Mauritanija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
الجمهورية الإسلامية الموريتانية
Al-Jumhuriyah al-Islamiyah al-Muritaniyah
Mauritanijos vėliava Mauritanijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Mauritanija žemėlapyje
Valstybinė kalba arabų
Sostinė Nuakšotas
Didžiausias miestas Nuakšotas
Valstybės vadovai Mohamedas Uldas Abdelazizas
Prezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
1 030 700 km² (28)
nėra duomenų
Gyventojų
 – 2012 liepa (progn.)
 – Tankis
 
3 359 185 (129)
3,2 žm./km² (185)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2012 (progn.)
8,39 mlrd. $ (143)
2 600 $ (134)
Valiuta Ugija (MRO)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+0
nenaudojamas
Nepriklausomybė
Paskelbta
nuo Prancūzijos
1960 m. lapkričio 28 d.
Valstybinis himnas Mauritanijos himnas
Interneto kodas .mr
Šalies tel. kodas +222

Mauritanijos Islamo Respublika (Mauritanija) – valstybė šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Vakarų Sachara šiaurėje ir vakaruose, Alžyru šiaurės rytuose, Maliu rytuose ir pietuose, Senegalu pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos istorija.

Manoma, kad pirmieji sėslūs krašto gyventojai buvo bafūrai (šiuolaikinių irmagenų protėviai), tačiau čia daugiausia klajojo klajokliai. Pietrytinės žemės buvo Ganos imperijos įtakoje, su ja siejami Tegdausto miesto griuvėsiai. 1076 m. į kraštą įsiveržė arabų Almoravidų kariai. Jie nugalėjo Ganos imperiją ir palaipsniui arabizavo vietinius, daugiausia berberų kilmės, gyventojus. Šis procesas truko ilgai – berberai traukėsi į pietus, tolyn išstumdami juodaodžius. Dar XVII a. vid. berberai sukilo į Čar Bubos karą, bet jį pralaimėjo, ir arabų Beni Hasano gentis galutinai įsigalėjo dabartinės Mauritanijos žemėse. Pietinėje dalyje susikūrė Trarzos emyratas. Europiečiai (portugalai, ispanai) Mauritanijos pakrantėse pradėjo lankytis nuo XV a. vid. (Nuadibu kyšulį pasiekė 1441 m.). Po kelių metų portugalai įkūrė Argino fortą, kur vykdė vergų prekybą. Vėliau pakrantėse dominavo ispanai, juos pakeitė olandai, prancūzai, britai. Buvo prekiaujama ne tik vergais, bet ir auksu, gumiarabiku, dramblio kaulu.

Dėl krašto skurdumo ir nuožmių gyventojų, aktyvesnė europiečių kolonizacija ilgai nebuvo vykdoma. Prancūzai labiau domėjosi Senegalo žemėmis ir ten dar XVII a. įsteigė Sen Luji koloniją. 1815 m. Vienos kongresas patvirtino prancūzų teises į pakrantę piečiau Nuadibu kyšulio. Kadangi Trarzos emyrai kėlė grėsmę prancūzams bei prekiavo su jų konkurentais britais, jie XIX a. vid. pradėjo kovas su maurais kitapus Senegalo upės. Situacija mažai kito iki pat XX a. pr., maurai realiai buvo Mauritanijos valdovais (nors teritorija ir priskirta Prancūzų Vakarų Afrikai). Vėliau prancūzai, pasinaudodami vidiniais Mauritanijos genčių karais, bandė kraštą užimti, 1903 m. sudarė Mauritanijos protektoriatą, bet susilaukė nuožmaus pasipriešinimo (ypač iš Adraro, kuris paskelbė prieš prancūzus džihadą). Apie 1920 m. kolonizatoriai jau sugebėjo įtvirtinti savo valdžią, nors klajoklių antpuoliai tebebuvo dažni iki pat 1935-40 m. Siekdami palaikyti valdžią, prancūzai buvo priversti remtis maurų genčių vadais, bendradarbiavo su Trarzos, Braknos, Adraro emyrais. Socialinė sankloda per kolonijinį laikotarpį mažai tepakito, tebepraktikuota oficialiai Prancūzijoje uždrausta vergovė. Teritorija tebebuvo administruojama iš Port Luji.

1946 m. Mauritanijai suteiktas užjūrio teritorijos statusas, 1957 m. įkurta sostinė Nuakšotas (vieta parinkta tarp maurų ir juodaodžių žemių), 1958 m. suteiktas autonominės respublikos statusas. Dėl etninių skirtumų šalies ateitis buvo miglota – maurai siekė jungtis prie Maroko, juodaodžiai – prie Malio ar Senegalo. Marokas priešinosi Mauritanijos valstybės įkūrimui. Visgi, Prancūzijoje išsilavinusio Moktaro Uldo Dados dėka sudaryta Mauritanijos persigrupavimo partija, kuri siekė nepriklausomos Mauritanijos valstybės.

1960 m. lapkričio 28 d. Mauritanija paskelbė nepriklausomybę. Dada tapo šalies prezidentu, o netrukus įvedė autokratinį valdymą. 1963 m. pradėta geležies rūdos gavyba tapo pagrindiniu šalies pelno šaltiniu. 1975 m. Mauritanija okupavo pietinę Vakarų Sacharos dalį, tačiau išlaidos karui ir POLISARIO partizanų vykdyti kasyklų ir geležinkelio antpuoliai visiškai nuskurdino šalį. 1978 m., po perversmo nušalinus Dadą, karas nutrauktas, o Mauritanijos teritorijas Vakarų Sacharoje užėmė Marokas. 1984 m. šalies vadovu tapo Maauja Uldas Sid Afmedas Taja, kuris valdė autokratiškai iki pat 2005 m. Jis buvo arabizacijos šalininkas, todėl pietinėje šalies dalyje kilo etniniai neramumai, 1989 m. peraugę į karą su Senegalu. Dėl to ~250 tūkst. juodaodžių persikėlė į Senegalą. Taja laikėsi gan liberalios politikos, palaikė santykius su Izraeliu, todėl įvairios islamistų grupuotės rengė perversmus. 2005 m., Tajai viešint Saudo Arabijoje, įvykdytas sėkmingas perversmas. Šalyje prasidėjo politinio nestabilumo laikotarpis, įvykdyti keli perversmai, rytinėse šalies pusėse suaktyvėjo Al-Kaeda veikla.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos politinė sistema.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Mauritanijos politinis žemėlapis
Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos administracinis suskirstymas.

Mauritanija administraciškai suskirstyta į 12 vilajų, šios toliau skirstomos į departamentus, kurių šalyje iš viso yra 44. Šalies vilajos:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos geografija.
Adraro plynaukštė

Valstybė įsikūrusi šiaurės vakarų Afrikoje, kraštą kerta Šiaurės atogrąža. Mauritanija apima žemes Sacharos dykumos vakarinėje dalyje. Būdingi platūs, neaukšti, smarkiai erozijos paveikti kalnų masyvai, iš kurių svarbiausias yra Adraro plynaukštė (aukštis iki 732 m). Aukščiausia šalies vieta Kediet Idžilio masyvas, sudarytas iš magnetito (aukštis – 915 m). Kitas žymus geologinis šalies objektas yra Rišato struktūra („Sacharos akis“), sudaranti taisyklingą apskritiminį darinį. Mauritanijai priklauso 754 km Atlanto vandenyno pakrantė, kurios šiaurinę ribą žymi Nuadibu kyšulys, pietinę – Senegalo upės žiotys. Ties Nuadibu susidariusi Argino lagūna yra svarbi vandens paukščių buveinė.

Pastovių upių šalyje nėra, išskyrus pietine šalies siena tekančią Senegalo upę. Link jos teka keletas sezoniškai vandeningų upių (Gorgolas, Karakoras, Garfa). Kitur vandentakiai (vadžiai) susidaro tik po retų liūčių. Yra druskos lygumų.

Didžiąją Mauritanijos dalį užima Sacharos dykumos smėlynai (ergai) ir akmenynai (regai). Ten augalijos yra tik oazėse. Einant į pietus Sacharos gamtinę sritį keičia Sahelis, todėl dykumos pereina į pusdykumes ir sausringas savanas, kur auga kserofitai ir akacijos.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Mauritanijoje būdingas sausringas atogrąžų klimatas. Vidutinės mėnesio temperatūros svyruoja nuo 16–20 °C (nuo gruodžio iki kovo ar balandžio) iki 30–32 °C likusiu metų laiku. Žiemą temperatūra kartais naktimis nukrenta iki kelių laipsnių virš 0 °C, o vasaros dienomis gali įkaisti virš 45 °C. Kritulių iškrenta labai mažai: šiaurės rytuose metų vidurkis nesiekia 50 mm, didžiojoje šalies dalyje tarp 50–100 mm, o pietuose 200–400 mm[1]. Kovą ir balandį pučia stiprus, sausringas vėjas sirokas.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Mauritanijos eksporto sandai
Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos ekonomika.

Mauritanijos ekonomika yra padalinta į dvi dalis: į žemės ūkį ir kalnakasybą, kuri atsirado 6-ajame dešimtmetyje. Apie pusę šalies gyventojų verčiasi žemės ūkiu arba galvijų auginimu ir yra nepriklausomi nuo kalnakasybos. Arti Senegalo upės ir oazėse auginamos datulės, soros, sorgai, ryžiai, kukurūzai. Auginami galvijai, avys, ožkos. Žvejybos pramonė įsikūrusi Atlanto vandenyne ir Senegalo upėje.

5-ajame dešimtmetyje šiaurinėje Mauritanijos dalyje buvo rasta aukštos kokybės geležies rūdos, ir nuo 1963 m. ji yra eksportuojama, tai sudaro apie 40 % šalies eksporto pelno. Taip pat kasamas gipsas, auksas, druska. 2006 m. šalis pradėjo eksploatuoti naftos telkinius vandenyne.

Šalis daugiau importuoja nei eksportuoja. Pagrindiniai šalies eksporto produktai yra geležies rūda, žuvis ir jos produktai, auksas, galvijai. Importuojami įvairūs mechanizmai, naftos, maisto produktai, plataus vartojimo prekės. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Prancūzija, Ispanija, Belgija, Japonija.

Du trečdalius Mauritanijos užima Sacharos dykuma. Vos vieną procentą šalies užima teritorija, kuria teka Senegalo upė ir jos pakrantėse gali būti auginamos žemės ūkio kultūros. Tačiau Mauritanijos žuvų ištekliai didžiausi pasaulyje. Čia žvejoja daugelio valstybių laivai. Pagauta žuvis parduodama per šalies žvejybos kompanijas, ir žvejyba sudaro daugiau kaip pusę Mauritanijos eksporto pajamų.

Valiuta yra Mauritanijos ugija. Ji žymi tuo, kad skaidoma ne šimtaine, bet penketaine sistema, t. y., vieną ugiją sudaro ne 100, o 5 chumai. Tiesa, dėl savo menkos vertės jie naudojami retai.

Motina ir dukra iš Adraro vilajos

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos demografija.

Pagal 2011 m. statistiką, Mauritanijoje gyveno 3 281 634 žmonių. Šalies tautinė sudėtis yra itin mišri. Apie trečdalį gyventojų sudaro arabizuotos vietinės gentys, daugiausia priklausančios berberų grupei (taip vadinamieji maurai) bei šviesesnės odos spalvos arabai. Kitą trečdalį sudaro juodaodžiai gyventojai, gyvenantys daugiausia šalies pietuose: soninkai, fulbiai, tukuliorai, volofai, sererai. Likę gyventojai yra mišrios rasinės, etninės kilmės, daugiausia taip vadinami haratinai (vergų palikuonys).

Visa Mauritanija gyvenama labai retai, patenka į rečiausiai gyvenamų pasaulio šalių dešimtuką. Tankiausiai gyvenama yra pietinė dalis šalia Senegalo upės slėnio, Fderiko geležies rūdos gavybos sritis bei vandenyno pakrantė. Ypač retai gyvenami šalies rytai ir šiaurė. Mauritanijoje didelė dalis gyventojų tebegyvena klajokliškai (beduinai).

Mauritanijos valstybinė religija yra islamas. Jį išpažįsta absoliuti dauguma šalies gyventojų, nors Nuakšote veikia katalikų bažnyčia, aptarnaujanti ~4500 žmonių. Galioja šariato teisė.

Mauritanijos valstybinė kalba yra arabų, taip pat tebevartojama prancūzų kalba. Kaip šnekamoji kalba plačiausiai vartojama arabų kalbos Hasanija tarmė, kitos dažniau vartojamos kalbos yra afrikietiškos fulbių, soninkų, volofų, sererų kalbos, mišrios kilmės žvejų imragenų kalba. Apie pora šimtų Mauritanijos gyventojų dar moka berberų zenagų kalbą.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mauritanijos kultūra.
Šingečio mečetė

Mauritanijoje persipynusi mauriška–arabiška ir afrikietiška kultūra. Mauritanijos visuomenė pasižymi griežta socialine hierarchija, todėl šalyje praktiškai tebeegzistuoja vergovė (ji oficialiai uždrausta tik 1971 m., o nusikalstama paskelbta 2007 m.). Žemiausią socialinį statusą turi juodaodžiai gyventojai. Raštingi yra apie pusė Mauritanijos gyventojų.

Populiari tradicinė maurų muzika, atliekama klajojančių dainių igavinų. Iš Mauritanijos kilo atlikėjos Dimi Mint Abba, Malouma.

Mauritanija sporto pasiekimais nėra žymi, olimpinėse žaidynėse paprastai dalyvauja tik po 1-2 atstovus iš šalies. Populiariausia sporto šaka yra futbolas, tačiau Mauritanijos rinktinė yra tarp žemyno autsaiderių. Seniau šalies teritorijoje vykdavo Dakaro ralio varžybos, tačiau dėl teroristinės veiklos jos perkeltos į Pietų Ameriką.

Žymesni Mauritanijos rašytojai yra Musa Uldas Ebnu, Ahmadas ibn al-Aminas al-Šingitis, Ibn Razga, Jusufas Gejė. Iš šios šalies kilęs aktorius, režisierius Medas Hondo.

Mauritanija žymi mauriškos architektūros paveldu – išlikę keli senoviniai maurų oazių miestai, dabar įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą, – Tidžikdža, Šingetis, Uadanas ir Ualata.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Mauritanija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Mauritanija

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 262 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Žemėlapiai:

Laikas ir orai: