Pietų Korėja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
대한 민국
Korėjos Respublika
Pietų Korėjos vėliava Pietų Korėjos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Pietų Korėja žemėlapyje
Valstybinė kalba korėjiečių
Sostinė Seulas
Didžiausias miestas Seulas
Valstybės vadovai Pak Kunhe
Prezidentė
Jun Džynghjenas (laikinasis)
Ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
98 480 km² (106)
0,3 %
Gyventojų
 – 2010 m. rugsėjis
 – Tankis
 
50 001 273[1] (24)
496,01 žm./km² (10)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2010 (progn.)
1710 mlrd. $ (15)
20 591[2] $ (34)
Valiuta Pietų Korėjos vonas (KRW)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +9
-
Nepriklausomybė
Kočiosono įkūrimas
Nepriklausomybė
Konstitucija
Paskelbta vyriausybė

2333 m. pr. m. e.[3]
1945-08-15
1948-07-17
1948-08-15
Valstybinis himnas Pietų Korėjos himnas
Interneto kodas .kr
Šalies tel. kodas 82

Pietų Korėja, oficialiai vadinama Korėjos Respublika, kor. 대한민국,[tɛhanminɡuk̚]) – valstybė rytų Azijoje, pietinėje Korėjos pusiasalio dalyje, seniau buvusios vieningos Korėjos pietinė dalis. Šiaurėje ribojasi su šiaurinę pusiasalio dalį užimančia Šiaurės Korėja, vakaruose – su Kinija, rytuose – su Japonija. Pietų Korėjos sostinė ir didžiausias miestas – Seulas, vienas didžiausių metropolitinių miestų.

Korėjos istorija siekia 5000 m. ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje.[4] Korėjos istorijos pradžia laikomi 2333 m. pr. m. e., kai Tankuno buvo įkurta Kočiosono karalystė. Pirmieji gyventojai šioje teritorijoje apsigyveno maždaug Žemesniajame Paleolite.[5][6] 668 m., valdant Sillai, suvienijus Tris Korėjos karalystes, Korėja tapo viena šalimi iki Korėjos imperijos pabaigos 1910 m. Po padalijimo į Šiaurės ir Pietų Antrojo pasaulinio karo metais, pastaroji 1948 m. pasuko demokratijos keliu. Pasibaigus karo veiksmams tarp Korėjų šalį kurį laiką valdė karinės vyriausybės, ėmė sparčiai augti ekonomika ir įsitvirtino pilna demokratija.

Pietų Korėja yra prezidentinė respublika, suskirstyta į 17 administracinių vienetų. Tai išsivysčiusi šalis su aukšta gyvenimo kokybe, ketvirta didžiausia ekonomika Azijoje ir penkiolikta pasaulyje. Šalies ekonomika pagrįsta eksportu, pagrindiniams produktams esant elektroninėms prekėms, automobiliams, laivams, naftos produktams ir robotų technikai. Pietų Korėja yra JTO, Pasaulio prekybos organizacijos, OECD ir Didžiųjų ekonomikų G-20 narė, taip pat viena pirmųjų APEC ir EAS narė, viena didžiųjų NATO nepriklausančių JAV sąjungininkių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos istorija.

Šalies istorija iki 1945 m. – žr. Korėjos istorija

Pietų Korėjos istorija formaliai prasideda 1948 m. rugpjūčio 15 d., kuomet buvo įkurta Korėjos Respublika. Prieš tai visas Korėjos pusiasalis buvo okupuotas Japonijos (1910–1946 m.), tačiau po jos pasidavimo Antrajame Pasauliniame kare 1945 m. rugpjūčio 15 d. laimėjusios šalys perėmė valdymą ir padalino Korėja nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę dalį. Tų pačių metų rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į Pchenjaną ir įsteigė savo karinę valdžią, o už poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią Seule. Veikiamos prasidedančio Šaltojo karo, abi pusės siekė, kad būsima valstybė atitiktų jų globalius strateginius tikslus, ir palaikė joms palankias šalies politines jėgas. Dėl to su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino stalinistinis-komunistinis vienpartinis režimas su Kim Ir Senu priešakyje, o pietuose – JAV palaikoma demokratinė santvarka, kurioje vyravo konservatyvūs dešinieji.

Pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu tapo I Singmanas. Vos pavykus stabilizuoti padėtį šalies viduje, 1950 birželio 25 d. prasidėjo Korėjos karas, kurio metu amerikiečiai kovojo Pietų Korėjos, o kinai – Šiaurės Korėjos pusėje. Karas, pareikalavęs 2,5 mln. aukų[7], baigėsi 1953 m. paliaubomis, taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos suformuota demilitarizuota zona, abiejose jos pusėse šalys tebėra sutelkusios didžiules karines pajėgas.

I Singmanas antrą kartą laimėjo prezidento rinkimus ir 1954 m. priėmė Konstitucijos pataisas leidžiančias jam pretenduoti į trečią kadenciją. 1960 m. kilus studentų mitingams dėl autoritarinės jo politikos, I atsistatydino. Trumpam nauju prezidentu tapo Jun Boson, kuris siekė stiprinti demokratiją, tačiau jam padėties stabilizuoti nepavyko ir 1961 m. gegužės 16 d. įvyko karinis perversmas, vadovaujamas Pak Čionghy. Pastarasis šalį valdė iki jo nužudymo 1979 m. Pak valdymo laikotarpiui buvo būdingas spartus šalies ekonominis vystymasis ir politinės represijos.

Po Pak mirties šalyje vėl kilo politinio nestabilumo laikotarpis, trumpam buvo išrinktas demokratinių reformų siekęs prezidentas Čoi Kjūha, kuris buvo priverstas palikti postą po karinio perversmo, įvykdyto generolo Čion Duhan, šalį valdžiusio iki 1988 m. Jo valdymo laikotarpiu šalies ekonomika vis dar sparčiai augo (apie 10 % kasmet), tačiau buvo pastebimos lėtėjimo tendencijos. Politikoje įžvelgiama nemažai autoritarizmo bruožų.

Paskutiniaisiais Čion Duhan valdymo metais vis labiau stiprėjo gyventojų ir opozicijos nepasitenkinimas esama padėtimi, kuris peraugo į Birželio demokratinį judėjimą. 1987 m. pabaigoje buvo pakeista Konstitucija ir įvyko visuotiniai rinkimai, kuriuos laimėjo No Tėu. Jis aktyviai ėmėsi veiksmų atitolinti šalį nuo autoritarizmo, panaikino suvaržymus žiniasklaidai, žmonių susibūrimams į politines partijas, paleido politinius kalinius.

1992 m. gruodį vykusius rinkimus laimėjo Kim Jongsam. Jis buvo pirmasis civilis tapęs prezidentu nuo Pak Čionghy laikų. Kim Jongsam paskelbė kovą prieš korupciją ir ėmėsi daugelio ekonominių reformų, siekdamas atgaivinti šalies ekonomiką, tačiau jo administracija patyrė nesėkmę, kuomet 1997 m. Pietų Korėjos ekonomika žlugo dėl 1997 metų Azijos finansinės krizės, o pačio Kim Jongsam sūnus įsivėlė į korupcijos skandalą.

1997 m. pirmą kartą per Pietų Korėjos istoriją įvyko taikus valdžios perdavimas iš valdančiosios partijos opozicinei. Rinkimus laimėjo Kim Dedžiunas, pasižymėjęs kaip stiprus demokratijos šalininkas ir santykių su Šiaurės Korėja gerintojas, už ką 2000 m. gavo Nobelio Taikos premiją. Jo dėka 1997–2008 m. buvo vykdoma Saulės Šviesos politika, kuria siekta stiprinti Šiaurės ir Pietų bendradarbiavimą.

Nuo 2007 m. prezidento pareigas eina I Mjongbak.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos politinė sistema.

Pietų Korėja yra prezidentinė respublika. Penkerių metų kadencijai renkamas prezidentas yra vyriausybės vadovas. Jis su parlamento pritarimu skiria ministrą pirmininką ir kabineto narius.

