Pereiti prie turinio

Jungtinių Tautų Organizacija

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio JTO)
Jungtinių Tautų vėliava Jungtinių Tautų emblema
Vėliava Emblema

Jungtinių Tautų valstybės narės
Santrumpa JTO, JT
Įkurta 1945 m. birželio 26 d.[a]
Tipas Tarptautinė organizacija
Būstinė Niujorkas, JAV
Narystė 193 valstybės narės
2 valstybės stebėtojos
Oficialios kalbos Arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų, ispanų
Generalinis sekretorius António Guterres
Svetainė www.un.org

Jungtinių Tautų Organizacija (JTO),[b] arba Jungtinės Tautos (JT) – tarptautinė organizacija, kurios tikslas yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius bei siekti tarptautinio bendradarbiavimo.[1] Tai didžiausia ir labiausiai pasaulyje žinoma tarptautinė organizacija.[2] Jungtinių Tautų būstinė įsikūrusi Niujorke, o kiti pagrindiniai biurai yra Ženevoje, Nairobyje, Vienoje ir Hagoje.

Jungtinės Tautos įsteigtos po Antrojo pasaulinio karo, siekiant išvengti būsimų pasaulinių karų.[3] Jos pakeitė Tautų Sąjungą, kuri nepajėgė užkirsti kelią tokiems konfliktams.[4] 1945 m. balandžio 25 d. 50 valstybių atstovai San Fransiske susirinko į konferenciją ir pradėjo rengti JT Chartiją, kuri priimta 1945 m. birželio 25 d. Jungtinės Tautos veiklą pradėjo 1945 m. spalio 24 d., kai įsigaliojo Chartija.[3] Organizacijos tikslai, kaip apibrėžta jos Chartijoje, – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, ginti žmogaus teises, teikti humanitarinę pagalbą, skatinti darnųjį vystymąsi ir laikytis tarptautinės teisės.[5] Jungtines Tautas įsteigė 51 valstybė narė, o 2023 m. joms priklauso 193 valstybės – beveik visos nepriklausomos pasaulio valstybės.[6]

Pirmaisiais gyvavimo dešimtmečiais organizacijos misiją – išsaugoti taiką pasaulyje – buvo sudėtinga įgyvendinti dėl Šaltojo karo įtampos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų. Jungtinės Tautos siunčia karines stebėjimo misijas, kurias vykdo neginkluoti kariniai pareigūnai.[7] XX a. 7 deš. JT narių skaičius itin išaugo dėl sparčios dekolonizacijos. Nuo to laiko nepriklausomybę įgijo 80 buvusių kolonijų, įskaitant 11 globojamųjų teritorijų, kurias prižiūrėjo Globos Taryba.[8] XX a. 8 deš. JT ekonominio ir socialinio vystymosi programų biudžetas gerokai viršijo išlaidas taikos palaikymui. 1991 m., pasibaigus Šaltajam karui, Jungtinės Tautos išplėtė savo veiklos sritį.[9]

Jungtinės Tautos turi šešias pagrindines institucijas: Generalinę Asamblėją, Saugumo Tarybą, Ekonominę ir Socialinę Tarybą, Tarptautinį Teisingumo Teismą, JT Sekretoriatą ir Globos Tarybą, nors pastaroji nevykdo veiklos nuo 1994 m.[3] Jungtinių Tautų sistemai priklauso daugybė specializuotųjų agentūrų, fondų ir programų, pvz., Pasaulio banko grupė, Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio maisto programa, UNESCO ir UNICEF. Be to, nevyriausybinėms organizacijoms gali būti suteiktas konsultacinis statusas Ekonominėje ir Socialinėje Taryboje bei kitose agentūrose.

Jungtinių Tautų vyriausiasis administracinis pareigūnas yra generalinis sekretorius. Dabartinis generalinis sekretorius yra portugalų politikas ir diplomatas Antonijas Guterešas, pareigas einantis nuo 2017 m. sausio 1 d. Jungtinės Tautos finansuojamos iš valstybių narių įnašų.

Jungtinės Tautos, jų pareigūnai ir agentūros yra gavę daug Nobelio taikos premijų, tačiau kiti jų veiksmingumą vertina prieštaringai. Vieni mano, kad organizacija yra svarbi taikos ir žmogaus vystymosi jėga, o kiti ją laiko neveiksminga, šališka ir korumpuota.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistorė (iki 1941)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis Tautų Sąjungos posėdis Ženevoje, 1920 m. lapkričio 15 d.

Per šimtmetį iki JT įkūrimo buvo įkurtos kelios tarptautinės organizacijos, pvz., Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, siekiant padėti ginkluotų konfliktų aukoms.[10]

Tarptautinės organizacijos, užtikrinančios taiką, idėją per Pirmąjį pasaulinį karą iškėlė JAV prezidentas Vudras Vilsonas.[11] Karo nugalėtojai – Sąjungininkai – susitiko Paryžiaus taikos konferencijoje nuspręsti dėl oficialių taikos sąlygų. Konferencijoje nutarta įkurti Tautų Sąjungą, tačiau JAV prie jos neprisijungė.[11] 1920 m. sausio 10 d. Tautų Sąjunga oficialiai pradėjo veikti.[12] Sąjungos taryba veikė kaip vykdomasis organas, vadovaujantis Asamblėjos veiklai. Jos nuolatiniai nariai iš pradžių buvo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija.

XX a. 3 deš. Tautų Sąjunga dažniausiai sėkmingai sprendė įvairias problemas, tačiau 4 deš. paaiškėjo, kad organizacija nepajėgia išvengti konfliktų ir veiksmingai reaguoti net į narių karinę agresiją: 1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją.[11] 40 valstybių balsavo už Japonijos pasitraukimą iš Mandžiūrijos, tačiau Japonija balsavo prieš ir pasitraukė iš organizacijos.[13] Tautų Sąjunga nesugebėjo užkirsti kelio ir Italijos karui prieš Etiopiją, o Italijai taikytos ekonominės sankcijos buvo neveiksmingos.[11] Italija ir daug kitų valstybių išstojo iš Tautų Sąjungos.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tautų Sąjungos veikla iš esmės nutrūko.[14]

Antrojo pasaulinio karo Sąjungininkų deklaracijos (1941–1944)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1943 m. Franklino Ruzvelto pirmųjų trijų JT padalinių eskizas: „Keturi policininkai“, vykdomoji valdžia ir tarptautinė 40 JT valstybių narių asamblėja.

Pirmasis žingsnis Jungtinių Tautų įkūrimo link – Sąjungininkų deklaracija, pasirašyta 1941 m. birželio 12 d.[15][16] Iki 1941 m. rugpjūčio JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas ir D. Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis parengė Atlanto chartiją, apibrėžusią pokario pasaulio tikslus.[3] 1941 m. rugsėjo 24 d. Londone vykusiame Sąjungininkų tarybos posėdyje aštuonios Ašies okupuotų šalių vyriausybės tremtyje, kartu su Sovietų Sąjunga ir „Laisvosios Prancūzijos“ pajėgų atstovais, vienbalsiai pritarė D. Britanijos ir JAV nustatytų bendrų politikos principų laikymuisi.[17][18]

1941 m. gruodį F. Ruzveltas ir V. Čerčilis susitiko Baltuosiuose rūmuose per Vašingtono konferenciją.[19][20] Jungtinių Tautų pavadinimą pasiūlė F. Ruzveltas.[3] Pirmą kartą jis oficialiai pavartotas 1942 m. sausio 1 d., kai D. Britanija, JAV, SSRS, Kinija ir dar 22 valstybės, kovojančios prieš Ašies jėgas, pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją.[3] Jungtinės Tautos tapo oficialiu Sąjungininkų pavadinimu. Norėdamos prisijungti prie Sąjungininkų koalicijos, valstybės turėjo pasirašyti deklaraciją ir paskelbti karą Ašies jėgoms.[21]

1943 m. spalį vykusioje Maskvos konferencijoje D. Britanija, JAV, SSRS ir Kinija priėmė keturių valstybių deklaraciją dėl visuotinio saugumo, kurioje pripažinta būtinybė „kuo greičiau įsteigti tarptautinę organizaciją“.[3] Tai buvo pirmas viešas pranešimas, kad ketinama sukurti naują tarptautinę organizaciją, pakeisiančią Tautų Sąjungą. Netrukus po to įvyko Teherano konferencija, kurioje F. Ruzveltas, V. Čerčilis ir Josifas Stalinas aptarė pokario tarptautinės organizacijos idėją.[3]

