Palestinos valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Palestinos valstybė
arab. دولة فلسطين
Dawlat Filasṭīn
Palestinos vėliava Palestinos herbas
Vėliava Herbas
HimnasFidajus

Palestina žemėlapyje
Valstybinė kalba Arabų
Sostinė Jeruzalė (de jure)[a]
Ramala (de facto)
Didžiausias miestas Gaza
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Premjeras
 
Machmudas Abasas
Mohammad Mustafa
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens
 
6 020[1] km2 (163)
3,5 %[2]
Gyventojų
 • 2023
 • Tankis
 
5 483 450[3] (121)
731 žm./km2 (123)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui
2022
19,206[4] mlrd. $ (121)
3 517[4] $ (131)
Valiuta Izraelio naujasis šekelis
Egipto svaras
Jordanijos dinaras
Laiko juosta
 • Vasaros laikas
UTC+2
UTC+3
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
Valstybingumas
nuo Izraelio
1988 m. lapkričio 15 d.
2012 m. lapkričio 29 d.
neįtvirtintas
Interneto kodas .ps
Šalies tel. kodas +970

Palestina (arab. فلسطين‎ = Filasṭīn), oficialiai Palestinos valstybė (arab. دولة فلسطين‎ = Dawlat Filasṭīn) – iš dalies pripažinta valstybė Vakarų Azijoje, Palestinos regione. Palestinos valstybę 1988 m. lapkričio 15 d. paskelbė Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), o 2012 m. ją iš dalies pripažino Jungtinės Tautos.[5] Valstybę sudaro dvi Izraelio atskirtos teritorijos: Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas.

1947 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos mandato padalijimo planui, numatančiam įkurti žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą.[6] Žydai planui pritarė, o arabai prieštaravo. Netrukus Palestinoje kilo pilietinis karas ir planas nebuvo įgyvendintas.[7][8] 1948 m. gegužės 14 d. įkurta Izraelio valstybė,[9][10] o jau kitą dieną kaimyninės arabų šalys įsiveržė į Palestiną, sukeldamos Pirmąjį arabų–Izraelio karą.[11][12] 1948 m. rugsėjo 22 d. Arabų lyga įsteigė visos Palestinos vyriausybę, kuri valdytų Palestinos protektoratą Egipto okupuotame Gazos Ruože. Netrukus ją pripažino visos Arabų lygos narės, išskyrus Transjordaniją, kuri okupavo ir vėliau aneksavo Vakarų Krantą (su Rytų Jeruzale). Šiuo metu Palestiną pripažįsta 138 iš 193 Jungtinių Tautų narių. Nors visos Palestinos vyriausybė turėjo apimti visą mandatinės Palestinos teritoriją, ji veikė tik Gazos Ruože.[13] Per 1967 m. Šešių dienų karą Izraelis iš Egipto perėmė Gazos Ruožą ir Sinajaus pusiasalį, iš Jordanijos – Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, iš Sirijos – Golano aukštumas.

1988 m. lapkričio 15 d. Alžyre tuometis Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas Jesiras Arafatas paskelbė Palestinos valstybės įkūrimą. 1994 m., praėjus metams po Oslo susitarimų pasirašymo, įkurta Palestinos autonomija, kuriai perduota dalies Vakarų Kranto (A ir B sritys) ir Gazos Ruožo kontrolė. 2006 m. „Hamas“ laimėjus parlamento rinkimus, tarp jos ir „Fatah“ kilo konfliktas. 2007 m. „Hamas“ perėmė valdžią Gazos Ruože.[14]

2021 m. viduryje Palestinos valstybėje gyveno 5 227 193 gyventojai. Nors Palestina laiko Jeruzalę savo sostine, visą miestą kontroliuoja Izraelis. Nei Izraelio, nei Palestinos pretenzijos į miestą nėra pripažįstamos tarptautinės bendruomenės. Palestina yra Arabų lygos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, G77, Tarptautinio olimpinio komiteto, UNESCO, UNCTAD ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo narė.[15] 2012 m., praėjus metams po nesėkmingo bandymo suteikti Palestinai valstybės narės statusą, JT Generalinė Asamblėja suteikė Palestinai valstybės stebėtojos statusą.[16][17][18]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Palestinos regionas ir Izraelio–Palestinos konfliktas.

Palestinos žemė gyvenama nuo paleolito laikų. Joje kūrėsi pirmosios žmonių gyvenvietės pasaulyje, tokios, kaip Jerichas. Senovėje ji priklausė kanaaniečiams, vėliau užkariauta žydų. Kraštas buvo vis užkariaujamas aplinkinių galingų imperijų – egiptiečių, asirų, babiloniečių, persų, romėnų, bizantiečių, kryžininkų, arabų, turkų, osmanų. Viduramžiais Palestina arabizavosi, čia paplito islamas.