Kaip ir daugelyje demokratijų, P. Korėjoje veikia trys valdžios: vykdomoji, teisminė ir įstatymų leidžiamoji. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios veikia visų pirma valstybiniu lygmeniu, nors įvairios ministerijos vykdomojoje valdžioje taip pat vykdo vietines funkcijas. Vietinės vyriausybės yra pusiau autonominės ir turi savo paties vykdomuosius ir leidžiamuosius organus. Teisminė valdžia veikia tiek valstybiniu, tiek vietiniu lygmeniu. Aukščiausias teisminės valdžios organas yra Aukščiausiasis Teismas.

Pietų Korėja yra konstitucinė demokratija. Korėjos Respublikos Konstitucija apibrėžia P. Korėjos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Šis įstatymas ne kartą buvo taisytas nuo pirmo jo paskelbimo po nepriklausomybės atgavimo 1948 m., tačiau visi pataisyti variantai turėjo bendrų bruožų, šalis buvo prezidentinė, išskyrus antrosios respublikos laikotarpiu.[8] Pirmieji tiesioginiai rinkimai taip pat vyko 1948 m. Nors laikotarpiu tarp XX a. septintojo ir devintojo dešimtmečio šalį valdė karinės diktatūros, šalis išsivystė iki liberalios demokratijos – šiandien CŽV faktų knygoje Pietų Korėjos politinė sistema apibūdinama kaip „pilnai funkcionuojanti modernioji demokratija“.[9]

Pietų Korėjos parlamentas, vadinamas Nacionaliniu Susirinkimu arba Kukhoi (국회), renkamas ketverių metų kadencijai ir susideda iš 299 narių. Iš jų 243 renkami vienmandatėse apygardose, o likusieji pagal proporcinę rinkimų sistemą. Pietų Korėjoje yra dvi pagrindinės politinės partijos – Didžioji Nacionalinė partija (hanara) ir Demokratų partija. Šalia jų yra daug smulkesnių partijų, parlamente vietų turi septynios.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Korėjoje yra 1 specialusis miestas, 1 specialusis savivaldos miestas, 6 metropoliniai miestai ir 9 provincijos. Žemiau pateikiami pavadinimai lietuviškai, korėjietiška abėcėle Hangul ir kiniškais hieroglifais.

Žemėlapis Pavadinimas Hangul Handža Populiacija
Specialusis miestas (특별시; 特別市; teukbyeolsi)
Seulas 서울특별시 서울特別市* 9,794,304
Specialus savivaldos miestas (세종특별자치시; 世宗特別自治市; teukbyeol-jachisi)
Sedžongas 세종특별자치시 世宗特別自治市 122,263
Metropoliniai miestai (광역시; 廣域市; Gwangyeoksi)
Pusanas 부산광역시 釜山廣域市 3,635,389
Tegu 대구광역시 大邱廣域市 2,512,604
Inčonas 인천광역시 仁川廣域市 2,628,000
Tedžonas 대전광역시 大田廣域市 1,442,857
Kvangdžu 광주광역시 光州廣域市 1,456,308
Ulsanas 울산광역시 蔚山廣域市 1,087,958
Provincijos (도; 道; do) ir jų centrai
Kiongi (Suvonas) 경기도 京畿道 10,415,399
Kangvonas (Čunčonas) 강원도 江原道 1,592,000
Šiaurės Čungčongas (Čongdžu) 충청북도 忠淸北道 1,462,621
Pietų Čungčongas (Tedžonas) 충청남도 忠淸南道 1,840,410
Šiaurės Džola (Džondžu) 전라북도 全羅北道 1,890,669
Pietų Džola (Namakas) 전라남도 全羅南道 1,994,287
Šiaurės Kiongsangas (Tegu) 경상북도 慶尙北道 2,775,890
Pietų Kiongsangas (Čangvonas) 경상남도 慶尙南道 2,970,929
Specialioji savivaldos provincija (특별자치도, 特別自治道, teukbyeoljachi-do)
Džedžu 제주특별자치도 濟州特別自治道 560,000
* 서울 (Seul) yra korėjietiškos kilmės žodis, reiškiantis sostinę, todėl neturi užrašymo hieroglifais. Kinų kalboje miestas buvo žinomas kaip 漢城 (kiniškai skaitomas kaip Hancheng, korėjietiškai Hanseong). 2005 sausio 18 d. Seulo miesto vyriausybė paskelbė, kad kiniškas miesto pavadinimas turi būti Shou’er (首爾/首尔). Kinijoje šis pavadinimas nėra plačiai paplitęs.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos geografija.

