Pereiti prie turinio

Sąrašas:Nepripažintos valstybės

Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
  JT valstybės narės, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
  Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta bent viena JT valstybė narė
  Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta tik kitos ne JT valstybės narės arba kurių nepripažįsta jokia valstybė

Nepripažintos valstybės – visiškai funkcionuojančios nepriklausomos valstybės, kurių nepriklausomybė tarptautinėje arenoje nėra pripažįstama dažniausiai dėl politinių motyvų.

Iš dalies pripažintos valstybės – visiškai funkcionuojančios nepriklausomos valstybės, kurių nepriklausomybė tarptautinėje arenoje dalinai nėra pripažįstama dažniausiai dėl politinių motyvų.

Valstybių pripažinimo teorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriamos dvi suverenių valstybių susikūrimo teorijos. Pagal deklaracinę teoriją (kodifikuota 1933 m. Montevidėjo konvencijoje) valstybė yra tarptautinės teisės subjektas, jei ji atitinka šiuos kriterijus:

  1. apibrėžta teritorija;
  2. nuolatiniai gyventojai;
  3. vyriausybė;
  4. gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Pagal deklaracinę teoriją subjekto valstybingumas nepriklauso nuo to, ar jį pripažįsta kitos valstybės. Pagal konstitucinę teoriją valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, neegzistuoja, kol jos nepripažįsta kitos valstybės, priklausančios tarptautinei bendruomenei.[1][2]

Pseudovalstybės dažnai remiasi viena ar abiem teorijomis, kad pateisintų savo pretenzijas į valstybingumą. Pvz., yra darinių, kurie atitinka deklaracinius kriterijus (de facto iš dalies arba visiškai kontroliuoja savo teritoriją, turi vyriausybę ir nuolatinius gyventojus), tačiau jų valstybingumo nepripažįsta jokios kitos valstybės. Nepripažinimą dažnai lemia konfliktai su kitomis šalimis, tvirtinančiomis, kad šie dariniai yra neatsiejama jų teritorijos dalis.[3] Į tą pačią teritoriją gali pretenduoti dvi ar daugiau iš dalies pripažintų valstybių, iš kurių kiekviena de facto kontroliuoja tam tikrą teritorijos dalį (pvz., Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja; Kinijos Respublika (Taivanas) ir Kinijos Liaudies Respublika). Subjektai, kuriuos pripažįsta tik mažuma pasaulio valstybių, paprastai remiasi deklaracine teorija, kad pateisintų savo pretenzijas.[4]

Daugeliu atvejų tarptautiniam nepripažinimui įtakos turi užsienio kariuomenės buvimas ginčijamo subjekto teritorijoje, todėl šalies de facto statuso apibūdinimas tampa sudėtingas. Tarptautinė bendruomenė gali pripažinti šį karinį buvimą pernelyg intervenciniu, paverčiančiu subjektą marionetine valstybe, kurioje faktinį suverenitetą išlaiko užsienio valstybė.[5] Žymesni pavyzdžiai: Japonijos įkurtas Mandžukas (1932), Vokietijos sukurta Slovakijos respublika (1939) ir Nepriklausoma Kroatijos valstybė (1941).[6]

Yra subjektų, nekontroliuojančių jokios teritorijos arba vienareikšmiškai neatitinkančių deklaracinių valstybingumo kriterijų, tačiau sulaukusių pripažinimo iš bent vienos valstybės. Istoriniai pavyzdžiai: Šventasis Sostas (1870–1929), Baltijos šalys (SSRS okupacijos metu)[7] ir Palestina, 1988 m. paskelbusi nepriklausomybę.[8] Šiuo metu Maltos ordinas pripažįstamas tokiu subjektu.

Įtraukimo į sąrašą kriterijai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į šį sąrašą įtrauktos tik tos valstybės, kurios pretenduoja į suverenitetą, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė ir kurios:[9][10]

  • atitinka deklaracinę valstybingumo teoriją, arba[11][12]
  • yra pripažintos (konstitucinė teorija) bent vienos JT valstybės narės.[13]

