Maronai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Maronai (iš isp. cimarrón; pabėgėlis, aukštikalnių gyventojas) – pabėgę iš vergijos Gvinėjos, Vest Indijos, Amerikos juodaodžiai vergai.

Amerikoje jų populiacijos susidarė nuo Floridos šiaurėje iki Amazonijos pietuose. Maronų gyvenvietės vadinomos palenkėmis (palenque) arba kilombais (quilombo). Pirmųjų maronų bendruomenės susiformavo Jamaikoje, Mėlynuosiuose kalnuose. Taip pat didelės bendruomenės susiformavo Suriname, Brazilijoje, Puerto Rike, Haityje, Kuboje. Kadangi dauguma pabėgėlių buvo iš pirmosios kartos, atvykusios iš Afrikos, jie išsaugojo savo gimtąsias kalbas, tikėjimus.

Maronai apsigyveno labai izoliuotai (kalnuose, džiunglėse, pelkėse), kad jų negalėtų pasiekti baltieji vergvaldžiai. Neretai vergai susimaišydavo su vietiniais indėnais. XIX–XX a. pradėjus sparčius miškų kirtimus, daugelis maronų neteko gyvenamųjų vietų ir emigravo į miestus.