Palestinos padalijimas ir arabų–Izraelio karai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinės Palestinos susikūrimas siejamas su 1920–1948 m. gyvavusiu britų Palestinos mandatu. 1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pritarė rezoliucijai, numatančiai panaikinti britų mandatą ir padalyti Palestiną į dvi valstybes: žydų ir arabų. Jeruzalei turėjo būti suteiktas tarptautinis statusas. Žydai planui pritarė, o arabai prieštaravo. 1948 m. gegužės 14 d. Davidas Ben Gurijonas paskelbė Izraelios valstybės įkūrimą. Kitą dieną Egipto, Transjordanijos, Irako, Sirijos, Libano, Saudo Arabijos ir Jemeno kariuomenės įžengė į Izraelį, pradėdamos Pirmąjį arabų–Izraelio karą. Jo metu Izraelis užėmė dar 6 700 km2 Palestinos teritorijos (su Vakarų Jeruzale), Egiptas okupavo Gazos Ruožą, Transjordanija – Vakarų Krantą (su Rytų Jeruzale), kurį 1950 m. aneksavo. Per 1967 m. Šešių dienų karą Izraelis užpuolė Egiptą, Jordaniją ir Siriją, okupavo Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas.[19]

1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), kurios tikslas – priešintis Izraeliui. Jos chartijoje Palestinos ribos apibrėžtos kaip visa mandatinė teritorija, įskaitant Izraelį. Po Šešių dienų karo PIO pasitraukė į Jordaniją, 1971 m. – į Libaną.[20]

1974 m. Arabų lygos viršūnių susitikime PIO pripažinta „vienintele teisėta palestiniečių tautos atstove“ ir dar kartą patvirtinta „jų teisė įkurti nepriklausomą valstybę“.[21] 1974 m. JT Generalinė Asamblėja suteikė PIO stebėtojos statusą Jungtinėse Tautose.[22][23] 1988 m. lapkričio 15 d. palestiniečiams paskelbus apie Palestinos valstybės įkūrimą, Asamblėja jį pripažino ir nusprendė vartoti pavadinimą „Palestina“ vietoje „Palestinos išsivadavimo organizacija“.[24][25] Nepaisant to, PIO nedalyvavo JT kaip Palestinos valstybės vyriausybė.[26]

1979 m. Kamp Deivido susitarimais Egiptas atsisakė bet kokių pretenzijų į Gazos Ruožą. 1988 m. liepą Jordanija atsisakė pretenzijų į Vakarų Krantą (išskyrus Charamo al Šarifo globą) PIO naudai. 1988 m. lapkritį Palestinos nacionalinei tarybai paskelbus „Palestinos valstybės“ įkūrimą, kitą mėnesį ją pripažino daug valstybių, įskaitant Egiptą ir Jordaniją.

Oslo susitarimai ir Palestinos autonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demonstracija prieš kelio blokadą Kafr Kadume, 2012 m.

1993 m. PIO ir Izraelis pasirašė Oslo I sutartį, kuria PIO pripažino Izraelio teisę egzistuoti, o Izraelis – PIO palestiniečių tautos atstove.[27] Remiantis Oslo I sutartimi, 1994 m. Gazos Ruože ir dalyje Vakarų Kranto (srityse A ir B) įkurta Palestinos autonomija.[28][29] 2007 m. Palestinos autonomija faktiškai suskilo į dvi dalis: „Hamas“ kontroliuojamą Gazos Ruožą ir „Fatah“ kontroliuojamą Vakarų Krantą.[14] 2014 m. „Fatah“ ir „Hamas“ pasirašė taikos sutartį ir sudarė nacionalinės vienybės vyriausybę.[30]

Remiantis Oslo susitarimais, Vakarų Kranto teritorija buvo suskirstyta į 3 sritis: A, B ir C. A srityje Palestinos autonomija gavo civilinę ir vidaus saugumo kontrolę, B srityje – civilinę kontrolę, C srityje – jokios kontrolės. 2005 m. Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo ir perdavė jį valdyti Palestinos autonomijai. 2006 m. „Hamas“ laimėjo parlamento rinkimus ir perėmė valdžią Gazos Ruože. Nuo 2007 m. „Hamas“ valdo Gazos Ruožą, „Fatah“ – Vakarų Krantą.[31]

Tarptautinis pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Palestinos tarptautinis pripažinimas.
  Palestinos valstybė
  Valstybės, pripažįstančios Palestiną
  Valstybės, nepripažįstančios Palestinos

Palestinos valstybę yra pripažinusios 138 iš 193 JT narių, o nuo 2012 m. ji Jungtinėse Tautose turi valstybės stebėtojos statusą.[16][17][18]

2012 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 67/19, kuria Palestinai suteiktas valstybės stebėtojos statusas Jungtinėse Tautose.[32] Tokį pat statusą turi ir Vatikanas.[33] 2019 m. duomenimis, 138 iš 193 (71,5 %) Jungtinių Tautų narių yra pripažinusios Palestinos valstybę.[34] Dauguma valstybių, nepripažįstančių Palestinos valstybės, laiko PIOpalestiniečių tautos atstove“.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teritorijos, į kurias pretenduoja Palestinos valstybė, yra pietiniame Levante. Gazos Ruožas vakaruose ribojasi su Viduržemio jūra, pietuose – su Egiptu, šiaurėje ir rytuose – su Izraeliu. Vakarų Krantas rytuose ribojasi su Jordanija, šiaurėje, pietuose ir vakaruose – su Izraeliu. Abu Palestinos anklavai vienas nuo kito yra atskirti Izraelio. Palestinos valstybė pagal plotą užima 163 vietą pasaulyje.[1][35][36]

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paviršius labai nelygus – vakaruose iškilę Judėjos kalnai, kurie rytuose palaipsniui leidžiasi į Jordano slėnį, kol pasiekia žemiausią Žemės sausumos tašką – Negyvąją jūrą. Tiesa, Jordano ir Negyvosios jūros pakrantės faktiškai valdomos Izraelio. Centrinę dalį daugiausia užima Judėjos dykuma, o pietuose plyti Negevo dykumos pakraščiai. Gausu kanjonų, tarpeklių, uolynų.

Teritorijoje yra trys sausumos ekoregionai: Rytų Viduržemio jūros spygliuočiai–sklerofiliniai–plačialapiai miškai, Arabijos dykuma ir Mesopotamijos krūmų dykuma.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Temperatūros Palestinoje labai skiriasi. Klimatas Vakarų Krante daugiausia mediteraninis, šiek tiek vėsesnis aukštesnėse vakarinėse vietovėse. Rytuose Vakarų Krantas apima didžiąją Judėjos dykumos dalį, įskaitant vakarinę Negyvosios jūros pakrantę, kuriai būdingas sausas ir karštas klimatas. Gazos Ruože vyrauja karštas pusiau aridinis klimatas su švelniomis žiemomis ir sausomis karštomis vasaromis. Pavasaris ateina maždaug kovo–balandžio mėn., o karščiausi mėnesiai yra liepa ir rugpjūtis, kurių vidutinė temperatūra siekia 33 °C. Šalčiausias mėnuo yra sausis, kai temperatūra įprastai siekia 7 °C. Lietus yra negausus ir įprastai iškrinta lapkričio–kovo mėn., o metinis kritulių kiekis siekia 116 mm.[37]

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augmenija skurdi – pusdykumių ir stepių krūmokšniai, oazėse – palmių giraitės. Didelė dalis kraštovaizdžių sukultūrinta, įvestos vaiskrūmių plantacijos.

Aplinkos apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestina turi daug aplinkosaugos problemų. Gazos Ruožas susiduria su dykumėjimu, gėlo vandens druskinimu, nuotekų valymu, vandeniu plintančiomis ligomis, dirvožemio degradacija ir kt. Vakarų Krante susiduriama su panašiomis problemomis, ten daugiau gėlo vandens, nors prieiga prie jo apribota.[38]

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sunaikintas Palestinos įstatymų leidžiamosios tarybos pastatas Gazoje, 2009 m.

Palestinos valstybę sudaro šios su Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) susijusios institucijos:

  • Palestinos prezidentas[39] – skiriamas Palestinos centrinės tarybos;[40]
  • Palestinos nacionalinė taryba – įstatymų leidžiamoji institucija, įkūrusi Palestinos valstybę;[41]
  • Palestinos išsivadavimo organizacijos vykdomasis komitetas – atlieka vyriausybės tremtyje funkcijas, vykdydamas užsienio politiką.[42][43][44][45]

Šias institucijas reikėtų atskirti nuo Palestinos autonomijos prezidento, Palestinos įstatymų leidžiamosios tarybos ir PA ministrų kabineto, kurie yra Palestinos autonomijos institucijos.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinos muchafazos
Pagrindinis straipsnis – Palestinos muchafazos.

Palestina administraciškai suskirstyta į 16 muchafazų, iš kurių 5 yra Gazos Ruože, o 11 – Vakarų Krante.

