Tiesioginė demokratija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus. Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes: tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).

Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja bent keletas demokratijos modelių (teorijų):

  • klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos polių demokratijos modelius);
  • radikalioji (vystymosi) demokratija;
  • tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija;
  • dalyvavimo demokratija.

Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.

Paprastai tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt. Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.

Tiesioginės demokratijos privalumai[taisyti | redaguoti kodą]

Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų organų rinkimais.

Tiesioginės demokratijos trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus, nei atstovaujamoji demokratija.

Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos nurodant, kad žmonės nėra linkę prisiimti su tuo susijusios atsakomybės.

Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nes valstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimo demokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikines technologijas, ypač internetą.

Valstybių su aiškiai išreikštais tiesioginės demokratijos elementais pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turi šimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa, trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijoms suverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.