Džibutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
جمهورية جيبوتي
Jumhuriyaa Jibuti
République de Djibouti
Džibučio vėliava Džibučio herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Džibutis žemėlapyje
Valstybinė kalba arabų, prancūzų
Sostinė Džibutis
Didžiausias miestas Džibutis
Valstybės vadovai Ismail Omar Guelleh
Prezidentas
Dileita Mohamed Dileita
Premjeras
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
23 000 km² (145)
0,09 %
Gyventojų
 – 2006 m. liepa (progn.)
 – Tankis
 
486 530 (160)
21,15 žm./km² (151)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2002 (progn.)
0,61 mlrd. $ (178)
1 000 $ (175)
Valiuta Džibučio frankas (DJF)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +3
nėra
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Prancūzijos
1977 m. birželio 27 d.
 
Valstybinis himnas Džibučio himnas
Interneto kodas .dj
Šalies tel. kodas 253

Džibučio Respublika (Džibutis) – valstybė Rytų Afrikoje. Ribojasi su Eritrėja šiaurėje, Etiopija vakaruose ir pietuose ir Somaliu pietryčiuose, taip pat su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Džibučio istorija.

Senovėje kraštai, į kuriuos patenka dabartinis Džibutis, buvo žinomi kaip Puntas (egiptiečių šaltiniuose minimas nuo XXV a. pr. m. e.). Jo valdovai palaikė santykius su Egiptu.

Arabijos pusiasalyje pradėjus plisti islamui, afarai ir somaliai vieni pirmųjų priėmė šią religiją. 1285 m. teritorijoje susikūrė Ifato sultonatas. Vyko kova tarp musulmonų bei krikščionių, ir nesant musulmonų tarpe vienybės, 1332 m. Etiopijos imperatorius Amda Sejonas I nugalėjo sultonatą. Vėliau Džibutis kaip Egipto valda (Egipto eilajetas) buvo pavaldus Osmanams. XIX a. dėl strateginės Džibučio padėties prie Bab el Mandebo sąsiaurio, čia vyko grumtynės tarp prancūzų, britų, italų, Osmanų.

Prancūzų Somalilandas 1908 m.

1869 m. kur Džibučio teritorija buvo sudaryta Prancūzų Somalilando kolonija, kurios pagrindu ir susikūrė Džibučio valstybė. Valdant prancūzams buvo nutiestas geležinkelis į Hararą, suklestėjo kavos eksportas. 1889 m. į kraštą kėsinosi Rusija, bet prancūzai antpuolį atrėmė. Po 1930 m. italams užkariavus Etiopiją, vyko susirėmimai tarp prancūzų ir italų pajėgų pasienyje. II pasaulinio karo metais naciams užėmus Prancūziją, Prancūzų Somalilandas atiteko Viši Respublikai. 1942 m. britai okupavo Džibučio uostą ir nugalėjo Ašies sąjungininkus.

1958 m., ruošiantis Somalio nepriklausomybei, buvo surengtas referendumas, kuriame dauguma balsavusiųjų palaikė sąjungą su Prancūzija, o ne prisijungimą prie Somalio. Tiesa, prancūzai prieš referendumą deportavo daug somalių iš šalies. Kylant neramumams, 1967 m. surengtas naujas referendumas. Jame afarai vėl palaikė sąjungą su Prancūzija, o somaliai buvo už nepriklausomybę, tačiau jiems trukdyta balsuoti. Po referendumo kraštas pervadintas į Prancūzijos afarų ir isų teritoriją. Ji išliko paskutine Prancūzijos kolonija Afrikoje. 1977 m. referendume jau 98,8 % gyventojų balsavo už nepriklausomybę.

1981 m. paskelbta Džibučio Respublika. Tai buvo vienpartinė valstybė, kur valdė Liaudies Sąjūdis už Progresą. 1991 m. kilo pilietinis karas, kai į valdžią bandė pakliūti afarų remiamos jėgos. Sudaryta taika, ir dalis afarų paskirta į valdžios postus. Nuo 1999 m. šalį valdo somalis Ismail Omar Guelleh. Jis yra remiamas JAV pajėgų, kurios šalyje įkūrė kelias bazes.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Džibučio politinė sistema.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Džibučio žemėlapis
Pagrindinis straipsnis – Džibučio administracinis suskirstymas.

Džibutis administraciškai padalintas į 6 administracinius regionus, iš kurių vienas sudaro Džibučio miestą. Toliau regionai dalijami į rajonus, kurių šalyje iš viso yra 11.

Regionai:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Džibučio geografija.

Džibutis yra Rytų Afrikoje, Somalio pusiasalyje, prie Raudonosios jūros Adeno įlankos. Ribojasi su Eritrėja, Etiopija, Somaliu, o Bab el Mandebo sąsiauris skiria šalį nuo Jemeno. Džibučio plotas yra 23 200 km².[1] Šalies paviršius kalnuotas, plyti lavos plynaukštės, stūkso užgesusių ugnikalnių kūgiai, šiaurės rytuose įsiterpia Danakilių kalnagūbrio pakraščiai. Didžiąją dalį teritorijos sudaro dykumos (didžiausia – Grand Bara) ir pusdykumės. Nuolatinių upių nėra, telkšo keletas druskingų ežerų (Asalis, Abė, Afambas ir kt.)

