Libija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
دولة ليبيا
Dawlat Libya
Libijos vėliava Libijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Libija žemėlapyje
Valstybinė kalba arabų
Sostinė Tripolis
Didžiausias miestas Tripolis
Valstybės vadovai Nouri Abusahmain
Nacionalinio kongreso pirmininkas
Ali Zeidan
Premjeras
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
1 759 540 km² (16)
0 %
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
5 900 754 (103)
3,35 žm./km² (184)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
74,97 mlrd. $ (66)
12 700 $ (56)
Valiuta Libijos dinaras (LYD)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +2
nėra
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Italijos
1951 m. gruodžio 24 d.
 
Valstybinis himnas Libijos himnas
Interneto kodas .ly
Šalies tel. kodas 218

Libijos Valstybė (Libija) – valstybė Afrikos šiaurėje, prie Viduržemio jūros. Ribojasi su Egiptu rytuose, Sudanu pietryčiuose, Čadu ir Nigeriu pietuose, Alžyru ir Tunisu vakaruose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos istorija.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad Libija jau buvo apgyvendinta 8 tūkstm. pr. m. e. Libijos pakrantės buvo gyvenamos neolito laikotarpio gyventojų, besivertusių gyvulininkyste ir žemdirbyste. Vėliau Libijoje, kaip ir kitur Šiaurės Afrikoje įsitvirtino berberai. Jie kontroliavo dykumų sritis, tuo tarpu pakrantėje karaliavo finikiečiai, kurie steigė uostus ir prekybinius centrus. Iš svarbiausios jų kolonijos, Kartaginos (dab. Tunisas) išaugo galinga karalystė, kurios įtakoje atsidūrė ir Libijos žemės. Rytų Libijoje kolonijas steigė graikai. 631 m. pr. m. e. jie įkūrė Kirėnės miestą. Vėliau regioną užkariavo romėnai. 400 metų Tripolitanija ir Kirėnija buvo Romos provincijos. Romėnų laikus mena išlikę jų miestų griuvėsiai. Žlungant Romos imperijai, į Libiją įsiveržė vandalai. VII a. prasidėjo arabų invazija. Arabai vykdė intensyvią islamizaciją. XVII a. Libija atsidūrė Osmanų imperijoje. XVIII a. Libijai pavyko pasiekti dalinę autonomiją. 1911 m. Libiją okupavo italai. 1934 m. sujungus 3 provincijas sudaryta Libijos kolonija.

Sabratos romėnų teatro griuvėsiai Libijoje

Šalį suvienyti bandė ir nepriklausomybės siekė karalius Idrisas I. Tačiau po II pasaulinio karo Libijos žemes pasidalino Prancūzija (Fesaną) ir JK (Tripolitaniją ir Kirėniją). 1951 m. gruodžio 24 d. šalis paskelbė nepriklausomybę kaip Libijos Jungtinė karalystė. 1959 m. Libijoje radus gausius naftos telkinius, šalies ekonominis ir socialinis lygis gerokai pakilo. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas, o po karinio perversmo į valdžią atėjo Muamaras al Kadafis, buvo paskebta Didžioji Libijos Arabų Socialistinė Liaudies Džamahirija. M. Kadafio valdymas tęsėsi iki 2011 m., kai jis buvo nuverstas Libijos revoliucijos metu.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos politinė sistema.

Libija – parlamentinė respublika. Valdymo sistemą sudaro vyriausybė ir Nacionalinis kongresas.

Tarptautiniai santykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Libijos užsienio politika buvo orientuota į arabų šalis (iki 1973 m. daugiausia į Egiptą) ir TSRS. Šios politikos esminis bruožas – bandymai sudaryti sąjungą su įvairiomis arabų valstybėmis, iš kurių nė vienas nebuvo įgyvendintas. M. al Kadafio režimas finansavo ir rengė teroristus iš Šiaurės Airijos, Filipinų, Zimbabvės, rėmė Egipto, Sudano, Maroko antivyriausybines jėgas, Ispanijos teroristus ir separatistus, Centrinės Amerikos kairuoliškas jėgas.

1988 m. už mėginimą destabilizuoti padėtį Ramiojo vandenyno pietinės dalies šalyse ir Australijos opozicijos rėmimą su Libija diplomatinius santykius nutraukė Australija. 1973 m. Libija užėmė Čado pasienio ruožą, kuriame gausu naudingųjų iškasenų; Libijos parama Čado sukilėliams virto 19791988 m. karine intervencija. M. al Kadafio režimas rėmė Palestinos išsivadavimo organizacijos radikalųjį sparną. Tokia politika lėmė Libijos tarptautinę izoliaciją. 1986 m. JAV apkaltino Libiją tarptautinio terorizmo rėmimu ir nutraukė su ja ekonominius bei diplomatinius santykius; EEB valstybės juos taip pat apribojo. 1986 m. JAV aviacija bombardavo Libijos vyriausybines ir karines įstaigas, teroristų rengimo centrus (žuvo 37 žmonės); tai arabų šalyse šiek tiek sustiprino M. al Kadafio autoritetą. Libijos pietrytiniuose regionuose, kurie ribojasi su Čadu ir Sudanu, dažni pasienio ginkluoti susirėmimai.

