Film noir

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Scena iš Maltos sakalo, dažnai laikomo pirmuoju noiro filmu

Film noir (pranc. juodasis kinas), t.p. nuaras, noiras – kino terminas, daugiausiai naudojamas apibūdinti Holivudo kriminalinėms dramoms, ypač toms, kurios akcentuoja moralinį dviprasmiškumą ir seksualinę motyvaciją. Paprastai klasikinio Holivudo nuaro periodu laikomi 19401950 metai. Būdingi šio stiliaus elementai yra juodai balta, vokiečių ekspresionistų filmus primenanti stilistika, tamsi atmosfera (tiesiogine ir perkeltine prasme), užkadrinis balsas, su nusikaltimais susijęs siužetas (gangsterių arba detektyvinis filmas). Taip pat su nuaro žanru siejama femme fatale tipo veikėja. Kita vertus, aiškių film noir ribų nėra.

Šis žanras kino kritikų ir istorikų buvo apibrėžtas retrospektyviai, analizuojant praeities filmus. Tuo metu dabar tipiškam nuarui priskiriamus filmus kūrę režisieriai specialiai nesistengė statyti „film noir“, nes toks terminas net neegzistavo.

Žinomiausi nuaro filmai yra „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon), „The Big Combo“, „Out of the Past“ ir kiti.

Bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikinė femme fatale: Lola (Marlene Dietrich) filme „Mėlynasis angelas

Nėra vieno sutartinio film noir apibrėžimo. Šiam stiliui priskiriami filmai labai įvairaus pobūdžio: nuo holivudinio mainstream iki ekscentrikos, nuo gangsterių filmų iki bandančių kuo realiau pavaizduoti policijos darbą ar socialines problemas analizuojančių filmų. Nuaras paprastai siejamas su miesto aplinka, tačiau tai taip pat nėra taisyklė: daugelio klasikinių nuaro filmų veiksmas vyksta mažuose miesteliuose, priemiesčiuose, kaimuose, kelyje. Analogiškai anaiptol ne visuose filmuose figūruoja su nuaru tradiciškai siejami privataus detektyvo ir femme fatale tipažai. Taip pat nesutariama, ar film noir apskritai dera laikyti žanru, kai kur linkstama jį vadinti „stiliumi“ (Thomas Schatz), „fenomenu“ (Alain Silver), „judėjimu“ ir pan.

Klasikiniai film noir pasižymėjo šiais bruožais:

  • Stilistika: ribotas apšvietimas, ryškūs šviesotamsos kontrastai, šešėliai (pavyzdžiui, ant aktoriaus, sienos ir kt. metami žaliuzių). Aktorių veidai apšviečiami ne visai, kartais apskritai paskęsta tamsoje. Dauguma filmų juodai balti, tačiau yra ir spalvotų. Neretai filmuojamas atspindys veidrodyje, filmuojama per nelygų, šerkšnu padengtą stiklą, kitus vaizdą iškreipiančius objektus.
  • Struktūra: nelinijinis pasakojimas, grįžimai į praeitį ar žvilgsniai į ateitį. Balsas už kadro.
  • Siužetas ir veikėjai: dažname film noir siužeto centre yra žmogžudystė ar kitoks nusikaltimas, jų tyrimas. Neretai pasitaikantys elementai – įtarinėjimai, kaltinimai, išdavystės, taip pat amnezija. Veikėjai netobulos moralės, vienaip ar kitaip neatitinkantys normų. Tipiški veikėjai: detektyvai, femme fatale, policininkai, pavydūs vyrai, skurdeivos rašytojai. Veiksmo vieta dažniausiai, nors ne be išimčių, yra miestas, pateikiamas kaip savotiškas labirintas: jo barai, klubai, užeigos, kazino sudaro foną film noir veiksmui. Kulminacija gali vykti vizualiai sudėtingose, dažnai industrinėse vietose, pavyzdžiui, fabrikuose. Kartais (nors tai ir netikslu) sakoma, kad „nuare visada naktis ir visada lyja“.
  • Potekstė: paprastai film noir laikomas pesimistiniu. Nuaro veikėjai ne savo noru pakliūna į jiems itin nemalonias situacijas, grumiasi su likimu, dažnai pralaimi. Film noir kelia sudėtingų sprendimų reikalaujančius moralinius klausimus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ištakos[taisyti | redaguoti kodą]

