Kinų kalba

Kinų kalba 汉语/漢語；中文
Kalbama	Kinijoje, Taivane, Singapūre, Indonezijoje, Malaizijoje, kitose kinų emigrantų bendruomenėse visame pasaulyje
Kalbančiųjų skaičius	daugiau nei 1,3 mlrd.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	2 (jeigu laikysime viena kalba)
Kilmė	Kinų-tibetiečių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Jungtinės Tautos,  Kinijos Liaudies Respublika,  Singapūras (oficiali, bet ne valstybinė),  Taivanas,  Makao Pripažįstama kaip regioninė kalba:  Mauricijus  Jungtinės Amerikos Valstijos (mažumos ir pagalbinė)
Prižiūrinčios institucijos	Kinijos LR: Valstybinis kalbos reguliavimo komitetas Kinijos Respublikoje: Valstybinis kalbų komitetas Singapūre: Mandarino kinų skatinimo taryba/Kalbėjimo kiniškai kampanija
Kalbos kodai
ISO 639-1	zh
ISO 639-2	chi (B) / zho (T)
Geografinis paplitimas

Kinų kalba (汉语/漢語, 华语/華語, arba 中文; Pinyin: Hànyǔ, Huáyǔ, arba Zhōngwén) – izoliacinė toninė kalba, priklausanti kinų-tibetiečių kalboms. Nors dažnai kalbama apie vieną kinų kalbą, iš tiesų jos variantų gausa primena romanų kalbų įvairovę. Tačiau visos tarmės vartoja tą pačią bendrinę rašomąją kalbą.

Kinų kalba yra gimtoji maždaug penktadaliui pasaulio gyventojų. Bendrinė kinų kalba, kurios pagrindas – Pekino tarmė ir kai kurios kitos šiaurinės Kinijos tarmės, yra valstybinė Kinijos Liaudies Respublikos bei Kinijos Respublikos Taivano kalba, taip pat viena iš keturių valstybinių Singapūro kalbų ir viena iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų. Kantono atmaina drauge su anglų kalba yra oficiali kalba Honkonge ir drauge su portugalų kalba – Makao.

Kinų išeivijoje kalbama įvairiomis kinų kalbos atmainomis: bendrine kinų kalba, Kantono, Min Nan, Hakka. XX a. antroje pusėje bendrinė kinų kalba ypač išpopuliarėjo kinų diasporoje ir tapo pagrindine išeivių tarpusavio bendravimo kalba. ^{[reikalingas šaltinis]}

Kinų kalba ypač skiriasi nuo vakarietiškųjų tuo, kad ryškiai atskiriamos rašytinė bei šnekamoji kalbos. Kinija turėjo vieną rašomąją kalbą per visą savo istoriją, nors šnekamosios kalbos variantų būta daug, kaip ir Europoje. Todėl kinai aiškiai atskiria rašomąją kalbą (wén; 文) ir šnekamąją kalbą (yǔ; 语/語).

Bendrinė kalba ir tarmės

Vadinamoji kinų kalba iš tiesų susideda iš daugybės regioninių kalbinių variantų, kai kurie iš jų vienas nuo kito smarkiai skiriasi (maždaug taip, kaip skiriasi šiuolaikinės romanų kalbos). Europoje išsivystė nepriklausomos valstybės, siekusios kultūrinės nepriklausomybės, todėl valstybėse vystėsi savitos kalbos. Kinijoje, nors miestuose ir regionuose taip pat gyvavo skirtingi šnekamosios kalbos variantai, visada šalia egzistavo vienas kultūrinis – kalbinis standartas (anksčiau senoji kinų kalba, vėliau bendrinė rašomoji kalba). Kaip vientisą kinų kalbą suvokia ir patys kinai – daugiausiai dėl minėtojo rašto standarto. Apibūdindami tarmes kinai dažniausiai jas vadina pagal vietoves, pvz., Pekino tarmė, Šanchajaus tarmė. Paprasti žmonės dažnai net nesuvokia, kad šios „tarmės“ lingvistų gali būti laikomos atskiromis kalbomis. Riba tarp kalbos ir tarmės Kinijoje ne visada aiški, skiriama nuo septynių iki septyniolikos skirtingų kalbų.

Didesnė lingvistinė įvairovė yra Pietų Kinijoje. Tai lėmė geografinės sąlygos: kalnai, upės, augmenija trukdė žmonėms bendrauti.

Kalbinė įvairovė susijusi su politika: pripažįstant, kad kinų kalba yra greičiau kalbų grupė, būtų pripažįstama, kad Kiniją reikėtų laikyti įvairių tautų samplaika ir atvirkščiai – laikant variantus vienos kalbos tarmėmis būtų teigiamas tautos vieningumas. Problemos keblumą rodo ir tai, kad kai kurie tarmėmis kalbantys žmonės hanius (Han) laiko sąvoka, kuri, vienydama žmones, išlaiko ir įvairių etninių grupių įvairovės galimybę. Panašiai ir Kinijos Liaudies Respublikos valdžia laikosi termino „Kinijos nacija“ (Zhōnghuá Mínzú), reiškiančio „kiną“, nepaisant jo etninės kilmės, t. y. į šią savoką įeina ir Kinijoje gyvenantys tibetiečiai, uigurai, mongolai ir kt. Han vadinami tie, kurių gimtoji kalba išties yra kinų ir yra „etniniai kinai“.

Paprastai skiriamos tokios kinų kalbos tarmių grupės:

• Bendrinė kinų kalba (北方话 běifānghuà) – bendrinė kinų kalba, pažodžiui „šiaurės kalba“; 850 mln. žmonių gimtoji kalba
• Vu (吳 wu)
• Šiang (湘 xiang)
• Gan (贛 gan) – 20 mln. žmonių gimtoji kalba
• Hakka (客家 kejia)
• Kantono (粵 yue)
• Min (閩 min) – dalijama į 5–7 pogrupius

Kai kurie lingvistai skiria ne septynias, o dešimt pagrindinių grupių, pridėdami šias:

• Džin (晉 jin) – skiria iš bendrinės kinų kalbos, 40 mln. žmonių gimtoji kalba
• Ping (iš Kantono)
• Hui (iš Vu)

Yra daug kitų mažesnių nesuklasifikuotų grupių: dandžou (danzhou) tarmė, kuria kalbama Danzhou (Hainano saloje); Šianghua (乡话 xianghua), kalbama vakarų Chunanyje; Shaozhou Tuhua, kalbama šiaurės Kantone^{[reikalingas šaltinis]}; ir kt.

Bendrinė kinų kalba yra oficiali Kinijos, Taivano ir Singapūro kalba. Ji pagrįsta Pekino tarme, tai oficiali vyriausybės, žiniasklaidos, švietimo įstaigų kalba.

Sakinys Mano šeimoje yra du suaugę žmonės ir vienas vaikas:

• Bendrine kinų kalba
• Hangzhou tarme

Kinų raštas

Santykis tarp sakytinės ir rašytinės kinų kalbos yra sudėtingas, nes per ilgus amžius sakytinė kalba labai pasikeitė, o rašytinė beveik nepakito.

Iki XX-to amžiaus pagrindinė kinų rašomoji sistema buvo wényán (文言), kas kiniškai reiškė klasikinė kinų kalba ar literatūrinė kinų kalba; wényán labai skyrėsi nuo bet kokios sakytinės kinų kalbos, kaip kad senoji lotynų kalba dabar skiriasi nuo šiuolaikinių romanų kalbos grupės kalbų. Po Gegužės Ketvirtosios judėjimo 1919 metais oficialus rašymo standartas buvo pakeistas į báihuà (白話/白话) (vietinę kalbą), kuri buvo paremta bendrine kinų kalba. Terminas bendrinė kinų kalba dabar reiškia báihuà.

Rašytinėje sistemoje kiekvienas rašmuo gali turėti keletą skirtingų tarimo variantų, be to, rašmenys suprantami kaip morfemos, nepriklausančios nuo fonetinių pokyčių. Pvz., rašmuo 一 bendrinėje kalboje tariamas „yi“, Kantono kalboje – „yat“, Hokkien – „tsit“. Rašmenų sistemos, naudojamos įvairiose tarmėse, nėra visiškai identiškos.

Nėra konkrečios informacijos iš kur atsirado šie simboliai. Legenda pasakoja, kad legendinio Kinijos imperatoriaus Chuangdi valdininkas Čangdzie apie 2600 metus pr. m. e., išrado raštą, bet archeologiniai kasinėjimai rado tik Šang dinastijos rašto pavyzdžių, datuojamų apie 1700 m. pr. m. e. Rašmenų pavidalas per amžius kito. Iš pradžių tai buvo piktogramos, vėliau jos vystėsi ir ėmė reikšti sudėtingesnes sąvokas. 100 m. Siušenis, Chanių dinastijos mokslininkas, suklasifikavo rašmenis į šešias kategorijas, 4 % jų priskirdamas piktogramoms, o 82 % – sudėtingesniems dariniams, susidedantiems iš „rakto“ (duodančio rašmeniui apytikslę reikšmę) bei fonetinio elemento (daugeliu atveju nurodančio apytikslį tarimą). Hieroglifai hieroglifų žodynuose ir dabar dažnai klasifikuojami pagal raktus.

Dabar vartojami du kinų rašmenų rinkiniai. Tradicinė sistema, naudojama Honkonge, Taivane ir Makao, yra standartinio kaligrafinio stiliaus kaišu variantas. Kinijos Liaudies Respublikoje šeštajame dešimtmetyje buvo įvykdyta rašto reforma: daugelyje hieroglifų buvo sumažinta brūkšnelių, supaprastinti sudėtingesni raktai. Pvz., tradicinis hieroglifas: 國; tas pats supaprastintas hieroglifas: 国. Vienintelė be Kinijos šalis, oficialiai ėmusi naudoti supaprastintus rašmenis, yra Singapūras.

Kinų kaligrafijoje esama įvairių rašymo stilių: zhuanshu (篆書, antspaudų stilius), caoshu (草書, žolės stilius), lishu (隸書, oficialus stilius), kaishu (楷書, standartinis stilius). Paprastai kaligrafai rašo tradicinius, o ne supaprastintus hieroglifus.

Istorija

Manoma, kad sinitinės ir tibetiečių – birmiečių kalbos kilo iš kinų-tibetiečių prokalbės. Kinų kalbos raida periodizuojama įvairiai.

Senoji, arba archajinė kinų kalba (pinyin Shànggǔ Hànyǔ, trad. 上古漢語 / supapr. 上古汉语) buvo paplitusi ankstyvojoje ir viduriniojoje Zhou dinastijoje (XII–III a. pr. m. e.). Ja padaryti įrašai ant bronzinių indų, parašyti veikalai Shijing, Shujing, dalis Yijing. Senojoje kinų kalboje būta sudėtingos garsinės sistemos, tačiau turbūt dar nebuvo tonų. Rekonstruoti senąją kalbą ėmėsi dar Qing dinastijos filologai.

Vidurinė kinų kalba (Zhōnggǔ Hànyǔ, 中古漢語 / 中古汉语) vartota Sui, Tang ir Song dinastijose (VII–X a.) Ji skirstoma į ankstyvąjį ir vėlyvąjį (X a.) periodus. Yra atkurta viduriniosios kalbos garsinė sistema.

Dauguma šiauriečių kasdien vartoja bendrinės kinų kalbos tarmes. Pietuose kalnai ir upės kliudė kalboms suartėti, todėl ten ryškesnė lingvistinė įvairovė. Sichuan provincijoje bendrinės kinų kalbos paplitimas aiškinamas XII a. maru – tuomet išmirė daug regiono gyventojų, ir jis buvo apgyvendintas ateivių iš šiaurės. Iki XX a. vidurio dauguma pietiečių nekalbėjo nė viena bendrinės kinų kalbos atmaina. Tačiau bent jau valdant Qing dinastijai (kurios oficiali kalba buvo mandžiūrų) valdančiuosiuose sluoksniuose ėmė dominuoti Nankino bendrinė kalba. Dar nuo XVII a. Qing bandė populiarinti Pekine vartotą tartį, tačiau jiems ne itin sekėsi. XIX a. antroje pusėje imperatoriaus rūmuose galutinai įsigalėjo Pekino kalba, tačiau didžiajai gyventojų daliai vieningas kalbos standartas neegzistavo. Situacija pasikeitė įvedus pradinių mokyklų ugdymo sistemą, kurioje didelis dėmesys skirtas bendrinės kinų kalbos mokymui. Todėl dabar dauguma žemyninės Kinijos bei Taivano gyventojų laisvai kalba šia kalba. Honkonge mokomasi Kantono tarme, tačiau bendrinė kinų kalba vis populiarėja.

Kinų kalba turėjo nemažą įtaką korėjiečių, japonų, vietnamiečių kalboms. Pirmosios dvi naudoja kinų hieroglifus (ten atitinkamai vadinamus Hanja ir Kanji). Vietnamiečių kalba iki XIV a. taip pat buvo užrašoma kinų raštu, XIV–XIX a. naudotas šiek tiek pakeistas rašto variantas. Taip pat apie 50 % korėjiečių žodyno yra kilę iš kinų kalbos, įtaka jaučiama ir japonų bei vietnamiečių kalbose. Šiose trijose kalbose yra išlikę senosios kinų kalbos garsinės sistemos bruožų.

Tonai

Kinų kalba yra toninė. Tonus turi visos kinų kalbos atmainos: nuo trijų tonų kai kuriuose šiaurinėse tarmėse iki 6-10 tonų pietuose. Šiuolaikinėje bendrinėje kinų kalboje yra apie 400 galimų skiemenų, dauguma gali būti ištarti skirtingais tonais, tačiau vis vien kinų kalba pasižymi dideliu homonimų skaičiumi. Čia didelį pranašumą suteikia raštas: vienodai tariami žodžiai rašytinėje kalboje žymimi skirtingais rašmenimis.

Pagrindiniai bendrinės kinų kalbos tonai

Tik nusileidžiantis trečiasis tonas

Bendrinėje kinų kalboje yra keturi pagrindiniai tonai ir vadinamasis neutralusis tonas. Dažnai siūloma mintyse padalinti kasdienėje kalboje naudojamą balso diapazoną į penkis lygmenis. Skiemuo pirmuoju tonu tariamas lygiai aukščiausiame, penktajame, lygmenyje. Antrasis tonas – kylantis maždaug nuo trečio iki penkto lygmens. Trečiasis prasideda antrame, krenta iki pirmojo ir kyla iki ketvirtojo. Ketvirtasis tonas – staigiai krentantis nuo aukščiausio iki žemiausio lygmens. Skiemuo gali būti ištariamas ir neutraliai, t. y. lengvai, be jokio tono. Tonai Hanyu Pinyin transkripcijoje žymimi diakritiniais ženklais: ā, á, ǎ, à; kartais – skaitmenimis.

Neretai iliustruoti kinų kalbos tonų sistemai pasitelkiamas skiemuo ma:

妈(mā) „motina“ – pirmas tonas; 麻(má) „kanapė“ – antras tonas; 马(mǎ) „arklys“ – trečias tonas; 骂(mà) „barti“ – ketvirtas tonas; 吗(ma) klausimo dalelytė – neutralus tonas.

Keturių tonų galite paklausyti čia.

Galima sudaryti ne visai gramatiškai taisyklingą sakinį:

mā ma mà mǎ de má ma 妈 妈 骂 马 的 麻 吗? (tradiciniais rašmenimis 媽媽罵馬的麻嗎?) Ar mama bara arklio kanapę?

Šnekamojoje kalboje tonai gali kisti. Pavyzdžiui, susidūrus dviem tretiesiems tonams, pirmas jų virsta į antrą toną. Jeigu po trečio tono eina bet koks kitas, išskyrus dar vieną trečią, tonas, pirmasis ištariamas vadinamuoju pustrečiuoju tonu, kuris tik nusileidžia, bet nepakyla.

Neutralaus tono ištarimo aukštis (lygmuo lentelėje) priklauso nuo to, po kokio tono jis tariamas.

Transliteracijos būdai

Kinų kalbos garsams perteikti yra vartojami įvairūs transliteracijos būdai. Romanizacija – tokia transliteracija, kai kalbos garsai užrašomi lotynų alfabetu. Kinų kalbos romanizacijos sistemų yra daug, nes kinų kalba iki pat naujausiųjų laikų neturėjo fonetinės transkripcijos sistemų, santykių su Vakarų šalimis istorija buvo sudėtinga.

Dabar dažniausiai vartojama bendrinės kinų kalbos romanizacijos sistema yra Hanyu Pinyin. Ji yra oficiali Kinijos bei Singapūro romanizacijos sistema. Pinyinas neretai vartojamas mokant kinų kalbos kitakalbius.

Antra dažnai vartojama sistema – Veido-Džailso (Wade-Giles). Ji buvo populiari iki Pinyin atsiradimo. Veido-Džailso sistema vartojama JAV švietimo įstaigose, Taivane.

Neretai transliteruojant skiemenį nepažymimas jo tonas, Veido-Džailso sistemoje prapuola apostrofai. Todėl Vakaruose dažniau matome „Beijing“, o ne Běijīng, „Taipei“, o ne T’ai2-pei3.

Yra daug kitų bendrinės kinų kalbos romanizacijos sistemų, taip pat sistemos Kantono, Minnan, Hakka ir kitoms kalboms.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija 1996 m. vasario 8 d. priėmė nutarimą „Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“. Šiuo nutarimu patvirtintas kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lotyniško pagrindo rašmenimis (pinyin) lietuviškasis atitikmuo. Nutarimo tekstą rasite čia.

Kinų kalbos mokymasis

Dėl Kinijos įtakos pasaulyje didėjimo, didėja ir besidominčių kinų kalba žmonių skaičius pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Nuo 2010 m. rugsėjo, Vilniaus mero V. Navicko iniciatyva, keliose sostinės mokyklose planuojama įvesti kinų kalbos pamokas kaip pasirenkamąjį dalyką.

1991 m. 2000 kalbą besimokančių laikė oficialų Kinų kalbos egzaminą, tuo tarpu 2005 m. kandidatų skaičius išaugo iki 117 660.

Nuorodos

Vikižodynas

• zho Duomenys apie kodu „zho“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• chin MultiTree kalbos kodo „chin“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „chin“)
• Lietuviškai apie kinų kalbą Archyvuota kopija 2006-12-06 iš Wayback Machine projekto.
• Zhongwen.com – nuorodos į naudingus šaltinius, žodynas su etimologiniais paaiškinimais
• Mandarintools – žodynas, programos, įvairūs ištekliai
• Kinų rašmenų žodynas Archyvuota kopija 2005-12-18 iš Wayback Machine projekto.
• Perraša iš Pinyin į lietuvių kalbą