Mikčiojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mikčiojimas – sunkus kalbos, komunikacinės (bendravimo) funkcijos, sutrikimas. Jis dažnai prasideda ikimokykliniame amžiuje ir tada lengviausiai pašalinamas.

Mikčiojimo požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Mikčiojant sutrinka žodinis bendravimas su aplinkiniais žmonėmis. Nesant pašnekovo, pavyzdžiui, žaidžiant, kalbant su savimi, vaikas gali nemikčioti. Todėl mikčiojimas nėra pastovus sutrikimas, jis priklauso nuo bendravimo situacijos sudėtingumo. Išorinis mikčiojimo požymis yra nesklandi kalba. Iš pradžių mikčiojantys vaikai nevalingai kartoja atskirus skiemenis ar garsus. Vėliau išsivysto sunkesnė mikčiojimo forma, kai vaikas spazmiškai Įtempia kalbos padargus prieš kurį nors garsą, darydamas įvairaus ilgumo pauzę (kartais iki keliasdešimties sekundžių). Šie spazminiai traukuliai būna tik kalbant ir tik prieš kai kuriuos garsus. Dažniausiai užsikertama prieš dusliuosius priebalsius p, t, k, rečiau prieš b, d, g ir dar rečiau prieš balsius. Tardamas sunkesnius žodžius, mikčiojantis bando sau padėti rankų, kojų ir net liemens judesiais, nevalingai iškraipo veidą. Neretai pakinta vaiko balsas ir kalbos intonacija. Mikčiojantys vaikai greitai suvokia savo trūkumą, dėl to vengia ir bijo kalbėti, labai jautriai reaguoja į vienmečių pajuoką. Visa tai žalingai veikia psichinį vystymąsi.

Mikčiojimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Mikčioti dažniausiai pradeda 2-5 metų vaikai, kiti pradeda mikčioti I-oje klasėje ir lytinio brendimo pradžioje. Berniukai dažniau mikčioja. Nustatyta, kad mikčiojimas atsiranda persirgus įvairiomis ligomis. Jei šeimoje ar aplinkoje yra mikčiojančiųjų, tai vaikas gali pradėti mikčioti. Mikčiojimas taip pat atsiranda dėl nervų sistemos silpnumo, jos pervargimo, įvairių psichinių traumų, sekinančių vaiko nervų sistemą. Daugelis tėvu galvoja, kad vaikai pradeda mikčioti išsigandę. Išgąstis nėra vienintelė priežastis, jis tik išprovokuoja mikčiojimą. Tai patvirtina paprastas faktas: daug vaikų ko nors išsigąsta, bet ne visi pradeda mikčioti. Mikčiojimui atsirasti turi įtakos kalbos raidos tempai, jos mokymo ypatybės ir pan. Kai kuriais atvejais vaikams būdingas žodžių ar jo dalių kartojimas (fiziologinė iteracija) užsitęsia ir virsta užsikirtimu, būdingu mikčiojimui. Taip įvyksta dėl to, kad vaikas ne palaipsniui pereina į sudėtingesnės kalbos etapą. Toks peršokimas gali Įvykti dėl individualių vaiko savybių: padidėjusio dirglumo, perdėto plepumo arba, kaip matėme, dėl netinkamo suaugusiųjų vadovavimo vaiko kalbos raidai, t. y. kai tėvai ar artimieji fiksuoja vaiko dėmesį į kartojimą ir kelia padidintus reikalavimus jo kalbai.

Gydymas ir apsisaugojimo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nedelsiant kreiptis į gydytoją psichoneurologą ir logopedą. Tiksliai vykdyti jų nurodymus.
  2. Nustatyti mikčiojimo priežastis ir jas pašalinti.
  3. Išsiaiškinti vaiko požiūrį į kalbos sutrikimą. Jokiu būdu nefiksuoti vaiko dėmesio į sutrikimą. (Vaikas neturi jausti suaugusiųjų jaudinimosi, neturi girdėti žodžių „mikčioja„, „užsikerta“, tuo labiau nereikia aiškinti jų prasmės arba net demonstruoti, kaip vaikas pasakė).
  4. Griežtai laikytis dienos režimo (pagal vaiko amžių), neleisti žaisti triukšmingų ir jaudinančių žaidimų, vengti dirglių įspūdžių (televizija, kinas, teatras ir kt.), neleisti vienmečiams išjuokti vaiko, tuo labiau jį erzinti.
  5. Iš pradžių keletą savaičių mažiau kalbėti su vaiku, leisti jam pailsėti, užmiršti blogus kalbėjimo įgūdžius. Vėliau kalbėti su vaiku ramiai, negarsiai, lėtesniu tempu ir svarbiausia trumpais, nesudėtingais sakiniais. Netaisyti blogai ištartų žodžių ir nereikalauti jų pakartoti. Geriau suaugusiam lyg tarp kitko lėtai, aiškiai pasakyti (parodyti pavyzdį) tuos žodžius. Neleisti vaikui daugiau pasakoti ar kalbėti, dėl to vengti triukšmingų ir plepių vaikų draugijos.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mikčiojimas / Juozas Danilavičius. – Utena: Utenos spaustuvė, 2006. – 116 p. – ISBN 9955-626-59-3

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]