Mikčiojimas
Mikčiójimas – nuo aplinkybių priklausantis, pasikartojantis nevalingas kalbos sutrikimas. Paprastai pradeda mikčioti 2–5 m. vaikai vystantis kalbai.[1]
Mikčiojimas reiškiasi garsų, skiemenų pakartojimu, staigiu užsikirtimu prieš žodį, skiemenį ar garsą, garsų tęsimu, tylos pauzėmis atsiradus kalbos aparato fizinei įtampai. Mikčiojimas skirstomas į kloninį (kartojams vienas, paprastai pirmasis skiemuo), toninį (ilgas užsikirtimas pradedant tarti žodį) ir mišrųjį. Dažniausiai užsikertama prieš dusliuosius priebalsius p, t, k, ne taip dažnai prieš skardžiuosius priebalsius b, d, g ir visai retai prieš balsius.[1]
Kartais mikčiojantysis šnekėdamas bando sau padėti kūno (galūnių, liemens) judesiais, nevalinga mimika (kraipo veidą). Dažnai mikčiojant reiškiasi neurovegetaciniai simptomai (padažnėja širdies plakimas, išraustama, prakaituojama, virpa kūnas), kyla baimė, savęs nuvertinimas, nusivylimas. Beveik visada mikčiojama šnekant su kitais; dainuodamas, žaisdamas ar kalbėdamas su savimi vaikas nemikčioja. Mikčiojimas gali būti nenuolatinis, pasitaikyti tik kartais, kalbantis su nepažįstamaisiais, susijaudinus, pavargus. Emocinė reakcija į kalbos sunkumus, įtampa, baimė užsikirsti gali sustiprinti mikčiojimą.[1]
Berniukai ir vyrai mikčioja 2–5 kartus dažniau už mergaites ir moteris. Mikčiojimo priežastys iki galo neišaiškintos, manoma, jog mikčiojimą sukelia neurofiziologinių, psichologinių, genetinių (paveldimumas) ir socialinių veiksnių visuma. Mikčiojimas atsiranda ir stiprėja dėl organinių (smegenų vystymosi) veiksnių: simptomai sustiprėja ankstyvoje vaikystėje patyrus galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, uždegimai). Maždaug 4–6 % vaikų yra mikčioję iš viso keletą mėnesių ar ilgiau, mikčioja apie 1 % suaugusiųjų. Gydoma kalbos ir elgesio terapija, psichoterapija, kartais – psichotropiniais vaistais. Paprastai ikimokykliniame amžiuje (daugiau kaip 60 %) ir iki paauglystės (apie 75 %) mikčiojimas išnyksta.[1]