Karo teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
JAV karinių pajėgų vieningo vadovavimo planas

Karo teatras (angl. theatre of war, rus. театр военных действий, ТВД) – geografinis regionas, kuriame vyko, vyksta ar gali vykti ginkluotas konfliktas (karo veiksmai).

Sąvoka „karo teatras“ vartojama, kai karo veiksmai vyksta didelėje Žemės rutulio dalyje ar šiaip didelėse teritorijose, ir karo veiksmai, vykstantys vienoje teritorijoje, yra gana izoliuoti nuo karo veiksmų kitoje teritorijoje. Tokios dalinai izoliuotos teritorijos ir vadinamos karo teatrais.
Šis terminas nenaudojamas, kai karo veiksmai vyksta susietoje, vieningoje teritorijoje, kurioje nesunkiai galima permesti iš vienos vietos į kitą dalinius ir resursus. Karo teatrai dažnai ribojami pagal žemynus ar vandenynus. Karo teatrus vienija bent viena valstybė, dalyvaujanti karo veiksmuose abiejuose karo teatruose, jei teatrai yra du. Kitu atveju, jei nėra valstybių, veikiančių abiejuose karo teatruose, tuomet laikoma, kad dviejose skirtingose teritorijose vienu metu vyksta du skirtingi karai.

Pavyzdžiai:

Vienas žinomiausių pavyzdžių, kai karo veiksmai vyko keliuose karo teatruose, buvo Antrasis pasaulinis karas. Paprastai laikoma, kad šiame kare egzistavo trys karo teatrai – Europos, Ramiojo vandenyno ir Afrikos. Kai kurie karo istorikai teigia, kad Afrikos karo teatras buvo pagalbinis karo teatras.
Tikrai pagalbinis karo teatras buvo Iranas. Jame vyko labai riboti, izoliuoti nuo visų likusių karo teatrų, karo veiksmai. Iraną 1941 m. rugpjūtį laikinai okupavo sąjungininkai (D. Britanija, TSRS). Pagalbinį pobūdį rodo tai, kad ši Irano okupacija užtikrino lendlizinių ginklų tiekimą Tarybų Sąjungai ir sumažino galimą Vokietijos įtaką šiame regione.
Antrojo pasaulinio karo Europos karo teatras kartai suskirstomas į du mažesnius karo teatrus (subteatrus) – Rytų fronto karo teatras ir Vakarų fronto karo teatras.

Manoma, kad šį terminą įvedė karo teoretikas K. Klauzevicas (Carl von Clausewitz) knygoje „Apie karą“[1].


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Carl Von Clausewitz, On War