Opera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Metropolitan Opera teatras Niujorke. Žymiausia pasaulio operos scena.
Apie interneto naršyklę žiūrėkite – Opera (naršyklė).
Sidney Opera House – garsus savo architektūra Sidnėjaus operos pastatas
Pirmos operos lietuviška tematika I Lituani (1874 m.) afiša

Opera (ital. opera, lot. opera) – sceninis muzikinis veikalas. Tai didelės apimties, kelių dalių kūrinys, kuriame dalyvauja orkestras ir solistai. Dainuojama ir vaidinama su orkestro pritarimu. Beje, draminė kalba dažnai dainuojama rečitatyvu.

Šnekamojoje kalboje Opera taip pat vadinamas operos teatras – pastatas, skirtas operos atlikimui. Tokiame pastate yra scena bei orkestro duobė priešais sceną. Žiūrovai kūrinius stebi iš parterio bei keliais aukštais prabangiai įrengtų balkonų.

Kompozitorius D. Čimarosa


Operos numeriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arija – tai svarbus operos numeris kurį atlieka solistas su orkestru. Tai pagrindinė veikėjų charakteristika.
  2. Ariozo – tai mažesnis už ariją numeris, kurį atlieka solistas su orkestru.
  3. Rečitatyvas – tai melodingas deklamavimas.
  4. Ansamblis – kai dainuoja keli solistai kartu. Pagal dainininkų skaičių būna dueitai, tercetai, kvartetai.
  5. Choras – operose reiškia didelės žmonių grupės jausmus.
  6. Uvertiūra – tai orkestrinė operos įžanga.
  7. Antraktas – tai įžanga prieš kitus operos veiksmus.
  8. Divertismentas – tai šokio arba baleto numeris operoje.

Opera Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Klova

XVII a. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose pastatytos 3 italų operos - rūmų kompozitoriaus M. Scacchi "Elenos pagrobimas" (1636 m.), "Andromeda" (1644 m.), "Apviltoji Kirkė" (1648 m.) (visų operų libretus parašė V. Puccitelli). XVIII a. ir iki XIX a. pr. operos statytos Lietuvos didikų rūmų teatruose. 1785 m. gastroliavusios W. Boguslawskio trupės pagrindu buvo įkurtas viešasis teatras Vilniuje, tais pačiais metais - ir Klaipėdoje. Pirmoji nacionalinė lietuvių opera yra M. Petrausko "Birutė" (1906 m. pagal G. Landsbergio melodramą). 1924 m. Bostone muzikos mėgėjų pastatyta M. Petrausko opera "Eglė žalčių karalienė". Didelės įtakos lietuvių operos raidai turėjo 1920.12.31 Operos vaidyklos Kaune parodyta Dž. Verdžio "Traviata", kuri skatino nacionalinių veikalų kūrimą. Nuo 1926 m. Valstybės operos spektaklius transliavo Kauno radiofonas. Iki antrojo pasaulinio karo buvo pastatytos šios lietuviškos operos: M. Petrausko "Birutė" (1921 m.), J. Karnavičiaus "Gražina" (1932 m. pastatyta 1933 m.) ir "Radvila perkūnas" (1936 m. pastatyta 1937 m.), A. Račiūno "Tyrs talismanai" (1935 m., pastatyta 1936 m.), M. Petrausko "Eglė" (J. Dambrausko redakcija, pastatyta 1939 m.). 1931 m. sukurta V. Bacevičiaus "Vaidilutė". Kaip ir daugelyje šalių, šios pirmosios nacionalinės operos buvo romantinės krypties. Karo metais vienintelė pastatyta lietuviška opera - S. Šimkaus "Kaimas prie dvaro" ("Pagirėnai" 1941 m., pastatyta 1942 m.).

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), elitinė Lietuvos scena. Rūmai stovi pačiame Vilniaus centre
Valstybinis Kauno muzikinis teatras

Pokario metais operą sukūrė A. Klenickis ("Prie Nemuno" 1951 m.. II redakcija, pastatyta Klaipėdos liaudies operos teatre), A. Račiūnas ("Marytė" 1953 m., "Saulės miestas" 1965 m.), V. Baumilas ("Paskenduolė" 1957 m., pastatyta 1958 m. Kaune). Daugiausia operų sukūrė V. Klova ("Pilėnai" 1955 m., "Vaiva" 1957 m., "Duktė" 1960 m., "Du kalavijai" 1965 m., "Amerikietiškoji tragedija" 1968 m., "Ave vita" 1974). Operų, dažniausiai istorine tema, sukūrė J. Juzeliūnas ("Sukilėliai" 1957 m., sovietinės cenzūros uždrausta, pastatyta tik 1977 m.), B. Dvarionas ("Dalia" 1958 m., 1985 m. sukurtas TV filmas). Pirmąją satyrinę operą sukūrė B. Gorbulskis ("Frank Kruk" 1959 m., pastatyta Kaune). Pokario Lietuvoje operinę muzikinės kalbos raidą bei tematiką nulėmė sovietinė ideologija. Nors komunistino režimo ideologiniai reikalavimai trikdė modernios stilistikos raidą lietuvių kompozitorių operose, tačiau ilgainiui nusistovėjo repertuaro pusiausvyra, buvo sukurta naujų lietuvių kompozitorių operų.

Daugiausia operos žanro kūrinių pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre. Netradicine muzikine dramaturgija, ryškiu psichologizmu, didesniu simfonizmu išsiskiria V. Paltanavičiaus "Kryžkelėje" (1967 m.) ir V. Laurušo "Paklydę paukščiai" (1967 m.). Ieškant žanro įvairovės, buvo sukurta A. Rekašiaus opera oratorija "Šviesos baladė" (1970 m.), B. Kutavičiaus opera poema "Strazdas - žalias paukštis" (1980 m.), A. Bražinsko "Kristijonas" (1983 m.)

Sukurta radijo (J. Gaižausko "Jaučio trobelė" 1957 m.) ir TV operų (G. Kuprevičiaus "Traukinys išvyksta po valandos" 1968 m., J. Andrejevo "Liūdna pasaka" 1971 m.). Tarp operų vaikams minėtinos J. Gaižausko "Buratinas" (1968 m.), A. Belazaro "Kupriukas muzikantas" (1972 m.), B. Kutavičiaus "Kaulo senis ant geležinio kalno" (1976 m.), J. Juozapaičio "Marių paukštė" (1976 m.). Netradicinės sudėties (be orkestro) operų vaikams sukūrė V. Bagdonas, V. Švedas, J. Gaižauskas.

Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais sukurtos lietuvių operos įgijo ryškesnių psichologizmo, ekspresijos bruožų, atsirado įvairesnės formos traktuotės, muzikos kalba pasipildė šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis. Tai J. Juzeliūno "Žaidimas" (1968 m.), G. Kuprevičiaus "Ten, viduje" (1977 m.) Dodekafonijos principų yra psichologinės muzikinės dramos pavyzdžiu laikytinoje E. Balsio operoje "Kelionė į Tilžę" (1980 m.), ekspresionizmo elementų - V. Barkausko operoje "Legenda apie meilę" (1974 m.)

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Balčytis Eduardas. Muzika. K. Šviesa. 1999
  • David Even. Encyclopedia of the opera. USA. 1955–1963
  • J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007

Vikiteka