Krašto apsaugos ministras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė 2009 m.

Krašto apsaugos ministrasLietuvos Respublikos Vyriausybės (ministrų kabineto) narys nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 15 d. ir nuo 1991 m. spalio 10 d. Tai politinis pareigūnas, vadovaujantis karinėms ginkluotosioms krašto apsaugos pajėgoms ir atsakingas už valstybės gynybos politikos bei krašto apsaugos doktrinos parengimą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki pirmosios Augustino Voldemaro Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo 1918 m. lapkričio 11 d. krašto apsaugos klausimais rūpinosi Lietuvos Tarybos sudaryta Apsaugos komisija, kuriai vadovavo Stasys Šilingas. Pirmuoju krašto apsaugos ministru tapo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. Tačiau jo nuomonė, kad Lietuvai nebūtina sava kariuomenė, kad krašto apsauga gali pasirūpinti tuo metu Lietuvoje buvusi Vokietijos kariuomenė ir milicija, nesiderino su lietuvių karininkų, tarnavusių Rusijos imperijos kariuomenėje, dviejuose suvažiavimuose suformuota Lietuvos kariuomenės atkūrimo doktrina. Metų pabaigoje prasidėjus bolševikų puolimui, nepatenkinti vyriausybės veikla karininkai privertė 1918 m. gruodžio 24 d. į krašto apsaugos ministro postą paskirti kariškį. Krašto apsaugos ministru tapo Mykolas Velykis. Tačiau po dviejų dienų buvo priversta atsistatydinti ir visa vyriausybė. Tik sudarius naują vyriausybę, kuriai vadovavo Mykolas Sleževičius, buvo pradėta kurti ministerijos ir krašto apsaugos sistema, pagyvėjo Lietuvos kariuomenės formavimas.

Kol vyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais, krašto apsaugos ministrais buvo skiriami aukšto rango kariškiai. Pirmuoju civiliu ministru 1920 m. paskirtas profesorius Jonas Šimkus. Tačiau jam tapus pirmuoju Lietuvos universiteto rektoriumi, postas vėl atiteko kariškiui.

Ministrui iki 1935 m. reformos buvo pavaldus Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas ir Vyriausiasis kariuomenės vadas, o per jį ir kiti kariuomenės daliniai bei tarnybos.

Krašto apsaugos ministro pareigybė buvo panaikinta 1940 m. Lietuvą okupavus TSRS.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos daugumai nesutinkant steigti krašto apsaugos ministerijos, 1990 m. balandžio 25 d. Vyriausybė įsteigtė Krašto apsaugos departamentą. Jo generaliniu direktoriumi, o nuo 1991 m. spalio 10 d., kai buvo įsteigta Krašto apsaugos ministerija, pirmuoju Krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius.

Įgaliojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krašto apsaugos ministro įgaliojimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymai. Krašto apsaugos ministru, viceministru, ministerijos valstybės sekretoriumi ir ministerijos sekretoriais gali būti tik civiliai.

Krašto apsaugos ministras vadovauja Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, krašto apsaugos sistemos plėtrą bei efektyvų jai skirtų išteklių naudojimą. Ministras vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, krašto apsaugos sistemos ir jos pajėgumų plėtrai, tarptautiniam gynybos bei kariniam bendradarbiavimui, taip pat pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją atstovauja Lietuvos Respublikai NATO, Europos Sąjungos ir kitose tarptautinėse gynybos institucijose. Jis rengia ir teikia Valstybės gynimo tarybai svarstyti ir, gavęs jos pritarimą bei rekomendaciją, tvirtina valstybės karinę strategiją, teikia Respublikos Prezidentui tvirtinti kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo vietas. Ministras teikia Prezidentui pasiūlymus dėl karių, įstatymu jiems prilygintų asmenų, kitų krašto gynyboje pasižymėjusių asmenų valstybinių apdovanojimų, karinių laipsnių suteikimo aukštesniesiems karininkams.

Be to, ministras skiria į pareigas ir atleidžia iš jų krašto apsaugos generalinį inspektorių, Lietuvos karo akademijos ir kitų karinių mokymo įstaigų viršininkus, Gynybos štabo viršininką, Savanorių pajėgų vadą, reguliariųjų pajėgų rūšių vadus, karinių apygardų vadus. Jis taip pat priima karius į profesinę karo tarnybą ir išleidžia juos į atsargą.[1]

Krašto apsaugos ministrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19181940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]