Film noir estetikos ištakos – XV-XVI a. italų manierizmo ir baroko tapytojų naudoti šviesotamsos kontrastai, šešėliai. Nuaras daug ką perėmė iš vokiečių ekspresionizmo – kinematografinio judėjimo, turėjusio atgarsių ir kitose meno srityse. Europoje augant nacių įtakai, o Holivudui toliau tarpstant, į JAV išvyko nemažai talentingų kino Vokietijos kūrėjų, kurių dalis buvo susiję su ekspresionistų judėjimu. Tarp jų – Fricas Langas (Fritz Lang), Robertas Siodmakas (Robert Siodmak), Maiklas Kurtisas (Michael Curtiz). 1931 m. Langas sukūrė vieną pirmųjų garsinių detektyvinių filmų – „M“, kurio stilius buvo film noir pranašas. Čia pasirodė vėliau garsiausiuose nuaro filmuose vaidinsiantis Piteris Lorė (Peter Lorre). Kai kurie 4 deš. pradžioje Holivude sukurti Kurtiso filmai taip pat laikomi film noir pradininkais. Ekspresionizmo įtaka juntama studijos „Universal Studiossiaubo filmuose, pvz., „Drakula“ (1931 m.), „Nematomas žmogus“ (1933 m.).

Tuo metu Holivude dirbo Vienoje gimęs, bet JAV užaugęs režisierius Jozefas fon Šternbergas (Josef von Sternberg). Jo filmai („Šanchajaus ekspresas“ (1932 m.), „Velnias – tai moteris“ (1935 m.)) pasižymi erotizmu, „barokiniu“ stiliumi. Visa tai – taip pat būsimojo nuaro elementai.

Kitos nuaro susiformavimui įtakos turėjusios kryptys: 4 dešimtmečio prancūzų poetinis realizmas, 5 deš. italų neorealizmas, taip pat itin išplėtota amerikiečių detektyvinė ir kriminalinė literatūra. Nors Orsono Velso (Orson Welles) „Pilietis Keinas“ (1941 m.) nepriskiriamas nuarui, jam padarė didelę įtaką.

Klasikinis nuaras[taisyti | redaguoti kodą]

Kadras iš klasikinio film-noirThe Big Combo“. Jo kinematografas John Alton įnešė didelį indėlį į tipiška tapusią žanro atmosferą.

Amerikietiškojo nuaro klasikiniu periodu laikomi 5–6 dešimtmečiai. Neretai literatūroje pirmuoju „tikru“ nuaro filmu įvardijamas „Nepažįstamasis iš trečiojo aukšto“ (Stranger on the Third Floor, rež. Boris Ingster, 1940 m.). Daug film noir buvo mažabiudžečiai B klasės filmai. Tai jų kūrėjams bent iš dalies suteikdavo daugiau laisvės nei turėjo didelius filmus kuriantys menininkai. A klasės filmai turėjo būti daugiau mažiau pozityvūs, jų vizualinis stilius minkštas, malonus, patrauklus žiūrovui. Film noir nuėjo priešingu keliu, ir ilgainiui padarė įtaką tam pačiam mainstreamui. Kai kurie vėlesni nuaro filmai buvo režisuoti žymių režisierių ir įžengė į tą pačią A klasę.

Tuometinis kino produkcijos kodeksas neleido neigiamiems filmų personažams išsisukti nuo bausmės už nusikaltimą ar svetimoteriauti. Nuaro siužetai balansavo ant ribos. Film noir išsiskyrė „amoralių“ moterų personažais, Holivude nuo kodekso atsiradimo pasirodydavusiais labai retai. Vienas geriausių pavyzdžių – nemažo populiarumo sulaukusi „Dviguba kompensacija“ (Double Indemnity, rež. Billy Wilder, 1944 m.). Po jo sekė serija „blogų mergaičių“ vaidmenų: tokius personažus vaidino Rita Heivort (Rita Hayworth), Leina Terner (Lana Turner), Ava Gardner ir kt. Kitas tipiškas nuaro personažas – privatus detektyvas – pasirodo filmuose „Maltos sakalas“ (1941 m.), „Žmogžudystė, mano mieloji“ (Murder, My Sweet, 1944 m.).

Nuaras po 7-tojo dešimtmečio[taisyti | redaguoti kodą]

Scena iš neo-noir filmo „Nuodėmių miestas
Niūrus ateities pasaulis turbūt garsiausiame mokslinės fantastikos nuaro filme „Blade Runner

Pradedant 7-tuoju dešimtmečiu, film noir specifika tolsta nuo klasikinio periodo. Tai pirmiausia išryškėja tokiuose filmuose kaip „Mandžiūrijos kandidatas“ (The Manchurian Candidate, 1962 m.), „Šoko koridorius“ (Shock Corridor, 1962 m.), „Brainstorm“ (1965 m.).

„Naująjį nuarą“ (neo–noir) tokiu padaro sąmoningas klasikinio film noir atpažinimas ir pripažinimas bei jo elementų pakartotinis atradimas, naudojimas bei transformavimas (nes pats nuaro terminas buvo pritaikytas retrospektyviai). Toks santykis su klasikiniu periodu leido ir nagrinėti, kritikuoti nuaro konvencijas. Pirmasis šitoks filmas – Žano Luko Godaro (Jean-Luc Godard) „Iki paskutinio atodūsio“ (À bout de souffle, 1960 m.), vėliau – Roberto Altmano „Ilgasis atsisveikinimas“ (The Long Goodbye, 1973 m.). Iš kitos pusės, 1972 m. Vudžio Aleno (Woody Allen) filmas „Pagrok dar kartą, Semai“ (Play It Again, Sam) be jokios kritikos žaidė senojo klasikinio stiliaus elementais.

Vieni žymiausių „naujojo nuaro“ filmų – Romano Polanskio „Kinų kvartalas“ (Chinatown, 1974 m.), Martino Skorsezės (Martin Scorsese) „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976 m.). Kai kurie filmai buvo senųjų nuarų perdirbiniai.

9 dešimtmetis prasidėjo Skorsezės „Įsiutusiu buliumi“ (Raging Bull). Lorenso Kasdano (Lawrence Kasdan) „Kūno karštis“ (Body Heat, 1981 m.) taip pat naudoja klasikinio nuaro elementus. Pastarojo filmo sėkmė parodė, kad naujasis nuaras gali būti komerciškai sėkmingas. Vienas geriausių pavyzdžių – „Esminis instinktas“ (1992 m., rež. Paul Verhoeven). Brolių Koenų (Joel Coen, Ethan Coen) filmuose „Fargo“ (1996 m.), „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There, 2001 m.) ir kt. žymi klasikinio nuaro įtaka. Kventino Tarantino (Quentin Tarantino) kūryboje sugrįžta klasikiniam nuarui buvęs būdingas „A klasės filmas su B klasės ypatumais“.

Iš nuaro elementus naudojančių pastarojo dešimtmečio režisierių galima paminėti Kristoferį Nolaną (Christopher Nolan), Semą Mendesą, Roberto Rodrigezo (Robert Rodriguez) „Nuodėmių miestą“ (Sin City, 2005 m.) ir kt.

Pamišėlių nuaro stiliui priskiriami nuaro žanro filmai, kuriuose veikia sociopatai, šizofrenikai ar kitokius psichinius sutrikimus turintys teigiami veikėjai, dažnai siužetas rodomas iš jų požiūrio taško ir kuria keistą, netikėtą atmosferą. Žinomiausi šio stiliaus filmai yra „Kovos klubas“, daug Deivido Linčo (David Lynch) darbų.

Mokslinės fantastikos nuaras yra mokslinės fantastikos ir nuaro mišinys. Vieni žinomiausių filmų yra Ridlio Skoto (Riddley Scott) „Blade Runner“ ir Terio Giljamo (Terry Gilliam) „Dvylika beždžionių“. Anime šiam stiliui atstovauja „Ghost in the Shell“.

Nuorodos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]