Centrinės Afrikos Respublika

sang. Ködörösêse tî Bêafrîka
pranc. République centrafricaine


Vėliava	Herbas

Himnas: „Renesansas“

Centrinės Afrikos Respublika žemėlapyje

Valstybinė kalba

sangų, prancūzų

Sostinė

Bangis

Didžiausias miestas

Bangis

Valstybės vadovai
• Prezidentas
• Premjeras
• -

Faustin-Archange Touadéra
Félix Moloua
-

Plotas
• Iš viso
• % vandens

622 984 km² (43)
0 %

Gyventojų
• 2017
• Tankis

5 098 226 (120)
6,91 žm./km² (179)

BVP
• Iš viso
• BVP gyventojui

2006 (progn.)
4,91 mlrd. $ (156)
1 100 $ (173)

Valiuta

CFA frankas (XAF) ir Bitcoin (XBT)

Laiko juosta
• Vasaros laikas

UTC +1
nėra

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Prancūzijos
1960 m. rugpjūčio 13 d.

Interneto kodas

.cf

Šalies tel. kodas

236

Kirčiavimas

Centri̇̀nės Ãfrikos Respùblika^[1]

Centrinės Afrikos Respublika – valstybė Centrinėje Afrikoje. Ribojasi su Čadu, Sudanu, Pietų Sudanu, Kongo Demokratine Respublika, Kongo Respublika ir Kamerūnu. Sostinė ir didžiausias miestas – Bangis. Valstybė užima apie 620 tūkst. kv km. ploto, kuriame gyvena 5,6 milijonai žmonių. Nuo 2012 m. vyksta pilietinis karas.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos istorija.

Per ikikolonijinį laikotarpį (iki XX a.) Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavo atskiri kultūriniai-istoriniai regionai, kurie vystėsi skirtingomis kryptimis. Pietvakarinė dalis, padengta Kongo džiunglėmis, aukštesnės kultūros neišvystė, tuo tarpu šiaurines Sudaninio klimato teritorijas labai stipriai veikė Sahelio civilizacija. Šiaurės vakarinė dabartinės respublikos dalis (gbajai) priklausė istoriniam Adamavos regionui, ir vietiniai gyventojai buvo laikomi kirdi dalimi. Šiauriausia valstybės teritorija buvo įtakojama Bagirmio valstybės kultūros.

XIX a. pradžioje teritorija tapo svarbiu vergų šaltiniu tiek Bagirmiui, tiek naujai susikūrusiam Adamavos emyratui. Pietrytinėje teritorijoje dar susikūrė Azandžių valstybė, kuri transportuodavo vergus į rytus. Tai nulėmė greitą teritorijos tuštėjimą.

CAR teritorijos kolonizacija prasidėjo 1889 m., kuomet iš pietryčių atvykęs Savorgnan de Brazza čia įkūrė Bangio gyvenvietę, kuri tapo Prancūzų Kongo dalimi. Vėlesnių ekspedicijų metu prancūzai pasiekė azandžių teritorijas, ir 1894 m. susitarė dėl sienų su Belgijos Kongu ir Vokietijos Kamerūnu. 1899 m. fiksuotos sienos su Britų Sudanu.

1904 m. bendroje Prancūzų Kongo kolonijoje išskirti trys administraciniai vienetai, kurių šiauriausias, – Ubangi-Šari – davė pradžią CAR teritorijai: tuo metu susiformavo siena su Kongo Respublika. Nors 1910 m. kolonijos vėl sujungtos į Prancūzijos Ekvatorinę Afriką, dalinimas išliko.

1958 m. Ubangi-Šari teritorijai buvo suteikta autonomija ir ji pavadinta Centrinės Afrikos Respublika. 1960 m. ji gavo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet iš karto prasidėjo kova dėl valdžios. Prezidentu tapus prancūzų remiamam David Dacko, šalyje įvesta vienpartinė sistema.

1965 m. pabaigoje įvykus kariniam perversmui, valdžioje įsitvirtino Jean-Bédel Bokassa, kuris 1976 metų pabaigoje Respubliką paskelbė imperija, o save – imperatoriumi. 1979 metais Centrinės Afrikos imperija sužlugo, ir prancūzai į valdžią sugrąžino David Dacko.

1981 m. vėl įvyko perversmas, kurio metu į valdžią atėjo prezidentas Andrė Kolingba. Jis išleido naują konstituciją ir rėmė savo etninę grupę, jakoma, kuri sudarė vos 4 proc. šalies gyventojų, bet kuri jo valdymo laikais įsitvirtino svarbiausiuose postuose.

1993 m. kylant demokratiniams judėjimams ir didėjant spaudimui iš Vakarų valstybių, Kolingba leido demokratinius rinkimus, kuriuos laimėjo Ange-Félix Patassé, daugiausia remiamas šiaurės vakarinių šalies rajonų. Jis ėmė šalinti iš postų jakoma. Jo valdymo metu gausėjo skandalų, kurie kėlė visuomenės nepasitenkinimą. Nepaisant to 1999 m. Patasė perrinktas, kas inspiravo didžiulius neramumus visoje šalyje. 2002 m. į Čadą pabėgęs generolas Fransua Bozizė užpuolė valstybę, nuvertė Patasė, ir 2003 m. išrinktas šalies prezidentu.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos politinė sistema.

