Vytauto Didžiojo karo muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°54′0″N 23°54′43.36″E / 54.90000°N 23.9120444°E / 54.90000; 23.9120444Vytauto Didžiojo karo muziejus (toliau – Muziejus) – vienas seniausių Lietuvos muziejų. Muziejaus steigėjas (nuo 2006 m. sausio 1 d.) – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Vytauto Didžiojo karo muziejus (fot. A. Užgalis)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadai laikinąja sostine tapusiame Kaune nusprendė steigti Karo muziejų. Muziejus pradėtas kurti 1919 m. gruodžio 15 d. kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko įsakymu. 1921 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 17 kariuomenei skelbė, kad „kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti būsiančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybės“.

1921 m. pasirašytu įsakymu paskelbta, kad kuriamas Karo muziejus ir Karo istorijos kolegija (jos tikslas – rūpintis, kad teisingai būtų pateikiama pulkų istorija bei tinkamai vykdomas archyvo organizavimas). Muziejaus konservatoriumi (vėliau – organizatoriumi) paskirtas generolas leitenantas Vladas Nagevičius. Jis ėmėsi iniciatyvos ir per 24 dienas sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže įrengė pirmąją Karo muziejaus ekspoziciją iš penkių skyrių. Muziejus iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Respublika šventė 3-iąsias Nepriklausomybės metines. Muziejų pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmėse dalyvavo tuo metu prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis ir kiti Seimo ir Vyriausybės nariai, taip pat garbūs svečiai iš užsienio, kariuomenės atstovai.

1921 m. vasario 19 d. nupirktas dailininko Petro Kalpoko paveikslas „Vytis“. Jis muziejaus inventorinėje knygoje užregistruotas kaip pirmasis muziejaus eksponatas. Pirmajame muziejuje veikė penki skyriai: Istorinis, Nepriklausomybės, Žuvusiųjų, Kariuomenės dalių ir įstaigų bei Šaulių sąjungos. Buvo eksponuojama apie 100 įvairių nuotraukų, kelių mūšių schemos, trofėjai.

Karo muziejus sparčiai augo, turtėjo, plėtėsi. Kaupiami eksponatai bylojo ne tik apie ginklų evoliuciją ir buvusias kautynes karo lauke. Čia buvo stengiamasi parodyti ir didingą Lietuvos valstybės politinę ir kultūrinę praeitį. Netrukus muziejus tapo ne tik lietuvių tautos kultūriniu židiniu, bet ir tautos šventove.

Pirmasis muziejus, pavadintas Karo muziejumi. Išskirtinis dėmesys muziejuje buvo skiriamas kariuomenės įvykiams. Buvo stengiamasi, kad nebūtų pamirštas nė vienas žymesnis atsitikimas kariuomenės pulke ar dalinyje, kad kiekvienas karininko ar kareivio nuopelnas Tėvynei būtų tinkamai įamžintas. Tai daryta remiantis nuostata, jog daug svarbių kariuomenės gyvenimo pėdsakų nyksta. Buvo tikimasi, kad muziejaus įsteigimas tą procesą sustabdys.

Naujo Muziejaus pastato statyba ir atidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. lapkritį Karo muziejus, dėl blogos vidaus būklės (kiauro stogo, išpuvusių grindų, temperatūros nepastovumo, netvarkingos elektros infliacijos ir kt.) buvo laikinai uždarytas. Imta skaičiuoti kiek galėtų kainuoti naujo muziejaus pastato statyba. Svarstant pastato projektą buvo pasiūlyta naują Karo muziejų statyti Lietuvos viduramžių pilių, senovinės koplyčios arba stubos stiliaus. Ketinta kartu įkurdinti ir Kauno miesto kraštotyros muziejų, bet galiausiai buvo sugrįžta prie žemės sklypo Nepriklausomybės aikštėje.

1929 m. parengtas naujas Karo muziejaus statutas, kuriuo numatyta muziejuje steigti 12 skyrių. 1930 m. lapkričio 28 d., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pašventintas naujojo Karo muziejaus pastato kertinis akmuo. Į pamatus suberta žemių, atvežtų iš Gedimino kalno ir Rasų kapinių bei vietų, susijusių su kovomis dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Statybą prižiūrėjo sudaryta komisija: Kauno burmistras Jonas Vileišis, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, inžinierius Antanas Gravrogkas, komisijos pirmininkas švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

Naujieji rūmai (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirti dviems muziejams – Karo ir Kultūros (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus). Naujųjų Karo muziejaus rūmų atidarymo ir Nežinomo Kareivio palaikų perlaidojimo iškilmės įvyko 1934 m. lapkričio 23 d. – Kariuomenės dieną.

