Nailonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Nailonas (angl. nylon) – prekybinis poliamidinio pluošto pavadinimas. Tai sintetinis pluoštas, gaminamas iš poliamidų. Yra kelių rūšių – kapronas (žaliava – kaprolaktamas), anidas, enantas ir nailonas.

Medžiagos specifika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai tamprus, stiprus, labai atsparus dilimui, atsparus cheminiams reagentams, geriau sugeria drėgmę ir lengviau brinksta vandenyje negu kiti sintetiniai pluoštai. Dažniausiai formuojamas iš lydalo, po to specialiai apdorojamas. Iš nailono mezgamos kojinės, trikotažas, jis vartojamas audiniams, štapeliniam pluoštui, padangų kordui, tinklams, filtrams, šepečiams, elektros laidų izoliacijai.

Išradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nailoninės kojinės Vakarų Europoje paplito po Antrojo pasaulinio karo. Naujovė pakeitė nepatikimas ir greitai plyštančias dirbtinio šilko kojines, reikalavusias nuolatinio taisymo.

Sintetinio dirbtinio pluošto srityje lemiami rezultatai buvo gauti dar prieš karą. Amerikos kompanija „Du Pont“ 1935 m. iš poliamidu 66 vadinamo polimero (medžiaga iš ilgų molekulių, kurias sudaro vienodos trumpos molekulės – monomerai) pagamino sintetinę skaidulą ir pavadino ją nailonu. Kiek vėliau, 1939 m. panašias poliamido skaidulas sukūrė ir vokiečiai, pavadinę jas perlonu, bet jokios rimtesnės konkurencijos amerikiečiams jie taip ir nesudarė. Po karo Sovietų Sąjungoje sukurtas poliamidinis pluoštas turėjo komercinį kaprono pavadinimą.

Nailonas buvo pirmasis plačiau išgarsėjęs plastikas. Šiandienos pasaulyje gyvenimas be šių medžiagų būtų sunkiai įsivaizduojamas. Jas sutinkame visur ir nuolat, visi žinome kiek patogesnį, sveikesnį ir saugesnį plastikai padarė mūsų gyvenimą. Vienoje nesenoje apklausoje plastikų atsiradimas pateko į 100 svarbiausiųjų dvidešimtojo amžiaus įvykių (visų, ne vien mokslo) sąrašą. Taip nebuvo visuomet, dar amžiaus pradžioje plastikų tebuvo vienas kitas, jie buvo brangūs ir retai naudojami.

„Plastikų karštligė“ prasidėjo trečiajame dešimtmetyje. Vokietis H. Staudingeris pirmasis išsiaiškino jų sandarą, jo teorija – tiesa, ilgai deramai neįvertinama ir nepripažįstama – sukėlė daugelio chemikų susidomėjimą. Tarp jų buvo ne vien mokslininkai, bet ir viena iš didžiausių chemijos pramonės kompanijų „Du Pont“. 1929 m. ji padarė tai, kas tuomet tarp verslo žmonių dar buvo gana neįprasta – įkūrė savą fundamentaliųjų tyrimų laboratoriją, kurios vadovu pakvietė jauną, vos 34 metų, bet jau spėjusį pagarsėti savo darbais Harvardo universiteto chemijos daktarą Wallace Carothersą.

Tuo metu jau buvo žinoma, kad kai kurios gamtoje sutinkamos medžiagos: medis, vilna, medvilnė yra polimerai. W. Carothers nutarė pabandyti sukurti didelį molekulinį svorį turinčias medžiagas polimerizuodamas įvairius cheminius junginius. Pradžioje jo grupė dirbo su acetilenu ir giminingomis jam cheminėmis medžiagomis. Apie 1931 m. „Du Pont“ jau galėjo gaminti pirmąją savo mokslininkų sukurtą naują medžiagą – dirbtinę gumą neopreną. Tuo metu JAV politiniai ir prekybiniai ryšiai su Japonija, svarbiausiaja šilko tiekėja nuolat blogėjo, todėl pramonei šios žaliavos ėmė nuolat trūkti ir ji darėsi vis brangesnė. „Du Pont“ sumanė sukurti galintį šilką pakeisti sintetinį pluoštą. W. Carothers ir jo komanda sugebėjo susidoroti ir su šia užduotimi. 1934 m. jie laboratorijoje ištempė pilmasias sintetines polimero gijas. Dar po metų kompanija jas užpatentavo kaip „nailoną“.

Nailonas buvo pirmąkart pristatytas visuomenei 1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje. Jo reklamoje buvo tvirtinama, kad naujoji medžiaga yra gaminama iš anglies, oro ir vandens (plačiaja prasme, čia nebuvo sumeluota, nes ją sudaro anglies, azoto, deguonies ir vandenilio atomai) ir ji yra stipresnė už šilką. Iš tikrųjų, žaliava nailono gamybai buvo gaunama iš naftos.

Nailoninėmis pėdkelnėmis pradėta prekiauti 1940 m. Per pirmuosius metus „Du Pont“ pardavė 64 mln. pėdkelnių. Neilgai trukus naujasis sintetinis pluoštas imtas naudoti gaminant įpakavimo maišus, gitarų stygas, kilimus, dantų šepetėlius bei dirbtinius kailius. Iki 1945 m. diduma pagaminto nailono tekdavo įvairiems kariniams taikymams, todėl moterims tekdavo tausoti savo paskutines nailonines kojines ypatingoms progoms ir valandų valandomis stovėti eilėse prie parduotuvių, kuriose jos pasirodydavo labai retai.

Pačiam W. Carothers milžiniško nailono pasisekimo jau neteko pamatyti. 1937 m., praėjus vos trims savaitėms po to, kai buvo gautas JAV patentas, jis nusinuodijo cianidu. Mokslininko savižudybės priežastys iki šiol lieka neaiškios. Jis jau kurį laiką buvo labai nepatenkintas savo padėtimi „Du Pont“ laboratorijoje, kankinosi nuo depresijos ir ėmė daug gerti. Jis manė, kad čia „tikri mokslo pasiekimai vertinami žymiai mažiau už netyčia gautą šalutinį produktą“, kokiuo Carothers laikė nailoną. Kita gi versija teigia, kad iš tikrųjų nailoną išrado ne W. Carothers, o vienas jo padėjėjų – Julian Hills. Anot šios versijos W. Carothers netikėjo, kad nailoną būtų galima kur nors pritaikyti ir buvo beveik sustabdęs visus šio polimero tyrimo darbus. J. Hills nailonu taip pat ypatingai nesižavėjo ir sakydavo, kad plastikas praris žmoniją. „Stiprus kaip plienas, plonas kaip voratinklio gija“ – šitaip skambėjo „Du Pont“ nailono reklaminės kompanijos šūkis. Nailonas iš tiesų tapo idealia medžiaga ne tik kojinėms. Jis puikiai tinka palapinėms, parašiutams, oro balionams, švarkams, sijonams, darbo ir sporto drabužiams, filtrams, lynams, neperšaunamoms liemenėms. Tačiau nailoniniai marškiniai yra kieti, greit pagelstantys ir lengvai priverčiantys prakaituoti. Dėl šių prastų savybių juos nukonkuravo žymiai patogesni marškiniai iš poliesterio ar medvilnės.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nailonas
  • Lietuviškoji tarybinė enciklopedija

Vikiteka