Globalizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Globalizacija – procesas, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių, ypač prekybos, intensyvėjimu, laisvu kapitalo judėjimu bei kultūriniais mainais viso pasaulio mastu. Kaip reiškinys tyrinėjamas ekonomikos, sociologijos mokslų.[1][2][3][4]

Globalizacijos sąvoka, pradėta vartoti XX a. antroje pusėje. Filosofas H. M. McLuhan 1962 m. įvedė globalaus kaimo sąvoką, norėdamas pabrėžti elektroninių komunikacijų svarbą, informacijos sklaidos spartą. Pasaulis dėl stipriai veikiančių ekonominių jėgų ir greitai besivystančių technologijų yra tarsi suspaudžiamas į vieną erdvę, o pastarųjų įtaka gali būti juntama visos žmonijos. Tai pasireiškia erdvės ir laiko susitraukimu, santykinai išnykimu bei įvairiais socialinės egzistencijos pokyčiais.[5]

Prieš globalizaciją nukreiptas antiglobalizacijos judėjimas pasisako prieš vadinamąja neoliberalią pasaulio tvarką, kapitalistinę sistemą. Globalizacijos kritikai yra nepatenkinti turtingųjų šalių vyravimu, kultūrinių skirtumų nykimu, aplinkos niokojimu.[6]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priklausomai nuo mokslininkų ideologinės paradigmos globalizacijos procesas skirstomas nuo vieno iki penkių etapų: priešistorinį, priešmodernėjimo, ankstyvąjį modernėjimo, modernėjimo ir šiuolaikinės globalizacijos periodus.[5]

Priešistoriniam periodui priskiriama prekybos ryšiai užsimezgę dar senųjų civilizacijų laikais. Pasaulinės globalizacijos užuomazgos matomos jau XV a., siejamos su vėlyvaisiais viduramžiais arba ankstyvuoju modernizmo laikotarpiu. Globalizacijos procesai susiję su imperijų įsigalėjimu, jų jūrinės galios stiprėjimu, didžiaisias geografiniais atradimais. Moderniosios globalizacijos periodas trukęs nuo 1750 iki 1970 m. siejamas su industrine revoliucija. Šiuolaikinės globalizacijos periodas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo norint išvengt galimų karo grėsmių bei siekiant pasaulinės gyventojų gerovės.[5]

Šiuolaikinės globalizacijos ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinio laikotarpio pradžioje pasaulis buvo susiskirstęs į turtingas industrines ir neturtingas žaliavų tiekimo šalis.[5] Nors XXI a. pradžioje globalizacija ženkliai padidino pajamas ir ekonomikos augimą besivystančiose šalyse ir sumažino prekių kainas galutiniam vartotojui išsivysčiusiose šalyse, ji taip pat keičia galios balansą tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių. Pramonei persikėlus į besivystančias šalis daugelis darbo vietų buvo perkeltos į užsienį, kas privertė išsivysčiusių šalių darbuotojus prisitaikyti ir keisti kvalifikaciją. Prie to prisidėjo dar ir spartus gamybos automatizavimas.[7]

Šiuolaikinės globalizacijos laikotarpiu vyko ir tebevyksta sparti politinė ir ekonominė globalizacija, ypač daug prie jos prisidėjo Jungtinių Tautų Organizacija. Atsisakyta protekcionizmo politikos, prekybos barjerų, kapitalo apribojimų.[5] Taikomos neoliberalizmo idėjos. Pavyzdžiui, žlugus Sovietų Sąjungai Vidurio ir Rytų Europos šalys perėjo prie rinkos ekonomikos. Pastarųjų įstojimas į Europos Sąjungą tik dar labiau paspartino globalizacijos tempus. Spartus tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas lėmė didesnę konkurenciją, išaugusius eksporto bei importo mastus, didėjantį darbo pasidalijimą, technologinę pažangą ir palengvino prekybą tarp valstybių. Šalių atvirumas prekybai, užsienio investicijoms ir informacijai savo ruožtu skatina inovacijas, kuriomis naudojasi vis daugiau ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių. XXI a. pradžioje praktiškai išnykusios telekomunikacijų bei sumažėjusios transporto sąnaudos sudaro palankias sąlygas tarptautinei prekybai, gyventojams leidžia greičiau ir patogiau keliauti (emigruoti, imigruoti).[1] IT procesai kaip skaitmenizacija bei internetas skatina informacijos, medijų sklaidą, virtualų bendravimą socialiniuose tinkluose, finansinės technologijos akstina elektronininės komercijos plėtrą, investicijas į vertybinių popierius, augančius tarptautinius pinigų srautus.

Masto ekonomijos procesai sudaro sąlygas tarptautinių tiekimo grandinių susidarymui – gamybos procesų, žaliavų gavybos (tame tarpe ir naudingų iškasenų, žėmės ūkio naudmenų) globalizacijai. Dėl mažesnio darbo užmokesčio besivystančiose šalyse bei nuotolinio darbo galimybių atsiranda ir paslaugų grandžių stratifikacija IT, klientų aptarnavimo ir kt. srityse. Išskaidomas tiek pats gamybos procesas, tiek administravimas. Atskiri gamybos procesai vyksta įvairiose pasaulio šalyse, o pastarieji atskiriami nuo administracijos vietos. Dėl to gamyba ir prekių prekyba yra geografiškai atsiejama nuo vartojimo, pasaulis tampa viena rinka.[5]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Globalizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. (2000) Encyclopedia of sociology, Borgatta, Edgar F., Montgomery, Rhonda J. V., 2nd ed, New York: Macmillan Reference. ISBN 0-02-864853-6.
  3. Vainienė, Rūta. „Globalizacija“. Verslo žinios (Ekonomikos terminų žodynas). Nuoroda tikrinta 2021-02-21. 
  4. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Urbšienė, Laima. (2011). Globalizacijos samprata: šiuolaikiniai požiūriai. Verslas: teorija ir praktika. 12. 203-214. PDF
  6. Antiglobalizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  7. (2007) Globalization and Economy, Vol. 1: Global Markets and Capitalism. London: Sage Publications.;
    (2007) Globalization and Economy, Vol. 2: Global Finance and the New Global Economy. London: Sage Publications.;
    (2007) Globalization and Economy, Vol. 3: Global Economic Regimes and Institutions. London: Sage Publications.;
    (2007) Globalization and Economy, Vol. 4: Globalizing Labour. London: Sage Publications.