1936 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas naujasis muziejaus pastatas. Gen. ltn. Vladas Nagevičius savo inauguracinėje kalboje sakė:

Karo muziejus, įsikūręs tautos ir valstybės aukomis įrengtuose didinguose rūmuose, ir ateityje rodys, kad lietuviai, per amžius budėję, laisvę laimėjo tik per aukas ir pasišventimą, muziejus ugdys kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę.

Karo muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, jis tapo tautos muziejumi.

Karo muziejui teko pastato paradinė pusė priešais Nepriklausomybės aikštę. Tai buvo pirmas Lietuvoje viešasis valstybinis muziejus, kuriam sukurtas specialus interjeras, ekspozicijai įrengti pasitelktos scenografinės ir memorialinės priemonės. Ekspozicijos rėmai, t. y. jos pradžia ir pabaiga, buvo herojinis pasakojimas apie tautos istorinį kelią, kovas dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Kulminaciniai taškai – Vytauto Didžiojo kapela ir Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta – įrengti ir dekoruoti žymaus dailininko Mstislavo Dobužinskio. Muziejus kaupė ir eksponavo vertingus daiktus, surinktus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Vytauto Didžiojo karo muziejus unikalus tuo, kad tai pirmasis muziejus Lietuvoje, kurio pastatas buvo pastatytas būtent muziejaus paskirčiai. Iki tol muziejai būdavo įrengiami mokyklų ar kitų pastatų patalpose, kurios turėdavo kitas paskirtis.

Muziejaus aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejaus bokštas

Šalia pastato esanti netvarkinga prekyvietė buvo panaikinta, sklypas aptvertas buvusios Kauno tvirtovės geležine tvora, įrengti gėlynai. Fasadinėje dalyje esantį Muziejaus žemės sklypą imta vadinti Karo muziejaus sodeliu. Nuo 1922 m. jame tradiciškai imta švęsti Naujųjų metų sutikimo iškilmes. 1925 m. papuoštame sodelyje visuomenei parodyti S. Daukanto ir V. Kudirkos biustų modeliai, sukurta Laisvės statula. Juos visus kūrė J. Zikaras. 1936 m. sodelis pradėtas pertvarkyti, į kitą vietą perkelti biustai ir Laisvės paminklas.

1928 m. atidengtas Laisvės paminklas – Juozo Zikaro žalvarinis kūrinys. Vėliau pastatyti Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, Antano Juozapavičiaus, Povilo Lukšio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai (Juozo Zikaro ir Broniaus Pundziaus kūriniai), „Knygnešys“ (J. Zikaro žalvarinė statula), „Sėjėjas“ (Bernardo Bučo žalvarinė statula), taip pat paminklinė lenta Lietuvos knygnešiams.

Muziejaus sodelyje pastatyti iš bermontininkų atimti ir iš Kauno fortų atgabenti artilerijos pabūklai. Įėjimą į muziejų papuošė liūtų skulptūros, atvežtos iš Astravo dvaro. Juos 1938 m. muziejui padovanojo grafas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. Šiuos valdžios ir galybės simbolius į Lietuvą iš Peterburgo XIX a. viduryje atsigabeno grafo tėvai.

1922 m. greta muziejaus esanti Arklių rinkos aikštė pervadinta Vienybės vardu.

1921 m. spalio 16 d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Paminklas buvo sudėtas iš Nepriklausomybės kovų vietų atvežtų akmenų. Prie paminklo uždegta ugnis, kuri simbolizavo išskirtinę pagarbą žuvusiems. Atidengimo iškilmėse dalyvavo Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vyriausybės nariai, garbūs užsienio svečiai. Laikytos šv. mišios, o karinis orkestras pirmą kart atliko kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos sukurtą Gedulingą karinį maršą. 1923 m. prieš paminklą uždegtas aukuras, ant kurio buvo lotyniškas užrašas „Redde quod debes“ („Atiduok, ką privalai“). 1934 m. lapkričio 23 d. prie šio paminklo palaidoti Nežinomojo kareivio palaikai. Šalia paminklo žuvusiesiems pastatyti septyni iš įvairių Lietuvos vietų atgabenti kryžiai.

1923 m. priešais Muziejų įrengtam fontanui grafas Aleksandras Tiškevičius padovanojo nykštuko skulptūrą.

Nežinomojo kareivio perlaidojimo ceremonija, 1934 m.

1936 m. Muziejaus arkadų nišose buvo pastatyti švediški Karolio XII pabūklai. 1921 m. pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą buvo pradėtas perstatyti prie Karo muziejaus pastato esantis buvusios cerkvės varpinės bokštas. 1938 m. naujajame bokšte iškelta valstybinė vėliava. Po metų naujajame bokšte buvo atidengta skulptoriaus Juozo Mikėno dekoratyvi bronzinė 2,65 m aukščio skulptūra „Senosios Lietuvos karys" (dar vadinama Riteriu, Kariu). Ši skulptūra 1943 m. pareikalavus naciams buvo atiduota į metalo laužą. Skulptūros reprodukcija pagal išlikusius duomenis atgaminta skulptoriaus Juozo Šlivinskio, nukaldinta kalvio Jono Malinausko ir atidengta 2015 vasario 16 d.

Žuvusių už Lietuvos laisvę karių pagerbimo ceremonija prie Nežinomojo kareivio kapo

1937 m. Karo muziejaus bokšte įrengtas Kauno karilionas, ėmė skambėti varpų muzika. Iš viso buvo 36 varpai. Vienas varpas nuliedintas Filadelfijoje (JAV) ir 1922 m. padovanotas lietuvių emigrantų kaip Laisvės simbolis išsivadavusiai tautai. Vienoje varpo pusėje buvo išlietas Vytis, kitoje – priesakas: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Kiti varpai nuliedinti Belgijoje, jiems suteikti žuvusių Lietuvos vaduotojų-gynėjų ir Lietuvos laisvės kovų vardai. 1936–1937 m. bokšte sumontuotas ir įkeltas „Rochlitz“ firmos laikrodis. Jį montavo iš Berlyno atvykęs specialistas. Iki XX a. 9 deš. pabaigos Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto laikrodis rodė vien tik valandas, bet neskambėdavo. Bokštas kelis dešimtmečius administruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, kartu su Laisvės varpu, karilionu ir laikrodžiu, grąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejui.

J. Tiškevičiaus 1937 m. dovanoti liūtai iš Astravo dvaro

Okupacijų laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. sovietinė okupacija darė įtaką ir Muziejui. Jau uždraudus naudoti Lietuvos kunigaikščių ir kitų Lietuvos asmenų vardus 1940 m. liepos 25 d. Muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo ir buvo pavadintas Karo muziejumi, o tų pačių metų rugsėjį – Kariškai istoriniu muziejumi. Bolševikams įsakius muziejų perorganizuoti, laikinuoju viršininku paskirtas plk. Juozas Šarauskas (1941 m. sušaudytas). 1941 m. Muziejaus vadovu paskirtas Bronius Žekonis. gegužės 21 d. LKP CK biuras liepė pašalinti iš Karo muziejaus sodelio skulptūras (S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus).

Nacių okupacijos metais pavadinimas muziejui buvo sugrąžintas, bet prarasta keletas stambių eksponatų, tarp jų ir Juozo Mikėno kario statula muziejaus bokšte.

1944 m. hitlerininkai buvo išvyti iš didesnės Lietuvos teritorijos. Birželio 14 d. Raudonoji armija antrą kartą užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 d. – ir Kauną. Tuojau pat buvo pradėtos kurti sovietinės valdžios įstaigos. 1947 m. Karo muziejus pervadintas Kariškai istoriniu ir atsidūrė Muziejų ir paminklų apsaugos valdybos žinioje.

Sugrįžtant sovietinei bolševikinei valdžiai, muziejaus vadovas brg. gen. V. Nagevičius emigravo į Vakarus. 19441946 m. Kauno kariškai istorinio muziejaus direktoriumi dirbo archeologas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas Petras Tarasenka. Tačiau jau 1946 m. pradžioje direktoriumi paskiriamas buvęs Komunistų partijos pogrindininkas Jonas Apuokas-Maksimavičius.

Vokiečių okupacinės švietimo valdybos Statistikos žiniose nurodoma, kad 1941 m. gruodžio 31 d. Karo muziejuje buvo 4391 eksponatas, o 1948 m. pradžioje muziejaus metinėje ataskaitoje – jau 36 460 eksponatų. Toks skirtumas susidarė ne tik todėl, kad po karo muziejaus fondai pasipildė Raudonosios armijos ginklais, trofėjais, dokumentais ir nuotraukomis, bet ir dėl to, kad 1941 m. nurodomą eksponatų skaičių sudarė ne tik pavieniai eksponatai, bet ir rinkiniai kaip atskiri fondų vienetai. Be to, iki karo ir karo metais į eksponatų sąrašą nebūdavo įtraukiami meno kūriniai (paveikslai, skulptūros), dokumentai, nuotraukos.