Centrinės Afrikos Respublika – prezidentinė respublika. Paskutiniai prezidento ir parlamento rinkimai vyko 2005 m. kovą.^[2] Po jų prezidentu tapo François Bozizé.^[3] Dabartinė konstitucija priimta per 2004 m. gruodžio 5 referendumą.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos prefektūros.

Centrinės Afrikos Respublika yra padalinta į 14 administracinių vienetų – prefektūrų (préfectures) bei 2 ekonomines prefektūras (préfectures economiques), o sostinė Bangis sudaro atskirą komuną. Prefektūros savo ruožtu dalinamos į 71 subprefektūrą (sous-préfectures).

Prefekrūros:

Ekonominės prefektūros:

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos geografija.

Centrinės Afrikos Respublika – prie jūros priėjimo neturinti valstybė Afrikos centre. Būdingas paviršius – kalvos, plynaukštės ir lygumos. Didžioji šalies dalis yra Azandės plynaukštėje, tačiau vakaruose, rytuose ir pietuose yra granitinių masyvų. Šiaurės vakaruose, Kamerūno pasienyje iškilusi aukščiausia šalies viršūnė – Ngaujis (1420 m).

Centrinės Afrikos Respublikos pietinės dalies upės priklauso Kongo upės baseinui – Ubangis, Mbomu, Sanga ir kt. Šiaurinėje dalyje yra Čado ežero baseinui priklausančių upių – Šario ir Logonės – ištakos. Rytinė šalies dalis siekia patį Nilo baseino pakraštį.

Šalies klimatas subekvatorinis, o pačiuose pietuose – ekvatorinis. Šiaurinėje dalyje būdingas gan ilgas sausasis laikotarpis. Ten metinis kritulių kiekis 1250 mm, o lietingasis laikotarpis trunka nuo liepos iki rugsėjo. Pietuose metinis kritulių kiekis viršija 1900 mm, o lietingasis laikotarpis tęsiasi liepos-spalio mėnesiais. Vidutinė metinė oro temperatūra 27-29 °C.

Didžiąją dalį CAR teritorijos dengia savanos, kurios skurdėja einant į šiaurę. Tik pačiuose pietuose yra išlikę tropinių miškų.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos ekonomika.

Didelė dalis Centrinės Afrikos žmonių dirba žemės ūkyje, nors tik 3 % žemės yra įdirbamos. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra manijokai, batatai, sorgai ir bananai. Kakava, kaučiukas, įvairūs palmių produktai yra auginami šalies pietvakariuose. Pagrindiniai žemės ūkio pelno produktai yra medvilnė, tabakas, kava. Mediena taip pat yra svarbus eksporto produktas. Galvijai auginami vakarinėje šalies dalyje.

Deimantai yra pagrindinis eksporto produktas šalyje. Šalies gamintojai apdirba maisto produktus, medieną, deimantus, bei gamina plataus vartojimo prekes.

Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Prancūzija, Belgija, Japonija.

2022 m. balandį šalies oficialia valiuta tapo Bitcoin kriptovaliuta.^[4]

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Centrinės Afrikos Respublikos demografija.

Centrinės Afrikos Respublikoje 2009 m. gyveno virš 4,4 milijono gyventojų. Nuo 1960 m. jų skaičius padidėjo keturgubai. Tankiausiai gyvenamos pietinės ir vakarinės teritorijos, rečiausiai – šiaurės rytai.

Šalyje labai didelė tautinė-gentinė įvairovė: Ethnologue priskaičiuoja apie 62 kalbas, kurių dauguma grupuojamos į didesnius etninius vienetus. Didžiausios etninės grupės yra:

gbajai (33 %, jiems priskiriama apie 8 giminingos kalbos-dialektai) – daugiausia išsidėstę vakarinėje šalies dalyje, dalis gyvena ir Kamerūne.
bandai (27 %, jiems priskiriama 16 kalbų-dialektų) – išsidėstę centrinėje šalies dalyje
manzai (13 %) – išsidėstę tarp gbajų ir bandų.
sarai (10 %) – šiauriausioje šalies dalyje gyvenanti tauta.
mbumai (7 %) – šiaurės vakariniame pasienyje gyvenanti tauta.
ngbakai (4 %) – išsidėstę tarp gbajų ir bandų, piečiau negu manzai, jiems taip pat priskiriamos smulkesnės subgrupės bofiai, ali.
jakomai (4 %) – išsidėstę pietiniame šalies pasienyje, netoli Bangasu miesto. Tai – viena ngbandžių tautos subgrupių.

Būdinga didelė kalbų įvairovė, tačiau kaip vietinė lingua franca vartojama sangų kalba, kuri yra kreolinė kalba, susidariusi iš ngabandžių kalbų ir prancūziškų žodžių. Prancūzų kalba naudojama kaip oficiali dokumentų kalba.

Pasak 2000 m. apskaičiavimų, 15 m. ir vyresnių gyventojų raštingumas šalyje yra 48,6 % (vyrams – 64,8 %, moterims – 33,5 %). Vidutinė gyvenimo trukmė – 44,5 m. Struktūra pagal amžių: