Siera Leonė

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Siera Leonės Respublika
angl. Republic of Sierra Leone
Siera Leonės vėliava Siera Leonės herbas
Vėliava Herbas
HimnasAukštai mes išgiriame tave, laisvės karalystę

Siera Leonė žemėlapyje
Valstybinė kalba anglų
Sostinė Fritaunas
Didžiausias miestas Fritaunas
Valstybės vadovai
 • prezidentas
 • viceprezidentas
 • premjeras
 
Julius Maada Bio
Mohamed Juldeh Jalloh
Jacob Jusu Saffa
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
 
71 740 km2 (116)
1,0 %
Gyventojų
 • 2017
 • Tankis
 
6 732 899 (107)
83 žm./km2 (114)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui
2007 (progn.
1,672 mlrd. $ (150)
286 $ (163)
Valiuta Leonė
Laiko juosta
 • Vasaros laikas
UTC +0
Nepriklausomybė
nuo Jungtinės Karalystės,
1961 m. balandžio 27 d.
Interneto kodas .sl
Šalies tel. kodas +232

Siera Leonė (oficialus pavadinimas Siera Leonės Respublika) – konstitucinė demokratinė Vakarų Afrikos valstybė. Ribojasi su Gvinėja šiaurės rytuose, Liberija pietryčiuose, Atlanto vandenynu pietvakariuose, ir užima 71 740 km² plotą; turi apie 6,3 mln. gyventojų. Šalyje vyrauja tropinis klimatas, nuo vandenyno pusės į žemyno gilumą tęsiasi savanų ir drėgnųjų atogrąžų miškų gamtinės zonos. Didžiausias Siera Leonės miestas ir jos sostinė yra Fritaunas.

Ankstyvieji Siera Leonės gyventojai buvo Šerbro, Temnės ir Limbos, o vėliau ir Mendės bei Kono etninės grupės, kurios kraštą vadino Romarongu; vietine kalba tai reiškia kalną. Šiandien šios penkios etninės grupės sudaro bendrą vietinį Siera Leonės etnosą. Valstybės pavadinimas kilo iš 1462 metais portugalų keliautojo Pedro da Sintros sudaryto žemėlapio, kuriame jis šalia Fritauno esančias kalvas pavadino Serra de Leão; portugališkai tai reiškia „Liūto kalnus“. Siera Leonė tapo svarbiu transatlantinės vergų prekybos centru, kol 1787 metais Siera Leonės kompanija įkūrė Fritauną, tuo metu vadintą vergų rojumi; į jį iš Šiaurės Amerikos ir Karibų jūros regiono plūdo daugybė nuo vergijos išlaisvintų juodaodžių. 1808 metais Fritaunas tapo britų imperijos kolonija, o 1896 metais pateko į Jungtinės Karalystės protektoratą; suvienijus šiųdviejų įstatus, 1961 m. balandžio 27 d. Siera Leonė tapo nepriklausoma. Dėl vyriausybinės korupcijos ir netvarkos šalies viduje bei šalimais esančioje Liberijoje vykusio karo, Siera Leonėje 1991 metais kilo pilietinis karas, kuris baigėsi tik 2000-aisiais, į šalį įvedus Nigerijos paskirtą Jungtinių Tautų taikdarių kariuomenę. 1998 metais JT pajėgos Fritaune sugrąžino šalies piliečių demokratiškai išrinktą valdžią. Iki karo pabaigos buvo nuginkluota beveik 72,5 tūkst. buvusių revoliucinių kovotojų. 2002 metais įkurtas Specialusis Siera Leonės Tribunolas, skirtas ištirti karo ir žmoniškumo nusikaltimus, padarytus nuo 1996-ųjų metų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės istorija, apie ikikolonijinę istoriją taip pat žiūrėti Senegambija.
Priešistorinės puodininkystės likučiai iš Kamabajaus Siera Leonėje

Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologiniai radiniai rodo, kad Siera Leonė yra apgyvendinta jau daugiau nei 2 500 metų.[1] IX m. e. amžiuje pradėta naudoti geležis, o apie 1000 m. pakrantės gentys pradėjo verstis žemdirbyste.[2] Tankūs atogrąžų drėgnieji miškai iki pat XVIII amžiaus apsaugojo Sierą Leonę nuo ikikolonijinių Afrikos tautų įsiveržimo ar islamistinės kultūros skverbimosi.

Europiečių kontaktai su Siera Leone buvo vieni pirmųjų Vakarų Afrikoje. 1462 metais, portugalų keliautojas Pedras da Sintra žemėlapyje pažymėjo dabartinį Fritauno uostą supančias kalvas, pavadindamas jas Serra de Leão (port. Liūto kalnai).[3] Netrukus į uostą atvyko pirmieji portugalų pirkliai; 1495 m. pastatytas fortas su pakrantės prekybos postu.[4] Prie portugalų prisijungė olandai ir prancūzai, 1562 metais – ir anglai; visi jie vertėsi vergų prekyba.

Vergijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1835 metų iliustracija, vaizduojanti išlaisvintus Šiaurės Amerikos vergus, atvykusius į Siera Leonę.

1787 m. Londone veikęs „Juodųjų vargšų“ labdaros komitetas sumanė į Siera Leonėje esančią vadinamąją Laisvės provinciją išsiųsti savo globojamus „spalvotuosius“: daugiausia afroamerikiečius, kurie per Amerikos revoliuciją prisiekė ištikimybę britų imperijai ir ilgainiui turėjo palikti Šiaurės Amerikos kolonijas, taip pat Afrikos ir Azijos atvykėlius. Tokį finansinį labdaros organizacijos gelbėjimo planą pasiūlė vienai laivų kompanijai vadovavę britų filantropai; jie 1787 metų gegužės 15 d. į Sierą Leonę atplukdė pirmąją juodaodžių kolonistų grupę.

Ligos ir priešiški vietinių gyventojų išpuoliai beveik sunaikino pirmąją atvykėlių bangą. Neilgai trukus, vieno iš būsimųjų Fritauno įkūrėjų ir Šiaurės Amerikos juodaodžių lyderio Tomo Piterso dėka, buvo įkurta Siera Leonės Kompanija, turėjusi tęsti nesėkmingai pasibaigusį „Juodųjų vargšų išlaisvinimo komiteto“ proteguotos Sent Džordžo įlankos kompanijos siekį įkurti pirmąją laisvą, anglų globojamą, juodaodžių teritoriją Afrikoje. Siera Leonės kompanija naujajai kelionei surinko apie 1 200 Naujosios Škotijos juodaodžių pabėgėlių nuo vergijos Jungtinėse Valstijose. Jie, vadovaujami Piterso, 1792 metais įkūrė Fritauną (angl. Freetown – „laisvas miestas“). Prie grupės prisijungė kiti afroamerikiečiai, buvę vergai Jungtinėse Valstijose. Tuo metu pačiose Valstijose tarp vergų juodaodžių sklandė gandas apie „Juodųjų rojų“ Afrikoje; tai tapo pabėgėlių viltimi.

Anglų abolicionistas Granvilis Šarpas ketino sukurti Siera Leonėje utopinę bendruomenę, tačiau Siera Leonės Kompanijos valdytojai nė neketino naujakuriams dykai atiduoti žemės. Žinodami, kokia žemės nuomos našta jų laukia, atvykėliai sukilo; maištą nuslopino tik per 500 Jamaikos maronų, atsiustų iš Naujosios Škotijos.

Fritauno kolonija 1856 metais

Į Fritauną iš įvairių kitų Afrikos vietų, bet daugiausia vakarų kranto, sugrįžo tūkstančiai juodaodžių arba išlaisvintų vergų. Dauguma jų nusprendė pasilikti Siera Leonėje ir susilieję su ankstesniaisiais atvykėliais, pamažu tapo vietiniais kreolais. Atkirsti nuo savo gimtųjų namų ir tradicijų, jie perėmė kai kuriuos britų gyventojų kultūros aspektus; Vakarų Afrikos pakrantėje pradėjo klestinčią prekybą gėlėmis ir karoliukais. Kolonijoje buvo kalbama maišyta krio kalba, viena iš kreolų kalbų (šios 18-ame amžiuje atsirado iš liaudinės šnekamosios anglų kalbos, kurią naudojo afroamerikiečiai); ji greitai išplito visame regione kaip bendrinė prekybos ir krikščionių misijų kalba. Anglų ir amerikiečių abolicionistų judėjimai puoselėjo viltis, kad kada nors povergovinės prekybos Afrika taps panašia į Fritauną.

Kolonijinė epocha[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bajus Burehas, 1898 metų sukilimo prieš britų valdžią lyderis

XX amžiaus pradžioje, Fritaunas tapo tam tikru traukos centru; čia įsikūrė britų valdomų Aukso Kranto (dabartinė Gana) ir Gambijos kolonijų administracija. Siera Leonė tapo Britų Vakarų Afrikos mokymosi centru; 1827 metais įkurtas Fouraho įlankos koledžas labai greitai ėmė traukti visus vakarų kranto afrikiečius, kalbančius anglų kalba. Daugiau nei šimtmetį, tai buvo vienintelis Vakarų Europos stiliaus universitetas subsacharinėje Afrikoje.

Kolonijiniais laikais, Siera Leonės vietiniai gyventojai ne kartą bandė nesėkmingai nuversti britų valdžią ar krio viešpatavimą jų gimtosiose žemėse. Žymiausias iš tokių mėginimų buvo Lūšnų Mokesčio karas 1898 metais. Pirmasis sukilimo lyderis buvo Bajus Burehas, Temnės vadas, atsisakęs pripažinti britų įvestą gyvenamųjų lūšnų apmokestinimą. Vietiniai vadai tokį europiečių žingsnį pavadino pasikėsinimu į jų nepriklausomybę. Britų valdžiai įsakius suimti Burehą dėl nustatyto mokesčio nemokėjimo, šis surinko kovotojų iš kelių Temnės, taip pat Limbos, Loko, Soso, Kisi ir Mandinkos, kaimų. Keletą pirmųjų karo mėnesių Burehas turėjo nemažą pranašumą prieš gerokai galingesnę britų kariuomenę. Žuvo šimtai britų ir Bureho karių. Galiausiai 1898 m. lapkričio 11 d. Bajus Burehas buvo sučiuptas į nelaisvę ir išsiųstas tremtin į Aukso krantą; tuo tarpu 98 likę gyvi jo kovotojai britų valdžios įsakymu pakarti.

Lūšnų Mokesčio karas užbaigė didžiulį ir organizuotą vietinių pasipriešinimą kolonializmui, tačiau vėlesniu kolonijiniu periodu jie jį tęsė kitokiomis formomis: kartkartėmis pradėdavo smulkius maištavimus ar riaušes, sukildavo darbe, pažeisdavo miestų tvarką. Po 1955 ir 1956 metų suiručių, praktiškai visi vietiniai Siera Leonės gyventojai pateko į britų protektoratą.

Vienas svarbiausių įvykių Siera Leonės istorijoje buvo 1935 metais De Beers korporacijai suteikta mineralų gavybos monopolija; monopolininkas gavo teisę 99 metams verstis naudingųjų iškasenų gavyba. 1951 metų konstitucija suteikė vilties pradėti krašto dekolonizaciją; 1953 metais Siera Leonė gavo ribotą savivaldą. Praėjus dar keleriems metams, 1958 m. įvykdyti kiti konstituciniai pakeitimai: seras Miltonas Margajas tapo Ministru Pirmininku. Po konstitucinių derybų Londone 1960 metais, Siera Leonė 1961 metų balandžio 27 dieną gavo nepriklausomybę nuo Jungtinė Karalystės, ir galbūt lemtinga, jog tai įvyko tą pačią dieną, kai kilo Lūšnų Mokesčio karas. Tapusi suverenia valstybe, Siera Leonė Tautų sandraugos įstatais pasirinko parlamentinę valdžios santvarką.

Nepriklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1961 m. balandžio 27 d. Siera Leonė, vadovaujama sero Miltono Margajaus, tapo nepriklausoma valstybe, o Margajas, atvedęs savo tautą į laisvę, – pirmuoju teisėtu jos premjeru (Siera Leonėje ši politinė valdžios vieta vadinama Vyriausiojo ministro postu). Tai įvyko 1951 metais, suvienijus Kolonijų įstatymų leidžiamąją tarybą ir Protektorato asamblėją, taigi gerokai prieš nepriklausomybės pripažinimą, tačiau tik po jos Miltonas Margajas galėjo visateisiškai tapti Siera Leonės vadovu. Jo suburta Siera Leonės tautos partija (sutrump. angl. SLPP) dideliu skirtumu laimėjo 1962-ųjų metų gegužės mėnesį surengtus pirmuosius visuotinius rinkimus; politinė partija taip pat gavo daugumą vietų parlamente. Po jo mirties 1964 metais, valstybei trejus metus vadovavo Margajaus brolis seras Albertas Margajas; šis dažnai buvo kritikuojamas dėl korupcijos ir palankaus politinio požiūrio Mendės etninės grupės atžvilgiu. Jo valdymo metais iš tiesų išaugo Mendės atstovų įtaka valstybės tarnyboje ir kariuomenėje: jie užėmė aukščiausias šių institucijų vietas. Tuo metu partijos oponentams tapo akivaizdu, jog valdyme pradėję žymiai dalyvauti mendės išskirtinį dėmesį skiria šalies pietiniam ir pietrytiniam regionams, kur ir buvo susitelkę daugiausiai šios etninės grupės gyventojų. Albertas Margajas taip pat bandė sukurti vienpartinę valstybę, tačiau jam ypatingai stipriai pasipriešino opozicinis Visos tautos kongresas (sutrump. angl. APC).

Visos tautos kongreso politinis mitingas Kabaloje, Koinadugu apygardoje (1968 metai). Raudonai apsirengę VTK nariai priešais SLTP palaikančių žmonių namus.

1967 metų kovą įvykę visuotiniai rinkimai beveik iš karto buvo užginčyti kaip negaliojantys, tačiau Siera Leonės gubernatorius Henris Bostonas vis vien paskelbė jų rezultatus: naujuoju šalies ministru pirmininku turėjo tapti Visos tautos kongreso kandidatas Siaka Stivensas, tuo metu užėmęs Fritauno mero pareigas. Kelios valandos iki Stivensui užimant naująjį premjero postą, ginkluotųjų pajėgų brigados vadas Deividas Lansana be kraujo praliejimo įvykdė perversmą, teigdamas, jog valstybės vadovo postas turėtų likti neužimtas iki tol, kol vyks genčių atstovų į parlamentą rinkimai ir siūloma kandidatūra sulauks jų palaikymo parlamente. Stivensas buvo įkalintas namuose, paskelbta karo padėtis. Tuo tarpu grupė vyresniųjų karininkų nepakluso oficialiems valdžios nurodymams ir 1968 m. kovo 23 d. ją nuvertė, tuo pačiu suėmė Lansaną ir konstituciją paskelbė negaliojančia. Grupė užgrobusiųjų valstybės valdymą pasivadino Nacionaline reformacine taryba (sutrump. angl. NRC) ir savo pirmininku paskelbė brigadininką Endriu Džuksoną-Smitą. Tų pačių metų balandį, pačią NRT nuvertė grupė kariškių, pasivadinusių Antikorupciniu revoliuciniu judėjimu (sutrump. angl. ACRM), kuriam vadovavo brigadininkas Džonas Bangura. Po sąmyšio šalyje, ARJ įkalino senuosius NRT narius, atstatė konstituciją ir į premjero postą grąžino Stivensą. Į valdžią sugrįžus VTK, vadovaujamam Stivenso, Limbos etninė grupė išlaikė savo įtaką vyriausybėje ir valstybės tarnyboje. 1970 m., antroji iš didžiausių Siera Leonės etninių grupių Temnė susijungė su Mende į opoziciją prieš VTK valdomą vyriausybę, tačiau 1978 metais Stivensui į viceprezidento postą paskyrus temnių atstovą Soriją Ibrahimą Koromą, ši tauta tiesiog prisišliejo prie Limbos ir atsisakė visų tolimesnių valdžios siekių; ir vis dėlto išliko antra įtakingiausia etnine grupe valstybės valdyme po Limbos.

Valdžią sugrąžinus piliečiams, 1968 metų pabaigoje įvyko rinkimai, po kurių visas ministrų kabineto formavimas atiteko VTK atstovams. Rimtis šalyje visiškai atstatyta nebuvo; provincijose prasidėjus neramumams, 1968 metų lapkritį Stivensas paskelbė nepaprastąją padėtį. 1971 metais vyriausybė išgyveno nesėkmingą karinį perversmą, o 1974 metų liepą ji išaiškino dar vieno, tariamai rengto, aplinkybes: abiejų sumanytų sąmokslų vadai buvo nuteisti, jiems atlikta mirties bausmė. 1977 m., studentų demonstracijos visoje Siera Leonėje nutraukė vyriausybės darbą.

1971 m. balandžio 19 d. parlamentas Sierą Leonę paskelbė respublika. Tuometinis valstybės ministras pirmininkas Siaka Stivensas tapo pirmuoju tautos prezidentu. Jis paprašė Gvinėjos karių pagalbos palaikant vyriausybės valdymą nuo 1971-ųjų iki 1973 metų. 1974 metais žlugus tariamam pasikėsinimui į prezidentą, po dvejų metų Stivensas be jokių priešininkų laimėjo prezidento rinkimus ir buvo perrinktas naujai 5-erių metų valstybės vadovo kadencijai. Per 1977 metų gegužę įvykusius visuotinius parlamento rinkimus, VTK gavo 74 mandatus, o SLTP – tik 15. Siera Leonės tautos partija pasmerkė rinkimus ir VTK apkaltino suklastotais balsavimo rezultatais ir rinkėjų bauginimu. 1978 metais parlamentas patvirtino naują konstituciją, pagal kurią Siera Leonė tapo vienpartine valstybe. Tų pačių metų referendumas VTK pavertė vienintele teisėta šalies partija.

