Globalizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Globalizacija – procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.

Formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal sritis, kuriose pasireiškia globalizacija, gali būti išskiriama:

  • Ekonominė globalizacija,
  • Kultūrinė globalizacija,
  • Politinė globalizacija,
  • Socialinė globalizacija,
  • Informacinė globalizacija.

Charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės globalizacijos charakteristikos yra šios:

  • Judrumo didėjimas, plėtra: ištekliai, subjektai, kurie anksčiau buvo laikomi susietais tik su konkrečia geografine ar fizine vieta, tampa judrūs. Informacinės duomenų bazės, anksčiau buvo sietos tik su konkrečia materialia laikmena (pvz., knygomis bibliotekose, kurios kitų valstybių gyventojams iš esmės buvo neprieinamos), gali judėti ir pasiekti neribotą asmenų ratą.

Persikėlimas iš vieno kontinento į kitą anksčiau buvo praktikuojamas tik riboto rato žmonių; dabar tai prieinama vis daugiau asmenų – šį procesą palengvina technikos pažanga (lėktuvai), masto efektas (didėjant paklausai ir poreikiams, išlaidoms mažėti yra vis daugiau galimybių).

  • Judėjimas: išteklių perkėlimas tarptautiniu mastu iš vienos vietos į kitą. Globalizuotame pasaulyje sėkmingai juda ne tik informacija, žinios, materialiniai (naudingos iškasenos), finansiniai (pinigai), žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos, idėjos, patirtis, kultūrinės, dvasinės bei kitokios vertybės, kurios gali būti panaudojamos kituose žemynuose ar pasaulio dalyse.
  • (Judėjimo) kliūčių nykimas. Globalizacijos metu nyksta:
    • fizinės kliūtys (valstybės sienos), transporto priemonės tobulėja ir jų naudojimas tampa visuotinis.
    • ekonominės: muitai, ekonominiai varžtai, veiklos ribojimai, protekcionizmas nyksta; veiklos sąlygos liberalizuojamos, t. y. yra „išlaisvinamos“.
    • finansinės: finansinės vertybės gali judėti visame pasaulyje, apmokestinimas sudaro vis mažiau kliūčių; finansų sektoriaus virtualizacija.
    • teisinės: vyksta teisinių sistemų unifikavimas, suvienodinimas tokių tarpt. organizacijų kaip JTO, ET, ES dėka; vyksta teisės recepcija (perėmimas), harmonizacija bei atskirų sistemų sinchronizacija, idant skirtingos normos nesudarytų kliūčių į jų reguliavimo sritį patenkančių asmenų bei dalykų sąveikai, santykių plėtrai bei egzistencijai.
    • kalbinės: vis labiau mokomasi užsienio kalbų arba komunikacija tampa paprastesnė profesionalių vertėjų, el. ir kitokių vertimo programų pagalba, taip pat įsigalint kelioms pagrindinėms kalboms (vietoj anksčiau vyravusių kelių dešimčių), kurių mokėjimas leidžia sėkmingai veikti visame pasaulyje.
  • Pasiekiamumo augimas: mažėja geografinių apribojimų, susijusių su išteklių naudojimu (naudingos iškasenos transportuojamos po visą pasaulį; anksčiau tą ribojo didelės gabenimo išlaidos), iš teisinių kliūčių kaip išimtinės platinimo privilegijos (buvusios itin populiarios viduramžiais), patentai, autorinių teisių apsaugos režimas (žr. Atvirasis turinys, laisvoji programinė įranga judėjimas); iš socialinių kliūčių – naujovės vis labiau plinta visame pasaulyje dėl didesnio išsilavinimo vaidmens, stereotipų ir prietarų reikšmės mažėjimo (tokie naujadarai kaip elektros energija, radijas, TV, telefonas sunkiai brovėsi į visuomenės gyvenimą), kuris svarbus esant visuotiniams mainams ir tarptautiniam judėjimui.
  • Vietos reikšmės nykimas: IT procesai kaip skaitmenizacija bei interneto plėtra leidžia pasiekti vis daugiau išteklių, subjektų nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ieškančiam asmeniui nebūtina keisti savo fizinę vietą, norint pasiekti norimus dalykus. Nusipirkti norimą daiktą ar paslaugą nebūtina kur nors eiti ar net važiuoti: virtualaus pasaulio teikiamos galimybės nepaprastai išplečia apsirūpinimą materialiais bei kitokiais pragyvenimo šaltiniais, medžiagomis bei kt dalykais.
  • Greitis: (išteklių) judėjimo greitis nuolat didėja; anksčiau vandenyną perplaukti buvo galima per keletą dienų – dabar – per kelias valandas viršgarsiniu lėktuvu. Be to kroviniai, prekės tarptautinio transporto dėka vis greičiau pasiekia savo adresatą.
  • Laiko svarba ir jos didėjimas: vis labiau įsigali nuostata „laikas – pinigai“, reiškianti, kad operatyvi veikla, greitai reaguojant į kokius nors įvykius, kainuoja daugiau, jei norima sureaguoti greičiau (paslaugos suteikimas „dabar“, „šiandien“ kainuoja brangiau negu jos suteikimas vėliau, „rytoj“); be to delsimas tiek ekonomine, tiek ir kitokia prasme gali atnešti didesnius nuostolius, jei nepagrįstai delsiama veikti (reaguoti).
  • Visuotinumas, totalumas: globalizacija apima visas gyvenimo sritis – tiek visuomenės, tiek atskiro individo, įvairių organizacijų, veiklos sričių bei sektorių gyvenimą. Procesas vyksta visame pasaulyje – visuose jo kontinentuose ir visose valstybėse.

Ekonomikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekonomikoje globalizacija nusako pokyčius pasaulio ir regionų ekonomikoje, kylančius dėl laisvo (finansinio, žmogiškojo ir kitokio) kapitalo judėjimo, intensyvios tarptautinės prekybos, kultūrinių ir kitokių mainų.

Procesas kritikuojamas ypač socialinės minties ir krypties atstovų, profsąjungų, Vakarų Europos lobistinių organizacijų, kurios netenka savo galių daryti įtaką pasauliniams procesams, investiciniams srautams, kontroliuoti rinkas bei patekimą į jas.

Globalizacija taip pat siejama su kapitalizmu – kapitalo įsigalėjimu pasaulyje, tarptautinių (daugianacionalinių) koncernų įtaka, kartais pranokstančia nacionalinių valstybių galias.

Pastarųjų metų įvykiai Europos finansų rinkose, JAV rizikos draudimo fondų (Hedge Fonds) atėjimas į ES Vertybinių popierių biržas, potenciali Europos koncernų kontrolės perėmimo galimybė privertė sunerimti socialinės rinkos ekonomikos šalininkus ir atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamas globalizacijos pasekmes – darbo užmokesčio „dempingą“, nedarbą senosiose ES valstybėse, darbo vietų eksportą, neribojamą investavimą Rytų Europos šalyse bei Azijoje, gamybos perkėlimą į Trečiojo pasaulio valstybes, rizikos kapitalo fondų įtaką bendrovių veikloje bei šios didesnę (ir efektyvesnę) kontrolę.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka