Magistratas (savivalda)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Anglijos magistrato posėdis. Viljamo Hogarto paveikslas, 1750 m.

Magistratas, lot. magistratus, iš magister, mokytojas – savivaldybės, kuriai suteikta Magdeburgo teisė, miesto taryba ir jos institucijos Vokietijoje, Austrijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Anglakalbėse valstybėse ir Rusijos imperijoje 17201864 m. tai pirmosios instancijos taikos teismas. Prancūzijoje magistratu vadinamas nepriklausomas teisėjas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės Romoje magistratas buvo aukščiausias miesto (lot. municipium) valdininkas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose. Pagal karjeros laipsnių hierarchiją (cursus honorum), magistratų pareigos buvo kvestorius (finansų valdytojas), edilas (miesto valdytojas), pretorius (teisėjas), konsulas (du Romos respublikos vadovai, renkami kasmet). Aukščiausias magistrato laipsnis buvo cenzorius, skiriamas 5 metams.

Juridinį savivaldos pagrindą daugelio viduramžių šalių savivaldybėms padėjo 1188 m. Vokietijos Magdeburgo arkivyskupo Vychmano miestelėnams suteiktos privilegijos, bei 1221 m. sudarytas paprotinės teisės rinkinys Saksų veidrodis. Šiais dokumentais buvo įtvirtinta miestelėnų teisė rinkti miestų valdžią – magistratą ir prisiekusiuosius posėdininkus, vadinamus suolininkais (t. y. teismą), patiems reguliuoti prekybą ir amatus bei rinkti mokesčius. Magdeburgo teisė greitai paplito Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos miestuose.

Kryžiuočių ordino žemėse įsigaliojo Magdeburgo teisės atmaina – Kulmo teisė. Dabartiniam Lenkijos Chelmno miestui ją 1233 m. suteikė Ordino magistras.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje pirmieji magistrato teisę krikščionybės įvedimo proga 1387 m. iš Lenkijos karaliaus Jogailos gavo Vilniaus miestiečiai. Dar anksčiau, 1254 m. Liubeko teisė buvo suteikta vokiečių valdomai Klaipėdai. 1408 m. Magdeburgo teisę įgijo Kaunas, nuo 1413 m., tapę vaivadijos centru, šia teise naudojosi Trakai. Po 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutų priėmimo magistratą rinkti galėjo Merkinė, Veliuona, Žiežmariai ir dar 40 miestų.

Magdeburgo teisė buvo pritaikoma vietos sąlygoms. Pavyzdžiui, 1584 m. Steponas Batoras suteikė teisę Kauno magistratui siūlyti 4 kandidatus į vaito – Didžiojo kunigaikščio vietininko mieste ir miesto teisėjo vietą.

Magistratai Lietuvoje buvo panaikinti po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Magistratas susidėdavo iš burmistrų ir tarėjų, kurie posėdžiaudavo Rotušėje. Asmuo, išrinktas bendruomenės prisiekusiuoju patekdavo į suolininkus, po to galėjo pretenduoti į tarėjus, burmistrus (Lietuvoje – į vaitus).

Lietuvoje magistratą, iki XVII a. pabaigos vadintą miesto taryba, sudarė burmistrai (Vilniuje – 12, Kaune – 4, mažesniuose miesteliuose – po 1-2) ir tarėjai (Vilniuje – 24, Kaune – 12, kitur po 3-6). Magistrato darbą kontroliavo prisiekusiųjų miestiečių kolegija, Vilniuje – iš 60 vyrų. Nuo XVII a. į magistratą taip pat įėjo vaitai ir suolininkai.

Įgaliojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Magistratas – miesto vidaus tvarkos taisyklių bei nuostatų leidėjas, taip pat ir vykdomoji valdžia bei vienas iš miesto teismų. Kita institucija – suolininkų kolegija, pagrindinis miesto teismas.

Magistratas tvarkė visus miesto ir miestelėnų reikalus miesto viduje ir už jo ribų. Magistratas skelbdavo miesto vidaus taisykles, tvarkė miesto finansus, prižiūrėjo tvarką mieste, rūpinosi miestiečių ūkine veikla, prekyba, amatais, miesto apsauga, našlaičiais ir našlėmis.

Šiuolaikinis magistratas[taisyti | redaguoti kodą]

Šis savivaldos modelis naudojamas Austrijoje, Vokietijos Brėmeno, Heseno, Šlezvigo – Holšteino žemėse, Prancūzijoje, JAV, daugiausia dideliuose miestuose. Rinkėjai pagal mažoritarinę sistemą atskirose rinkimų apygardose renka ne tarybą, o kartą ar du per metus susirenkantį atstovų susirinkimą, kuris išrenka kolektyvinį vadovaujantį organą – magistratą, susidedantį iš burmistro, magistrato narių ir etatinių darbuotojų. Atstovų susirinkimas tvirtina biudžetą ir jo vykdymo ataskaitas bei strateginius planus, visus kitus klausimus sprendžia magistratas.

Burmistrą dažniausiai renka bendruomenės atstovų susirinkimas, pavyzdžiui, Vokietijos Šlezvigo – Holšteino žemėje dvylikai metų, bet gali rinkti ir piliečiai atskiru balsavimu, pavyzdžiui, Hesene – 6 metams. Burmistras pavaduotojų neturi, gali būti tik patarėjai. Kai kuriose savivaldybėse vykdančiojo burmistro pareigas paeiliui po pusmetį ar metus eina vis kitas magistrato narys. Ir vienu, ir kitu atveju burmistras yra laikomas bendruomenės galva ir turi teisę atstovauti jai visose instancijose. Dažnoje savivaldybėje jis iki šiol yra išlaikęs ir taikos teisėjo pareigas bei teises.

Burmistro įgaliojimai, nesvarbu, ar jis skiriamas visai magistrato kadencijai, ar jos daliai, gali būti sustabdomi tik laikinai, savivaldybės konstitucijoje nustatytam laikui arba iki paaiškės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo reiškiamas nepasitikėjimas. Jis gali būti pašalintas iš pareigų tik įsigaliojus teismo nutarčiai.

Magistratą, kaip bendruomenės valdybą, sudaro 5-9 bendruomenės atstovų susirinkime išrinkti visuomeniniai pareigūnai. Magistrato nariai renkasi tik kartą per sa - vaitę ir priima arba atmeta administracijos parengtus sprendimus. Paprastai spendimų projektų magistratas neredaguoja, todėl posėdžiai trunka tik valandą ar dvi. Magistrato posėdžius šaukia, jų darbotvarkę sudaro, posėdžiams pirmininkauja ir priimtus spren - dimus pasirašo bei skelbia burmistras.

Magistratas suformuluoja bendruomenės politiką ir pateikia ją vykdyti magistrato pasamdytam profesionaliam administracijos direktoriui su jo sudaryta komanda.