Siaka Stivensas iš prezidento pareigų pasitraukė 1985 metų lapkričio mėn., poste išbuvęs 14 metų, bet ir toliau liko VTK pirmininku. Partija pasiūlė naują kandidatą į prezidentus, remiamą paties Stivenso: Siera Leonės ginkluotųjų pajėgų vadą generolą majorą Džozefą Saidu Momohą. Šis taip pat priklausė Limbai. 1985 metų lapkričio 28 d. vienpartiniame referendume jis buvo išrinktas prezidentu. 1986 m. sausį įvyko jo inauguracija, gegužę – naujojo parlamento rinkimai tarp VTK atstovų.

Po tariamo pasikėsinimo nuversti prezidentą Momohą 1987 m. kovą, buvo suimti sąmokslu įtariami daugiau nei 60 aukšto rango vyriausybės pareigūnų, tarp jų – ir valstybės viceprezidentas Fransis Minahas. Minahas buvo atleistas iš pareigų, nuteistas už sąmokslo rengimą ir pakartas kartu su kitais penkiais 1989 metais.

Pilietinis karas: daugiapartinė konstitucija ir Revoliucinio susivienijimo frontas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės pilietinis karas.

1990 m. spalį prezidentas Džozefas Momohas sudarė konstitucijos peržiūros komisiją, turėjusią peržvelgti 1978 metų vienpartinės valstybės konstituciją. Remiantis komisijos rekomendacijomis, buvo sukurta nauja daugiapartinę valstybės sistemą atstatanti konstitucija, kurią patvirtino parlamentas. Ji įsigaliojo 1991 m. spalio 1 d., tačiau buvo daug įtarimų, kad Momoho pasiūlymas nerimtas bei prasidėjo akivaizdus VTK piktnaudžiavimas valdžia.

Dėl vyriausybės korupcijos ir nekompetencijos tvarkant deimantų gavybą ir išteklius, kilo pilietinis karas. Karo protrūkį, be abejo, lėmė dar ir tai, kad gretimoje Liberijoje vyko žiaurus pilietinis karas; manoma, kad tuometinis Liberijos nacionalinio patriotinio fronto (sutrump. angl. NPFL) lyderis Čarlzas Teiloras padėjo buvusiam Siera Leonės kariuomenės kapralui Fodajui Sankohui sukurti Revoliucinio susivienijimo frontą (sutrump. angl. RUF). Mainais už tokią pagalbą, Teiloras gaudavo Siera Leonės deimantų. RSF, vadovaujama Sankoho ir iš užnugario palaikoma Teiloro, pirmąjį puolimą nukreipė į rytų Siera Leonėje, Kailahuno apygardoje esančius kaimus. Juos užpuolė 1991 m. kovo 23 d. iš Liberijos pusės. Siera Leonės vyriausybė, braškanti nuo žlungančios ekonomikos ir korupcijos, buvo nepajėgi efektyviai pasipriešinti kovotojams. Praėjus mėnesiui po įsiveržimo į šalį, RSF jau kontroliavo didžiąją dalį Rytinės provincijos. Viena pagrindinių sukilėlių strategijų buvo į kovą prievarta įtraukti vaikus, taigi valdžia neką tebūtų galėjusi pakeisti.

1992 m. balandžio 29 d., šeši jauni Siera Leonės armijos kariai, matyt, pasibaisėję vyriausybės neveiklumu kovojant su sukilėliais, sukėlė kariuomenės perversmą ir šalies prezidentą Josefa Momohą išsiuntė į tremtį Gvinėjon. Tai buvo antrasis leitenantas Solomonas Musa, kapralai Tomas Nijuma ir Jahijas Kanu, brigados generolas Džulijus Maadas Bijo, kapitonas Samuelis Komba Kambas ir pulkininkas Komba Mandehas, jiems vadovavo 25-erių metų amžiaus kapitonas Valentinas Straseris. Šie kariai įkūrė Nacionalinę laikinosios vyriausybės tarybą (sutrump. angl. NPRC) ir jos vadovu išsirinko Jahiją Kanu; deja, jis buvo nužudytas kitų NLVT narių dėl įtarimų, jog bandė derėtis su griūvančia VTK administracija. Pirmininko postą 1992 metų gegužės 4 d. perėmė Straseris; jis tapo Siera Leonės valstybės vadovu. Samuelis Musa, vienas iš perversmo sumanytojų, gavo NLVT vicepirmininko vietą. Daugybė Siera Leonės gyventojų užplūdo gatves džiaugdamiesi, kad NLVT išvadavo juos nuo 23-ejus metus trukusio besąlyginio VTK valdymo. NLVT vadovas tuoj pat nutraukė 1991 metais įsigaliojusią konstituciją ir paskelbė nepaprastąją padėtį, apribojo žodžio ir spaudos laisvę bei paskelbė dekretų politiką. Kariuomenei ir policijai buvo suteikti neriboti įgaliojimai suimti įtartinus asmenis be jokio teisminio proceso ar nepateikus kaltinimų, šiems negalint jų apskųsti teismui.

Ilgainiui ėmė aiškėti, kad naujoji valdžia su sukilėliais kovoja lygiai taip pat tuščiai, kaip tai darė Momoho vadovaujama VTK vyriausybė. Vis daugiau šalies teritorijų atsidurdavo RSF kontrolėje, jie užgrobė visą deimantais turtingą Rytinę provinciją ir 1995 metais atsidūrė prie pat Fritauno. Atsakydama į tai, NLVT pasamdė kelis šimtus privačios kompanijos kovotojų. Šiems per mėnesį pavyko nustumti RSF prie pat Siera Leonės sienos. Per tą laiką tarp senųjų NLVT narių įsiplieskė korupcija. Liepos 5 d. Straseris iš Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigų atleido savo vaikystės draugą Musą ir į jo vietą paskyrė Džulijų Bijo. Kai kurie senieji nariai, tarp jų ir pats Bijo, bei Nijumas ir Mondehas buvo nepatenkinti Straserio veiksmais; po beveik ketverių metų valdymo, Straseris kitų Tarybos narių buvo pašalintas iš NLVT pirmininko posto; perversmui vadovavo Bijo. Jis atkūrė konstituciją ir sušaukė visuotinius rinkimus. Antrajame prezidento rinkimų ture 1996 metais, Siera Leonės tautos partijos kandidatas Ahmadas Tedžanas Kabahas nugalėjo Suvienytosios nacionalinės tautos partijos (sutrump. angl. UNPP) atstovą Džoną Karefą-Smartą, priklausantį Šerbro etninei grupei. Tuo tarpu Bijo įgyvendino savo pažadą valstybės valdymą sugrąžinti gyventojams ir perdavė valdžią Kabahui, kilusiam iš daugiausia Mendės gyvenamos Kailahuno apygardos, esančios šalies pietryčiuose bei priklausančiam Mandingų etnosui. Kabaho vadovaujama SLTP taip pat laimėjo daugumą vietų parlamente.

1996 metais, generolas majoras Džonis Polas Koroma tariamai įsivėlė į bandymą nuversti prezidento Kabaho vyriausybę. Koroma buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas Fritauno Pagrindiniame kalėjime. Tačiau kai kurie aukšti armijos pareigūnai tokiu sprendimu buvo nepatenkinti ir 1997-ųjų gegužės 25 d. grupė jų, pasivadinusi Ginkluotųjų pajėgų revoliucine taryba (sutrump. angl. AFRC), nuvertė Kabahą. GTRT išlaisvino Koromą ir paskyrė Tarybos pirmininku bei valstybės vadovu; pasikartojo visi ankstesnieji scenarijai, dėl neaiškaus pagrindinio tikslo, neramumai šalyje ir toliau tęsėsi. Koroma vėlgi nutraukė galioti konstituciją, taip pat uždraudė masines demonstracijas, uždarė visas privačias šalies radijo stotis ir prie vyriausybės pakvietė prisijungti tuo metu pogrindyje buvusį Revoliucinio susivienijimo frontą. Po 10 mėnesių oficialaus jų valdymo, į Sierą Leonę atvyko Nigerijos vadovaujami ECOMOG daliniai; 1998 metų gegužę pajėgos atkūrė demokratiškai išrinktą prezidento Kabahos vyriausybę. Šimtai civilių gyventojų buvo apkaltinti pagalba GPRT vyriausybei ir neteisėtai suimti; taip pat apkaltintiems karininkams įvykdyti karo teismai. 1998-ųjų spalio mėnesį be apeliacijų buvo pripažinti kaltais 24 tokie Siera Leonės armijos kariai, jiems įvykdyta mirties bausmė. Kitų metų sausio 6-ąją, GPRT dar kartą bandė nuversti vyriausybę ir perimti valstybės valdymą, bet jiems nebepavyko. Fritaune ir aplinkiniuose jo rajonuose buvo sunaikinta daugybė turto, žuvo daug nekaltų žmonių.

1999 m. spalį, Jungtinės Tautos pritarė į karo nuniokotą Siera Leonę išsiųsti taikdarių misiją, skirtą atkurti tvarkai ir nuginkluoti paskutiniąsias sukilėlių pajėgas. Gruodį į šalį atvyko 6 000 JT narių; 2000 m. vasarį organizacijos Saugumo Taryba balsavo dėl jų skaičiaus padidinimo iki 11 ir vėliau – dar iki 13 tūkst. Gegužę, iš šalies išvykus beveik visiems Nigerijos kovotojams, rytinėje Siera Leonėje Jungtinių Tautų pajėgos susidūrė su RSF lyderio Sankoho vadovaujamomis sukilėlių grupėmis; RSF įkaitais paėmė beveik 500 taikdarių ir santarvės susitarimas baigėsi. Įkaitų krizė baigėsi nepaliaujama kova tarp RSF ir šalies vyriausybės.

Tarp 1991-ųjų ir 2001 metų, Siera Leonės pilietiniame kare iš viso žuvo apie 50 tūkst. žmonių. Šimtai tūkstančių gyventojų buvo priversti palikti savo namus; dauguma jų tapo Gvinėjos ir Liberijos pabėgėliais. 2001-aisiais, JT pajėgos patraukė į sukilėlių užimtas teritorijas. 2002 m. sausį oficialiai paskelbta, kad karas baigėsi. 2002 m. gegužę Kabahas perrinktas antrai prezidento kadencijai. 2004 metais baigtas šalies nuginklavimas; JT remiamas karo nusikaltimų teismas pradėjo abiejų kariavusių pusių vadų teismus. 2005 metų gruodį JT taikdarių pajėgos pasitraukė iš Siera Leonės.

2007 m. rugpjūtį valstybėje įvyko visuotiniai prezidento ir parlamento rinkimai. Pirmuoju kartu prezidento rinkimuose nei vienas kandidatas negavo daugumos rinkėjų balsų. Pakartotiniai rinkimai vyko rugsėjo mėnesį, naujuoju Siera Leonės prezidentu išrinktas Ernestas Bajus Koroma.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės politinė sistema.
Valstybės rūmų rezidencija, kurioje oficialiai dirba ir gyvena Siera Leonės prezidentas
Dabartinis valstybės vadovas Ernestas Bajus Koroma

Siera Leonė yra konstitucinė demokratinė respublika. Valstybės valdymo santvarką nustato 1991 metais priimta konstitucija, kuri numato, jog valdžios sistemą sudaro vienerių rūmų įstatymų leidžiamoji, vykdomoji bei teisminė valdžios. Šiuo atveju, visos įstatymų leidžiamosios galios yra pavestos parlamentui, aukščiausią vykdomąją valią turi prezidentas ir jo suformuoto kabineto nariai, o teisminei santvarkai vadovauja Vyriausiasis teisėjas. Prezidentas yra valstybės ir vyriausybės vadovas bei ginkluotųjų pajėgų ir nacionalinės policijos vyriausiasis vadas. Jis sudaro ir vadovauja ministrų kabinetui, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas renkamas tiesiogiai visuotiniais rinkimais ir šaliai gali vadovauti ne daugiau kaip dvi 5 metų kadencijas iš eilės. Prezidento rinkimai laikomi įvykusiais, kai kandidatas įgauna 55 % balsų persvarą prieš savo varžovą. Taip pat rinkimai laikomi galiojančiais tik tuo atveju, jeigu kandidatas į prezidento postą surenka ne mažiau kaip 55 % rinkėjų balsų; jeigu tai neįvyksta, pradedamas antrasis rinkimų turas, kuriame dėl valstybės vadovo posto varžosi du daugiausiai balsų pirmajame rinkimų ture surinkę atstovai. Kandidatas į prezidentus turi būti gimęs Siera Leonėje, turėti ne mažiau 40-ies metų, priklausyti kokiai nors politinei partijai ir anksčiau būti nenusikaltęs įstatymams ar kalėjęs.

Antrasis vykdomosios valdžios žmogus valstybėje po prezidento yra Siera Leonės viceprezidentas. Pagal Sierą Leonės konstituciją, šis tampa prezidentu tuo atveju, jeigu esamas šalies vadovas miršta, atsistatydina arba parlamento balsavimu yra pašalinamas iš pareigų. Taip pat jei vieši užsienyje ar dėl tam tikrų priežasčių laikinai negali dirbti. Viceprezidentas išrenkamas visuotiniuose rinkimuose kartu su prezidentu kaip buvęs jo varžovas (t. y. antras kandidatas pagal surinktus balsus).

Siera Leonės parlamentas turi 124 mandatus. 112 jo narių išrenkami visuotiniuose rinkimuose, kurie vyksta tuo pat metu kaip ir prezidento rinkimai; jie renkami visose keturiolika šalies apygardų. Likusias 12 vietų užima tuo laiku svarbiausieji savo regiono politiniai ir visuomeniniai lyderiai iš dvylikos Siera Leonės adminstracinių apygardų. Parlamento veikla trunka penkerius metus. Parlamento rinkimų dalyviams vyrauja 21 metų amžiaus ir kilmės cenzas; taip pat rinkimuose dalyvaujantis asmuo privalo turėti panašaus politinio ir visuomeninio darbo patirties ir negali būti teistas.

Nuo pat nepriklausomybės laikų, kai Siera Leonė gavo politinės valios teisę ir savivaldą, valstybės valdyme įsivyravo dvi pagrindinės politinės jėgos, kurios susikūrė anksčiau ir dalyvavo visuose nepriklausomos šalies įvykiuose nuo 1960-ųjų metų. Tai sero Miltono Margajaus įkurta Siera Leonės tautos partija (angl. Sierra Leone People's Party) ir Siaka Stivenso 1962 metais sukurta Visos tautos kongreso (angl. All People's Congress) partija. Egzistuoja ir kitos opozicinės partijos, tačiau visos jos suburtos visai neseniai (dauguma – apie 2000-uosius metais), valdžioje neturi lemiamo balso ar žymesnių Siera Leonės politinių veikėjų, ar kai kurios tariamai atstovauja užsienio bendrovių interesams, kurie daugiausia susiję savo naudingosiomis iškasenomis ir jų eksporto lengvatomis, taigi ir nesulaukia didesnio visuomenės dėmesio.

Siera Leonės Aukščiausiojo teismo rūmai Fritaune

Siera Leonės teisminę santvarką reguliuoja Aukščiausiasis teismas, civilinių bylų ir apeliacinis teismai, bei žemesnieji pavaldūs Magistrato ir vietiniai teismai. Šioms valstybės institucijoms vadovauja Vyriausiasis šalies teisėjas. Kiekviena apygarda turi savo magistrato teismą, tuo tarpu vietiniai teismai reguliuoja vietinių savivaldų tvarką. Aukščiausiasis teismas yra galingiausias ir įtakingiausias Siera Leonės teismas, kurio sprendimų apeliuoti nebegalima. Pirmiesiems trims, svarbiausiems šalies teismams: Aukščiausiajam, civilinių bylų ir apeliaciniam, teisėjus skiria prezidentas ir tvirtina parlamentas.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės administracijos.
Siera Leonės provincijos ir Fritauno rajonas
Siera Leonės apygardos ir Vakarų sritis
Siera Leonės viršininkystės

Siera Leonės respubliką sudaro trys provincijos: Šiaurinė, Pietinė ir Rytinė, bei pakrantės regionas, vadinamas Vakarų sritimi. Visas kraštas, be provincijų, dar padalintas į 12 apygardų, o šios, išskyrus Vakarų sritį, – į viršininkystes.

Provincija Apygarda Sostinė Plotas km² (tūkst.) Gyventojų skaičius (tūkst.) Viršininkysčių skaičius
Šiaurinė Bombalis Makenis 7 985 420 561 14
Koinadugu Kabala 12 121 265 758 11
Port Lokas Port Lokas 5 719 477 978 11
Tonkolilis Magburaka 7 003 365 465 12
Kambija Kambija 3 108 295 090 7
Rytinė Kenema Kenema 6 053 515 461 16
Konas Koidu Taunas 5 641 335 401 14
Kailahunas Kailahunas 3 859 382 829 14
Pietinė Bo Bo 5 473 515 945 16
Mojamba Mojamba 6 902 260 910 14
Pudžehunas Pudžehunas 4 105 262 073 12
Bontė Bontė 3 468 129 947 12
Sritis Apygarda Sostinė Plotas km² Gyventojų skaičius (tūkst.)
Vakarinė Miesto Fritaunas 82 772 873
Užmiesčio Fritaunas 475 174 249

Didžiausi miestai

Miestas Gyventojų skaičius Centras
Fritaunas 1 070 200
Bo 269 000
Kenema 158 496
Koidu Taunas 111 800
Makenis 105 900

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės ekonomika.
Deimantų kasykla Kono apygardoje

Siera Leonės ekonomika daugiausiai apima žemės ūkį, kuriame susitelkę dauguma iš jos gyventojų. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra ryžiai, kukurūzai, manijokai, soros, riešutai. Pagrindiniai pelno žemės ūkio produktai yra palmių branduoliai, palmių aliejus, kakava, kava. Auginami naminiai paukščiai, avys, ožkos. Žvejyba taip pat svarbi Siera Leonės ekonomikai.