Pietų Korėja įsikūrusi pietinėje Korėjos pusiasalio dalyje ir yra apie 1100 km nutolusi nuo Azijos pagrindinės dalies. Kalnuoto pusiasalio krantus vakaruose skalauja Geltonoji jūra, rytuose – Japonijos jūra, pietuose – Korėjos sąsiauris ir Rytų Kinijos jūra.

Šalies plotas – 38622,57 km².[10]

Pietų Korėjos teritoriją daugiausiai sudaro kalvos ir kalnai. Nemaža dalis žemės ariama. Žemumos, kurių daugiausia yra vakaruose ir pietryčiuose, sudaro tik apie 30 % viso žemyninio ploto. Pietų Korėjos teritoriją galima suskirstyti į 4 pagrindinius regionus: rytinį su aukštais kalnais ir siauromis pakrantės lygumomis, vakarinį plačių pakrančių lygumų regioną su upės baseinais ir kalvomis, pietvakarinį, su kalnais bei slėniais, bei pietrytinį, kur dominuoja platūs Nakdongo upės baseinai.

Prie vakarinių ir pietrytinių Pietų Korėjos pakrančių stūkso apie 3 tūkstančius salų, kurių didžioji dauguma mažos ir neapgyvendintos. Čedžu, 1845 km² ploto sala, esanti 100 km nuo pietinio kranto, yra didžiausia valstybei priklausanti sala. Saloje taip pat yra aukščiausia P. Korėjos viršūnė – 1950 m virš jūros lygio esantis neveikiantis ugnikalnis Halasanas. Labiausiai į rytus nutolusios salos – Ulelendo ir Liankūro uolos (Korėjoje vadinamos Dokdo), piečiausios – Marado ir Sokotros uolos.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimato lentelė Pietų Korėja
S V K B G B L R R S L G
 
 
23
 
1
-7
 
 
25
 
3
-5
 
 
47
 
10
0
 
 
94
 
17
7
 
 
92
 
23
13
 
 
134
 
26
17
 
 
369
 
29
22
 
 
294
 
30
22
 
 
169
 
26
17
 
 
50
 
20
10
 
 
53
 
11
3
 
 
21
 
4
-4
temperatūra °C skalėje
kritulių kiekis mm
šaltinis: climate-charts.com

Šaliai būdingas drėgnas žemyninis klimatas ir drėgnas subtropinis klimatas. Klimatui įtaką daro Rytų Azijos musonas. Vasarą iškrinta daugiau kritulių, ypač esant mėnesį trunkančiai džangmai (장마), kuri prasideda birželio gale. Žiemos gan šaltos, o vasaros gan karštos: Seule vidutinė sausio temperatūra svyruoja nuo −7 °C iki 1 °C, o vidutinė rugpjūčio temperatūra – nuo 22 °C iki 30 °C. Žiemos šiltesnės ties pietų pakrante ir gerokai šaltesnės kalnuotose vietovėse. Į pietinius krantus vasarą dažnai atkeliauja taifūnai, sukeliantys didelius vėjus ir smarkų lietų. Vidutinis metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 1370 milimetrų Seule iki 1470 milimetrų Busane.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos ekonomika.
Pietų Korėjos eksponentinis ekonominis augimas ir sėkmė dažnai vadinama Han upės stebuklu.

Pietų Korėja yra stipri ekonominė jėga ir ketvirta turtingiausių valstybių Azijoje. Šalies ekonomika gerai išvystyta, pagal BVP šalis yra trylikta pasaulyje ir ketvirta tarp Azijos šalių. P. Korėjoje įvykęs spartus ekonominis augimas dažnai vadinamas Han upės stebuklu.

Dar ketvirtajame dešimtmetyje šalis buvo viena skurdžiausių šalių Azijoje. Tam ypatingai daug įtakos turėjo Japonijos okupacija, kurios metu buvo savanaudiškai naudojami ištekliai, ir galutinai šalį nusiaubęs Korėjos karas. Buvusio šalies lyderio Generolo Pak Čionhi dėka, 1962 m. šalies ekonomika pradėjo sparčiai augti. P. Korėja iš skurdžios agrarinės šalies tapo pasiturinčia, aukštos kokybės moderniąsias technologijas gaminančia šalimi.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos demografija.

Daugelis pietų korėjiečių gyvena miestuose dėl aštuntame, devintame ir dešimtmetyje vykusios migracijos iš kaimų šalies spartaus ekonomikos augimo metu. Sostinė Seulas yra didžiausias šalies miestas ir pagrindinis pramonės centras.

Nors per pastaruosius amžius daug azijiečių migravo į Korėjos pusiasalį, labai mažai liko gyventi ten nuolat. Vietinių mažumų skaičius buvo labai nežymus. Pietų Korėjoje užsienio kilmės žmonių, tokių kaip žmonės iš Vakarų, Kinijos, Japonijos, buvo labai mažai, išskyrus tuos, kurie atvyko į šalį verslo reikalais ir kurių gyvenimas Pietų Korėjoje buvo laikinas.

Pagal 2010 m. duomenis šalyje gyveno 1,26 mln. užsieniečių[11] (apie 2,5% visų gyventojų), tarp jų – 28 500 JAV kareivių.[12]

Pietų Korėjos miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Pietų Korėjos miestai.
Didžiausi Pietų Korėjos miestai

Seulas
Seulas

Pusanas

Inčchionas

Miestai Provincijos Gyventojų skaičius Miestai Provincijos Gyventojų skaičius


Tegu

Tedžionas

Kvangdžiu

1 Seulas Seulas 10,464,051   11 Pučionas Kiongi provincija 854,348
2 Pusanas Pusanas 3,600,381   12 Jonginas Kiongi provincija 677,665
3 Inčchionas Inčchionas 2,741,217   13 Ansanas Kiongi provincija 670,884
4 Tegu Tegu 2,512,601   14 Čchiongdžiu Šiaurės Čchiungčchiongo provincija 628,150
5 Tedžionas Taidžionas 1,494,951   15 Anjangas Kiongi provincija 625,426
6 Kvangdžiu Kvangdžiu 1,434,625   16 Čiondžiu Šiaurės Čiolos provincija 623,060
7 Ulsanas Ulsanas 1,126,879   17 Pchohangas Šiaurės Kiongsango provincija 508,051
8 Suvonas Kiongi provincija 1,090,678   18 Čchionanas Pietų Čungčongo provincija 506,788
9 Songnamas Kiongi provincija 958,349   19 Čchiangvonas Pietų Kiongsango provincija 504,118
10 Kojangas Kiongi provincija 950,750   20 Kimhė Pietų Kiongsango provincija 436,640

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų korėjiečių religingumas
religija procentai
Nereligingi
  
46.5 %
Budistai
  
22.8 %
Protestantai
  
18.3 %
Romos katalikai
  
10.9 %
Uonbulistai
  
0.3 %
Konfucianistai
  
0.2 %
Čondoistai
  
0.1 %
Musulmonai
  
0.1 %
Kitos religijos
  
0.7 %

2005 m. apklausos duomenimis, 46,5 % pietų korėjiečių neišpažįsta jokios religijos, 29,3 % yra krikščionys (18,3 % protestantai, 10,9 % katalikai), 22,8 % yra budistai, likusieji priklauso naujiesiems religiniams judėjimams – džongizmui, daisunizmui, čondoizmui ir uonbulizmui.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Vietinis turizmas tiek Seule, tiek Pietų Korėjoje yra gana populiarus ir jo mastai vis didėja, tačiau šalis pritraukia sąlyginai mažai užsienio turistų. Daugiausia užsienio turistų atvyksta iš kaimyninių Azijos šalių: Kinijos, Hong Kongo, Taivano ir Japonijos. Šių šalių turistai sudaro 75 % Pietų Korėjos tarptautinių turistų. Beveik visi užsieniečiai vyksta tik į Seulą. Daugiausiai turistų atvyksta iš Japonijos (daugiau nei 2mln.), o iš viso tarptautinių turistų 2005 metais priskaičiuojama 6 mln. Vidutiniškai vienas turistas išleidžia apie 2900 Lt.

Didelis įtakos turistų srautui iš Pietryčių Azijos turėjo „Korėjos banga“ 2005 metais. Šalį išpopuliarino korėjietiški serialai, kino filmai bei muzika, kurios per televiziją buvo rodomos kaimyninėse valstybėse.

Taip pat šalį visame pasaulyje išgarsino 1988 metų Seulo olimpinės žaidynės bei 2002 metų pasaulio futbolo čempionatas, kuris vyko Korėjoje ir Japonijoje. Šie renginiai labai padidino tarptautinių turistų skaičių.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos kultūra ir Korėjos kultūra.

Pietų Korėja savo tradicine kultūra dalijasi su Šiaurės Korėja, nors dvi Korėjos išvystė visai skirtingas šiuolaikinės kultūros formos nuo to laiko, kai pusiasalis 1945 m. buvo padalintas. Dar Korėjai jautus labai stiprią kaimyninės Kinijos įtaką, šalis sugebėjo išvystyti unikalų ir atskirą kultūrinį identitetą nuo didžiosios kaimynės.[13] Pietų Korėjos Kultūros ir turizmo ministerija aktyviai remia tradicinius menus, o kartu ir moderniąsias jų formas. P. Korėjos industrializacija ir urbanizacija smarkiai pakeitė korėjiečių gyvenimą, o pasikeitus gyvensenai, pasikeitė ir gyventojų susitelkimo centrai – kaimų gyventojai kėlėsi į didmiesčius, ypač sostinę Seulą, mažėjo šeimų, kuriose gyveno kelios kartos, skaičius.

Šalyje 9 objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (2009 m. buvo įtrauktas devintasis objektas – Karališkieji Čosono dinastijos kapai.[14]

Populiarioji kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Korėjoje vyraujanti kultūra, kuriai priklauso TV dramos, filmai ir populiarioji muzika ne tik yra įgavusi populiarumą šalyje, bet ir yra įgijusi pakankamą populiarumą įvairiose pasaulio vietose. Šis fenomenas, vadinamas „Hallyu“, arba „Korėjos srove“, išplito daugelyje Azijos ir kitų žemynų šalių.

Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio Korėjos muzikoje dominavo trotai ir baladės, kol 1992 m. iškilo repo grupė Seo Taiji and Boys, savo dainose įpynusi repo, roko ir techno elementų, ir pakeitusi iki tol vyravusias moderniosios muzikos tradicijas. Taip atsirado populiarioji Korėjos muzika, dar žinoma kaip K-Pop. Hip hopas, šokių muzika ir baladės tapo dominuojančiais Korėjos muzikos scenoje, nors trotai vis dar populiarūs tarp vyresnio amžiaus korėjiečių. Daug korėjietiško popso žvaigždžių yra gerai žinomos užsienyje, ypač Azijoje.

Virtuvė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Korėjiečių virtuvė.

Korėjiečių virtuvė, hankuk jori (한국 요리) arba hanšik (한식), vystėsi per socialinių ir politinių pokyčių šimtmečius. Patiekalai ir jų ingredientai skiriasi priklausomai nuo regiono. Vis dėlto daugelyje korėjietiškų patiekalų daug aštrių padažų, dominuoja ryžiai, makaronai, tofu, daržovės, žuvis ir mėsa.

Menas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Korėjos menas.

Korėjiečių meną stipriai paveikė budizmas ir konfucianizmas. Gerai žinomi keraminiai ir porcelianiniai dirbiniai: bekdžia ir bučiong. Korėjiečių arbatos gėrimo ceremonija, Pansori, Talčum ir Bučečum, yra viena populiariųjų scenos meno rūšių. Hanbok yra tradicinis korėjiečių drabužis, šiomis dienomis dėvimas per tradicinius festivalius ir šventes.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Tekvondo praktikuojantis žmogus.

Tekvondo, vienas populiariausių kovos menų, susiformavo Korėjoje. XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose modernios šio kovos meno taisyklės buvo standartizuotos, ir jis 2000 m. tapo oficialia Olimpine rungtimi. Kiti korėjiečių kovos menai: taikkjen, hapkido, tang soo do, kuk sool von, kumdo ir subak.

Beisbolas į Korėją atkeliavo 1905 m. ir nuo to laiko tapo populiariausiu tarp žiūrovų sportu Pietų Korėjoje.[15] Pirmoji P. Korėjos profesionalaus sporto lyga buvo Korėjos beisbolo organizacija, įsteigta 1982 m. 2006 m. pasaulio beisbolo pirmenybėse šalis buvo trečia, 2009 m. – antra, o 2008 m. vykusiose olimpinėse žaidynėse – aukso medalį.

Pasaulio taikos vartai Olimpiniame parke

1988 m. Pietų Korėjoje vyko Seulo olimpinės žaidynės, per kurias šalis buvo ketvirta pagal medalių skaičių (12 aukso, 10 sidabro ir 11 bronzos medalių). Pietų Korėjos sportininkai geriausiai pasirodo šaudymo iš lanko, šaudymo, stalo teniso, badmintono, trumpo ruožo greitojo čiuožimo, rankinio, laisvojo stiliaus imtynių, beisbolo, dziudo, tekvondo ir sunkiosios atletikos rungtyse. Pietų Korėjoje taip pat vyko Azijos žaidynės 1986 m. (Seule) ir 2002 m. (Busane) ir dar planuoja vykti 2014 m. (Inčone). Taip pat šalyje vyko 1999 m. Azijos žiemos žaidynės, 1997 m. žiemos universiadą bei 2003 m. vasaros universiadą. 2002 m. Pietų Korėjoje ir Japonijoje vyko XVII pasaulio futbolo čempionatas. Nuo 2010 metų čia vyksta Formulės 1 etapas.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Korea's Population Exceeds 50 Million, The Chosun Ilbo, 2010-10-14
  2. Korea's Per-Capita Income Rises to 34th in the World, The Chosun Ilbo, 2011-04-14
  3. Pagal žodinę tradiciją
    Savada, Andrea Matles. South Korea: A Country Study. Area handbook series. Federalinis tyrimų skyrius, Kongreso biblioteka. Vašingtonas, D.C.:1992. p. 109
  4. Senovės civilizacijos (angl.)
  5. Ancient civilizations
  6. http://www.opm.go.kr/warp/webapp/content/view?meta_id=english&id=35
  7. Korean War (1950–53). Britannica Online Encyclopedia.
  8. "South Korea - Constitution." International Constitutional Law. Nuoroda tikrinta 2009-02-16.
  9. "Korea, South." The World Factbook. Central Intelligence Agency: 10 February 2009. Nuoroda tikrinta 2009-02-16.
  10. Apskaičiuotasis valstybės plotas kasmet vis didėja, greičiausiai dėl žemės atkovojimo iš jūros."행정구역(구시군)별 국토적." Korea Statistical Information Service. Nuoroda tikrinta 2006-03-27.
  11. Korea Must Beware of Growing Crime by Foreigners, The Choson Ilbo, 2011-05-19
  12. US Soldiers in Korea Negative About Rotation to Middle East, The Korea Times, 2009-11-04
  13. John K. Fairbank, Edwin O. Reischauer & Albert M. Craig (1978). East Asia: Tradition & Transformation. Houghton Mifflin Company, Boston.
  14. UNESCO – The World Heritage List
  15. KOIS (2003), p.632.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Pietų Korėja – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Pietų Korėja


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.