Sąrašas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valstybė Paskelbta Statusas Kiti pretendentai Pripažinimas
JT narių
JT valstybės narės, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
Armėnijos vėliava Armėnija 1991 Armėnijos, 1991 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Pakistanas, kuris palaiko Azerbaidžaną Kalnų Karabacho konflikte.[14][15] —
191 / 192 (99 %)
Kinijos vėliava Kinija 1949 Kinijos Liaudies Respublika (KLR) įkurta 1949 m.[16] 1971 m. KLR vietoje Taivano (Kinijos Respublikos) priimta į Jungtines Tautas. KLR ir Taivanas nepripažįsta viena kitos valstybingumo ir laikosi savo „vienos Kinijos“ politikos versijos; tai reiškia, kad nė viena valstybė negali pripažinti jų abiejų vienu metu.[17][18] Taivaną pripažįstančios valstybės (11 JT narių ir Šventasis Sostas) laiko jį vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl nepripažįsta KLR. Taivano vėliava Taivanas (Kinijos Respublika) laiko save vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl pretenduoja į visą KLR kontroliuojamą teritoriją.[19]
180 / 192 (94 %)
Kipro vėliava Kipras 1960 Kipro, 1960 m. paskelbusio nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė (Turkija) ir viena ne JT narė (Šiaurės Kipras) dėl besitęsiančio ginčo dėl salos.[20] Šiaurės Kipro vėliava Šiaurės Kipras pretenduoja į šiaurės rytinę Kipro salos dalį.
191 / 192 (99 %)
Izraelio vėliava Izraelis 1948 Izraelio, 1948 m. paskelbusio nepriklausomybę, nepripažįsta 28 JT narės.[21][22] Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), tarptautiniu mastu pripažįstama vienintele teisėta palestiniečių atstove, 1993 m. pripažino Izraelį. 2018 m. spalį PIO centrinė taryba sustabdė Izraelio pripažinimą.[23] Palestinos vėliava Palestina laiko save teisėta Izraelio okupuoto Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo valdžia.
Sirijos vėliava Sirija laiko save teisėta Izraelio okupuotų Golano aukštumų valdžia.
164 / 192 (85 %)
Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja 1948 Pietų Korėjos (Korėjos Respublikos), 1948 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Šiaurės Korėja.[24][25] Šiaurės Korėjos vėliava Šiaurės Korėja laiko save vienintele teisėta Korėjos valdžia ir pretenduoja į visą Pietų Korėjos kontroliuojamą teritoriją.
191 / 192 (99 %)
Šiaurės Korėjos vėliava Šiaurės Korėja 1948 Šiaurės Korėjos (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos), 1948 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Pietų Korėja.[26][27] Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėja laiko save vienintele teisėta Korėjos valdžia ir pretenduoja į visą Šiaurės Korėjos kontroliuojamą teritoriją.[26]
191 / 192 (99 %)
JT Generalinės Asamblėjos valstybės stebėtojos, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
Palestinos vėliava Palestina 1988 1967 m. per Šešių dienų karą Izraelis okupavo Palestinos teritorijas – Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, įskaitant Rytų Jeruzalę, kurią 1980 m. aneksavo. 1988 m. Palestinos išsivadavimo organizacija, kurią tarptautinė bendruomenė pripažįsta vienintele teisėta palestiniečių atstove, paskelbė Palestinos valstybės įkūrimą.[28] 1994 m. įkurta Palestinos autonomija. 2007 m. ji faktiškai suskilo į dvi dalis: „Hamas“ kontroliuojamą Gazos Ruožą ir „Fatah“ kontroliuojamą Vakarų Krantą. Palestiną pripažįsta 147 JT valstybės narės, Šventasis Sostas ir Vakarų Sachara (SADR).[29][30] Jungtinės Tautos Palestinos teritorijas laiko okupuotomis Izraelio; 2012 m. suteikė Palestinai valstybės stebėtojos statusą.[31] Palestina taip pat yra Arabų lygos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos ir UNESCO narė.[32] Izraelio vėliava Izraelis teritoriją, į kurią pretenduoja Palestina, laiko „ginčytina“ teritorija (t. y. teritorija, kuri teisiškai nepriklauso jokiai valstybei).[33]
147 / 193 (76 %)
JT specializuotos agentūros valstybės narės, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
Kosovo vėliava Kosovas 2008 2008 m. Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos.[34] Kosovą pripažįsta 106 JT narės, Taivanas, Kuko Salos ir Niujė. 9 kitos JT narės yra pripažinusios Kosovą, tačiau vėliau atšaukė pripažinimą. Kosovas yra dviejų Jungtinių Tautų specializuotųjų agentūrų (Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko grupės), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Tarptautinio olimpinio komiteto ir kitų organizacijų narys. Serbijos vėliava Serbija laiko Kosovą savo teritorijos dalimi.
