Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija

Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija arba sutrumpintai UNFCCC – tarptautinė sutartis, kuria siekiama, kad šiltnamio dujų kiekis atmosferoje būtų stabilizuotas klimato kaitos nesukeliančiame lygyje.^[1] Konvencija buvo pateikta pasirašymui 1992 m. birželį vykusios Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos metu, o įsigaliojo 1994 metų kovo 21 d. Sutartis yra sulaukusi visuotinio palaikymo, 2012 m. sausį ją buvo ratifikavusios 196 šalys.^[2]

Pati konvencija nenustato valstybėms šiltnamio dujų išmetimo apribojimų ir neturi jas kontroliuojančių mechanizmų. Tačiau sutartis gali būti atnaujinama prie jos pridedant šias funkcijas atliekančius protokolus, kurie ratifikuojami atskirai nuo pačios konvencijos. Šiuo metu pagrindinis atnaujinimas yra Kioto protokolas, nustatantis reikalavimus išsivysčiusioms šalims 2008-2012 m. laikotarpiu.

Konvenciją pasirašiusių šalių atstovai nuo 1995 m. kasmet dalyvauja Šalių Konferencijose, kuriose priimami nauji susitarimai ir sutarties papildymai.

Šalių skirstymas

Konvencija šalis nares skirsto į tris kategorijas:

Pirmojo priedo (40 valstybių) - išsivysčiusios ir pereinančios prie rinkos ekonomikos šalys, iš kurių reikalaujama šiltnamio dujų išmetimo mažinimo;
Antrojo priedo (23 valstybės) - išsivysčiusios šalys, teikiančios paramą besivystančioms;
Besivystančios - likusios valstybės, kurioms netaikomi reikalavimai.

Šalių Konferencija

Šalių Konferencija yra konvencijos įsteigtas aukščiausias valdymo organas, užtikrinantis jos įgyvendinimą. Konferencijos vyksta kasmet nuo 1995 metų skirtingose pasaulio vietose, paprastai metų gale – lapkričio-gruodžio mėnesiais.

Lig šiol vykusios konferencijos:^[3]

Numeris	Data	Vieta	Pastabos
1	1995	Berlynas, Vokietija	Siekta išsamiau ištirti, kokie veiksmai būtų tinkamiausi įgyvendinti konvencijos tikslus. Įsteigti du pagalbiniai organai: Mokslinėms ir techninėms konsultacijoms bei Įgyvendinimo.
2	1996	Ženeva, Šveicarija
3	1997	Kiotas, Japonija	Priimtas Kioto protokolas.
4	1998	Buenos Airės, Argentina	Bandyta išspręsti likusius nesutarimus dėl Kioto protokolo.
5	1999	Bona, Vokietija
6	2000	Haga, Nyderlandai Bona, Vokietija
7	2001	Marakešas, Marokas
8	2002	Naujasis Delis, Indija
9	2003	Milanas, Italija
10	2004	Buenos Airės, Argentina	Tartasi dėl klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo, konvencijos įgyvendinimo pasibaigus Kioto protokolui.
11	2005	Monrealis, Kanada	Pirmasis Kioto protokolo šalių susitikimas, po jo įsigaliojimo 2005 m. Susitarta dėl protokolo tęstinumo po 2012 metų.
12	2006	Nairobis, Kenija
13	2007	Balis, Indonezija	Priimtas Balio veiksmų planas dėl konvencijos įgyvendinimo po 2012 m.
14	2008	Poznanė, Lenkija
15	2009	Kopenhaga, Danija	Nesėkmingai siekta susitarti dėl įsipareigojimų pasibaigus Kioto protokolui. Nutarta finansiškai padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių.
16	2010	Kankunas, Meksika	Pasiektas vieningas susitarimas dėl būtinybės mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau neįvardintos konkrečios priemonės. Įsteigtas Žaliasis Klimato fondas, kurio pagalba būtų teikiama finansinė pagalba besivystančioms šalims.
17	2011	Durbanas, Pietų Afrikos Respublika	Susitarta dėl Kioto protokolo pratęsimo ir siekio pradėti derybas dėl naujos sutarties, kuri būtų priimta iki 2015-tųjų ir įsigaliotų ne vėliau nei 2020 metais. Taip pat patikslinta Žaliojo Klimato fondo struktūra, aptartos miškų apsaugos iniciatyvos, įvairūs techniniai klausimai.
18	2012	Doha, Kataras	Patvirtinta, kad Kioto protokolas pratęsiamas iki 2020 metų, o iki 2015-ųjų bus priimta nauja jį pakeisianti ir visoms šalims galiojanti sutartis. Susitarta, kad išsivysčiusios šalys turėtų padėti besivystančioms šalims padengti dėl klimato kaitos patirtus nuostolius, tačiau liko neaiškus konkretus tai atliksiantis finansinis mechanizmas.^[4]
19	2013	Varšuva, Lenkija	Patvirtinta, kad įsipareigojimai naujame 2015-ųjų susitarime galios visoms valstybėms. Pakartota būtinybė suteikti pagalbą nuo klimato kaitos ir ekstremalių meteorologinių reiškinių nukentėjusioms šalims. Priimti REDD mechanizmo įsigaliojimui reikalingi sprendimai.^[5]
20	2014	Lima, Peru	Susitarta dėl valstybių pateikiamų planų mažinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, vykdomi pasiruošimai susitikimui Paryžiuje.^[6]
21	2015	Paryžius, Prancūzija	Pasirašytas Paryžiaus susitarimas, reglamentuojantis kovą su klimato kaita po 2020 metų.
22	2016	Marakešas, Marokas	Derybos dėl Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo, finansavimo mechanizmų, pasirašytas bendras sutarimas dėl pasiryžimo mažinti klimato kaitą.^[7]
23	2017	Bona, Vokietija (organizavo Fidžis)	Derinamos techninės Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo detalės, aptariamas ryšys tarp klimato kaitos ir vandenynų, stiprinamas interesų grupių dalyvavimas kovoje su klimato kaita.^[8]
24	2018	Katovicai, Lenkija
25	2019	Madridas, Ispanija (organizavo Čilė)
–	2020	–	Neįvyko dėl COVID-19 pandemijos, perkelta į 2021 m.
26	2021	Glazgas, Jungtinė Karalystė
27	2022	Šarm el Šeichas, Egiptas
28	2023	Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai
29	2024	Baku, Azerbaidžanas
30	2025	Belenas, Brazilija
31	2026	Antalija, Turkija