Muchafaza Plotas
(km2)[46]
Gyventojų Tankis
(žm./km2)
Adm. centras
Vakarų Krantas
Džanino 583 311 231 533,8 Džaninas
Tubaso 402 64 719 161,0 Tubasas
Tulkarmo 246 182 053 740,0 Tulkarmas
Nabluso 605 380 961 629,7 Nablusas
Kalkiljos 166 110 800 667,5 Kalkilja
Salfito 204 70 727 346,7 Salfitas
Ramalos ir Biros 855 348 110 407,1 Ramala
Jericho 593 52 154 87,9 Jerichas
Jeruzalės 345 419 108 1214,8 Jeruzalė
Betliejaus 659 216 114 927,9 Betliejus
Hebrono 997 706 508 708,6 Hebronas
Gazos Ruožas
Šiaurės Gazos 61 362 772 5947,1 Džabalija
Gazos 74 625 824 8457,1 Gaza
Deir al Balacho 58 264 455 4559,6 Deir al Balachas
Chan Juniso 108 341 393 3161,0 Chan Junisas
Rafos 64 225 538 3524,0 Rafa
Žydų nausėdijos Vakarų Krante

A, B ir C sritys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis Oslo II sutartimi, Vakarų Kranto muchafazos yra suskirstytos į tris sritis: A, B ir C. A srityje (18 % Vakarų Kranto teritorijos) Palestinos autonomija turi civilinę ir vidaus saugumo valdžią.[47][48] B srityje (22 % teritorijos) Palestinos autonomija turi civilinę, Izraelis – vidaus saugumo valdžią.[47][48] C srityje (60 % teritorijos) civilinė ir vidaus saugumo valdžia priklauso tik Izraeliui.[47] Daugiau nei 99 % C srities palestiniečiams yra uždrausta.[49] C srities gyvenvietėse (nausėdijose) gyvena apie 330 000 žydų.[50] Nors C srityje galioja karo padėtis, ten gyvenantys žydai turi visas pilietines teises.[51]

Rytų Jeruzalę Izraelis administruoja kaip Jeruzalės apygardos dalį, tačiau Palestina laiko ją Jeruzalės muchafazos dalimi. 1967 m., po Šešių dienų karo, Izraelis aneksavo Rytų Jeruzalę, o 1980 m. paskelbė Jeruzalę nedaloma savo sostine.[47] Šios aneksijos nepripažįsta jokia valstybė. 2010 m. Rytų Jeruzalėje gyveno 456 000 žmonių, iš jų 60 % buvo palestiniečiai, 40 % – izraeliečiai.[47][52]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinos religijos (2014 m.)

  Islamas (93 %)
  Krikščionybė (6 %)
  Drūzai ir samariečiai (1 %)

2021 m., pasak Palestinos centrinio statistikos biuro, 6020 km2 ploto teritorijoje gyveno 5 227 193 gyventojai.[3] Gyventojų vidutinis tankis 827 žm./km2.[36] Palestinos gyventojai – tai dažniausiai (palestiniečiai) arabiškai kalbantys žmonės, kurių giminės šaknys yra Palestinoje. 1968 metų Palestinos Nacionalinis Susirinkimas palestiniečius įvardijo kaip atskirą arabų tautą, kuri buvo apgyvendinusi Palestiną iki 1947 metų. Britų valdymo mandato metu nuo 1918 iki 1948 metų Palestinos gyventoju buvo įvardijamas bet kuris Palestinoje gyvenantis žmogus, nepriklausomai nuo jo tautybės.

Dykumose taip pat gyvena klajokliai beduinai.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis 2014 m. Jungtinių Tautų plėtros programos ataskaita, Palestinos gyventojų raštingumas siekė 96,3 %. Vyresnių nei 15 metų moterų neraštingumas siekia 5,9 %, vyrų – 1,6 %.[53] Moterų neraštingumas sumažėjo nuo 20,3 % 1997 m. iki mažiau nei 6 % 2014 m.[53]

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Islamą, valstybinę šalies religiją, išpažįsta 93 % gyventojų.[54] Didžioji dalis jų – sunitai.[55] Yra apie 6 % krikščionių, 1 % sudaro drūzai, samariečiai ir kitos mažos religinės bendruomenės.[56]

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinietės Nabluse

Palestinos turizmas apima Rytų Jeruzalę, Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą. 2010 m. Palestinoje apsilankė 4,6 mln. žmonių. 2,2 mln. iš jų buvo užsienio, 2,7 mln. – vietiniai turistai.[57] Paskutinį 2012 m. ketvirtį Vakarų Kranto viešbučiuose apsistojo per 150 000 svečių: 40 % buvo europiečiai, 9 % – iš JAV ir Kanados.[58] 2013 m. Palestinos autonomijos turizmo ministrė Rula Ma’ay’a teigė, kad siekiama paskatinti tarptautinius vizitus į Palestiną, tačiau okupacija yra pagrindinis veiksnys, neleidžiantis turizmo sektoriui tapti pagrindiniu palestiniečių pajamų šaltiniu.[59] Užsienio piliečiams netaikomos kitos vizos sąlygos, išskyrus tas, kurias nustato Izraelio vizų politika. Patekimą į Jeruzalę, Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą visiškai kontroliuoja Izraelis. Norint patekti į okupuotas Palestinos teritorijas, reikalingas tik galiojantis tarptautinis pasas.[60]

Komunikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinos centrinis statistikos biuras (PCBS) ir Telekomunikacijų ir informacinių technologijų ministerija pranešė, kad 2010 m. Palestinoje buvo 4,2 mln. mobiliojo ryšio abonentų. 97 % Palestinos namų ūkių turi bent vieną mobiliojo ryšio liniją, 86 % – bent vieną išmanųjį telefoną (91 % Vakarų Krante ir 78 % Gazos Ruože). Apie 80 % Palestinos namų ūkių turi prieigą prie interneto, o maždaug trečdalis turi kompiuterį.[61]

Vandens tiekimas ir sanitarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl Izraelio okupacijos Palestinoje būdingas didelis vandens trūkumas. Palestinos vandens išteklius visiškai kontroliuoja Izraelis, o požeminio vandens padalijimui taikomos Oslo II sutarties nuostatos.

Paprastai vandens kokybė Gazos Ruože yra žymiai prastesnė negu Vakarų Krante. Maždaug nuo trečdalio iki pusės Palestinoje tiekiamo vandens prarandama paskirstymo tinkle. Ilgalaikė Gazos Ruožo blokada ir 2008–2009 m. Gazos karas padarė didelę žalą ruožo infrastruktūrai.[62][63] Nuotekų valymo įrenginiai nepajėgūs išvalyti visų susidarančių nuotekų, todėl vanduo labai teršiamas.[64] Sektoriaus plėtra labai priklauso nuo išorės finansavimo.[65]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinos krikščionių namų Jeruzalėje iliustracija, 1850 m.

Žiniasklaida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palestinoje yra keletas laikraščių, naujienų agentūrų ir palydovinės televizijos stočių. Pagrindinės naujienų agentūros apima „Ma’an News Agency“, „Wafa“, „Palestine News Network“. Pagrindiniai palydoviniai transliuotojai: „Al-Aqsa TV“, „Al-Quds TV“, „Sanabel TV“.

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Populiariausia sporto šaka Palestinoje – futbolas. Tarptautiniame futbole šaliai atstovauja Palestinos vyrų futbolo rinktinė.[66]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Palestinos nepriklausomybės deklaracija skelbia „Palestinos valstybės įkūrimą palestiniečių teritorijoje su jos sostine Jeruzale“. Izraelis de facto kontroliuoja Jeruzalę, tačiau nei vienos valstybės pretenzijos į miestą nėra plačiai pripažįstamos tarptautinės bendruomenės. Ramala – administracinė Palestinos sostinė, kurioje yra vyriausybės institucijos ir užsienio atstovybės. Beveik visos užsienio valstybių diplomatinės misijos Izraeliui reziduoja Tel Avive.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Table 3, Population by sex, annual rate of population increase, surface area and density“ (PDF). Demographic Yearbook. United Nations Statistics Division. 2012. Suarchyvuota iš originalo 2017-10-15. Nuoroda tikrinta 2018-01-28.
  2. „The World Factbook: Middle East: West Bank“. cia.gov. Central Intelligence Agency. 2014-04-07. Suarchyvuota iš originalo 2021-07-22. Nuoroda tikrinta 2014-06-08.
  3. 3,0 3,1 „Estimated Population in the Palestine Mid-Year by Governorate,1997-2026“. Palestinian Central Bureau of Statistics. Suarchyvuota iš originalo 2022-12-07. Nuoroda tikrinta 2022-12-07.
  4. 4,0 4,1 „World Economic Outlook Database, October 2022“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. October 2022. Suarchyvuota iš originalo 2022-10-24. Nuoroda tikrinta 2022-10-11.
  5. www.un.org dokumentas A/RES/67/19 angl. Decides to accord to Palestine non-member observer State status – nusprendžia suteikti Palestinai valstybės (ne narės, stebėtojos) statusą
  6. „Resolution 181 (II). Future government of Palestine“. United Nations. 29 November 1947. Suarchyvuota iš originalo 10 October 2017. Nuoroda tikrinta 21 March 2017.
  7. Article „History of Palestine“, Encyclopædia Britannica (2002 edition), article section written by Walid Ahmed Khalidi and Ian J. Bickerton.
  8. Itzhak Galnoor (1995). The Partition of Palestine: Decision Crossroads in the Zionist Movement. SUNY Press. pp. 289–. ISBN 978-0-7914-2193-2. Nuoroda tikrinta 3 July 2012.
  9. „Declaration of Establishment of State of Israel“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 14 May 1948. Suarchyvuota iš originalo 16 January 2013. Nuoroda tikrinta 8 April 2012.
  10. „Zionist Leaders: David Ben-Gurion 1886–1973“. Israel Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuota iš originalo 13 November 2011. Nuoroda tikrinta 13 July 2011.
  11. The Arab-Israeli War of 1948 (US Department of State, Office of the Historian) Archyvuota kopija 16 June 2017 iš Wayback Machine projekto."Arab forces joining the Palestinian Arabs in attacking territory in the former Palestinian mandate. "
  12. Yoav Gelber, Palestine 1948, 2006 – Chap. 8 „The Arab Regular Armies' Invasion of Palestine“.
  13. Gelber, Y. Palestine, 1948. pp. 177–78
  14. 14,0 14,1 „Palestinos išsivadavimo organizacija“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-10-23. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre |website= (pagalba)
  15. „Membership of the State of Palestine in international organizations (as of 25 May 2018)“. MOFAE. Suarchyvuota iš originalo 29 December 2021. Nuoroda tikrinta 29 December 2021.
  16. 16,0 16,1 „Israel defies UN after vote on Palestine with plans for 3,000 new homes in the West Bank“. The Independent. 1 December 2012. Suarchyvuota iš originalo 18 October 2017. Nuoroda tikrinta 15 September 2017.
  17. 17,0 17,1 Charbonneau, Louis (29 November 2012). „Palestinians win implicit U.N. recognition of sovereign state“. Reuters. Thomson Reuters. Suarchyvuota iš originalo 5 June 2014. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  18. 18,0 18,1 Lederer, Edith M (30 November 2012). „Live Stream: Palestine asks United Nations for a 'birth certificate' ahead of vote“. www.3news.com. New Zealand: MediaWorks TV. Suarchyvuotas originalas 16 January 2013. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  19. „Six-Day War“. history.com. Suarchyvuota iš originalo 31 December 2021. Nuoroda tikrinta 11 October 2021.
  20. „PLO“. history.com. 21 August 2018. Suarchyvuota iš originalo 7 December 2021. Nuoroda tikrinta 11 October 2021.
  21. al Madfai, Madiha Rashid (1993). Jordan, the United States and the Middle East Peace Process, 1974–1991. Cambridge Middle East Library. 28. Cambridge University Press. p. 21. ISBN 978-0-521-41523-1.
  22. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 29 Resolution 3237 (XXIX). 2296th plenary meeting. Observer status for the Palestine Liberation Organization A/RES/3237(XXIX) 22 November 1974. Retrieved 10 June 2014.
  23. Geldenhuys, Deon (1990). Isolated States: A Comparative Analysis. Cambridge Studies in International Relations. 15. Cambridge University Press. p. 155. ISBN 978-0-521-40268-2.
  24. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 43 Resolution 43/117. 75th plenary meeting. Office of the United Nations High Commissioner for Refugees A/RES/43/117 8 December 1988. Retrieved 10 June 2014.