106 / 193 (55 %)
Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta bent viena JT valstybė narė
Abchazijos vėliava Abchazija 1999 1999 m. Abchazija paskelbė nepriklausomybę nuo Sakartvelo.[35] Abchaziją pripažįsta 5 JT valstybės narės (Rusija, Sirija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru) ir dvi ne JT narės (Pietų Osetija ir Padniestrė).[36][37] Dar dvi JT valstybės narės (Tuvalu ir Vanuatu) buvo pripažinusios Abchaziją, bet vėliau savo pripažinimą atšaukė.[38][39] Gruzijos vėliava Sakartvelas laiko Abchaziją savo teritorijos dalimi.
5 / 193 (3 %)
Šiaurės Kipro vėliava Šiaurės Kipras 1983 1983 m. Šiaurės Kipras, pasivadinęs Šiaurės Kipro Turkų Respublika, paskelbė nepriklausomybę nuo Kipro. Šiaurės Kiprą pripažįsta viena JT narė – Turkija. Islamo bendradarbiavimo organizacija ir Ekonominio bendradarbiavimo organizacija Šiaurės Kiprui suteikė stebėtojo statusą kaip „Kipro turkų valstybei“. JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 541 Šiaurės Kipro nepriklausomybės deklaracija laikoma teisiškai negaliojančia.[40] Kipro vėliava Kipras laiko Šiaurės Kiprą savo teritorijos dalimi.
1 / 193 (0,5 %)
Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos vėliava Sacharos Arabų Demokratinė Respublika 1976 1975 m. Marokas įsiveržė į Vakarų Sacharą ir aneksavo didžiąją jos dalį, priversdamas Ispaniją pasitraukti iš teritorijos.[41] 1976 m. Polisario frontas Vakarų Sacharoje paskelbė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką (SADR).[42] SADR vadovybė įsikūrė Alžyre kaip emigracinė vyriausybė, kuri reiškia pretenzijas į visą Vakarų Sacharą, tačiau kontroliuoja tik nedidelę jos dalį. SADR pripažįsta 46 JT valstybės narės ir Pietų Osetija. Kitos 38 JT valstybės narės buvo pripažinusios SADR, bet vėliau atšaukė arba sustabdė pripažinimą.[43] SADR yra Afrikos Sąjungos narė. 1979 m. JT Generalinė Asamblėja pripažino Vakarų Sacharos gyventojų apsisprendimo teisę, o Polisario frontas pripažintas jų atstovu.[44] Nė viena valstybė, išskyrus Maroką ir JAV, nepripažįsta Vakarų Sacharos aneksijos, tačiau kai kurios valstybės remia Maroko autonomijos planą.[45] Arabų lyga remia Maroko pretenzijas į visą Vakarų Sacharos teritoriją.[46] Maroko vėliava Marokas laiko visą Vakarų Sacharą (įskaitant SADR kontroliuojamą dalį) savo teritorijos dalimi.
46 / 193 (24 %)
Pietų Osetija vėliava Pietų Osetija 1992 1992 m. Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę nuo Sakartvelo.[47] Pietų Osetiją pripažįsta 5 JT valstybės narės (Rusija, Sirija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru) ir trys ne JT narės (Abchazija, Padniestrė ir Sacharos Arabų Demokratinė Respublika).[36][37][48] Dar viena JT valstybė narė (Tuvalu) buvo pripažinusi Pietų Osetiją, bet vėliau savo pripažinimą atšaukė.[39] Gruzijos vėliava Sakartvelas laiko Pietų Osetiją savo teritorijos dalimi.
5 / 193 (3 %)
Taivano vėliava Taivanas 1912/1949 Taivanas (Kinijos Respublika) buvo plačiai pripažįstamas kaip vienintelė Kinijos valdžia maždaug iki XX a. 6/7 dešimtmečių pabaigos, kai dauguma JT valstybių narių ėmė palaipsniui pripažinti Kinijos Liaudies Respubliką (KLR).[49] Pačios Jungtinės Tautos pripažino Taivaną vieninteliu Kinijos atstovu iki 1971 m., kai vietoj jo pripažinta KLR. Taivanas ir KLR nepripažįsta viena kitos valstybingumo ir laikosi savo „vienos Kinijos“ politikos versijos; tai reiškia, kad nė viena valstybė negali pripažinti jų abiejų vienu metu.[50][51] Taivaną pripažįsta 11 JT narių ir Šventasis Sostas. Visos likusios JT narės (taip pat Kuko Salos ir Niujė) pripažįsta KLR. Kinijos vėliava Kinijos Liaudies Respublika laiko save vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl pretenduoja į visą Taivano kontroliuojamą teritoriją.[19]
11 / 193 (6 %)
Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta tik kitos ne JT valstybės narės
Padniestrės vėliava Padniestrė 1990 1990 m. Padniestrė (Padniestrės Moldavijos Respublika) paskelbė nepriklausomybę nuo Moldovos. Padniestrę pripažįsta dvi ne JT narės: Abchazija ir Pietų Osetija.[52] Moldavijos vėliava Moldova laiko Padniestrę savo teritorijos dalimi.
0 / 193 (0 %)
Ne JT valstybės narės, kurių nepripažįsta jokia valstybė
Somalilando vėliava Somalilandas 1991 1991 m. Somalilandas paskelbė nepriklausomybę nuo Somalio. Somalilando nepripažįsta jokia valstybė.[53][54] Somalio vėliava Somalis laiko Somalilandą savo teritorijos dalimi.
0 / 193 (0 %)

