Pereiti prie turinio

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eleonora Ruzvelt su išspausdinta Visuotine žmogaus teisių deklaracija

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – tarptautinis dokumentas, priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JTO Generalinėje Asamblėjoje.[1] Deklaracija kviečia valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių (teisės į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę), pilietinių ir politinių teisių ir laisvių (santuokos, prieglobsčio teisės, įsitikinimų laisvės, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės), socialinių ir ekonominių teisių (teisės į darbą ir vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisės į poilsį ir socialinį aprūpinimą, teisės sudaryti profsąjungas).

Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, jos poveikis didelis: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybių vidaus teisės aktuose (pvz., konstitucijose), tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose aktuose.[2][3][4]

Dėl universalaus Deklaracijos pobūdžio, Jungtinės Tautos, bendradarbiaudamos su viešomis organizacijomis ir pavieniais asmenimis pasistengė tekstą išversti į kiek galima daugiau kalbų.[5] Dar 1999 m. Deklaracija pateko į Gineso rekordų knygą kaip „į daugiausiai kalbų išverstas dokumentas“ – tuo metu buvo atlikta vertimų į 298 kalbas ir tarmes. 2009 m. rekordas atnaujintas, įrašius, kad vertimų atlikta į 370 kalbų.[6][7] 2016 m. vertimų skaičius viršijo 500 ribą[8] ir išlieka dokumentu, išverstu į daugiausiai kalbų.[9]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kontekstas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metu Sąjungininkai įtvirtino keturias laisves – minties laisvę, religijos laisvę, laisvę nuo baimės ir laisvę nuo nepriteklių – šios keturios laisvės tapo pagrindiniais Sąjungininkų karo tikslais.[10] Jungtinių Tautų chartija taip pat įtvirtino šiuos tikslus.[11]

Deklaracijos kūrimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1946 m. birželį Jungtinių Tautų Ekonominė ir socialinė taryba įkūrė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisiją, kurią sudarė 18 įvairų tautybių narių. Šiai komisijai buvo skirta užduotis paruošti tarptautinį žmogaus teisių dokumentą.[12] Komisija darbui sukūrė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ruošimo komitetą, kuriam vadovavo Eleonora Ruzvelt. Komitetas per dvejus metus susirinko į dvi sesijas.

1948 m. gegužę komitetui baigus rašyti deklaracijos tekstą, šis buvo svarstomas JT Žmogaus teisių komisijoje, JT Ekonominėje ir socialinėje taryboje, Trečiajame JT Generalinės Asamblėjos komitete. Šių svarstymų metu sulaukta daug pasiūlymų dėl teksto keitimo.[13]

Balsavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje kaip Rezoliucija 217.[14] Iš 58 Jungtinių Tautų narių, 48 balsavo už, nei viena nepasisakė prieš, 8 valstybės susilaikė ir 2 nebalsavo.[15]

48 valstybės balsavo už:[16]

Aštuonios valstybės susilaikė:[16]

Dvi valstybės balsavime nedalyvavo:

Struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deklaraciją sudaro preambulė ir 30 straipsnių.

  • 1 ir 2 straipsniai – žmonių lygiateisiškumas ir universalus pobūdis;
  • 3 straipsnis – teisė į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą;
  • 4 straipsnis – vergijos draudimas;
  • 5 straipsnis – kankinimo ir nežmoniško elgesio žmogaus atžvilgiu draudimas;
  • 6 straipsnis – teisė būti pripažintam teisinių santykių subjektu;
  • 7 straipsnis – teisė į apsaugą nuo diskriminacijos;
  • 8 straipsnis – teisė būti ginamam kompetentinguose teismuose, jei pažeistos pagrindinės teisės;
  • 9 straipsnis – savavališko suėmimo, sulaikymo ar ištrėmimo draudimas;
  • 10 straipsnis – teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą;
  • 11 straipsnis – teisė į nekaltumo prezumpciją;
  • 12 straipsnis – teisė būti apsaugotam nuo savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą;
  • 13 straipsnis – teisė laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą;
  • 14 straipsnis – teisė ieškoti prieglobsčio;
  • 15 straipsnis – teisė į pilietybę;
  • 16 straipsnis – teisė kurti šeimą ir į šeimos apsaugą;
  • 17 straipsnis – teisė į nuosavybę;
  • 18 straipsnis – teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę;
  • 19 straipsnis – teisė laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti;
  • 20 straipsnis – teisė laisvai burtis į taikius susirinkimus ir asociacijas;
  • 21 straipsnis – teisė dalyvauti savo šalies valdyme;
  • 22 straipsnis – teisė į socialinę apsaugą;
  • 23 straipsnis – teisė į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo, teisė gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, teisė steigti profesines sąjungas;
  • 24 straipsnis – teisė į poilsį ir laisvalaikį;
  • 25 straipsnis – teisė į pakankamą gyvenimo lygį, teisė į ypatingą globą motinoms ir vaikams;
  • 26 straipsnis – teisė į mokslą;
  • 27 straipsnis – teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, turėti autorines teises;
  • 28 straipsnis – teisė į socialinę ir tarptautinę santvarką, kurioje įgyvendinami Deklaracijos punktai;
  • 29 straipsnis – piliečio pareigos bendruomenei;
  • 30 straipsnis – Deklaracijos interpretacijos sąlygos.

Tarptautinė žmogaus teisių diena

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimas yra minimas kiekvienais metais gruodžio 10 d. kaip tarptautinė žmogaus teisių diena. Šią dieną mini įvairios bendruomenės, religinės grupės, žmogaus teisių organizacijos, parlamentai, vyriausybės ir Jungtinių Tautų Organizacija. Įprastai dešimtmečių minėjimai pasižymi įvairiomis žmogaus teisių kampanijomis, kurios siekia atkreipti dėmesį į deklaracijos ir žmogaus teisių svarbą.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 296 psl.
  2. ↑ „Protection of Human Rights under Universal International Law“. www.un.org. Nuoroda tikrinta 2021-06-25.
  3. ↑ „Declaration on Human Rights Defenders“. www.ohchr.org. Nuoroda tikrinta 2021-06-25.
  4. ↑ „70 Years of Impact: Insights on the Universal Declaration of Human Rights“. www.unfoundation.org. 2018-12-05. Nuoroda tikrinta 2021-06-25.
  5. ↑ „OHCHR | About the Universal Declaration of Human Rights Translation Project“. www.ohchr.org. Nuoroda tikrinta 2020-09-13.
  6. ↑ „Most translated document“. Guinness World Records.
  7. ↑ „Universal Declaration of Human Rights“. United Nations Office of the High Commissioner for Human Rights.
  8. ↑ „OHCHR | World Record“. www.ohchr.org.
  9. ↑ „Most translated document“. Guinness World Records (britų anglų). Nuoroda tikrinta 2020-09-13.
  10. ↑ Franklin D. Roosevelt, 1941 state of the union address “the four freedoms” (6 January 1941). voicesofdemocracy.umd.edu. Nuoroda tikrinta 2019-08-11.
  11. ↑ Jungtinių Tautų Chartija. Valstybės žinios, 2002-02-13, Nr. 15-557.
  12. ↑ Morsink, Johannes (1999). The Universal Declaration of Human Rights: origins, drafting, and intent. University of Pennsylvania Press. ISBN 978-0-8122-1747-6.
  13. ↑ „Drafting of the Universal Declaration of Human Rights“. Research Guides. United Nations. Dag Hammarskjöld Library. Nuoroda tikrinta 2015-04-17.
  14. ↑ „Palais de Chaillot. Chaillot museums“. Paris Digest. 2018. Tikrinta 2018-12-31.
  15. ↑ Jost Müller-Neuhof (2008-12-10). „Menschenrechte: Die mächtigste Idee der Welt“. Der Tagesspiegel (vokiečių kalba). Nuoroda tikrinta 2013-07-12.
  16. ↑ 16,0 16,1 „Yearbook of the United Nations 1948–1949“ (PDF). p. 535. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-09-27. Nuoroda tikrinta 2014-07-24.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Visuotinė_žmogaus_teisių_deklaracija&oldid=7049934"