Šalis turi svarbų kasybos verslą, kurį daugiausia valdo užsienio kompanijos. Pagrindiniai mineralai yra deimantai, geležies rūda, auksas, boksitai, bei rutilas. Tačiau kasybos, bei kiti verslai buvo paveikti kivirčų. Keletas šalies gamintųjų parduoda perdirbtą naftą, plataus vartojimo prekes.

Pagrindiniai Siera Leonės importuojami produktai yra šie: plataus vartojimo produktai, maisto produktai, transporto įranga, degalai. Pagrindiniai eksporto produktai: deimantai, bei kiti mineralai, kakava, kava, žuvis. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Europos Sąjungos šalys, JAV, Dramblio Kaulo Krantas.

Valiuta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalies valiutos – Leonės – monetos

Siera Leonės valiuta yra leonė. Centrinis šalies bankas yra įsikūręs sostinėje Fritaune.

Siera Leonėje yra besikeičiantis valiutos kursas, o pasikeisti didelę dalį užsienio valiutos galima visuose šalies bankuose, valiutos keityklose, kai kuriuose viešbučiuose.

Naudojimasis kreditine kortele šalyje yra ribotas, nors kai kurie viešbučiai ar restoranai leidžia jomis atsiskaityti. Šalyje nėra nė vieno bankomato.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Siera Leonės geografija.
Palydovinė Siera Leonės nuotrauka, padaryta iš kosmoso

Siera Leonė yra vakarinėje Afrikos pakrantėje, tarp 7-osios ir 8-osios lygiagrečių į šiaurę nuo pusiaujo. Šiaurėje ir šiaurės rytuose turi sieną su Gvinėja, pietuose ir pietryčiuose su Liberija. Šalies krantus vakaruose skalauja Atlanto vandenynas. Siera Leonė užima 71 740 km² plotą, iš jų 71 620 km² sudaro sausuma ir 120 km² – vanduo. Šalis turi keturis gamtinės geografijos požiūriu skirtingus regionus: rytinę žemyninę dalį dengia didžiulė plynaukštė su aukštais kalnais; šiame regione yra aukščiausias Siera Leonės taškas – Bintumanio kalnas (1 948 m), centrinę žemumų dalį sudaro miškų, krūmokšnių ir dirbamosios žemės lygumos (tai didžiausias šalies regionas, užimantis 43 % viso ploto), pietinę dalį apima Moa upės baseinas, vakaruose esti vandenyninė 400 km kranto linija; vakarinį regioną sudaro mangroviniai pelkynai, drėgnųjų miškų lygumos ir dirbamos žemės laukai. Siera Leonė turi trečią pagal dydį pasaulyje gamtinį uostą, prie kurio pusiasalyje įsikūrusi valstybės sostinė Fritaunas.

Siera Leonėje vyrauja tradicinis dviejų sezonų atogrąžų klimatas, sąlygojantis šalies žemės ūkį: gegužėslapkričio mėn. trunkantis liūčių sezonas ir gruodį prasidedantis sausasis metų sezonas. Sausuoju sezonu dėl šalto, sauso vėjo, pučiančio nuo Sacharos dykumos ir žemos nakties temperatūros (ne didesnės kaip 16 °C), susidaro harmatai. Vidutinė metinė Siera Leonės temperatūra yra 26 °C ir svyruoja iki maždaug 36 °C.

Nuo 1980-ųjų metų, dėl miškų kirtimo, ganyklinių ir dirbamos žemės plotų augimo bei kalnakasybos, ypač sumažėjo Siera Leonės miškų plotai. Nykimą paskatino tai, jog valstybė dėl pilietinio karo iki 2002 metų neturėjo bendros miškų valdymo sistemos. Nuo karo pabaigos miškų nykimo tempai padidėjo 7,3 %. Siera Leonė šiuo metu turi 55 saugomas teritorijas, kurios sudaro 4,5 % viso šalies ploto.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siera Leonės gyventojų skaičiaus raida
Didžiausias Siera Leonės miestas ir jos sostinė Fritaunas

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2008-ųjų metų JAV Gyventojų Surašymo Biuro duomenis, Siera Leonėje gyvena 6 294 774 žmonių. Šalies sostinė ir didžiausias miestas, ekonomikos ir kultūros centras yra Fritaunas, turintis šiek tiek daugiau nei 1 mln. gyventojų. Antrasis pagal dydį šalies miestas yra Bo (269 tūkst. gyventojų). Kiti Siera Leonės miestai, turintys daugiau nei 100 tūkst. žmonių, yra Kenema, Koidu Taunas ir Makenis, stipriausi Šiaurės ir Pietrytinių provincijų centrai.

Nors Siera Leonės mokyklose, valdžios institucijose ir žiniasklaidoje vartojama oficialia pripažinta anglų kalba, šalyje plačiausiai naudojama gyventojų šnekamoji kalba yra krio (kilusi iš anglų ir kelių vietinių Afrikos kalbų); ja šnekama beveik visose Siera Leonės dalyse. Krio kalbą vartoja 98 % šalies gyventojų, todėl ja, ypač prekiaujant, gali susikalbėti atskiros etninės grupės.

Etninės grupės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mendės moteris Džodžoimos kaimelyje (Kailahuno apygarda)
Mandingų moteris

Siera Leonėje gyvena 16 etninių grupių, turinčių savo kalbą ir tradicijas. Dvi didžiausios jų yra Mendė ir Temnė; jos abi sudaro po 30 % viso šalies gyventojų skaičiaus ir turi beveik 2 mln. žmonių. Mendžiai vyrauja Pietų ir Rytų, o temniai – Šiaurės – provincijose. Taip susiklostė dėl nuo seno vykusios dviejų svarbiausių Siera Leonės istorijai politinių grupių: Siera Leonės Tautos Partijos ir Visos Tautos Kongreso; taigi šiaurinis Temnės regionas rinkimuose tendencingai palaiko iš Limbos (Šiaurinės provincijos) kilusio Siako Stivenso įkurtą VTK, o pietrytinių provincijų Mendė – SLTP, įkurtą Siera Leonės nepriklausomybės lyderio Miltono Margajaus, kuris taip pat kilo iš šios etninės grupės. Toks etnopolitinis susiskirstymas tarp dviejų didžiausių šalies gyventojų grupių neramumų laikais visuomet kėlė įtampą.

Siera Leonės etninių grupių gyventojų skaičius ir jų pasiskirstymas
Etninė grupė Gyventojų skaičius Procentas (%) Provincija (-os) Apygarda (-os)
Mendė ~3,78 mln. 30 Pietinė, Rytinė Bo, Bontė, Kailahunas, Kenema, Konas, Mojamba, Pudžehunas
Temnė 30 Visos Bo, Bombalis, Bontė, Kambija, Kenema, Konas, Mojamba, Port Lokas, Pudžehunas, Tonkolilis
Limba 477 978 9 Šiaurinė, Pietinė Bombalis, Kambija, Koinadugu, Mojamba, Tonkolilis
Konas 503 581 8 Rytinė Kailahunas, Konas
Mandingas 465 813 7 Šiaurinė, Rytinė Kambija, Kailahunas, Koinadugu
Krio 314 738 5 Vakarinė Fritaunas
Fula 225 000 11 Šiaurinė Kambija, Koinadugu, Port Lokas
Kisi 3 859 Rytinė Kailahunas, Konas
Šerbras 180 000 Pietinė Bontė, Mojamba, Pudžehunas
Kurankas Šiaurinė Tonkolilis
Lokas 150 000 Pietinė Bontė, Mojamba
Susu 130 000 Šiaurinė Kambija, Port Lokas
Siera Leonės libaniečiai 85 000 Pietinė Bo
Jalunka 45 000 Šiaurinė Koinadugu
Vajus 25 000 Pietinė, Rytinė Kailahunas, Pudžehunas

Dauguma mažesniųjų Siera Leonės etninių grupių, šioje valstybėje sudarančių vos po kelis procentus gyventojų skaičiaus, yra daug didesnių etnosų, vyraujančių kitose gretimose šalyse, atstovai. Praeityje Siera Leonės gyventojai buvo žinomi dėl pasiekimų švietime, prieškolonijiniais ir kolonijiniais laikais – prekybinių įgūdžių ir veiklos, pasižymėjo mene ir amatuose; medžio skaptavime. Tačiau per paskutiniuosius trisdešimt metų, šalies švietimo ir infrastruktūros lygis ypatingai nukrito.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siera Leonės religija
Religija Procentai
Islamas
  
60 %
Krikščionybė
  
30 %
Vietinės Afrikos religijos
  
10 %

Skirtingai nei kitose Afrikos valstybėse, Siera Leonėje dėl religinių įsitikinimų labai retai kyla etniniai konfliktai. Šalies konstitucija numato demokratinę laisvę į tikėjimą; valdžia ypač gina tokią nuostatą ir griežtai reaguoja į religinio pobūdžio diskriminacinius pažeidimus.

Didžiausia šalies religija yra islamas; jis apima daugiau nei 3,5 mln. šalies gyventojų. Siera Leonėje islamas paplito XVIII amžiaus pradžioje, kai fulbių ir mandžių kalbomis šnekančios gentys iš dabartinės Gvinėjos teritorijos atvyko į šiaurinį Siera Leonės regioną, apgyvendintą temnių ir daugelį jų atvertė į šią religiją. Kolonijiniais britų laikais, islamas visiškai netiesiogiai buvo perduotas plėtojantis kultūriniams ryšiams ir prekybai tarp atskirų genčių, stengiantis susivienyti ir išsaugoti nuo britų savo suverenumą. Tai dar labiau sustiprėjo, europiečių atvykėliams sugriovus senąją tradicinę etnosų santvarką ir pristačius naujas kultūrines bei socialines idėjas, į augančius didmiesčius pritraukusias gyventojus iš kitų šalies vietų. Valstybei atgavus nepriklausomybę 1960 metais, islamą sudarė 35 % šalies gyventojų, o 2000-aisiais šis skaičius pasiekė 60 %.

Krikščionybe tiki 1 759 800 šalies gyventojų; šis tikėjimas paplito nuo XVI amžiaus pradžios, kai į vakarinę Afrikos pakrantę atvyko pirmieji katalikų misionieriai. Bet tuo metu jiems į krikščionybę tepavyko atversti vos keletą žmonių: tarpetniniai ryšiai buvo pakankamai stiprūs, kad vietos gyventojai neieškotų paguodos kitoje religijoje. Šiuo metu Siera Leonėje veikia 3 vyskupystės ir arkivyskupystė.

Siera Leonėje šiek tiek paplitęs hinduizmas, tačiau čia jo šaknys ne itin tvirtos. Didžiausia hinduistų bendruomenė gyvena Fritaune.

Kitos senosios Afrikos religijos sudaro 10 % visų šalies gyventojų. Jos apima savųjų dievų garbinimą, aukojimą, taip pat genčių vadų sudievinimą ir jiems priskiriamus vietinius gentinius titulus.

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Countries and Their Cultures. „Culture of Sierra Leone“. Nuoroda tikrinta 2021-10-28.
  2. Encyclopedia of the Nations. „Sierra Leone – History“. Nuoroda tikrinta 2021-10-28.
  3. Kingfisher Geography encyclopedia. ISBN 1-85613-582-9. p. 180
  4. LeVert, Suzanne (2006). Cultures of the World: Sierra Leone. Marshall Cavendish. p. 22. ISBN 978-0-7614-2334-8.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Siera Leonė


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.