Libijos vidaus ekonominė politika (ūkio suvalstybinimas) ir pasaulinėje rinkoje smukusios naftos kainos devinto dešimtmečio pabaigoje sukėlė krizę, ją dar sustiprino komunistinės sistemos žlugimas Europoje; tai skatino keisti šalies užsienio politiką. 1989 m. Libija ir Čadas pasirašė taikos sutartį. 19901991 m. Libija kritikavo Irako įvykdytą Kuveito užgrobimą. 1996 m. buvo nuslopinti šalyje kilę islamistų sukilimai. 2003 m. Libija prisiėmė atsakomybę už keleivinio lėktuvo susprogdinimą 1988 m. virš Lokerbio (Škotija), 270 žuvusių keleivių šeimoms įsipareigojo sumokėti 2,3 mlrd. JAV dolerių kompensaciją ir jai buvo panaikintos tarptuatinės bendrijos įvestos sankcijos. 2003 m. viduryje Libija paskelbė atsisakanti masinio naikinimo ginklo kūrimo programų.

Libija nuo 1953 m. priklauso Arabų lygai, nuo 1955 m. Jungtinių Tautų, nuo 1962 m. OPEC, nuo 1963 m. Afrikos vienybės organizacijai. [1]

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos savivaldybės.
Ly-map (LT).png

Libija suskirstyta į 32 savivaldybes, šalyje jos vadinamos šabijomis (arab. شعبية, angl. sha’biyah).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos geografija.

Libija yra didelė šalis užimanti 1 759 540 km², tai 16 valstybė pasaulyje pagal plotą, tačiau didžiąją šalies dalį (apie 90 %) užima dykumos, rytuose – Libijos dykuma. Dykumose klimatas tropinis; žemyninis. Vasarą temperatūros vyrauja virš 30-35 °C, o šalies šiaurės vakaruose (Azijoje) užfiksuota aukščiausia pasaulyje temperatūra 57,8 °C. Kritulių iškrenta vos 25-100 mm per metus, tačiau jų gali nebūti kelis metus iš eilės. Būdingi stiprūs, karšti vėjai (samumai ir kt.). Šiaurinę Libijos dalį skalauja Sirto įlanka, bei Viduržemio jūra, čia susidaro švelnesnis ir drėgnesnis klimatas, todėl dauguma didžiausių miestų išsidėstę šiaurėje. Pakrantės klimatas subtropinio mediteraninio tipo. Žiemą temperatūra ~15 °C, vasarą 25-30 °C. Kritulių 400–600 mm per metus.

Libijos dykuma

Libijoje gausu požeminio vandens, kur jis arti paviršiaus susidaro oazės, didžiausios oazės – Gadamis, Kufra. Nuolatinių upių nėra. Šalies pietuose esančiam Tibesčio kalnynui priklauso aukščiausia Libijos vieta – Betės kalnas (Bikku Bitti), kalno aukštis siekia 2267 m. Didžioji šalies dalis neturi augalijos dangos, tik pakrantėje ir oazėse yra nedidelių palmių giraičių ir krūmynų.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos ekonomika.

Libijos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo naftos pramonės, kuri sudaro beveik visas šalies eksporto įplaukas ir apytiksliai vieną ketvirtadalį bendro vidaus produkto (BVP). Šios naftos pramonės pajamos ir nedidelė Libijos populiacija daro šalį viena pirmaujančių tarp Afrikos valstybių pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį. Tai leido Libijai išplėtoti socialinę apsaugą, tai ypač atsispindi gyvenimo sąlygose ir švietimo srityse.[2] Taip pat tekstilės, maisto pramonė. Auginamos datulės, citrusiniai vaisiai. Po 2011 m. perversmo šalis turi ekonominių sunkumų.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos gyventojai.
Libijos arabai di Baida

Nors Libijos plotas didelis, tačiau dėl nepalankių gamtinių sąlygų šalyje gyvena nedaug gyventojų. Tai viena rečiausiai gyvenamų pasaulio valstybių (tankumas 3,2 žm./km²). Beveik visi gyventojai susitelkę šalies šiaurėje – Tripolitanijoje ir Kirėnijoje. Fesane (dykumose) gyvenamos tik oazės. Gyventojų etninėje sudėtyje vyrauja arabai, berberai ir šių tautų palikuonys. Dar yra graikų, afrikiečių, maltiečių, italų, turkų. 97 % gyventojų – musulmonai (daugiausia sunitai, yra šiek tiek ibaditų).

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Libijos kultūra.
Bengazio universitetas

Libijos gyventojų kultūra labai artima kitoms arabų šalių kultūroms. Religija daro didelę įtaką žmonių gyvenimui. Libijiečiai didžiuojasi savo arabišku identitetu. Nors išlikę dar daug liaudies kultūros bruožų (tradicinė muzika, apranga, šventės), ypač dykumose, berberų bendruomenėse, tačiau pakrantės regionas jau nemažai paveiktas vakarietiškos kultūros.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Libijos istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 106 psl.
  2. United Nations Economic & Social Council, (Feb 16 1996), „Libyan Arab Jamahiriya Report“, Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights, Accessed July 14 2006

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Libija