Vokietijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vokietijos geografija
Vokietijos
Žemynas Europa
Regionas Vidurio Europa
Koordinatės 47°16'55°03'Š 5°53'15°01'R
Plotas 357 111,91 [1] km² (61)
97,8% žemės
2,2% vandens
Pakrantė 2 389 km
Sienos 3 618 km
Aukščiausias taškas Cugšpicė
2 962 m
Žemiausias taškas Noindorfas
-3,5 m
Ilgiausia upė Reinas
865 km
Didžiausias ežeras Bodenas
298 km²

VokietijaVidurio Europos valstybė, susikerta svarbiausi pasaulinės reikšmės transporto ir prekybos keliai. Vokietija priskiriama Vakarų Europai.

Kranto linijos ilgis 2 389 km. Šiaurėje skalauja Šiaurės jūra ir Baltijos jūra. Šiaurės jūros krantas: vatinis (vatai – pakrantės seklumos, apsemiamos kasdienių potvynių) arba vedinis; būdingi žemi, dumblėti, sunkiai prieinami krantai; potvyniai ir atoslūgiai, siekiantys 2–3,5 m. Emso, Jadės, Vėzerio, Elbės estuarijos, Helgolando ir Vukiečių užetėkiai. Baltijos jūros krantui būdingi fjordai ir lagūnos; Kylio, Liubeko ir Pomeranijos užutėkiai, Ščesino marios, Greifsvaldo, Zalio, Jasmundo lagūnos.

Daug salų abiejose pakrantėse. Didžiausios salos: Baltijos jūroje – Riugenas (926 km²; garsi klifais), Uzedomas (354 km²; tik dalis priklauso Vokietijai), Fėmarnas (185 km²), Pėlis (34 km²); Šiaurės jūroje: Šiaurės Fryzų salos (Ziltas, 99 km²; Fėras, 83 km²; Nordštrandas, 50 km²; Pelvormas, 37 km²; Amrumas, 20 km²) ir Rytų Fryzų salos (Borkumas, 31 km²; Nordernėjus, 26 km²). Strategiškai svarbi Helgolando sala Šiaurės jūroje – 0,9 km², 3 tūkst. gyventojų; buvo piratų bazė Hanzos prekybos sąjungos laikotarpiu, vėliau priklausė Danijai, Didžiajai Britanijai, nuo 1890 m. Vokietijai.

Bendras sausumos sienų ilgis – 3 618 km, ribojasi su devyniomis valstybėmis: šiaurėje turi sieną su Danija (68 km), rytuose – su Lenkija (467 km), pietryčiuose – su Čekija (646 km), pietryčiuose ir pietuose – su Austrija (784 km), pietuose – su Šveicarija (334 km), pietvakariuose ir vakaruose – su Prancūzija (446 km), vakaruose – su Liuksemburgu (135 km) ir Belgija (161 km), šiaurės vakaruose – su Nyderlandais (577 km).

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Alpių kraštovaizdis Bavarijoje.

Trys pagrindinės paviršiaus formos platumine kryptimi: šiaurėje – Šiaurės Vokietijos žemuma, viduryje ir pietuose – Vidurio Vokietijos kalnai, pačiuose pietuose pereinantys į Priešalpes ir Alpės. Aukščiausias šalies taškas – Cugšpicė (2 962 m virš jūros lygio), žemiausias – Noindorfas (3,5 m žemiau jūros lygio).

Šiaurės Vokietijos žemuma – glacialinės kilmės (morenos, zandrai, tiosai), pelkėta, durpinga, ežeringa (20–50 m virš jūros lygio); būdingos smėlingos kalvos – gestai. Žemumoje – durpinga Velnio pelkė, ežeringa Meklenburgo lyguma, smėlingos kalvos: Vildeshauzeno gestas, Liuneburgo viržynė, Holšteno „Šveicarija“, Vėzerio „kalnai“.

Hercininės kalnodaros Vidurio Vokietijose kalnai užima apie 50 % šalies teritorijos (dažniausiai 600–700 m virš jūros lygio); sudūlėję raukšliniai kalnai ir masyvai, grabenai, plynaukštės, plokščios ir miškingos viršūnės, statūs šlaitai, gilūs ir siauri slėniai. Skalūniniai ir kvarciniai Reino skalūniniai kalnai, aukščiausias taškas – Didysis Feldbergas (879 m virš jūros lygio), granitiniai, gabriniai ir skalūniniai Harco kalnai, aukščiausias kalnas – Brokenas (1142 m virš jūros lygio). Vidurio Vokietijos kalnams būdingi horstai (ištęsti žemės plutos luistai, ribojami sprūdžių; ilgis gali siekti kelis šimtus kilometrų): Švarcvaldas, arba Juodasis miškas, aukščiausias kalnas – Feldbergas (1493 m virš jūros lygio), Odenvaldas, Špesartas.

Kristaliniai miškais apaugę kalnų masyvai – Teutoburgo Miškas, Tiuringijos Miškas (aukščiausias kalnas – Didysis Bėrbergas; 982 m virš jūros lygio), Frankonijos Miškas, Bavarijos Miškas (aukščiausias kalnas – Einėdrygelis; 1 121 m virš jūros lygio). Čekijos pasienyjeRūdiniai kalnai (aukščiausias kalnas – Fichtelbergas; 1 214 m virš jūros lygio) – Aukštutinio Pfalco Miškas, arba Čekijos miškas, ir Šumava (aukščiausias kalnas – Didysis Arberis; 1 456 m virš jūros lygio). Senieji kalnų masyvai – Fichtelis, Fogtlandas. Būdingos kuestos – Švabijos Albas, Frankonijos Albas. Subtropinės tarpukalnių įdubos ir upių slėniai – Reino aukštupio žemuma, Mainco lyguma, Kelno, Niurnbergo, Štutgarto ir kitos įdubos.

Vidutinis Priešalpių, kitaip – Bavarijos plynaukštės, aukštis – 300–600 m virš jūros lygio, aukštėja pietų kryptimi. Vokietijos Alpės – klintinės, paplitęs kalnagūbrių aukštis – 1800–2600 m virš jūros lygio; aukščiausia viršukalnė Vokietijoje – Cugšpicė (2962 m virš jūros lygio). Priešalpes sudaro trys dalys (iš vakarų į rytus): Algojaus Alpės, Bavarijos Alpės, kartais vadinamos Vokietijos Alpėmis (svarbiausi kalnagūbriai: Amergau Alpės, Veteršteinas ir Mangfalis), Berchtesgadeno Alpės.

Aukščiausios viršūnės[taisyti | redaguoti kodą]

Viršūnė Aukštis metrais virš jūros lygio Masyvas
Cūgšpicė
2 962
Bavarijos Alpės
Šnėfernkopfas
2 874
Bavarijos Alpės
Hochvaneris
2 746
Bavarijos Alpės
Helentalšpicė
2 745
Bavarijos Alpės
Vacmanas
2 713
Berchtesgadeno Alpės
Platšpicė
2 679
Bavarijos Alpės
Hochfrotšpicė
2 649
Algojaus Alpės
Madelegabelis
2 645
Algojaus Alpės
Dreitoršpicė
2 633
Bavarijos Alpės
Alpšpicė
2 628
Bavarijos Alpės
Hochkalteris
2 608
Berchtesgadeno Alpės
Biberkopfas
2 600
Algojaus Alpės

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Rūkas Zauerlande

Būdingas Atlanto jūrinis klimatas šiaurėje didesnėje dalyje pereinantis į žemyninį. Šiaurėje ir viduryje aukštas santykinis drėgnumas, dažnai debesuota.

Vidutinė oro temperatūra: žiemą +1,5 °C lygumose, -6 °C kalnuose, vasarą +18 °C lygumose, +20 °C tarpukalnių slėniuose, ~+10 °C kalnuose. Neigiama oro temperatūra Hamburge išsilaiko 60 dienų, Miunchene – 105 dienas per metus.

Pajūryje iškrinta 700–800 mm, aukštumose 600–700 mm, Vidurio Vokietijos kalnuose 600–800 mm, tarpukalnių įdubose 500–600 mm. Mainco lygumoje 470 mm (mažiausiai Vokietijoje), horstuose ir Priešalpėse 1000–1800 mm, Alpių aukštikalnėse 1800–2200 mm kritulių per metus. Sniego danga lygumose nepastovi, Vidurio Vokietijose kalnuose laikosi 2–3 mėnesius, Alpėse 1100–1500 m aukštyje – iki pusės metų. Daugelyje vietų dažniausiai lyja vasarą.

Punktas Aukštis metrais virš jūros lygio Vidutinė sausio oro temperatūra Vidutinė liepos oro temperatūra Vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm
Zilto sala
5
+1
+16
700
Hamburgas
13
+0,5
+17
740
Berlynas
51
-0,5
+18
590
Hanoveris
55
+0,5
+18
600
Magdeburgas
79
>0
+18
510
Esenas
80
+1,5
+17,5
890
Kelnas
36
+2
+18
670
Dresdenas
106
0<
+18,5
680
Frankfurtas prie Maino
110
+0,5
+19
600
Štutgartas
240
-0,5
+18
670
Miunchenas
518
-2
+17,5
850
Cūgšpicė
2962
-12
+2,5
1950

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Reinas prie Kelno.
Elbė prie Ulmo Bavarijoje.

Platus hidrografinis tinklas. Upės priklauso 3 jūrų baseinams: Šiaurės, Juodosios ir Baltijos. Didžiausios upės: Reinas su intakais Nekaru, Mainu, Lanu, Mozeliu, Rūru ir kt., Elbė su Zale, Hafeliu ir Šprė, Elde ir kt, Vėzeris su Vera, Fulda, Aleriu ir kt. bei Emsas (įteka į Šiaurės jūrą). Švarcvaldo šlaituose prasideda antroji pagal ilgį (po Volgos) Europos upė Dunojus, kirtusi 9 valstybių: Vokietijos, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, Kroatijos, Serbijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Ukrainos teritorijas, įtekanti į Juodąją jūrą. Svarbiausi Dunojaus intakai Vokietijoje: dešinieji Ileris, Lechas, Izaras ir Inas išteka iš Alpių. Dunojus laivuojamas nuo Kelheimo. Į Baltijos jūrą įteka pasienio su Lenkiją upė Oderis, Penė ir kt.

Mainas prie Frankfurto.

Ilgiausios upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upė Teka ir įteka Ilgis Vokietijoje km Visas ilgis km
Reinas
Vokietija ir Europos valstybės; Šiaurės jūrą
865
1320
Elbė
Čekija, Vokietija; Šiaurės jūrą
795
1165
Dunojus
Vokietija ir Europos valstybės; Juodąją jūrą
647
2848
Mainas
Vokietija; Reiną
524
524
Vėzeris
Vokietija; Šiaurės jūrą
440
440
Zalė
Vokietija; Elbę
427
427
Šprė
Vokietija; Hafelį
398
398
Emsas
Vokietija; Šiaurės jūrą
371
371
Nekaras
Vokietija; Reiną
367
367
Hafelis
Vokietija; Elbę
343
343
Vera
Vokietija; Vėzerį
276
276
Aleris
Vokietija; Vėzerį
263
263
Lanas
Vokietija; Reiną
245
245
Mozelis
Prancūzija, Vokietija; Reiną
242
544
Izaras
Austrija, Vokietija; Dunojų
240
295
Rūras
Vokietija; Reiną
235
235
Fulda
Vokietija; Vėzerį
218
218
Eldė
Vokietija; Elbę
208
208

Dažni potvyniai, ypač pavasarį ir vasarą: katastrofiški Reino (1846, 1926, 1955, 1983, 1994, 1995), Elbės (2002 – užtvindytas Dresdenas), Dunojaus, Oderio.

Lindau miestas (Bavarija) prie Bodeno ežero.

Ežerai daugiausia ledyninės kilmės Meklenburgo ežeryne ir Priešalpėse bei patvenktiniai Alpėse. Didžiausias Bodeno ežeras, dar vadinamas Švabijos jūra (anglų ir prancūzų vadinamas Konstanso ežeru), plyti Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos pasienyje. Per Bodeno ežerą teka Reinas, Chymzė, arba Kimo ežeras, dar vadinamas Bavarijos jūra (ilgis 19 km, plotis 11 km, didžiausias gylis 80 m).

Didžiausi ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Ežeras Plotas km²
Bodenas
298*
Miuricas
115
Chymzė
80
Šverino
61
Štarnbergo
57
Amerio
47
Plau
38
Kumerovo
32

*tik Vokietijos dalis; visas plotas Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje – 572 km².

Dortmundo–Emso kanalas Miunsteryje.

Kanalai[taisyti | redaguoti kodą]

Kylio kanalo šliuzai prie Šiaurės jūros (tolumoje – Elbė).

Didelė laivybinių kanalų reikšmė. Svarbiausi kanalai jungia laivybines upes (Vidurio žemių, Maino ir Dunojaus) arba jūras (Kylio). Bendras laivybinių kanalų ilgis – 2100 km.

Ilgiausi laivybiniai kanalai[taisyti | redaguoti kodą]

Kanalas Ilgis km Atidarytas Jungia
Vidurio žemių
321
1938
Elbę, Vėzerį, Emsą
Dortmundo ir Emso
269
1899
Ruro baseiną su Šiaurės jūra
Maino ir Dunojaus
171
1992
Šiaurės jūrą (Reiną) su Juodąja jūra
Elbės šoninis
115
1976
Elbę su Vidurio žemių kanalu
Kylio
99
1895
Šiaurės ir Baltijos jūras
Oderio iš Šprė
84
1935
Berlyną su Oderiu
Oderio ir Hafelio
83
1914
Berlyną su Oderiu
Pakrantės
70
1935
Emsą su Vėzeriu
Elbės ir Liubeko
62
1900
Elbę su Baltijos jūra
Vezelio ir Datelno
60
1929
Reiną su Dortmundo ir Emso kanalu

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiojoje Šiaurės Vokietijos žemumos dalyje paplitę jauriniai, drėgnesnėse vietose – pelkiniai, Šiaurės jūros pakrantėje – maršų dirvožemiai. Derlingiausi Reino slėnio liosiniai dirvožemiai. Vidurio Vokietijos kalnų šlaituose vyrauja miškų rudieji, aukščiau – jauriniai ir kalnų jauriniai bei skeletiniai (rendzinos) dirvožemiai; tarpukalnių slėniams būdingi derlingi dirvožemiai. Bavarijos plynaukštei būdingiausi miškų rudieji ir silpnai nujaurėję dirvožemiai. Apatiniuose Alpių šlaituose paplitę miškų rudieji, aukščiau – kalnų jauriniai ir kalnų pievų dirvožemiai.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Natūrali augalija labai paveikta žmogaus veiklos: išlikusi aukštikalnėse arba saugomose teritorijose. Šiaurės Vokietijos žemumoje miškų nedaug, dažniausiai sodinti; vyrauja ąžuolai, beržai, pušys. Vidurio Vokietijos kalnai apaugę Švarcvaldo, Odenvaldo, Teutoburgo, Tiuringijos, Frankonijos, Bavarijos, Aukštutinio Pfalco miškais. Slėniuose ir žemesniuose šlaituose paplitę bukai, ąžuolai ir pušys, aukštesniuose – eglės. Bavarijos plynaukštėje ir Alpėse auga eglynai su kėnių, kedrų ir maumedžių priemaiša, aukščiau – krūmai ir puskrūmiai.

Dirbamoji žemė užima 33 %, miškai ir krūmynai 32 %, pievos ir ganyklos 16 %, statiniai ir keliai 12 %, sodai ir vynuogynai 5 %, vidaus vandenys 2 %, pelkės, durpynai ir dykynės 1,5 %, karjerai 0,5 % šalies teritorijos.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiausia laukinės gyvūnijos išliko saugomose teritorijose ir kalnų miškuose. Veisiasi kiškiai, ežiai, voverės, stirnos, elniai, danieliai, muflonai, kalnų ožiai, kiaunės, lapės, šernai. Daug paukščių, ypač Meklenburgo ežeryne ir Vedų jūrose. Kalnuose taip pat laukiniai fazanai, ereliai ir grifai.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Vokietija – daugelio aplinkosaugos programų organizatorė ir dalyvė; 1995 m. Berlyno ir 1999 m. Bonos tarptautinės aplinkosaugos konferencijos. Nuo 1987 m. dalyvauja penkių valstybių – Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos, OlandijosReino valymo programoje. Rūro šachtų rekultivavimas. Parengtas biotopų „Raudonasis sąrašas“, įrengti „Žalieji punktai“ – produktų perdirbimo vietos miestuose ir miesteliuose. Dalyvauja ES biotopo sąjungoje „Natura 2000“.

19701980 m. buvo viena užterščiausių vietų pasaulyje (šaltiniai – Rūro anglies baseino terikonikai, „miręs“ Reinas), ypač buvusi VDR (didžiausi pasaulyje atmosferos teršėjai rusvųjų anglių kombinatai, įvairių pramonės šakų gigantai be valymo įrengimų). Tam pačiam laikotarpiui buvo ypač būdingi rūgštieji lietūs.

Iki 2000–ųjų pastebimas ekologinės situacijos pagerėjimas. Sumažėjo oro tarša sieros ir azoto junginiais; išmestas į atmosferą šių junginių kiekis 1980 m. sudarė 7,5 mln. t (daugiau tik JAV ir SSRS), 1990 m. 5,3 mln. t, 1995 m. 2,0 mln. t, 2000 m. 0,78 mln. t, azoto oksidų išmetimas atitinkamai sudarė 3,3 (daugaiu tik JAV ir SSRS), 2,7, 2,1, 1,6 mln. t. 1990–2000 m. sumažėjo atmosferos tarša anglies dioksidu (1990 m. – 987 mln. t, 1995 m. – 866 mln. t, 2000 m. – 831 mln. t), tačiau labai padidėjo halogenais (fluoro ir chloro junginiais). Didžiausias Europoje komunalinių atliekų kiekis (~45 mln. t kasmet), tačiau veiksmingas perdirbimas ir saugojimas.

Nacionaliniai parkai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas: Vokietijos nacionaliniai parkai.

Saugomos teritorijos 1997 m. sudarė 27 %, 2002 m. – 31,3 % šalies teritorijos. 13 nacionalinių parkų, 70 gamtos parkų, sukurta biosferinių ir gamtos rezervatų, kraštovaizdžio draustinių ir kitų saugomų teritorijų sistema.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Portal
Vikisritis: Vokietija
  1. Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung, Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.