Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalionas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas
Bataliono simbolis
Veikimo laikas	1991 m. gruodžio 1 d.–dabar
Valstybė	Lietuva
Pavaldus	Lietuvos sausumos pajėgos
Rūšis	Pėstininkų batalionas
Būstinė	Rukla
Šūkis	Tėvynės meilė tebus mums vadovas
Vadovybė
Vadas	plk. ltn. Darius Žūkas
Štabo viršininkas	mjr. Gytis Metlovas
Vyriausiasis puskarininkis	vrš. Ruslanas Gulevas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalionas (LDK A PB) – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinis dalinys, įsikūręs Rukloje (Jonavos r.). Batalionas priklauso  Pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“.

Bataliono raida skirstoma į dvi dalis: tarpukario II pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko (II pėstininkų pulkas) istoriją, kurio tradiciją perėmė šiuolaikinis batalionas ir šiuolaikinę karinio dalino istoriją nuo 1991 m. gruodžio 1-os d. iki šių dienų.

Batalionas išlaiko aukštą kovinę parengtį ir rengia karius Lietuvos Respublikos sausumos teritorijos gynybai, su tikslu užtikrinti valstybės teritorijos vientisumą. Batalionas yra pasirengęs ginti šalies teritoriją  Pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtyje ir sąveikaujant su NATO sąjungininkų padaliniais.

Šiuo metu batalionas įgyvendina vieną svarbiausių Lietuvos kariuomenės (LK) modernizacijos projektų – pėstininkų kovos mašinos (PKM) „VILKAS“ integravimą į bataliono struktūrą. Algirdo batalionas – pirmasis LK batalionas, aprūpintas šiomis pėstininkų kovinėmis mašinomis.

II pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkas

II pėstininkų pulkas pradėtas formuoti 1918 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Čia į pulką įstojo ir pirmieji savanoriai. Tačiau dėl iš rytų artėjančių bolševikų Vilnių teko apleisti. Dėl šios priežasties  pulko branduolys: pulko vadas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, trys karininkai ir du kareiviai 1919 m. išvakarėse persikėlė į Kauną ir įsikūrė trijuose viešbučio „Europa“ kambariuose. Kaune vokiečių karinės pajėgos, dar neatsitraukusios po I pasaulinio karo, trukdė formuoti pulką. Vis dėl to sausio viduryje vokiečiai atidavė  kareivines Aukštojoje Panemunėje II pėstininkų pulko vadui. Siekiant papildyti negausias pulko karių gretas, pulko karininkai važinėjo po Suvalkiją ir kvietė savanorius. 1919 m. vasario mėn. pradžioje pulke jau buvo 50 karininkų ir 1262 kareiviai, bet jie turėjo vos 420 šautuvus ir nė vieno kulkosvaidžio. Nebuvo ir kariškos aprangos, savanoriai gaudavo tik uniforminę kepurę, dėvėjo nuosavus drabužius su prisiūtais skiriamaisiais ženklais, kildavo iššūkių dėl maitinimo. Savanorių apmokymas buvo trumpas, nes priešas jau grasino užimti laikinąją sostinę Kauną.

Nepriklausomybės kovos

II pėstininkų pulkas nuo pat savo suformavimo pradžios buvo aktyviai įtrauktas į nepriklausomybės kovas ir vaidino svarbų vaidmenį visose pagrindinėse karinėse kampanijose prieš besikuriančiai Lietuvos valstybei grasinančias, priešiškai nusiteikusias pajėgas ir taip įdėjo didelį indėlį įtvirtinant šalies nepriklausomybę. Per šias kovas II- asis pėstininkų pulkas sudėjo dideles aukas: žuvo 11 karininkų ir 111 kareivių. Nepriklausomybės kovų etapas padėjo pamatus ir karinio dalinio tapatybei, kurią atspindi II pėstininkų pulko vado, vadovavusio pulkui nepriklausomybės kovų metu, Vinco Grigaliūno – Glovackio žodžiai: „Mes čia esame surinkti ne tam, kad dailiai vaikščiot, bet kad gerai mokėt šaudyt ir mušt priešą mūšio lauke“.

Kovos su bolševikais

1919 m. vasario pradžioje bolševikai iš Prienų pusės ėmė grasinti Kaunui, todėl vasario 8 d. rinktinė II pėstininkų pulko kuopa (200 karių) vadovaujama krašto apsaugos viceministro Stasio Zaskevičiaus, išvyko į frontą ir netrukus susiėmė su priešais ties Jieznu. Pirmosios kautynės buvo nesėkmingos dėl jėgų ir patirties stokos. Be to, pulko karininkas Cetuchinas kautynių metu su visu  savo būriu perėjo į bolševikų pusę. Nuostoliai buvo dideli: 18 žuvo, 33 pateko į nelaisvę. Tačiau po kelių dienų, sulaukę pastiprinimo: I pėstininkų pulko kuopos  ir vokiečių – saksonijos husarų būrio, jungtinės pajėgos užėmė Jiezną ir bolševikų puolimą šia kryptimi sustabdė.

1919 m. gegužės 18 d. II –asis pėstininkų pulkas iš Panemunės gyventojų priėmė  jų II – ąjam pulkui pagamintą kovinę vėliavą. O jau netrukus kartu su kitais daliniais įeidamas į Panevėžio grupės sudėtį iki rugpjūčio dalyvavo kovose su raudonosios armijos daliniais ties Žasliais, Kėdainiais, Ramygala ir Obeliais. Tose kovose pulkas buvo padalintas į 3 batalionus bei turėjo jau 63 karininkus, beveik 2000 kareivių, 20 kulkosvaidžių. Panevėžį teko vaduoti du kartus, gegužės 19 ir 21 d. Atkaklios kautynės vyko ir dėl Kupiškio. II pėstininkų pulko kariai, kartu su kitais daliniais, stumdami bolševikų pajėgas iš Lietuvos, kautynes persikėlė į Latvijos teritoriją ties Daugpiliu. Dėl apsunkinto karių aprūpinimo kovos vyko ypač sunkiai. Tačiau rugpjūčio mėn. kovos baigėsi, Lietuvoje bolševikų nebeliko.

Kovos su bermontininkais

1919 m. lapkričio – gruodžio mėn. pulkas, kuris tada turėjo apie 2200 karių ir 40 karininkų, dalyvavo kovose su bermontininkais. Radviliškio kautynėse kartu su Pirmuoju pėstininkų pulku užėmė Radviliškį.

Kovos šiame ruože buvo nelengvos: pulko pirmajame batalione, kuris buvo atsakingas už šį ruožą buvo daug naujokų. Kad ir veikdami labai narsiai, nepajėgė nugalėti bermontininkų pasipriešinimo, nors ne kartą kilo į ataką ir patyrė daug aukų: žuvo jauni karininkai S. Oželis ir P. Urbakonis ir 13 kareivių, o 52 buvo sužeisti, tarp jų ir bataliono vadas Jonas Motiejūnas-Valevičius. Tačiau į pagalbą atėjus pirmojo pėstininkų pulko kariams – bermontininkams teko trauktis. Ši pergalė buvo lemtinga priverčiant bermontininkų pajėgas pasitraukti iš Lietuvos teritorijos. Lietuvai po mūšio atiteko didelis karo grobis, kuris specialiu traukiniu buvo išvežtas į Kauną. O tų pačių metų gruodžio 5-ą dieną, vis dar vykdant užduotis Radviliškio fronte, susijusias su bermontininkų išvedimu iš Lietuvos teritorijos, IIm pulkui buvo suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Ši diena tapo pulko švente (nuo 1936 m. pulko šventė lapkričio 21 d.).

Karas su Lenkija

1920 m. rugpjūčio – spalio mėn. II pėstininkų pulkas dalyvavo Augustavo – Suvalkų operacijoje, kurios tikslas buvo įtvirtinti Lietuvos valstybingumą pietinėse lietuvių žemėse. Pulko kariams kartu su kitais lietuvių daliniais buvo trumpam pavykę užimti Augustavą, Suvalkus ir Seinus. Tačiau iniciatyvos išlaikyti nepavyko – lenkams perėjus į ofenzyvą, šios teritorijos buvo prarastos, patirti dideli nuostoliai. Pulkui teko pasipildyti naujais kariais ir atsitraukus link Ukmergės – ruoštis gynybai prieš artėjančias lenkų pajėgas, kurios grasino ne tik galutinai atplėšti Vilniaus kraštą, bet ir pačiam Lietuvos valstybingumui.

Lapkritį prasidėjo Liucijano Želigovskio puolimas per Vilnių su tikslu užimti Kauną, apeinant jį iš šiaurės per Maišiagalos ir Paberžės apylinkes. Šioje Lietuvos – Lenkijos karo fazėje II pėstininkų pulko kariai taip pat stovėjo pirmose gynybinio fronto linijose ir laikė fronto liniją ties Giedraičiais,  kur aktyvios gynybos dėka lapkričio 21 d., kartu su kitais daliniais pavyko galutinai sustabdyti lenkų puolimą ir tuo pačiu užbaigti nepriklausomybės kovas.

II pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkas 1921-1940 m.

Pagrindinė 2-ojo pėstininkų pulko užduotis, gyvenant taikaus gyvenimo ritmu, buvo rengti karius, kad jie visada būtų pasiruošę prireikus vėl ginti Lietuvos teritotiją ir valstybingumą. Tiesa, Giedraičių mūšis nebuvo paskutinė II pėstininkų pulko karinė operacija – 1923 m. sausio mėnesį Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje kartu su šaulių sąjungos nariais, dalyvavo ir II pėstininkų pulko kariai. Sėkmingai Lietuvai pasibaigusioje operacijoje neapsieita be II -ojo pulko karių aukų:1923 m. sausio 15 d. žuvo 2-ojo pėstininkų pulko karininkas kpt.  Eduardas Noreika. Vėliau šio karininko žygdarbiai Nepriklausomybės kovų metu pulko kariams nuolat buvo primenami kaip drąsos ir didvyriškumo pavyzdys.

II pėstininkų pulko taikos meto nuolatinė pulko dislokacijos vieta – Šančiai (Kaunas) ir Jonava. 1926 m. liepos mėn. už nepriklausomybės kovas pulkui įteikta 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus vėliava su užrašu „Tėvynės meilė tebus mums vadovas“. SSRS okupavus Lietuvą 1940 m. liepos 25 d. panaikintas pulko oficialus vardas. Lietuvos liaudies kariuomenę inkorporavus į Raudonąją armiją pulkas išformuotas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalionas

1991 m. gruodžio 1 d., įkurtas Vilniaus motodesantinis batalionas. 1993 m. spalio 22 d. motodesantinis batalionas gavo didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą ir perėmė tarpukario II pėstininkų pulko tradiciją. 1996 m. vasario 10 d. batalionui įteikta kovinė vėliava su šūkiu: „Tėvynės meilė tebus mums vadovas“.

Bataliono lokacija nuo įkūrimo kito du kartus – iš Vilniaus į Rūdininkų miestelį Šalčininkų rajone ir 1993 m. į Ruklą Jonavos rajone, kur batalionas yra dislokuotas šiandien. Bataliono struktūra bei užduotys einant laikui keitėsi priklausomai nuo padėties šalyje, pasiruošimo bei dalyvavimo skirtingose tarptautinėse misijose, naujausios technikos ir ginkluotės integravimo etapų.

Bataliono kariams ne kartą teko dalyvauti ir veiksmuose karštuosiuose taškuose. 1994 m. pirmieji bataliono kariai išvyko į Kroatiją. 1998 – 2001 m.  Algirdo batalionas tapo formuojamo tarptautinio dalinio BALTBAT pagrindu. Prie bataliono buvo priskirtas inžinerijos būrys, pėstininkų kuopa, minosvaidžių būrys (Estijos), būstinė ir paramos padaliniai, štabo karininkų grupė (Latvijos). Kaip dalinys yra kuriamas ir mokomas, stebėjo Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Jungtinės Karalystės. stebėtojai.

Lietuvai siekiant įstojimo į NATO, bataliono struktūra technika bei ginkluotė buvo derinama prie NATO reikalavimų. Tuo tikslu 2001 m. Prasidėjo bataliono aprūpinimas šarvuočiais M – 113, kas užtikrino tolimesnę bataliono technologinę raidą.

Vėliau bataliono kariai dalyvavo taikos palaikymo misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake, 2005 m. ir 2011 m. - tarptautinėse operacijoje Afganistane. Bataliono pagrindu buvo suformuoti PAG-3 ir PAG-12 kariniai kontingentai Lietuvos vadovaujamoje bendroje civilių ir karių misijoje Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų sudėtyje. Įvairiuose NATO greitojo bei ypač greitojo reagavimo pajėgų komponentuose (NRF, VJTF, JEF, NRI) Algirdo bataliono kariai budėjimą vykdo nuo 2009 m.

2013 m. nuo rugpjūčio iki gruodžio bataliono kariai dalyvavo Europos Sąjungos vadovaujamos kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje „Atalanta“ prie Somalio krantų.

Nuo 2014 m. Algirdo bataliono pagrindu suformuota BKG1 (greitojo reagavimo pajėgų 1-oji bataliono kovinė grupė), kurios tikslas - reaguoti nedelsiant ir užkirsti kelią priešiškų pajėgų veiksmams šalies teritorijoje, atsakyti į nekonvencinio karo grėsmes.

2019-aisiais batalione pradėta modernizacija – pėstininkų kovos mašinų Vilkas integravimas, sustiprinantis bataliono ugnies galią, mobilumą bei personal apsaugą.

Išnašos

1. Rakutis V., Vaičenonis J., „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono istorija“, Vilnius, 2012 m. https://www.researchgate.net/publication/332754359_LIETUVOS_DIDZIOJO_KUNIGAIKSCIO_ALGIRDO_MECHANIZUOTOJO_PESTININKU_BATALIONO_ISTORIJA

2. Surgailis G., „Antrasis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkas“, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius, 2014 m.

Nuorodos

• Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas Archyvuota kopija 2014-05-19 iš Wayback Machine projekto.