1940–1944 m. uždraustos apeigos ir ceremonijos Muziejaus sodelyje, skambinimas Laisvės varpu, karilionu, užgesinta aukuro ugnis prie Nežinomojo kareivio kapo, bokšte nebebuvo kabinama Lietuvos vėliava. Per antrąją sovietinę okupaciją prarasta nemažai tarpukariu surinktų eksponatų: kariuomenės pulkų vėliavų, albumų, nuotraukų, artilerijos pabūklų ir kt. Sunaikintos buvusios salių ekspozicijos. Muziejus buvo priverstas propaguoti svetimą ideologiją.

Sunaikinus nepriklausomos Lietuvos paminklus, imta statyti SSRS ideologiją atitinkančius: sodelio šiaurinėje tvoroje 1947 m. įmūrytos urnos su keturių komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas, kitos skulptūros. Vietoje Laisvės paminklo pastatyta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vietoj Nežinomojo kareivio kapo – Felikso Dzeržinskio skulptūra, o rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, – rusiškas tankas.

Nuo 1956 m. muziejus buvo vadinamas Valstybiniu istorijos muziejumi.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas Karo muziejaus sodelyje. 2010.01.13 d.

Atgimimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo muziejus ant 20 litų banknoto

1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas. Muziejaus darbuotojų dėka susigrąžinta ir dalis eksponatų, sovietinės okupacijos metais išvežtų į Vidaus reikalų ministerijos archyvus. Muziejus pasipildė Lietuvos žmonių per visas okupacijas išsaugotomis ir padovanotomis relikvijomis: tarpukario karininkų ir kareivių, valstybės veikėjų, diplomatų asmeniniais daiktais, apdovanojimais ir dokumentais.

1988 m. pradėtas atkūrinėti sodelis (pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą). 1989 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengta Laisvės statula. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ atstatytas 1990 m. vasario 16 d., Nežinomojo kario palaikai perlaidoti 1990 m. lapkričio 23 d. 1989–1991 m. į savo ankstesnes vietas sugrįžo tautos didvyrių paminklai. 1998 m. lapkričio 23 d. atkurta Žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kripta.

2015 m. pagal skulpt. Juozo Šlivinsko projektą kariljono bokšte atstatyta 2,7 m aukščio varinė Kario skulptūra. 1938 m. ją sukūrė Juozas Mikėnas, o 1942 m. nugriovė ir sunaikino vokiečių okupantai.[1]

Muziejaus skyriai ir padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus fonduose sukaupta apie 230 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologiniai radiniai, dokumentai, fotografijos ir negatyvai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai. Ypač vertingomis laikomos ginklų, Balio Buračo negatyvų kolekcijos, „Lituanicos“ transatlantinio skrydžio relikvijos, pirmojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko ir kitų kariuomenės kūrėjų asmeniniai ginklai ir daiktai. Didelės Antrojo pasaulinio karo, 19441953 m. Lietuvos partizanų kovų, numizmatikos kolekcijos.

Muziejuje veikia mokslinė biblioteka, kurioje sukaupta apie 15 000 leidinių. Seniausias spausdintas 1605 m.

Muziejuje veikia šie skyriai:

  • Bendrųjų reikalų skyrius;
  • Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyrius:
    • Edukacijos poskyris;
    • Lankytojų aptarnavimo poskyris.
  • Karybos istorijos skyrius;
  • Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius:
    • Rinkinių apskaitos ir skaitmeninimo poskyris;
    • Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo poskyris;
  • Restauravimo skyrius;
  • Ūkio skyrius.

Padaliniai:

  • Karo technikos Vilniaus skyrius (Olandų g. 21, Vilnius LT-01100, Lietuva)
  • Pogrindžio spaustuvė „ab“ (Spaustuvės g. 2, Salių k., Domeikavos sen., Kauno r., LT-54376)
Karo technikos ir transporto skyrius Vilniuje iš oro baliono

Muziejus yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su Vidaus reikalų ministerijomis, Lietuvos šaulių sąjunga, Tautiniu olimpiniu komitetu, Lenkijos kariuomenės muziejumi Varšuvoje, Mikalojaus Koperniko universitetu Torunėje bei kitomis įstaigomis ir organizacijomis. Nuo 1989 m. prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikia Kauno karo istorijos klubas, propaguojantis Lietuvos kariuomenės tradicijas, dalyvaujantis istorinių mūšių rekonstrukcijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Paveldo objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. lapkričio 5 d. LR kultūros ministro įsakymu Vytauto Didžiojo karo muziejaus statinių kompleksas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. [2]

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų (1918–1920) eksponatai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose (sud. Dalė Naujalienė, Paulius Radzevičius, Andriejus Stoliarovas). – Kaunas, 2008. – 247 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-99-2
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2010 metai
  • Vytauto Didžiojo karo muziejaus almanachas, 2008 metai

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka