Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa
Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa (sutrumpintai JTAP arba angliškai UNEP) – Jungtinių Tautų padalinys, koordinuojantis šios organizacijos aplinkosauginius veiksmus. Jis buvo įsteigtas 1972 metų birželį po Stokholme vykusios Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos. JTAP turi centrinę būstinę Nairobyje, Kenijoje, šešis regioninius padalinius ir atstovybes daugelyje šalių.
JTAP veikla apima daug sferų, susijusių su oro tarša, vandens ir žemės ekosistemų apsauga, darniuoju vystymusi ir kita. Programa stipriai įtakojo esamas tarptautines aplinkosaugos normas, prisidėjo prie valstybių bendradarbiavimo skatinimo ir su aplinkos apsauga susijusių tyrimų vystymo. JTAP taip pat finansuoja aplinkosauginius projektus, yra viena iš Pasaulio aplinkos fondo ir Monrealio protokolo daugiašalio fondo įgyvendinančių institucijų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacijos 1972 metais kaip programa, atskaitinga Ekonominei ir socialinei tarybai. Tokios programos būtinumo klausimas buvo iškeltas tais pačiais metais vykusios Žmogaus aplinkos konferencijos metu ir sulaukė stipraus palaikymo. Svarstant apie jos pobūdį buvo rastas kompromisas tarp pasisakančių už stiprią nepriklausomą organizaciją ir tų, kurie ją įsivaizdavo kaip vienijantį JT padalinį, koordinuojantį kitų agentūrų aplinkosauginę veiklą. Diskusijų sukėlė ir finansavimo klausimas, kurį, atsižvelgus į didžiųjų JT narių, kaip kad JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nuomonę, nuspręsta palikti laisvą kiekvienos valstybės apsisprendimui.[1]
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP turi centrinę būstinę Nairobyje, kur įsikūręs vykdomasis biuras. Jam vadovaujantis generalinis direktorius renkamas kas ketverius metus. Be jos JTAP priklauso šeši regioniniai skyriai (Afrikos, Azijos ir Okeanijos, Lotynų Amerikos ir Karibų, Šiaurės Amerikos, Vakarų Azijos ir Europos) bei šeši specializuoti padaliniai (Regioninio bendradarbiavimo, Komunikacijų ir viešųjų ryšių, Aplinkos politikos įgyvendinimo, Išankstinio pranešimo ir vertinimo, Technologijų, pramonės ir ekonomikos, Aplinkos teisės ir konvencijų).[2]
JTAP taip administruoja šešias subprogramas: Klimato kaitos, Nelaimių ir konfliktų, Ekosistemų valdymo, Aplinkosaugos politikos, Kenksmingų medžiagų ir atliekų, Efektyvaus resursų panaudojimo ir darnios gamybos bei vartojimo.[3]
Su JTAP glaudžiai susiję sekančių konvencijų sekretorijatai: Biologinės įvairovės, CITES, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių, Ozono sluoksnio, Patvariųjų organinių teršalų.[4]
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP siekia:[5]
- nustatyti pasaulinę, regioninę ir valstybinę aplinkos būklę ir jos pokyčius;
- kurti ir stiprinti esamas tarptautines ir valstybines aplinkosaugos institucijas;
- palaikyti žinių apie darnųjį vystymąsi ir su juo susijusių technologijų sklaidą;
- skatinti bendradarbiavimą valstybiniame ir privačiame sektoriuje.
JTAP organizuotos didžiosios aplinkos apsaugos konferencijos:
- Nairobio konferencija (1982 m.)
- Rio konferencija (1992 m.)
- Johanesburgo konferencija (2002 m.)
- Rio+20 konferencija (2012 m.)
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP valdoma 58 narius turinčios tarybos, kur 16 narių renkama iš Afrikos, 14 iš Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Okeanijos, 13 – Azijos, 10 – Lotynų Amerikos ir 6 iš Rytų Europos. Taryba kas dvejus metus renkasi į eilines sesijas, tačiau prireikus be jų būna ir neeilinių sesijų.[6]
Tarybos sprendimų įgyvendinimu rūpinasi JTAP biurokratinis aparatas: vykdomasis biuras ir padaliniai.
JTAP generaliniai direktoriai:
- 1972 – 1975 m. – Maurice Strong (Kanada)
- 1976 – 1992 m. – Mostafa Tolba (Egiptas)
- 1992 – 1998 m. – Elizabeth Dowdswell (Kanada)
- 1998 – 2006 m. – Klaus Toepfer (Vokietija)
- 2006 – 2016 m. - Achim Steiner (Vokietija), (Brazilija)
- 2016 - 2018 m. - Erik Solheim (Norvegija)
- 2018 - 2019 m. - Joyce Msuya (tipiniai) (Tanzanija)
- 2019 - dabar - Inger Andersen (Danija)
Finansavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP nuo pat įkūrimo susiduria su finansinėmis problemomis, nes daugiausiai remiasi savanoriškais valstybių įnašais. Tai taip pat reiškia, kad JTAP turi skirti papildomai laiko ir resursų lėšų paieškoms. Organizacijos metinis biudžetas yra apie 200 mln. JAV dolerių, didžiausi rėmėjai yra Norvegija, Nyderlandai, Vokietija, Danija, JAV, Jungtinė Karalystė.[7]
Vertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]JTAP vertinama kaip viena iš pagrindinių tarptautinių organizacijų, skatinančių didesnį susidomėjimą aplinkos problemomis, sėkmingai įtakojusi daugelio tarptautinių aplinkosaugos susitarimų pasirašymą. Tuo pačiu JTAP kritikuojama dėl nesugebėjimo pritraukti pakankamai lėšų ir neefektyvaus jų panaudojimo; abejojama jos sugebėjimu efektyviai koordinuoti stipriai išsiplėtusią aplinkosaugos sferą.[8] Todėl yra iškelti pasiūlymai JTAP reformuoti į savarankiškesnę ir daugiau galių turinčią organizaciją.[9][10]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 9-10
- ↑ UNEP Organization Structure Archyvuota kopija 2011-12-26 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ UNEP Organigram Archyvuota kopija 2012-01-13 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ UNEP Organigram Archyvuota kopija 2012-01-13 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ About UNEP Archyvuota kopija 2012-01-27 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 11-12
- ↑ UNEP funding in 2010 Archyvuota kopija 2011-11-26 iš Wayback Machine projekto., UNEP
- ↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 20-21
- ↑ A United Nations Environment Organization, Ecologic Institute, 2007
- ↑ Reforming Global Environmental Governance: The Case for a United Nations Environment Organisation Archyvuota kopija 2014-09-15 iš Wayback Machine projekto., Frank Biermann, 2011
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