  25. Hillier, Tim (1998). Sourcebook on Public International Law. Cavendish Publishing sourcebook. Cavendish Publishing. p. 205. ISBN 978-1-84314-380-2. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  26. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 55 Agenda item 36. 54th plenary meeting. Bethlehem 2000 Draft resolution (A/55/L.3) A/55/PV.54 page 10. Al-Kidwa, Nasser (Palestine) 7 November 2000 at 3 p.m. Retrieved 10 June 2014. "Moreover, we are confident that in the near future we will truly be able to join the international community, represented in the Organization as Palestine, the State that encompasses Bethlehem. "
  27. Murphy, Kim (10 September 1993). „Israel and PLO, in Historic Bid for Peace, Agree to Mutual Recognition : Mideast: After decades of conflict, accord underscores both sides' readiness to coexist. Arafat reaffirms the renunciation of violence in strong terms“. Los Angeles Times. Suarchyvuota iš originalo 23 April 2010. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  28. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 52 Resolution 52/250. Participation of Palestine in the work of the United Nations A/RES/52/250 13 July 1998.
  29. „Written Statement Submitted by Palestine“ (PDF). International Court of Justice (ICJ). 30 January 2004. pp. 44–49. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 5 February 2009. Nuoroda tikrinta 8 June 2014, in „Legal Consequences of the Construction of a Wall in the Occupied Palestinian Territory (Index)“. International Court of Justice. 10 December 2003. Suarchyvuotas originalas (PDF) 7 October 2012. Nuoroda tikrinta 8 June 2014, referred to the ICJ by Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Resolution ES-10/14. Agenda item 5. Tenth emergency special session; 23rd plenary meeting. Illegal Israeli actions in Occupied East Jerusalem and the rest of the Occupied Palestinian Territory A/RES/ES/10/14 12 December 2003. Retrieved 10 June 2014.
  30. „Palestinian unity government sworn in by Mahmoud Abbas“. BBC News Middle East. 2 June 2014. Suarchyvuota iš originalo 3 June 2014. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  31. Black, Ian; Tran, Mark (15 June 2007). „Hamas takes control of Gaza“. The Guardian. London. Suarchyvuota iš originalo 31 August 2013. Nuoroda tikrinta 11 October 2021.
  32. „United Nations Sixty-seventh General Assembly: General Assembly Plenary, 44th & 45th Meetings (PM & Night). GA/11317: General Assembly Votes Overwhelmingly to Accord Palestine 'Non-Member Observer State' Status in United Nations“. un.org. United Nations. 29 November 2012. Suarchyvuota iš originalo 30 November 2012. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  33. Hume, Tim; Fantz, Ashley (30 November 2012). „Palestinian United Nations bid explained“. CNN International Edition: Middle East. Cable News Network (CNN). Suarchyvuota iš originalo 21 September 2013. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  34. Christmas Message from H.E. President Mahmoud Abbas Archyvuota kopija 3 November 2014 iš Wayback Machine projekto., Christmas 2012: "133 countries that took the courageous step of recognizing the State of Palestine on the 1967 borders. "
  35. „UNdata | country profile | State of Palestine“. data.un.org. Suarchyvuota iš originalo 9 January 2022. Nuoroda tikrinta 26 April 2020.
  36. 36,0 36,1 „State of Palestine Population (2020)“. worldometers.info. Suarchyvuota iš originalo 7 February 2022. Nuoroda tikrinta 22 November 2019.
  37. „Monthly Averages for Gaza, Gaza Strip“. MSN Weather. Suarchyvuotas originalas 10 February 2009. Nuoroda tikrinta 15 January 2009.
  38. „Search“. www.alhaq.org. Suarchyvuota iš originalo 23 February 2022. Nuoroda tikrinta 26 April 2020.
  39. Government of the Dominican Republic (15 July 2009). „Comunicado Conjunto para Establecimiento Relaciones Diplomaticas entre la Republica Dominican y el Estado de Palestina“ [Joint Communique on the Establishment of Diplomatic Relations between the Dominican Republic and the State of Palestine] (PDF) (ispanų, anglų ir arabų). Dominican Republic Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas (PDF) 15 August 2011. Nuoroda tikrinta 15 June 2014. „Presidente del Estado de Palestina [President of the State of Palestine].“
  40. PLO Body Elects Abbas 'President of Palestine' Archyvuota kopija 1 September 2017 iš Wayback Machine projekto. 25 November 2008. Agence France-Presse (via MIFTAH). Nuoroda tikrinta 12 August 2017. "'I announce that the PLO Central Council has elected Mahmud Abbas president of the State of Palestine. He takes on this role from this day, November 23, 2008,' the body’s chairman Salem al-Zaanun told reporters. "
  41. „Declaration of Independence (1988) (UN Doc)“. State of Palestine Permanent Observer Mission to the United Nations. United Nations. 18 November 1988. Suarchyvuotas originalas 8 June 2014. Nuoroda tikrinta 8 June 2014.
  42. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 67 Agenda item 37. Question of Palestine A/67/L.28 26 November 2012. Retrieved 11 June 2014. and Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Session 67 Resolution 67/19. Status of Palestine in the United Nations A/RES/67/19 29 November 2012. Retrieved 11 June 2014.
  43. Sayigh, Yezid (1999). Armed Struggle and the Search for State: The Palestinian National Movement, 1949–1993 (illustrated leid.). Oxford University Press. p. 624. ISBN 978-0-19-829643-0.
  44. Executive Board of UNESCO (12 May 1989). „Hundred and Thirty-First Session – Item 9.4 of the Provisional Agenda – Request for the Admission of the State of Palestine to UNESCO as a Member State“ (PDF). UNESCO. p. 18, Annex II. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 28 July 2011. Nuoroda tikrinta 28 September 2011. „A government-in-exile, having no effective control in the territory and not having had previous control, ... .“
  45. „Palestinian National Council (PNC)“. European Institute for Research on Mediterranean and Euro-Arab Cooperation. Medea Institute. Suarchyvuotas originalas 6 August 2011. Nuoroda tikrinta 16 June 2014. „The Palestinian National Council (PNC), Parliament in exile of the Palestinian people, is the most important institution of the Palestinian Liberation Organisation (PLO). The PNC elects the Executive Committee of the organization which makes up the leadership between sessions.“
  46. „Palestine“. GeoHive. Johan van der Heyden. Suarchyvuotas originalas 14 July 2014. Nuoroda tikrinta 3 October 2015.
  47. 47,0 47,1 47,2 47,3 47,4 Zahriyeh, Ehab (4 July 2014). „Maps: The occupation of the West Bank“. Al Jazeera America. Al Jazeera Media Network. Suarchyvuota iš originalo 16 July 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  48. 48,0 48,1 Gvirtzman, Haim. „Maps of Israeli Interests in Judea and Samaria“. Bar-Ilan University. Suarchyvuota iš originalo 11 January 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  49. West Bank and Gaza – Area C and the future of the Palestinian economy (Report). World Bank Group. 2 October 2013. p. 4. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 1 August 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  50. „Group: Israel Controls 42% of West Bank“. CBS News. CBS Interactive. Associated Press. 6 July 2010. Suarchyvuota iš originalo 8 August 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  51. Consideration of reports submitted by States parties under article 9 of the Convention (PDF) (Report). UN Committee on the Elimination of Racial Discrimination. 9 March 2012. p. 6. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 18 July 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  52. Jerusalem, Facts and Trends 2009/2010 (PDF) (Report). Jerusalem Institute for Israel Studies. 2010. p. 11. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2 July 2014. Nuoroda tikrinta 8 August 2014.
  53. 53,0 53,1 „Education (2014)“ (PDF). United Nations Development Programme. United Nations. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 11 March 2017. Nuoroda tikrinta 30 January 2017.
  54. „Are all Palestinians Muslim?“. Institute for Middle East Understanding. Suarchyvuotas originalas 13 April 2014. Nuoroda tikrinta 16 April 2014.
  55. Lybarger, Loren D. (2007). Identity and Religion in Palestine: The Struggle Between Islamism and Secularism in the Occupied Territories. Princeton University Press. p. 114. ISBN 978-0-691-12729-3.
  56. Louis J. Salome (2010). Violence, Veils and Bloodlines: Reporting from War Zones. McFarland. pp. 77–. ISBN 978-0-7864-5584-3.
  57. „PCBS: Marked increase in West Bank tourism in 2010“. M'aan. 26 September 2011. Suarchyvuotas originalas 18 June 2013. Nuoroda tikrinta 10 October 2012.
  58. "Europeans Dominate Visitor Arrivals to Palestine in 2012". Pranešimas spaudai. 11 March 2013. http://www.travel-impact-newswire.com/2013/03/europeans-dominate-visitor-arrivals-to-palestine-in-2012/#story3. Prieigos data 6 July 2016. 
  59. „Tourism in Palestine an Act of Solidarity, says Minister of Tourism“. Suarchyvuota iš originalo 12 August 2017. Nuoroda tikrinta 12 August 2017.
  60. „Entering and Exiting Jerusalem, The west Bank, and Gaza“. Suarchyvuotas originalas 18 March 2014. Nuoroda tikrinta 15 March 2014.
  61. „4.2 million cellular mobile subscriptions in Palestine, says Bureau of Statistics“. WAFA. 17 May 2020. Suarchyvuota iš originalo 24 February 2021. Nuoroda tikrinta 17 May 2020.
  62. United Nations (3 rugsėjo 2009). „Gaza water crisis prompts UN call for immediate opening of crossings“. Suarchyvuota iš originalo 8 birželio 2010. Nuoroda tikrinta 25 lapkričio 2009.
  63. „Gaza Strip Water and Sanitation Situation“. Worldbank. 2009. Suarchyvuota iš originalo 22 vasario 2018.
  64. Fatta, D. (2005). „Urban Wastewater Treatment and Reclamation for Agricultural Irrigation: The situation in Morocco and Palestine“. The Environmentalist. 24 (4): 227–236. doi:10.1007/s10669-005-0998-x. S2CID 85346288.
  65. Assaf, Karen (2004). „Water as a human right: The understanding of water in Palestine“ (PDF). Boell.de. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 23 rugsėjo 2015.
  66. „About Palestine >> Culture“. palestine-australia.com. Embassy of the State of Palestine (The General Delegation of Palestine to Australia, New Zealand and the Pacific). Nuoroda tikrinta October 14, 2023. „The most popular sport in Palestine is football“