Taip pat dar yra valstybių, kurios yra paskelbusios nepriklausomybę ir turi valdžios institucijas, tačiau jose vyksta karas (okupavusi valstybė nenori paleisti).

Likviduotos valstybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Grant, Thomas D., The recognition of states: law and practice in debate and evolution (Westport, Connecticut: Praeger, 1999), chapter 1.
  2. ↑ Lauterpacht, Hersch (2012). Recognition in International Law. Cambridge University Press. p. 64. ISBN 9781107609433. Suarchyvuota iš originalo 15 January 2023. Nuoroda tikrinta 19 January 2018.
  3. ↑ „Introduction: The Strange Endurance of De Facto States“. Carnegie Endowment for International Peace. 3 December 2018. Nuoroda tikrinta 12 October 2023.
  4. ↑ Grzybowski, Janis (2017). „To Be or Not to Be: The Ontological Predicament of State Creation in International Law“. European Journal of International Law. Oxford University Press (OUP). 28 (2): 409–432. doi:10.1093/ejil/chx031. ISSN 0938-5428.
  5. ↑ Lemkin, Raphaël (2008) [1944]. Axis Rule in Occupied Europe: Laws of Occupation, Analysis of Government, Proposals for Redress. The Lawbook Exchange, Ltd. p. 11. ISBN 978-1-58477-901-8. Nuoroda tikrinta 30 June 2019.
  6. ↑ Middlebush, Frederick A. (1934). „The Effect of the Non-Recognition of Manchukuo“. American Political Science Review. Cambridge University Press (CUP). 28 (4): 677–683. doi:10.2307/1947199. ISSN 0003-0554. JSTOR 1947199. S2CID 147030868.
  7. ↑ Mälksoo, Lauri (2003). Illegal annexation and state continuity: the case of the incorporation of the Baltic states by the USSR. M. Nijhoff Publishers. p. 76. ISBN 978-90-411-2177-6. Suarchyvuota iš originalo 17 January 2023. Nuoroda tikrinta 12 October 2023.
  8. ↑ Daraghmeh, Mohammed (2018-05-21). „Palestinian official suggests a Kosovo-like declaration of independence“. Statesboro Herald. Nuoroda tikrinta 2024-09-29.
  9. ↑ Bedjaoui, M. (1991). International Law: Achievements and Prospects. Democracy and power. Springer Netherlands. p. 47]. ISBN 978-92-3-102716-1. Suarchyvuota iš originalo 14 November 2022. Nuoroda tikrinta 23 January 2024.
  10. ↑ Seguin, Denis (29 July 2011). „What makes a country?“. The Globe and Mail. Suarchyvuota iš originalo 24 January 2024. Nuoroda tikrinta 24 January 2024.
  11. ↑ „Montevideo Convention on the Rights and Duties of States“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 14 January 2024. Nuoroda tikrinta 18 January 2024.
  12. ↑ „States, Sovereignty, Treaties“. Encyclopædia Britannica. 26 July 1999. Suarchyvuota iš originalo 30 April 2022. Nuoroda tikrinta 18 January 2024.
  13. ↑ „Statehood and Recognition“. academic.oup.com. Suarchyvuota iš originalo 26 January 2024. Nuoroda tikrinta 21 January 2024.
  14. ↑ Pakistan Worldview – Report 21 – Visit to Azerbaijan Senate of Pakistan — Senate foreign relations committee, 2008
  15. ↑ Nilufer Bakhtiyar: "For Azerbaijan Pakistan does not recognise Armenia as a country" Archyvuota kopija 13 rugpjūčio 2011 iš Wayback Machine projekto. 13 September 2006 [14:03] – Today.Az
  16. ↑ „Constitution of the People's Republic of China“. International Human Rights Treaties and Documents Database. Suarchyvuotas originalas 16 January 2000. Nuoroda tikrinta 28 February 2008.
  17. ↑ „Routledge Handbook of State Recognition“. Routledge & CRC Press. Suarchyvuota iš originalo 19 July 2021. Nuoroda tikrinta 19 July 2021.
  18. ↑ „Taiwan cuts ties with Costa Rica over recognition for China“. The New York Times. 7 June 2007. Suarchyvuota iš originalo 18 July 2016. Nuoroda tikrinta 11 February 2016.
  19. ↑ 19,0 19,1 Horton, Chris (8 July 2019). „Taiwan's Status Is a Geopolitical Absurdity“. The Atlantic. Suarchyvuota iš originalo 16 June 2024. Nuoroda tikrinta 25 September 2023.
  20. ↑ European Parliament Directorate-General External Policies Policy Department "Turkey and the problem of the recognition of Cyprus" Archyvuota kopija 19 spalio 2012 iš Wayback Machine projekto. 20 January 2005 Retrieved 3 February 2011
  21. ↑ Government of Israel (14 May 1948). „Declaration of Israel's Independence 1948“. Yale University. Suarchyvuota iš originalo 7 January 2019. Nuoroda tikrinta 28 February 2008.
  22. ↑ United States Congress (5 June 2008). „H. RES. 1249“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 16 March 2018. Nuoroda tikrinta 2 November 2011.
  23. ↑ „Palestinian Central Council suspends recognition of Israel“. www.aa.com.tr. Nuoroda tikrinta 2023-11-02.
  24. ↑ US Library of Congress (7 October 2000). „World War II and Korea“. Country Studies. Suarchyvuota iš originalo 10 March 2016. Nuoroda tikrinta 28 February 2008.
  25. ↑ Sterngold, James (3 September 1994). „China, Backing North Korea, Quits Armistice Commission“. The New York Times. Suarchyvuota iš originalo 5 March 2008. Nuoroda tikrinta 29 February 2008.
  26. ↑ 26,0 26,1 Scofield, David (4 January 2005). „Seoul's double-talk on reunification“. Asia Times. Suarchyvuota iš originalo 4 January 2005. Nuoroda tikrinta 29 February 2008.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  27. ↑ Da-gyum, Ji; Ji-hyoung, Son (11 July 2023). „Kim Yo-jong's reference to South as 'Republic of Korea' may indicate change“. The Korea Herald. Suarchyvuota iš originalo 23 February 2024. Nuoroda tikrinta 23 February 2024.
  28. ↑ Staff writers (20 February 2008). „Palestinians 'may declare state'“. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 25 August 2011. Nuoroda tikrinta 22 January 2011.
  29. ↑ „International Recognition of the State of Palestine“. Official website of the Palestinian National Authority. November 1988. Suarchyvuotas originalas 10 October 2003.. The PNA has publicly acknowledged recognition from 94 states, including the former Yugoslavia.
  30. ↑ „Embassies of Palestine“. Webgaza.net. Suarchyvuota iš originalo 26 June 2011. Nuoroda tikrinta 25 June 2010.
  31. ↑ „Palestinians win upgraded UN status by wide margin“. BBC News. 29 November 2012. Suarchyvuota iš originalo 30 November 2012. Nuoroda tikrinta 29 November 2012.
  32. ↑ „Arab States: Palestine“. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization. Suarchyvuota iš originalo 4 January 2012. Nuoroda tikrinta 3 December 2011.
  33. ↑ „Disputed Territories- Forgotten Facts About the West Bank and Gaza Strip“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 1 February 2003. Suarchyvuota iš originalo 27 February 2019. Nuoroda tikrinta 30 July 2021.
  34. ↑ „Kosovo MPs proclaim independence“. BBC News. 17 February 2008. Suarchyvuota iš originalo 15 February 2009. Nuoroda tikrinta 28 February 2008.
  35. ↑ „Regions and territories: Abkhazia“. BBC News. 8 February 2011. Suarchyvuota iš originalo 5 November 2019. Nuoroda tikrinta 31 March 2011.
  36. ↑ 36,0 36,1 „Russia recognises Georgian rebels“. BBC News. 26 August 2008. Suarchyvuota iš originalo 10 March 2016. Nuoroda tikrinta 11 February 2016.
  37. ↑ 37,0 37,1 „Venezuela's Chavez draws closer to Moscow“. Reuters. 10 September 2009. Suarchyvuota iš originalo 13 January 2016. Nuoroda tikrinta 20 October 2009.
  38. ↑ Government of Tuvalu (20 September 2011). „On the establishment of diplomatic relations between Republic of Abkhazia and Tuvalu“. Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas 11 November 2011. Nuoroda tikrinta 24 September 2011.
  39. ↑ 39,0 39,1 „Tuvalu takes back recognition of independence of Abkhazia and so-called South Ossetia“. 31 March 2014. Suarchyvuotas originalas 31 March 2014. Nuoroda tikrinta 31 March 2014.
  40. ↑ „Security Council resolution 541 (1983) on Cyprus“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 28 August 2003. Nuoroda tikrinta 25 June 2010.
  41. ↑ Zunes, Stephen; Mundy, Jacob (4 August 2010). Western Sahara: War, Nationalism, and Conflict Irresolution. Syracuse University Press. pp. 5–6. ISBN 978-0-8156-3219-1. Nuoroda tikrinta 3 November 2020.
  42. ↑ „Sahrawi Arab Democratic Republic“. 27 February 1976. Suarchyvuotas originalas 2 May 2008. Nuoroda tikrinta 28 February 2008.
  43. ↑ „Here the states which recognize the SADR. It is a non-official list, with dates of recognition and cancellation“. ARSO. Suarchyvuota iš originalo 16 July 2012. Nuoroda tikrinta 7 February 2011.
  44. ↑ „Resolutions : General Assembly (GA), 34th session : United Nations (UN)“. 10 October 2011. Suarchyvuotas originalas 10 October 2011. Nuoroda tikrinta 8 December 2023.
  45. ↑ „Proclamation on Recognizing The Sovereignty of the Kingdom of Morocco Over The Western Sahara“. whitehouse.gov. 10 December 2020. Suarchyvuota iš originalo 13 February 2021. Nuoroda tikrinta 13 January 2021 – via National Archives.
  46. ↑ „Morocco king rejects independence for Western Sahara“. Arab News. 7 November 2017. Suarchyvuota iš originalo 10 June 2022. Nuoroda tikrinta 19 November 2019.
  47. ↑ „A reply of the Minister of Foreign Affairs of the Republic of South Ossetia to IA "Res" Question Concerning the Act of Adoption of RSO State Independence on 29 of May 1992“. Ministry of Foreign Affairs of the Republic of South Ossetia. 29 May 2010. Suarchyvuota iš originalo 24 January 2022. Nuoroda tikrinta 26 May 2022.
  48. ↑ „Syria formally recognizes Abkhazia and South Ossetia“. Eurasianet. 29 May 2018. Suarchyvuotas originalas 29 May 2018. Nuoroda tikrinta 30 May 2018.
  49. ↑ Global Investment and Business Center, Inc. Staff Taiwan Foreign Policy and National Security Yearbook 2011 Second Edition International Business Publications, USA ISBN 0-7397-3660-4 Online version[neveikianti nuoroda]
  50. ↑ „Routledge Handbook of State Recognition“. Routledge & CRC Press. Suarchyvuota iš originalo 19 July 2021. Nuoroda tikrinta 19 July 2021.
  51. ↑ „Taiwan cuts ties with Costa Rica over recognition for China“. The New York Times. 7 June 2007. Suarchyvuota iš originalo 18 July 2016. Nuoroda tikrinta 11 February 2016.
  52. ↑ „Abkhazia: Ten Years On“. BBC 2. 2001. Suarchyvuotas originalas 21 December 2009. Nuoroda tikrinta 16 June 2008.
  53. ↑ Blas, Javier (3 January 2024). „A Land Deal Cranks Up the Tension in the Red Sea“. Bloomberg News. Suarchyvuota iš originalo 16 June 2024. Nuoroda tikrinta 18 May 2024.
  54. ↑ Asia West and Africa Department. „Republic of Somaliland“. Ministry of Foreign Affairs of the Republic of China. Suarchyvuotas originalas 10 December 2022. Nuoroda tikrinta 28 February 2023.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sąrašas:Nepripažintos_valstybės&oldid=7540758"