Organizacijos steigimo projektą parengė JAV ir pateikė 1944 m. Dambarton Okso konferencijai.[3] Per šią konferenciją priimti pasiūlymai dėl naujos organizacijos tikslų, struktūros ir veiklos principų.[22][23][24] 1945 m. vasarį vykusioje Jaltos konferencijoje buvo pritarta Dambarton Okso konferencijos pasiūlymams.[3][25]

Įkūrimas (1945)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jungtinės Tautos 1945 m.
Šviesiai mėlyna – narės steigėjos
Tamsiai mėlyna – narių steigėjų protektoratai ir teritorijos

Iki 1945 m. kovo 1 d. Jungtinių Tautų deklaraciją pasirašė dar 21 valstybė.[26] 1945 m. balandžio 25 d. San Fransiske įvyko steigiamoji Jungtinių Tautų konferencija.[3] Joje dalyvavo 50 valstybių atstovai.[27][28][29] D. Britanijos, JAV, SSRS ir Kinijos delegacijos pirmininkavo plenariniams posėdžiams.[30] Po Paryžiaus išvadavimo 1944 m. rugpjūtį V. Čerčilis paragino F. Ruzveltą grąžinti Prancūzijai didžiosios valstybės statusą. 1945 m. birželio 26 d. 50 valstybių pasirašė Jungtinių Tautų Chartiją.[31][32] Formali Jungtinių Tautų steigimo data – 1945 m. spalio 24 d., kai Chartiją ratifikavo ją pasirašiusios valstybės.[3][33]

Pirmieji Generalinės Asamblėjos (dalyvavo 51 valstybės atstovai)[c] ir Saugumo Tarybos posėdžiai įvyko Londone 1946 m. sausį.[33] Iš karto prasidėjo diskusijos dėl Rusijos karių buvimo Irano Azerbaidžane ir britų pajėgų Graikijoje.[36] Britų diplomatas Gledvinas Džebas ėjo laikinojo generalinio sekretoriaus pareigas.

Generalinė Asamblėja pasirinko Niujorką JT būstinės vieta. Pirmuoju JT generaliniu sekretoriumi išrinktas Norvegijos užsienio reikalų ministras Triugvė Li (G. Džebas šias pareigas ėjo tik kol buvo išrinktas nuolatinis generalinis sekretorius).[33]

Šaltasis karas (1947–1991)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltojo karo metu JTO pastangos spręsti konfliktus tarp valstybių buvo varžomos TSRS bei JAV konfrontacijos. Vien tik TSRS vetavo 124, o JAV – 82 sprendimus iš visų 270 vetuotų sprendimų.

Po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos JTO ženkliai padidino savo įtaką. JT Saugumo Tarybai, kuriai pagal JT Chartijos VII skyriaus 39 straipsnį esant „grėsmei taikai“ suteikiama teisė imtis prievartos priemonių, įskaitant ir karines akcijas, atsirado platesnės veiklos galimybės. Po 1988 metų buvo nuspręsta įsteigti virš 20 taikos misijų, nors per ligtolinį laikotarpį vykdytos tik 13 misijų.

Po Šaltojo karo (1991–dabar)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JTO gana efektyviai veikė Persijos įlankos karo metu, tačiau greitai pasirodė, kad JT taikos palaikymo misijos nėra tokios efektyvios kaip tikėtasi. 1992 metų spalį žlugo pastangos sureguliuoti pilietinį karą Angoloje, kai UNITA atsisakė dalyvauti taikos procese. 1993 metais praktiškai žlugo UNOSOM II misija Somalyje. UNPROFOR misija Bosnijoje ir Hercegovinoje irgi nesugebėjo įgyvendinti savo tikslų kaip ir analogiška misija Kroatijoje. 1994 metais JT taikdariai nesugebėjo sustabdyti masinių žudynių Ruandoje. Nesėkmingos misijos vyko ten, kur didžiosios valstybės neturėjo tiesioginių interesų ir todėl nebuvo suinteresuotos kištis.

JTO misijas riboja ir tai, kad jos reikalauja daug resursų, kurių netiesiogiai su konfliktu susijusios šalys nenori ar negali skirti.

Tikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
JT valstybių narių vėliavos, iškeltos prie Tautų rūmų Ženevoje.

Jungtinių Tautų tikslai:[37]

  1. Palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
  2. Skatinti draugiškus tautų santykius;
  3. Siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;
  4. Būti centru, vienijančiu tautų veiksmus šiems bendriems tikslams įgyvendinti.

Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių bei vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:

Struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų sistema.

Jungtinės Tautos – platesnės JT sistemos, apimančios platų institucijų ir agentūrų tinklą, dalis. Jungtinių Tautų Chartija įsteigti penki pagrindiniai Jungtinių Tautų organai: Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Tarptautinis Teisingumo Teismas ir JT Sekretoriatas.[38] Šeštasis pagrindinis organas – Globos Taryba – nutraukė veiklą 1994 m., kai Palau, paskutinė JT globojamoji teritorija, paskelbė nepriklausomybę.[39]

Keturi iš penkių organų įsikūrę pagrindinėje Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, o Tarptautinis Teisingumo Teismas – Hagoje.[40] Kitos JT būstinės yra Ženevoje,[41] Vienoje[42] ir Nairobyje,[43] o įvairios JT programos, fondai ir agentūros veikia visame pasaulyje.[3] Šešios oficialios Jungtinių Tautų kalbos – arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų ir ispanų.[44] Remiantis Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų konvencija, JT ir jos agentūros yra apsaugotos nuo šalių, kuriose jos veikia, įstatymų, taip užtikrinant JT nešališkumą priimančiųjų šalių ir šalių narių atžvilgiu.[45]

Po šešiomis institucijomis, pasak autorės Lindos Fasulo, yra „nuostabus subjektų ir organizacijų rinkinys, kai kurie jų yra senesni už pačias JT ir veikia beveik visiškai nuo jų nepriklausomai“.[46] Tai – specializuotosios agentūros, programos ir fondai.[47]

Pagrindiniai Jungtinių Tautų organai[48]
Generalinė Asamblėja
— JT valstybių narių patariamasis susirinkimas — 		Sekretoriatas
— JT administracinis organas — 		Tarptautinis Teisingumo Teismas
— Visuotinis tarptautinės teisės teismas —
Generalinės Asamblėjos būstinės pagrindinė salė
Jungtinių Tautų būstinė Niujorke
Taikos rūmai Hagoje
  • Teikia neprivalomas rekomendacijas valstybėms arba pasiūlymus Saugumo Tarybai (JTST);
  • JTST siūlymu priima sprendimą dėl naujų narių priėmimo;
  • Tvirtina biudžetą;
  • Renka nenuolatines JTST nares, ECOSOC nares, JT generalinį sekretorių (rekomendavus JTST) ir 15 Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) teisėjų. Kiekviena valstybė narė turi po 1 balsą.
  • Remia kitas JT institucijas (pvz., organizuojant konferencijas, rengiant ataskaitas ir priimant biudžetą);
  • Jo pirmininką, JT generalinį sekretorių, renka Generalinė Asamblėja penkerių metų kadencijai.
  • Sprendžia ginčus tarp valstybių, kurios pripažįsta teismo jurisdikciją;
  • Teikia teisines konsultacijas;
  • Priima sprendimą paprasta balsų dauguma. Sudaro 15 teisėjų, kuriuos 9 metų kadencijai renka Generalinė Asamblėja.
Saugumo Taryba
— Užtikrina tarptautinę taiką ir saugumą — 		Ekonominė ir Socialinė Taryba
— Tarptautiniai ekonominiai ir socialiniai klausimai — 		Globos Taryba
— Globojamųjų teritorijų priežiūra (šiuo metu neveikia) —
Saugumo Tarybos salė Niujorke
Ekonominės ir Socialinės Tarybos salė Niujorke
Globos Tarybos salė Niujorke
  • Atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą;
  • Priima privalomas rezoliucijas;
  • Sudaro 15 narių, iš kurių 5 – nuolatinės ir 10 – nenuolatinių, renkamų Generalinės Asamblėjos.
  • Atsakinga už valstybių bendradarbiavimą ekonominiais ir socialiniais klausimais;
  • Koordinuoja specializuotųjų agentūrų veiklą;
  • Sudaro 54 narės, kurias 3 metų kadencijai renka Generalinė Asamblėja.

Generalinė Asamblėja

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.
JT generalinis sekretorius Antonijas Guterešas sako kalbą 77‑ojoje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje.

Generalinė Asamblėja – pagrindinė JT patariamojo pobūdžio institucija.[49] Asamblėja, kurią sudaro visos JT valstybės narės, renkasi į eilines kasmetines sesijas, tačiau gali būti sušaukta ir į specialiąsias sesijas.[50] Asamblėjai vadovauja pirmininkas, renkamas valstybių narių rotacijos principu, ir 21 vicepirmininkas.[51] Pirmoji Generalinės Asamblėjos sesija įvyko 1946 m. ​​sausio 10 d. Londone, joje dalyvavo 51 valstybės atstovai.[33]

Generalinės Asamblėjos sprendimai svarbiais klausimais, pvz., dėl tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo, naujų narių priėmimo, biudžeto svarstymo, priimami dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių valstybių narių balsų dauguma.[52][53] Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta narių balsų dauguma. Kiekviena valstybė narė turi po vieną balsą.[49] Generalinės Asamblėjos nutarimai neprivalomi valstybėms narėms,[49] išskyrus biudžeto klausimų tvirtinimą. Asamblėja gali teikti rekomendacijas bet kokiais JT klausimais, išskyrus taikos ir saugumo klausimus, kuriuos svarsto Saugumo Taryba.[50]

Rezoliucijos projektus Generalinei Asamblėjai gali perduoti šeši pagrindiniai jos komitetai:[54]

  • I komitetas (nusiginklavimas ir tarptautinis saugumas)
  • II komitetas (ekonomika ir finansai)
  • III komitetas (socialiniai, humanitariniai ir kultūros klausimai)
  • IV komitetas (globa ir nesavavaldžios teritorijos)
  • V komitetas (administracija ir biudžetas)
  • VI komitetas (teisės klausimai)

Taip pat šie du komitetai:

  • Generalinis komitetas – priežiūros komitetas, kurį sudaro asamblėjos pirmininkas, vicepirmininkai ir komitetų vadovai
  • Kredencialų komitetas – atsakingas už kiekvienos valstybės narės JT atstovų įgaliojimų nustatymą

Saugumo Taryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Saugumo Taryba.
JAV prezidentas Barakas Obama pirmininkauja JT Saugumo Tarybos posėdžiui.

Saugumo Taryba atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą.[55] Kiti JT organai gali teikti tik rekomendacijas valstybėms narėms, tačiau Saugumo Tarybos sprendimai, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį, yra privalomi visoms narėms.[56] Saugumo Tarybos priimti sprendimai vadinami rezoliucijomis.[57]

Saugumo Tarybą sudaro penkiolika valstybių narių, iš kurių penkios yra nuolatinės: Kinija, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV, ir dešimt nenuolatinių, renkamų Generalinės Asamblėjos dvejiems metams: Albanija, Brazilija, Gabonas, Gana, Indija, Airija, Kenija, Meksika, Norvegija ir JAE.[58] Penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės turi veto teisę, todėl gali blokuoti rezoliucijos priėmimą. Nenuolatinių narių rinkimai vykdomi pagal geografinį pasiskirstymą: Afrikos šalims tenka 3 vietos, Azijos-Ramiojo vandenyno regionui – 2, Rytų Europai – 1, Lotynų Amerikai ir Karibų jūros regionui – 2, Vakarų Europos ir kitoms šalims – 2 vietos.[59] Saugumo Tarybai vadovauja pirmininkas, kuris yra rotacijos principu kas mėnesį pagal anglišką abėcėlę besikeičiančios valstybės narės delegacijos vadovas.[55][60]

JT Sekretoriatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Sekretoriatas.
Antonijas Guterešas – dabartinis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius

JT Sekretoriatas atlieka kasdienes pareigas, reikalingas JT sistemai valdyti ir prižiūrėti.[61] Sekretoriatą sudaro dešimtys tūkstančių tarptautinių valstybės tarnautojų visame pasaulyje, o jam vadovauja generalinis sekretorius, kuriam padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas.[62] Sekretoriato pareigos – teikti informaciją ir priemones, reikalingas JT organų posėdžiams ir vykdyti užduotis pagal Saugumo Tarybos, Generalinės Asamblėjos, Ekonominės ir Socialinės Tarybos bei kitų JT institucijų nurodymus.[63]

Generalinis sekretorius – JT atstovas spaudai ir jų vadovas. JT Chartijoje pareigos apibrėžtos kaip organizacijos aukščiausiasis administracinis pareigūnas.[64] Chartijos 99 straipsnyje teigiama, kad generalinis sekretorius gali atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į „bet kokius klausimus, kurie, jo nuomone, gali kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui“.[65] Šios pareigos tapo dvigubu JT organizacijos administratoriaus ir diplomato bei tarpininko, sprendžiančio ginčus tarp valstybių narių ir ieškančio sutarimo dėl pasaulinių klausimų, vaidmeniu.[66]

Generalinį sekretorių skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybai rekomendavus.[67] Konkrečių kriterijų pareigoms užimti nėra, tačiau bėgant metams tapo priimta, kad jos gali būti einamos vieną ar dvi penkerių metų kadencijas.[68] Dabartinis generalinis sekretorius yra portugalas Antonijas Guterešas, kuris 2017 m. pakeitė Ban Ki-muną.

Jungtinių Tautų generaliniai sekretoriai[69]
Nr. Gen. sekretorius Tautybė Nuo Iki Pastabos
- Gladwyn Jebb Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė 1945 m. spalio 24 d. 1946 m. vasario 2 d. Laikinai ėjo pareigas iki T. Li išrinkimo
1 Trygve Lie Norvegijos vėliava Norvegija 1946 m. vasario 2 d. 1952 m. lapkričio 10 d. Atsistatydino
2 Dag Hammarskjöld Švedijos vėliava Švedija 1953 m. balandžio 10 d. 1961 m. rugsėjo 18 d. Mirė eidamas pareigas
3 U Thant Birmos vėliava Birma 1961 m. lapkričio 30 d. 1971 m. gruodžio 31 d. Pirmas ne europietis ėjęs pareigas
4 Kurt Waldheim Austrijos vėliava Austrija 1972 m. sausio 1 d. 1981 m. gruodžio 31 d.
5 Javier Pérez de Cuéllar Peru vėliava Peru 1982 m. sausio 1 d. 1991 m. gruodžio 31 d.
6 Boutros Boutros-Ghali Egipto vėliava Egiptas 1992 m. sausio 1 d. 1996 m. gruodžio 31 d. Trumpiausiai ėjo pareigas
7 Kofi Annan Ganos vėliava Gana 1997 m. sausio 1 d. 2006 m. gruodžio 31 d.
8 Ban Ki-moon Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja 2007 m. sausio 1 d. 2016 m. gruodžio 31 d.
9 António Guterres Portugalijos vėliava Portugalija 2017 m. sausio 1 d. Dabartinis

Tarptautinis Teisingumo Teismas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Tarptautinis Teisingumo Teismas.
TTT nusprendė, kad Kosovo vienašališkas nepriklausomybės paskelbimas nuo Serbijos 2008 m. nepažeidė tarptautinės teisės.

Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) – pagrindinė Jungtinių Tautų teisminė institucija.[70][71] Tai yra Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo įpėdinis, įsikūręs buvusioje šio teismo būstinėje – Taikos rūmuose Hagoje, todėl tai vienintelė pagrindinė JT institucija, kurios būstinė nėra Niujorke. Pagrindinė TTT funkcija – spręsti ginčus tarp valstybių.[70] Teismas yra nagrinėjęs tokius klausimus kaip karo nusikaltimai, valstybės suvereniteto pažeidimai ir etninis valymas.[72] Kitos JT institucijos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos pateikti konsultacinę išvadą tarptautinės teisės klausimais.[70][73] Visos Jungtinių Tautų valstybės narės yra TTT statuto, kuris yra neatsiejama JT Chartijos dalis, dalyvės, o valstybės, kurios nėra JT narės, gali tapti statuto dalyvėmis.[70] TTT sprendimai yra privalomi tik byloje dalyvaujančioms šalims ir, kartu su konsultacinėmis išvadomis, yra tarptautinės teisės šaltiniai.[71] Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos devynerių metų kadencijai skiria Generalinė Asamblėja.[70] Teisme negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių.[73][74]

Ekonominė ir Socialinė Taryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų Ekonominė ir Socialinė Taryba.

Ekonominė ir Socialinė Taryba (ECOSOC) padeda Generalinei Asamblėjai skatinti tarptautinį ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą bei plėtrą.[75] Įkurta kaip pagrindinis JT forumas sprendžiant pasaulines problemas ir yra didžiausias bei sudėtingiausias JT organas.[75] ECOSOC funkcijos – rinkti duomenis, vykdyti tyrimus ir konsultuoti bei teikti rekomendacijas valstybėms narėms.[76][77] Jos veiklą pirmiausia vykdo pagalbinės institucijos, orientuotos į įvairias sritis, pvz., Jungtinių Tautų nuolatinis forumas čiabuvių klausimais (konsultuoja JT agentūras su čiabuviais susijusiais klausimais), Jungtinių Tautų Miškų forumas (koordinuoja ir skatina tvarų miškų valdymą), Jungtinių Tautų statistikos komisija (koordinuoja informacijos rinkimo pastangas tarp agentūrų), Tvarios plėtros komisija (koordinuoja pastangas tarp JT agentūrų ir NVO, siekiančių tvariosios plėtros). ECOSOC taip pat gali suteikti konsultacinį statusą nevyriausybinėms organizacijoms.[76] 2021 m. tokį statusą turėjo beveik 5600 organizacijų.[78][79]

Specializuotosios agentūros

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Specializuotos Jungtinių Tautų agentūros.

JT Chartija numato, kad kiekvienas pagrindinis Jungtinių Tautų organas gali steigti įvairias specializuotąsias agentūras savo funkcijoms atlikti.[80] Specializuotosios agentūros yra savarankiškos organizacijos, bendradarbiaujančios su Jungtinėmis Tautomis ir tarpusavyje per Ekonominės ir Socialinės Tarybos koordinavimo mechanizmus. Kiekviena jų buvo integruota į JT sistemą pagal susitarimą su Jungtinėmis Tautomis (57 str.).[81] Yra 15 specializuotųjų agentūrų, kurių tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose panašiose srityse.[82]

Jungtinių Tautų specializuotosios agentūros
Nr. Santrumpa Agentūra Būstinė Vadovas Įkurta
1 MŽŪO, FAO Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija Italija Roma, Italija Kinijos Liaudies Respublika Qu Dongyu 1945
2 TCAO, ICAO Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija Kanada Monrealis, Kanada Kolumbija Juan Carlos Salazar 1947
3 IFAD Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas Italija Roma, Italija Togas Gilbert Houngbo 1977
4 TDO, ILO Tarptautinė darbo organizacija Šveicarija Ženeva, Šveicarija Jungtinė Karalystė Guy Ryder 1946 (1919)
5 TJO, IMO Tarptautinė jūrų organizacija Jungtinė Karalystė Londonas, Jungtinė Karalystė Pietų Korėja Kitack Lim 1948
6 TVF, IMF Tarptautinis valiutos fondas Jungtinės Amerikos Valstijos Vašingtonas, JAV Bulgarija Kristalina Georgieva 1945 (1944)
7 TTS, ITU Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga Šveicarija Ženeva, Šveicarija Kinijos LR Houlin Zhao 1947 (1865)
8 UNESCO Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija Prancūzija Paryžius, Prancūzija Prancūzija Audrey Azoulay 1946
9 UNIDO Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija Austrija Viena, Austrija Vokietija Gerd Müller 1967
10 UNWTO Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija Ispanija Madridas, Ispanija Gruzija Zurab Pololikashvili 1974
11 PPS, UPU Pasaulinė pašto sąjunga Šveicarija Bernas, Šveicarija Japonija Masahiko Metoki 1947 (1874)
12 PBG, WBG Pasaulio banko grupė Jungtinės Amerikos Valstijos Vašingtonas, JAV Jungtinės Amerikos Valstijos David Malpass (pirmininkas) 1945 (1944)
13 PSO, WHO Pasaulio sveikatos organizacija Šveicarija Ženeva, Šveicarija Etiopija Tedros Adhanom 1948
14 PINO, WIPO Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija Šveicarija Ženeva, Šveicarija Singapūras Daren Tang 1974
15 PMO, WMO Pasaulinė meteorologijos organizacija Šveicarija Ženeva, Šveicarija Suomija Petteri Taalas (gen. sekretorius)
Vokietija Gerhard Adrian (pirmininkas)		 1950 (1873)

Fondai, programos ir kitos institucijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinių Tautų sistema apima daugybę savarankiškų, atskirai administruojamų fondų, programų, tyrimų ir mokymo institutų bei kitų pagalbinių institucijų.[83] Kiekviena šių institucijų turi savo veiklos sritį, institucinę struktūrą ir biudžetą. Pvz., Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) veikia nepriklausomai nuo Jungtinių Tautų, tačiau palaiko oficialius partnerystės susitarimus. Jungtinės Tautos didžiąją dalį savo humanitarinės veiklos atlieka per šias institucijas, pvz., užkerta kelią badui ir netinkamai mitybai (Pasaulio maisto programa), saugo pažeidžiamus ir perkeltuosius žmones (UNHCR) ir kovoja su ŽIV/AIDS pandemija (UNAIDS).[84]

Jungtinių Tautų programos ir fondai
Santrumpa Agentūra Būstinė Vadovas Įkurta
UNDP Jungtinių Tautų plėtros programa Jungtinės Amerikos Valstijos Niujorkas, JAV Vokietija Brazilija Achim Steiner 1965 m.
UNICEF Jungtinių Tautų vaikų fondas Jungtinės Amerikos Valstijos Niujorkas, JAV Jungtinės Amerikos Valstijos Catherine M. Russell 1946 m.
UNCDF Jungtinių Tautų kapitalo plėtros fondas Jungtinės Amerikos Valstijos Niujorkas, JAV Liuksemburgas Marc Bichler 1966 m.
WFP Pasaulio maisto programa Italija Roma, Italija Jungtinės Amerikos Valstijos David Beasley 1963 m.
JTAP, UNEP Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa Kenija Nairobis, Kenija Danija Inger Andersen 1972 m.
UNFPA Jungtinių Tautų gyventojų fondas Jungtinės Amerikos Valstijos Niujorkas, JAV Jungtinės Amerikos Valstijos Natalia Kanem 1969 m.
UN-HABITAT Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programa Kenija Nairobis, Kenija Malaizija Maimunah Mohd Sharif 1978 m.
UNV Jungtinių Tautų savanoriai Vokietija Bona, Vokietija Nyderlandai Richard Dictus 1978 m.

Narystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Jungtinių Tautų valstybės narės.
  193 Jungtinių Tautų valstybės narės
  2 valstybės stebėtojos (Palestina, Vatikanas)
  2 valstybės, galinčios tapti JT narėmis (Niujė, Kuko Salos)
  17 nesavarankiškų teritorijų
  Antarktida

Visos nepriklausomos ir neginčijamos pasaulio valstybės, išskyrus Vatikaną, yra Jungtinių Tautų narės.[6] Pietų Sudanas, prisijungęs 2011 m. liepos 14 d., yra naujausias JT narys. Organizacijai šiuo metu priklauso 193 valstybės.[85] JT Chartija numato narystės taisykles:

  1. Jungtinių Tautų narės gali būti visos kitos taikios valstybės, kurios prisiima šioje Chartijoje įtvirtintus įsipareigojimus ir kurios Organizacijos sprendimu gali ir nori šiuos įsipareigojimus vykdyti.
  2. Kiekviena tokia valstybė priimama Jungtinių Tautų nare Generalinės Asamblėjos sprendimu, Saugumo Tarybai rekomendavus. II skyrius, 4 straipsnis.[86]

Taip pat yra dvi valstybės stebėtojos: Vatikanas ir Palestina.[87] Kuko Salos ir Niujė, laisvai asocijuotos su Naująja Zelandija, yra visateisės kelių JT specializuotųjų agentūrų narės, o JT Sekretoriatas pripažino jų „gebėjimą sudaryti sutartis“.[88]

Indonezija buvo pirmoji ir vienintelė šalis, pasitraukusi iš Jungtinių Tautų, protestuodama prieš Malaizijos išrinkimą nenuolatine Saugumo Tarybos nare 1965 m.[89] Įkūrusi CONEFO kaip trumpalaikę JT varžovę, Indonezija atnaujino savo narystę 1966 m.

Veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taikos ir saugumo palaikymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Jungtinių Tautų taikdarystė.

Vienas svarbiausių Jungtinių Tautų tikslų – taikos išsaugojimas.[37] Jungtinės Tautos, gavusios Saugumo Tarybos pritarimą, į konflikto regioną siunčia taikdarius konfliktui sustabdyti ir, jei įmanoma, išspręsti.[3] Kadangi Jungtinės Tautos neturi savo karinių pajėgų, taikos palaikymo pajėgas sudaro valstybių narių siunčiami kariai.[3] Jie kartais vadinami „mėlynaisiais šalmais“, nes dėvi išsiskiriančius mėlynus šalmus.[90][91] 1988 m. taikos palaikymo pajėgos gavo Nobelio taikos premiją.[92]

Nepalo kareivis, dalyvaujantis taikos palaikymo misijoje, užtikrina saugumą ryžių dalinimo vietoje Haityje 2010 m.

Nuo 1947 m. Jungtinės Tautos įvykdė 71 taikos palaikymo operaciją. Iki 2021 m. į JT misijas buvo išsiųsta daugiau nei 88 000 taikos palaikymo stebėtojų iš 121 šalies.[93] Didžiausia yra Jungtinių Tautų misija Pietų Sudane (UNMISS), kurioje dirba beveik 19 200 žmonių,[94] mažiausia – Jungtinių Tautų karinė stebėtojų grupė Indijoje ir Pakistane (UNMOGIP), kurią sudaro 113 civilių ir ekspertų, atsakingų už ugnies nutraukimo Džamu ir Kašmyre stebėjimą. Nuo 1948 m. JT taikdariai su Jungtinių Tautų paliaubų priežiūros organizacija (UNTSO) buvo dislokuoti Artimuosiuose Rytuose – tai ilgiausiai veikianti aktyvi taikos palaikymo misija.[95]

2005 m. atliktas tyrimas parodė, kad Jungtinės Tautos sėkmingai įgyvendina 2/3 taikos palaikymo misijų.[96] Žmogaus saugumo ataskaitoje užfiksuotas karų, genocidų ir žmogaus teisių pažeidimų skaičiaus mažėjimas nuo Šaltojo karo pabaigos ir pateikti įrodymai, nors ir netiesioginiai, kad tarptautinis aktyvizmas, kuriam daugiausia vadovavo JT, buvo pagrindinė ginkluotų konfliktų sumažėjimo priežastis.[97] Jungtinės Tautos ne tik siekė išlaikyti taiką, bet ir pačios įsikišo į karinius konfliktus, pvz., Korėjos karą ir intervenciją į Iraką po Persijos įlankos karo.[98] 2008–2021 m. paskelbti tyrimai parodė, kad JT taikos palaikymo operacijos yra veiksmingesnės siekiant užtikrinti ilgalaikę taiką ir sumažinti civilių aukų skaičių.[99]

Jungtinių Tautų buferinė zona Kipre buvo įkurta 1974 m., kai Turkija įsiveržė į salą.

Jungtinės Tautos taip pat sulaukė kritikos dėl nesėkmių. Daugeliu atvejų valstybės narės rodė nenorą pasiekti ar vykdyti Saugumo Tarybos rezoliucijas. Manoma, kad nesutarimai Saugumo Taryboje dėl karinių veiksmų ir intervencijos nesugebėjo užkirsti kelio Bangladešo genocidui 1971 m.,[100] Kambodžos genocidui XX a. 8 deš.[101] ir Ruandos genocidui 1994 m.[102] JT kaltinamos nepajėgus sutrukdyti Srebrenicos žudynėms ar užbaigti taikos palaikymo operacijų Somalio pilietinio karo metu.[103] JT taikdariai taip pat buvo apkaltinti vaikų išžaginimu, prostitučių ieškojimu ir seksualine prievarta per įvairias taikos palaikymo misijas Kongo DR,[104] Haityje,[105] Liberijoje,[106] Sudane,[107] Burundyje ir Dramblio Kaulo Krante.[108] Mokslininkai nurodė, kad JT taikdariai iš Nepalo atsakingi už 2010 m. Haičio choleros protrūkį, nusinešusį daugiau nei 8 000 gyvybių.[109]

Be taikos išsaugojimo, Jungtinės Tautos taip pat aktyviai skatina nusiginklavimą. Ginkluotės reguliavimas buvo įtrauktas į JT Chartiją 1945 m. ir numatytas kaip būdas apriboti žmogiškųjų ir ekonominių išteklių naudojimą jos kūrimui.[56] Branduoliniai ginklai atsirado praėjus vos kelioms savaitėms po Chartijos pasirašymo, todėl buvo priimta pirmoji Generalinės Asamblėjos rezoliucija, raginanti pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip „iš nacionalinės ginkluotės pašalinti atominius ir kitus masinio naikinimo ginklus“.[110] Jungtinės Tautos dalyvavo sudarant ginklų ribojimo sutartis, pvz., Kosminės erdvės sutartis, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, Sutartis dėl jūros dugno, Biologinių ginklų konvencija, Cheminių ginklų konvencija ir Otavos sutartis.[111] Ginklų platinimo klausimus prižiūri trys JT institucijos: Tarptautinė atominės energijos agentūra, Cheminio ginklo uždraudimo organizacija ir Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacija.[112] Be to, daugelis taikos palaikymo misijų siekia nusiginklavimo: kelios operacijos Vakarų Afrikoje nuginklavo maždaug 250 000 buvusių kovotojų ir apsaugojo dešimtis tūkstančių ginklų bei milijonus amunicijos.[113]

Žmogaus teisės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitas pagrindinis Jungtinių Tautų tikslas – „ugdyti ir skatinti pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ar religijos“, o valstybės narės įsipareigoja imtis „bendrų ir individualių veiksmų“, siekdamos šias teises apginti.[80][114]

Eleonora Ruzvelt su Visuotine žmogaus teisių deklaracija, 1949 m.

1948 m. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią parengė Žmogaus teisių komisija, vadovaujama amerikiečių diplomatės ir aktyvistės Eleonoros Ruzvelt.[115] Dokumente skelbiamos pagrindinės pilietinės, politinės ir ekonominės teisės, užtikrinamos visiems žmonėms.[115][116] Deklaracija yra „bendras visų žmonių ir tautų siekių standartas“, o ne teisiškai įpareigojantis dokumentas, tačiau ji tapo dviejų privalomų sutarčių – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto – pagrindu.[117] Praktikoje Jungtinės Tautos negali imtis reikšmingų veiksmų prieš žmogaus teisių pažeidimus be Saugumo Tarybos rezoliucijos, nors atlieka didelį darbą tirdamos ir pranešdamos apie pažeidimus.[118]

1979 m. priimta Moterų diskriminacijos panaikinimo konvencija, 1989 m. – Vaiko teisių konvencija.[119] Pasibaigus Šaltajam karui, pastangos ginti žmogaus teises įgavo naują impulsą.[120] Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisija, įkurta 1993 m., prižiūrėjo JT žmogaus teisių klausimus, remdamasi tų metų Pasaulinės žmogaus teisių konferencijos rekomendacija. 2006 m. ją pakeitė Žmogaus teisių taryba, kurią sudaro 47 šalys.[121] Tais pačiais metais priimta Deklaracija dėl čiabuvių teisių,[122] o 2011 m. – pirmoji rezoliucija, pripažįstanti LGBTQ+ bendruomenės narių teises.[123]

Ekonominė plėtra ir humanitarinė pagalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tūkstantmečio vystymosi tikslai[124]

  1. Panaikinti ypač didelį skurdą ir badą
  2. Užtikrinti visuotinį pradinį švietimą
  3. Skatinti lyčių lygybę ir suteikti daugiau teisių moterims
  4. Sumažinti vaikų mirtingumą
  5. Gerinti motinų sveikatą
  6. Kovoti su ŽIV/AIDS, maliarija ir kitomis ligomis
  7. Užtikrinti aplinkos tvarumą
  8. Plėtoti pasaulinę vystymosi partnerystę

Dar vienas Jungtinių Tautų tikslas – „siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant tarptautines ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio problemas“.[114] Siekiant šio tikslo buvo sukurta daugybė institucijų, pavaldžių Generalinei Asamblėjai ir ECOSOC.[125] 2000 m. 192 JT valstybės narės susitarė iki 2015 m. pasiekti aštuonis Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT).[126] Siekiant įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, 2015 m. pradėti įgyvendinti Darnaus vystymosi tikslai (DVT).[127]

Jungtinių Tautų plėtros programa (UNDP), subsidijomis pagrįstos techninės pagalbos organizacija, yra viena pirmaujančių institucijų tarptautinės plėtros srityje. Organizacija taip pat skelbia JT žmogaus socialinės raidos indeksą – santykinį rodiklį, kuriuo šalys reitinguojamos pagal skurdą, raštingumą, išsilavinimą, gyvenimo trukmę ir kitus veiksnius.[128][129] Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO) skatina žemės ūkio plėtrą ir maisto išteklių apsaugą.[130] 1946 m. įkurtas Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF), skirtas padėti nuo Antrojo pasaulinio karo nukentėjusiems Europos vaikams, vėliau išplėtė savo misiją visame pasaulyje.[131][132]

Pasaulio banko grupė (PBG) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra nepriklausomos specializuotos agentūros ir stebėtojai JT sistemoje.[133] Iš pradžių jie suformuoti atskirai nuo JT pagal Breton Vudso susitarimą.[134] Pasaulio bankas teikia paskolas tarptautinei plėtrai finansuoti, o TVF skatina tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą ir teikia skubias paskolas šalims, turinčioms didelį mokėjimų balanso deficitą.[135]

Pabėgėlių stovykla Irake.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), viena didžiausių JT agentūrų, daugiausia dėmesio skiria tarptautinėms sveikatos problemoms ir kovai su ligomis. 1980 m. PSO paskelbė, kad baigė kovą su raupais. Vėlesniais dešimtmečiais PSO įveikė poliomielitą, upinį aklumą ir raupsus.[136] Jungtinių Tautų ŽIV/AIDS programa (UNAIDS) koordinavo organizacijos atsaką į AIDS epidemiją.[137] Jungtinių Tautų gyventojų fondas, dalį savo išteklių skiriantis kovai su ŽIV, yra didžiausias pasaulyje reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo paslaugų finansavimo šaltinis.[138]

Jungtinės Tautos, kartu su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimu, imasi pagrindinio vaidmens koordinuojant skubią pagalbą.[139] Pasaulio maisto programa (WFP) teikia pagalbą maistu reaguodama į badą, stichines nelaimes ir karinius konfliktus. Organizacija per metus vidutiniškai maitina 90 milijonų žmonių iš 80 šalių.[139][140] Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuras (JTVPK) siekia ginti pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir asmenų be pilietybės teises.[141] JTVPK ir WFP veikla finansuojama iš savanoriškų nevalstybinių organizacijų ir privačių asmenų įnašų.[142]

Aplinkosauga ir klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa, Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija ir Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija.
2015 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos delegacijų vadovai Paryžiuje.

Nuo Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos (JTAP) įsteigimo 1972 m., aplinkos klausimai tapo svarbia JT darbotvarkės dalimi. Nesėkmės šioje srityje paskatino surengti 1992 m. Žemės viršūnių susitikimą Rio de Žaneire, kuriuo siekta šioms pastangoms suteikti naują impulsą.[143] 1988 m. JTAP ir Pasaulinė meteorologijos organizacija (PMO) įsteigė Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją, kuri vertina ir teikia ataskaitas apie globalinio atšilimo tyrimus.[144] Jungtinių Tautų remiamas Kioto protokolas nustatė teisiškai privalomus taršos mažinimo tikslus ratifikuojančioms valstybėms.[145]

Jungtinės Tautos savo struktūroje turi nemažai padalinių, daugiau ar mažiau susijusių su aplinkos apsaugos klausimais. Iš jų tiesiogiai tokio pobūdžio problemas sprendžia Aplinkos apsaugos programa, kartais bendradarbiaudama su vystymo programa. Aplinkosaugos klausimai nagrinėjami ir komisijose, kaip kad Darnios raidos arba Europos ekonominėje komisijoje. Miškų forumas taip pat gali būti siejamas su šia sritimi.[146]

Siekdamos vystyti tarptautines aplinkosaugos institucijas Jungtinės Tautos organizuoja didelio masto konferencijas. Pradedant 1972 m. vykusia Žmogaus aplinkos konferencija, jos vyksta kas dešimt metų.

Šių konferencijų metu buvo susitarta dėl daugelio svarbių tarptautinių konvencijų, kaip kad Biologinės įvairovės, Bendrosios klimato kaitos, Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos, CITES ir kitų.

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Formaliai įsteigta 1945 m. spalio 24 d.
  2. ↑ arab. منظمة الأمم المتحدة, kin. 联合国/聯合國, angl. United Nations, pranc. Organisation des Nations unies, rus. Организация Объединённых Наций, isp. Organización de las Naciones Unidas.
  3. ↑ Lenkija nebuvo atstovaujama San Fransisko konferencijoje, nes Vakarų supervalstybės nenorėjo pripažinti jos pokario komunistinės valdžios. Tačiau Lenkija pasirašė JT Chartiją, todėl buvo pripažinta nare steigėja. Lenkija ratifikavo Chartiją 1945 m. spalio 16 d.[34][35]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Charter of UN Chapter I“. www.un.org (anglų). 2015-06-17. Suarchyvuota iš originalo 2017-10-28. Nuoroda tikrinta 2018-11-22.
  2. ↑ „International Organization“. National Geographic Society (anglų). 2012-12-23. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-16. Nuoroda tikrinta 2020-10-24.
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 „Jungtinės Tautos“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  4. ↑ „'The League is Dead. Long Live the United Nations.'“. National WW2 Museum New Orleans. 19 April 2021. Suarchyvuota iš originalo 24 February 2022. Nuoroda tikrinta 10 March 2022.
  5. ↑ „UN Objectives“. www.un.org (anglų). Suarchyvuota iš originalo 22 November 2018. Nuoroda tikrinta 22 November 2018.
  6. ↑ 6,0 6,1 „UN welcomes South Sudan as 193rd Member State“. United Nations. 28 June 2006. Suarchyvuota iš originalo 3 August 2015. Nuoroda tikrinta 4 November 2011.
  7. ↑ „UN Early years of the Cold War“. peacekeeping.un.org. Suarchyvuota iš originalo 22 November 2018. Nuoroda tikrinta 22 November 2018.
  8. ↑ „UN Decolonization“. www.un.org. 10 February 2016. Suarchyvuota iš originalo 22 November 2018. Nuoroda tikrinta 22 November 2018.
  9. ↑ „Post Cold War UN“. peacekeeping.un.org. Suarchyvuota iš originalo 22 November 2018. Nuoroda tikrinta 22 November 2018.
  10. ↑ „Red Cross-History-Objective“. International Committee of the Red Cross. 11 September 2017. Suarchyvuota iš originalo 23 June 2018. Nuoroda tikrinta 28 November 2018.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 „Tautų Sąjunga“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-05.
  12. ↑ „League of Nations instituted“. history.com. Suarchyvuota iš originalo 4 December 2018. Nuoroda tikrinta 3 December 2018.
  13. ↑ „League of Nations and Manchuria invasion“. www.johndclare.net. Suarchyvuota iš originalo 27 November 2018. Nuoroda tikrinta 30 November 2018.
  14. ↑ „Why the League failed“. johndclare.net. Suarchyvuota iš originalo 3 August 2018. Nuoroda tikrinta 3 December 2018.
  15. ↑ United Nations, Dept of Public Information (1986). Everyone's United Nations (anglų). UN. p. 5. ISBN 978-92-1-100273-7. Suarchyvuota iš originalo 16 November 2020. Nuoroda tikrinta 11 November 2020.
  16. ↑ Tandon, Mahesh Prasad; Tandon, Rajesh (1989). Public International Law (anglų). Allahabad Law Agency. p. 421. Suarchyvuota iš originalo 16 November 2020. Nuoroda tikrinta 11 November 2020.
  17. ↑ Lauren, Paul Gordon (2011). The Evolution of International Human Rights: Visions Seen (anglų). University of Pennsylvania Press. pp. 140–141. ISBN 978-0-8122-2138-1. Suarchyvuota iš originalo 15 December 2020. Nuoroda tikrinta 11 November 2020.
  18. ↑ „Inter-Allied Council Statement on the Principles of the Atlantic Charter“. The Avalon Project. Lillian Goldman Law Library. 24 September 1941. Suarchyvuota iš originalo 3 August 2011. Nuoroda tikrinta 14 August 2013.
  19. ↑ „Press Conference On Franklin Delano Roosevelt Disability Award“. UN Press. Suarchyvuota iš originalo 20 September 2022. Nuoroda tikrinta 2022-07-17.
  20. ↑ „Without Global Cooperation Between Great And Small Alike, No Progress And No Peace Can Last Forever, Secretary-General States“. UN Press. Suarchyvuota iš originalo 17 July 2022. Nuoroda tikrinta 2022-07-17.
  21. ↑ Schlesinger 2003.
  22. ↑ Bohlen, C.E. (1973). Witness to History, 1929–1969. New York. p. 159.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  23. ↑ Video: Allies Study Post-War Security Etc. (1944). Universal Newsreel. 1944. Suarchyvuota iš originalo 4 gruodžio 2014. Nuoroda tikrinta 28 lapkričio 2014.
  24. ↑ „UN Milestone Dumbarton Oaks Conference“. www.un.org. 4 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 3 November 2018. Nuoroda tikrinta 22 November 2018.
  25. ↑ Bohlen, C.E. (1973). Witness to History, 1929–1969. New York: Norton. p. 159. ISBN 978-0-393-07476-5.
  26. ↑ Osmańczyk 2004, p. 2445.
  27. ↑ „Charter of the United Nations|United Nations“. www.un.org. 10 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 4 February 2017. Nuoroda tikrinta 29 December 2016.
  28. ↑ „History of the United Nations|United Nations“. www.un.org. 21 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 7 January 2017. Nuoroda tikrinta 29 December 2016.
  29. ↑ „San Francisco – the birthplace of the United Nations“. San Francisco Chronicle. Suarchyvuota iš originalo 29 December 2016. Nuoroda tikrinta 29 December 2016.
  30. ↑ „1945: The San Francisco Conference“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 12 January 2017. Nuoroda tikrinta 1 July 2015.
  31. ↑ Miller, Russell A.; Bratspies, Rebecca M., eds. (2008). Progress in International Law. Leiden, the Netherlands: Martinus Nijhoff Publishers. p. 837.
  32. ↑ South Africa: Time Running Out, University of California Press, 1981, p. 31, ISBN 978-0-520-04547-7 
  33. ↑ 33,0 33,1 33,2 33,3 „UN Milestones 1941–1950“. www.un.org. 4 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 27 October 2017. Nuoroda tikrinta 1 November 2017.
  34. ↑ Grant 2009, pp. 25–26.
  35. ↑ „Poland and the United Nations“. Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Poland. Suarchyvuota iš originalo 3 December 2013. Nuoroda tikrinta 29 November 2013.
  36. ↑ Roberts, J. M. (John Morris) (1993). History of the world. New York: Oxford University Press. p. 778. ISBN 978-0-19-521043-9. OCLC 28378422.
  37. ↑ 37,0 37,1 „Jungtinių Tautų Chartija, I skyrius: Tikslai ir principai“. un.org. Jungtinės Tautos. Nuoroda tikrinta 2023-08-06.
  38. ↑ Fasulo 2004, pp. 3–4.
  39. ↑ Fasulo 2004, p. 8.
  40. ↑ „United Nations Visitors Centre“. United Nations. 2017. Suarchyvuota iš originalo 6 November 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  41. ↑ „United Nations Office at Geneva“. United Nations Office at Geneva. Suarchyvuota iš originalo 30 October 2013. Nuoroda tikrinta 6 November 2013.
  42. ↑ „Welcome to the United Nations Office at Vienna!“. United Nations Office at Vienna. Suarchyvuota iš originalo 5 November 2013. Nuoroda tikrinta 6 November 2013.
  43. ↑ „Welcome to the United Nations Office at Nairobi“. United Nations Office at Nairobi. Suarchyvuotas originalas 25 February 2011. Nuoroda tikrinta 6 November 2013.
  44. ↑ „General Assembly of the United Nations – Rules of Procedure“. UN Department for General Assembly. Suarchyvuota iš originalo 19 December 2010. Nuoroda tikrinta 15 December 2010.
  45. ↑ „Jerusalem Court: No Immunity for UN Employee for Private Acts—Diplomatic/Consular Law and Sovereign Immunity in Israel“. Diplomaticlaw.com. 23 March 2009. Suarchyvuotas originalas 28 June 2012. Nuoroda tikrinta 27 April 2010.
  46. ↑ Fasulo 2004, p. 4.
  47. ↑ Fasulo 2004, pp. 4–7.
  48. ↑ „Jungtinių Tautų Chartija, III skyrius: Organai“. Jungtinės Tautos. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  49. ↑ 49,0 49,1 49,2 „Generalinė Asamblėja“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  50. ↑ 50,0 50,1 Fomerand 2009, pp. 131–133.
  51. ↑ Fasulo 2004, pp. 69–70.
  52. ↑ „Main Organs“. 18 lapkričio 2014. Suarchyvuota iš originalo 16 lapkričio 2018. Nuoroda tikrinta 21 lapkričio 2018.
  53. ↑ „General Assembly of the United Nations: Rules of Procedure: XII – Plenary Meetings“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 13 January 2012. Nuoroda tikrinta 4 December 2013.
  54. ↑ Fasulo 2004, pp. 70–73.
  55. ↑ 55,0 55,1 „Saugumo Taryba“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  56. ↑ 56,0 56,1 „United Nations Charter: Chapter V“. United Nations. 17 June 2015. Suarchyvuota iš originalo 3 November 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  57. ↑ Fasulo 2004, pp. 39–43.
  58. ↑ „Current Members | United Nations Security Council“. www.un.org. Suarchyvuota iš originalo 22 March 2022. Nuoroda tikrinta 28 March 2022.
  59. ↑ Fasulo 2004, pp. 40–41.
  60. ↑ „Security Council Presidency in 2017“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 12 October 2013. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  61. ↑ Nations, United. „Secretariat“. United Nations (anglų). Suarchyvuota iš originalo 10 March 2022. Nuoroda tikrinta 2021-10-18.
  62. ↑ Fasulo 2004, p. 21.
  63. ↑ Fomerand 2009, p. 285.
  64. ↑ „United Nations Charter: Chapter XV“. United Nations. 17 June 2015. Suarchyvuota iš originalo 7 November 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  65. ↑ Meisler 1995, pp. 31–32.
  66. ↑ Kennedy 2007, pp. 59–62.
  67. ↑ „Jungtinių Tautų generalinis sekretorius“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  68. ↑ „Appointment Process“. United Nations. 22 April 2015. Suarchyvuota iš originalo 15 April 2016. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  69. ↑ „Former Secretaries-General“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 17 October 2013. Nuoroda tikrinta 6 November 2013.
  70. ↑ 70,0 70,1 70,2 70,3 70,4 „Tarptautinis Teisingumo Teismas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-04.
  71. ↑ 71,0 71,1 „International Court of Justice | Definition, Cases, Purpose, & Facts“. Encyclopedia Britannica (anglų). Suarchyvuota iš originalo 8 March 2022. Nuoroda tikrinta 2021-10-18.
  72. ↑ „The Court“. International Court of Justice. Suarchyvuotas originalas 9 September 2018. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  73. ↑ 73,0 73,1 Fomerand 2009, p. 183.
  74. ↑ Fasulo 2004, pp. 100–101.
  75. ↑ 75,0 75,1 „Economic and Social Council | UN“. Encyclopedia Britannica (anglų). Suarchyvuota iš originalo 18 October 2021. Nuoroda tikrinta 2021-10-18.
  76. ↑ 76,0 76,1 Fomerand 2009, pp. 103–104.
  77. ↑ „About ECOSOC“. ECOSOC. Suarchyvuota iš originalo 31 October 2013. Nuoroda tikrinta 5 November 2013.
  78. ↑ Fasulo 2004, p. 156.
  79. ↑ „Welcome to csonet.org | Website of the UN DESA NGO Branch. At your service“. csonet.org. Suarchyvuota iš originalo 27 November 2016. Nuoroda tikrinta 2021-10-18.
  80. ↑ 80,0 80,1 „United Nations Charter: Chapter IX“. United Nations. 17 June 2015. Suarchyvuota iš originalo 9 November 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  81. ↑ „The UN System, Chief Executives Board for Coordination“. Unsceb.org. Nuoroda tikrinta 22 January 2013.[neveikianti nuoroda]
  82. ↑ „What are UN specialized agencies, and how many are there? – Ask DAG!“. ask.un.org (anglų). Suarchyvuota iš originalo 16 November 2020. Nuoroda tikrinta 14 November 2020.
  83. ↑ „Structure and Organization“. Un.org. Suarchyvuota iš originalo 18 May 2019. Nuoroda tikrinta 22 January 2013.
  84. ↑ Fasulo 2004, pp. 171–177.
  85. ↑ „United Nations Member States“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 28 October 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  86. ↑ „Charter of the United Nations: Chapter II“. United Nations. 17 birželio 2015. Suarchyvuota iš originalo 28 spalio 2017. Nuoroda tikrinta 2 lapkričio 2017.
  87. ↑ „Non-member States“. United Nations. 7 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 25 October 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  88. ↑ „Repertory of Practice“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 25 October 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  89. ↑ Gutierrez, Natashya (22 August 2016). „What happened when Indonesia 'withdrew' from the United Nations“. Rappler. Suarchyvuota iš originalo 1 November 2016. Nuoroda tikrinta 8 September 2018.
  90. ↑ Fasulo 2004, p. 52.
  91. ↑ Coulon 1998, p. ix.
  92. ↑ Nobel Prize. „The Nobel Peace Prize 1988“. Suarchyvuota iš originalo 2 balandžio 2011. Nuoroda tikrinta 3 balandžio 2011.
  93. ↑ „Where we operate“. United Nations Peacekeeping (anglų). Suarchyvuota iš originalo 10 March 2022. Nuoroda tikrinta 2021-06-26.
  94. ↑ „UNMISS“. United Nations Peacekeeping (anglų). Suarchyvuota iš originalo 23 April 2021. Nuoroda tikrinta 2021-06-26.
  95. ↑ „United Nations Peacekeeping Operations“. United Nations. 29 February 2016. Suarchyvuota iš originalo 23 March 2016. Nuoroda tikrinta 24 March 2016.
  96. ↑ „The UN's Role in Nation Building: From the Congo to Iraq“ (PDF). RAND Corporation. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 16 gruodžio 2008. Nuoroda tikrinta 30 gruodžio 2008.
  97. ↑ „The Human Security Report 2005“. Human Security Centre. Suarchyvuotas originalas 28 liepos 2009. Nuoroda tikrinta 8 vasario 2007.
  98. ↑ Kennedy 2007, p. 56.
  99. ↑ „A U.N. Peacekeeping Mission Is Afghanistan's Best Hope“. www.worldpoliticsreview.com (anglų). 7 May 2021. Suarchyvuota iš originalo 10 March 2022. Nuoroda tikrinta 2021-06-23.
  100. ↑ Ball 2011, p. 46.
  101. ↑ Kennedy 2007, p. 187.
  102. ↑ Kennedy 2007, pp. 102–105.
  103. ↑ Meisler 1995, pp. 294–311.
  104. ↑ Lynch, Colum (16 December 2004). „U.N. Sexual Abuse Alleged in Congo“. The Washington Post. Suarchyvuota iš originalo 11 November 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2013.
  105. ↑ „UN troops face child abuse claims“. BBC News. 30 lapkričio 2006. Suarchyvuota iš originalo 9 gruodžio 2013. Nuoroda tikrinta 21 lapkričio 2013.
  106. ↑ „Aid workers in Liberia accused of sex abuse“. The New York Times. 8 May 2006. Suarchyvuota iš originalo 3 October 2014. Nuoroda tikrinta 22 November 2013.
  107. ↑ Holt, Kate (4 sausio 2007). „UN staff accused of raping children in Sudan“. The Daily Telegraph. Suarchyvuota iš originalo 7 lapkričio 2013. Nuoroda tikrinta 21 lapkričio 2013.
  108. ↑ „Peacekeepers 'abusing children'“. BBC News. 28 May 2007. Suarchyvuota iš originalo 9 December 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2013.
  109. ↑ Watson, Ivan; Vaccarello, Joe (10 October 2013). „U.N. sued for 'bringing cholera to Haiti,' causing outbreak that killed thousands“. CNN. Suarchyvuota iš originalo 3 December 2013. Nuoroda tikrinta 18 November 2013.
  110. ↑ „Resolutions Adopted by the General Assembly During its First Session“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 12 March 2008. Nuoroda tikrinta 24 March 2008.
  111. ↑ Fasulo 2004, pp. 188–189.
  112. ↑ Fasulo 2004, pp. 189–190.
  113. ↑ „Mano River Basin, 25 years of peacekeeping“. United Nations Peacekeeping (anglų). Suarchyvuota iš originalo 13 March 2022. Nuoroda tikrinta 2021-06-26.
  114. ↑ 114,0 114,1 „United Nations Charter: Chapter I“. United Nations. 17 June 2015. Suarchyvuota iš originalo 28 October 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  115. ↑ 115,0 115,1 „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-07.
  116. ↑ Kennedy 2007, pp. 178–182.
  117. ↑ Fomerand 2009, p. 377.
  118. ↑ Kennedy 2007, pp. 185, 188.
  119. ↑ Fomerand 2009, pp. 70, 73.
  120. ↑ Kennedy 2007, p. 192.
  121. ↑ „UN creates new human rights body“. BBC News. 15 March 2006. Suarchyvuota iš originalo 26 December 2013. Nuoroda tikrinta 18 November 2013.
  122. ↑ „Frequently Asked Questions: Declaration on the Rights of Indigenous Peoples“ (PDF). United Nations. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 13 April 2013. Nuoroda tikrinta 18 November 2013.
  123. ↑ Jordans, Frank (17 June 2011). „U.N. Gay Rights Protection Resolution Passes, Hailed As 'Historic Moment'“. The Huffington Post. Associated Press. Suarchyvuota iš originalo 13 November 2013. Nuoroda tikrinta 18 November 2013.
  124. ↑ „We Can End Poverty“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 13 November 2013. Nuoroda tikrinta 18 November 2013.
  125. ↑ Kennedy 2007, pp. 143–144.
  126. ↑ „The UN Millennium Development Goals“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 4 May 2007. Nuoroda tikrinta 4 May 2007.
  127. ↑ „Sustainable Development Goals“. United Nations. Suarchyvuota iš originalo 2 November 2017. Nuoroda tikrinta 2 November 2017.
  128. ↑ Fasulo 2004, pp. 169–170, 172.
  129. ↑ Fomerand 2009, pp. 341–342.
  130. ↑ Fomerand 2009, p. 126.
  131. ↑ „About UNICEF: Who we are: Our History“. UNICEF. Suarchyvuota iš originalo 21 October 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2013.
  132. ↑ „About UNICEF: Who We Are“. UNICEF. Suarchyvuota iš originalo 3 December 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2013.
  133. ↑ „Factsheet – The IMF and the World Bank“. 2004-06-03. Suarchyvuotas originalas 3 June 2004. Nuoroda tikrinta 2022-08-08.
  134. ↑ „About Us–United Nations“. The World Bank. 30 birželio 2003. Suarchyvuotas originalas 24 kovo 2007. Nuoroda tikrinta 2 rugpjūčio 2007.
  135. ↑ Fomerand 2009, pp. 175, 191–192.
  136. ↑ Fasulo 2004, pp. 176–177.
  137. ↑ Fomerand 2009, pp. 199–200.
  138. ↑ Fomerand 2009, p. 368.
  139. ↑ 139,0 139,1 Fasulo 2004, p. 183.
  140. ↑ „Our Work“. World Food Programme. Suarchyvuotas originalas 13 November 2013. Nuoroda tikrinta 22 November 2013.
  141. ↑ „About Us“. Unhcr. Office of the United Nations High Commissioner for Refugees. Suarchyvuota iš originalo 4 December 2013. Nuoroda tikrinta 22 November 2013.
  142. ↑ Fomerand 2009, pp. 348, 398.
  143. ↑ Kennedy 2007, pp. 160–162.
  144. ↑ „Organizations“. Intergovernmental Panel on Climate Change. Suarchyvuota iš originalo 12 December 2013. Nuoroda tikrinta 21 November 2013.
  145. ↑ Fasulo 2004, p. 179.
  146. ↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 7-8

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Jungtinių Tautų Organizacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jungtinių_Tautų_Organizacija&oldid=7352718"