Džibučio aukščiausias taškas – Musa Ali Terara (2 063 m), žemiausia vieta – Asalio ežeras (–157 m).[1]

Klimatas tropinis, karštas ir sausas. Vidutinė mėnesio temperatūra būna tarp 27 ir 32 °C, per metus iškrenta nuo 50 iki 100–150 mm kritulių[2].

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Džibučio uostas
Pagrindinis straipsnis – Džibučio ekonomika.

Džibučio ekonomika priklauso nuo didelės išeivių bendruomenės, jūrinės ir komercinės Džibučio uosto veiklos, oro uosto ir Adis Abebos–Džibučio geležinkelio linijos aptarnavimo.

Paslaugos ir prekyba sudaro didžiąją bendro vidaus produkto dalį. Džibučio svarbiausias ekonominis turtas yra šalies strateginė padėtis prie svarbiausių laivybos linijų tarp Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno – respublika yra vakarinėje Bab el Mandebo sąsiaurio, kuris sujungia Raudonąją jūrą su Adeno įlanka, pusėje. Džibučio uostas teikia tranzitinio uosto paslaugas regionui ir yra svarbus konteinerių perkrovimo ir laivų degalų papildymo taškas. Džibučio uosto reikšmė padidėjo, kai kilus konfliktui tarp Eritrėjos ir Etiopijos Etiopijai buvo uždarytas Eritrėjos Asabo uostas. Džibutis tapo vieninteliu svarbiu uostu prie jūros neprieinančiai Etiopijai, per kurį vyko visas eksportas ir importas, įskaitant milžinišką JAV humanitarinę paramą 2000 m. per sausrą ir badą.

Apie du trečdaliai šalies gyventojų gyvena sostinėje, likusioji gyventojų dalis užsiima klajokline gyvulininkyste. Žemės ūkis ir pramonė yra mažai išvystyta, iš dalies dėl nepalankaus klimato, aukštų gamybos išlaidų, nekvalifikuotos darbo jėgos ir ribotų gamtinių išteklių. Šalyje randama nedaug gamtinių iškasenų, o sausringa dirva yra neproduktyvi – 89 % teritorijos yra dykumos, 10 % – ganyklos ir 1 % – miškai. Mažas metinis kritulių kiekis neleidžia išauginti daug daržovių ir vaisių, todėl didžioji jų dalis yra importuojama.

Džibutis yra stipriai priklausomas nuo užsienio paramos, finansuojančios daugumą vystomų finansinių projektų šalyje. Per pilietinį karą (199194 m.) didelė biudžetinių išteklių dalis nuo vystymosi reikmių ir socialinių paslaugų buvo perversta kariniams poreikiams tenkinti. Prancūzija reikalauja, kad ateityje parama priklausytų nuo Džibučio finansų sistemos sutvarkymo padedant Tarptautiniam Valiutos fondui. Pagrindinė problema išlieka nedarbas, kuris siekia net 50 %. Infliacija nėra didelė problema, kadangi Džibučio frankas susietas su JAV doleriu. Apskaičiuota, kad šalyje vartojimas per pastaruosius septynerius metus nukrito 35 % dėl ekonominės recesijos, pilietinio karo ir didelio gyventojų skaičiaus augimo (įskaitant imigrantus ir pabėgėlius). Susidurdama su daugybe ekonominių problemų, vyriausybė prisidarė daug ilgalaikių užsienio skolų, kuriuos verčia šalį prašyti donorų paramos.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Afarų klajoklis
Pagrindinis straipsnis – Džibučio demografija.

Džibutis – gan retai gyvenama šalis, kur gyventojų tankumas nesiekia 40 žm./km². Dauguma gyventojų įsikūrę pakrantėse. Apie 60 % populiacijos sudaro somaliai (isų klanas), 35 % – afarai, likę 5 % – arabai, amherai, europiečiai (prancūzai, italai, graikai). Dauguma gyventojų kalba somalių ir afarų kalbomis, tačiau valstybinės kalbos statusas suteiktas prancūzų ir arabų kalboms. Greta standartinės arabų kalbos tarmės vartojamos vietinė Taizo-Adeno tarmė bei imigrantų atnešta omaniečių tarmė.

76 % žmonių gyvena miestuose, kiti daugiausia klajokliai.

94 % Džibučio gyventojų išpažįsta islamą (sunitai arba nepriklausantys atšakoms), islamas yra valstybinė religija. Likę 6 % – daugiausia krikščionys (katalikai).

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Džibučio kultūra.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 „Djibouti.“ Encyclopædia Britannica. 2008. Encyclopædia Britannica Online. 2008 m. lapkričio 25 d.
  2. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 134 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Džibutis
Commons-logo.svg Vikiteka: Džibutis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka