų žmonių atžvilgiu bei Karlo Jungo darbai, aiškinantys pasąmonę ir žmogaus elgesį įgimtais archetipais. Pastarieji darbai padarė gana didelę įtaką moderniosios lingvistikos (Chomsky gramatika, Semiotika) tyrimams.

Nuo XX a. vidurio atsirado nemažai naujų psichoanalitinių teorijų, dar labiau nutolstančių nuo seksualinio neurozių aiškinimo, pvz., Eriko Berno darbai, aiškinantys neurozes, kaip save palaikančius elgesio modelius (transakcinė analizė) ir Stanislavo Grofo bei Oto Ranko darbai, tiriantys itin ankstyvas, gimimo metu patirtas dvasines traumas (transpersonalinė psichologija). Šiuo metu šios teorijos nebelaikomos psichoanalitinėmis.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip psichologijos šaka, psichoanalizė buvo dažnai kritikuojama už tai, kad rėmėsi sergančių žmonių psichika, apibendrindama padarytas išvadas visų (taip pat ir sveikų) žmonių kategorijai.

Filosofas Karl Popper teigia, kad Froido psichoanalizės teorija yra pseudomokslinė, nes jos teiginiai yra moksliškai nepatikrinami ir nepaneigiami, taigi neatitinka mokslinės teorijos apibrėžimo. [1]

Psichoanalizės organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

XXI a. amžiaus pradžioje pasaulyje dirba apie 11 000 psichoanalitikų, kurie atstovauja 57 organizacijoms 34 – iose šalyse. [2] Daugelį psichoanalitikų vienija – Tarptautinė psichoanalizės asociacija, kurią 1910 m įkūrė Z. Froidas.

Psichoanalizė Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tarpukario Lietuvoje psichoanalizė nebuvo vertinama. To meto literatūroje beveik neminima. Šiek tiek dėmesio Froido mokslui skyrė psichiatrijos profesorius J. Blažys. Po II -ojo Pasaulinio karo psichoanalizę taikė psichiatrijos docentas N. Indrašius, bet jo veiklą užgniaužė sovietinis saugumas. Šiuo metu Lietuvoje psichoanalitikai nėra ruošiami, todėl dažniausiai studijuoja Amsterdame, Nyderlanduose. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 10 profesionalių psichoanalitikų.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Milašiūnas, R. „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“ Vilnius, „Tyto alba“ 2004 m., 234p.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Popper, K. Science: Conjectures and Refutations, perspausdinta Grim, P (1990) Philosophy of Science and the Occult, Albany, psl. 104–110.
  2. Milašiūnas, R.(2004) „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“ Vilnius, „Tyto alba“ psl. 44.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Psichoanalizė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka